Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Raidos sutrikimų turinčio vaiko įvaikinimas – dažniau ryžtasi užsieniečiai nei lietuviai?

Unsplash.com nuotrauka

Straipsnis buvo publikuotas Lietuvos autizmo asociacijos žurnale „Lietaus vaikai“, kuris yra leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2019 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Vaikai, augantys be tėvų, – tai visos visuomenės skausmas ir atsakomybė. Kiekviena valstybė pagal savo finansines galimybes, brandą ir tradicijas stengiasi jiems padėti. Tačiau svarbiausia, kad yra žmonių, kurie ryžtasi tokiems vaikams suteikti naują šeimą ir prisiimti įtėvių vaidmens iššūkius bei džiaugsmą. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (VTAĮT) duomenimis, į Galimų įvaikinti vaikų sąrašą šiuo metu įrašyti 1068 vaikai. Iš jų 224 turi įvairių raidos sutrikimų. 

Kai vaikui tenka keli likimo išbandymai – ir atskyrimas nuo biologinių tėvų, ir raidos sutrikimai, – šalia esantys ar apie įvaikinimo galimybę svarstantys suaugusieji turi būti dar drąsesni ir stipresni. 2019 metais 69 šeimos (arba asmenys) Lietuvoje įsivaikino 74 vaikus, iš jų 10 turėjo įvairių raidos sutrikimų. 

Sesers vaikų globa

Vis dėlto kalbant su kai kuriais įtėviais atrodo, kad jie net negalvojo apie kitokį gyvenimo scenarijų. Globojamo arba įvaikinto vaiko ar kelių atsiradimas jų šeimoje – natūralus ir savaime suprantamas įvykis. Pirmoji mūsų pašnekovė – Klaipėdos rajone gyvenanti mama, su vyru auginanti du sesers vaikus. Vienam iš berniukų nustatytas Aspergerio sindromas. Moteris pasakoja, kad ryšis su seserimi seniai buvo nutrūkęs. Pašnekovė nebuvo mačiusi sūnėnų iki tos akimirkos, kai per televiziją parodė reportažą apie vaikus, paimtus iš šeimos. Berniukai, vienas – ketverių, kitas – metų ir 10 mėnesių, buvo perduoti laikiniesiems globėjams. 

Renata Rimdžiuvienė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Klaipėdietė kreipėsi į atsakingas institucijas dėl nuolatinės berniukų globos. Nuolatinė arba laikinoji globa – tai rūpinimasis vaiku, likusiu be biologinių tėvų priežiūros. Tokiu atveju vaiko ryšis su biologiniais tėvais ir kitais giminaičiais nenutrūksta, jam paliekama biologinių tėvų pavardė. O įvaikinus nutrūksta visi vaiko ryšiai su biologine šeima – juos pakeičia įtėviai ir jų artimieji. Įtėviai gali suteikti vaikui savo pavardę, bet jis turi teisę žinoti apie savo kilmę.   

Mūsų pašnekovė pasirinko globą, ne įvaikinimą, nes nori, kad vaikai žinotų savo istoriją, turėtų biologinių tėvų pavardę. Moteris sako norėjusi, kad vaikai augtų ne tarp svetimų žmonių, o savo giminaičių šeimoje. Todėl dėl nuolatinės globos apsisprendė labai greitai: „Su vaikais susitikome vienintelį kartą. Antrąjį sykį parsivežėme visam laikui.“ Nuo tos dienos praėjo jau treji metai, ir vaikai auga rūpestingoje, mylinčioje šeimoje. 

Tvarkant globos formalumus, laikinasis globėjas moteriai paminėjo, kad vienas iš berniukų turi specialiųjų poreikių, bet konkrečios diagnozės jis neturėjo. Parsivežusi vaikus namo pašnekovė po kurio laiko pastebėjo, kad vaikų elgesys neįprastas: jie neperpranta taisyklių, į jas nereaguoja. Ji pasakoja: „Iš pradžių buvo sunku. Nežinojau, kas, kodėl, kaip, bet mačiau, kad kažkas negerai. Po maždaug pusmečio ryžausi paskaityti apie „lietaus vaikus“. Taip prasidėjo globėjos kelias į žinojimą. Dabar vienam iš berniukų nustatyta Aspergerio sindromo diagnozė, jis gauna mokytojo padėjėjo pagalbą, lankosi pas logopedą, psichologą ir naudojasi kitomis valstybės teikiamomis paslaugomis. 

Berniukas mokosi bendrojo ugdymo mokykloje. Ne viskas jam gerai sekasi, bet teta, tapusi antrąja mama, aktyviai bendradarbiauja su mokyklos mokytoja, kartu ieško sprendimų. „Mes tiesiog darome tai ir dėl savęs, ir dėl vaikų“, – teigia pašnekovė. 

Autizmas ar kūdikystės emocinės traumos?

Kitos pašnekovės, Vilniaus priemiestyje auginančios du vaikus (biologinį sūnų ir įvaikintą dukrą), teigimu, gana dažnai po įvaikinimo arba globos paskyrimo vaikui, jau gyvenančiam naujoje šeimoje, pradeda ryškėti autizmo spektro ar kitų sutrikimų simptomai. Tačiau ji su vyru įsivaikino mergaitę, kurios elgesys ir reakcija į aplinką leido įtarti autizmo spektro sutrikimą. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Vilnietė pasakoja: „Nepaisant visų mūsų pastangų, per pirmąjį susitikimą tas aštuonių mėnesių žmogutis sustingusiu veiduku, tuščiu žvilgsniu ir šonuose kabančiomis rankutėmis nei gestu, nei akimis apskritai neparodė pastebintis, kad mes jį kalbiname, nešiojame ir bandome sudominti.“ Grįžusi namo moteris pradėjo ieškoti informacijos internete. Dauguma paieškos rezultatų tvirtino, kad šie požymiai leidžia įtarti autizmą. Tada ji, ko gero, pirmą kartą gyvenime pasidomėjo, kas yra autizmas ir kokie yra autistiški žmonės. „Iki tol, kaip ir dauguma niekada nesusidūrusiųjų su šia diagnoze, turėjau tik miglotą filmų suformuotą stereotipą apie autistus, kaip keistus, dažnai nepaprastai dideliais gabumais apdovanotus asmenis“, – pasakoja moteris. 

Lankoma mergaitė pradėjo rodyti emocijas: susitikus šypsodavosi, atpažindavo, apsidžiaugdavo. Po mėnesio ją namo parsivežę įtėviai jau buvo tikri, kad autizmo požymių nebeliko. Pašnekovė įsitikinusi, kad jų atveju šeima ir meilė padarė stebuklą – išgydė vaiką nuo skaudžios patirties, gyvenimo be artimų žmonių ir atstūmimo traumos pasekmių.

Kodėl įtėviai dažnai nežino apie galimą vaiko diagnozę?

Įvaikinimo procesas Lietuvos piliečiams susideda iš kelių etapų: šeima arba asmuo kreipiasi į savivaldybę arba VTAĮT, pateikia reikalingus dokumentus. Vėliau tikrinama informacija apie šeimą, būsimi įtėviai dalyvauja mokymuose, parengiamos išvados dėl jų pasirengimo įsivaikinti. Po šių procedūrų šeima arba asmuo įtraukiami į norinčiųjų įsivaikinti sąrašą ir gauna galimo įvaikinti vaiko pasiūlymą. Jeigu potencialūs įtėviai sutinka jį priimti, vyksta teisminis procesas dėl įvaikinimo. Ir galiausiai pagausėjusi šeima važiuoja namo. 

Procedūra atrodo nuodugni ir kruopšti. Kaip teigia sūnų ir įdukrą auginanti moteris, svarbi šio proceso dalis – įtėvių kursai, per kuriuos apžvelgiami įvairūs įvaikinimo aspektai, didelis dėmesys skiriamas įtėvių motyvacijai, raginama persijoti savo emocijas, pasiruošimą šiam žingsniui. Rašydama prašymą dėl įvaikinimo šeima nurodo, kokio vaiko norėtų: jo lytį, amžių, sveikatos būklę. VTAĮT atstovai teigia, kad dažniausiai žmonės prašo sveiko arba koreguotinų sutrikimų turinčio vaiko. Tačiau neretai būna taip, kad vaiko diagnozė pradeda aiškėti vėliau – po pusmečio, metų ar net kelerių. Jeigu taip atsitinka, be kitų pagalbos institucijų, VTAĮT atstovai kviečia įvaikinusias ar globojančias šeimas (ar asmenis) kreiptis konsultacinės, psichosocialinės, teisinės ir kitos pagalbos į savivaldybių globos centrus ir į VTAĮT atestuotus asmenis. 

Antroji mūsų pašnekovė pasakoja: „Kursuose pasakoma, kad neverta tikėtis visiškai sveiko vaiko, kad beveik visi be tėvų globos palikti vaikai turi vienokių ar kitokių sveikatos bėdų. Tačiau pasakojama ir tai, kad neretai vaikai, patekę į šeimą, pajutę rūpestį ir meilę, stebuklingai pasikeičia, atsikleidžia, pražysta, o visos jų problemos sumažėja ar net dingsta. O ir sąvoka „raidos sutrikimas“ potencialių įtėvių net nelabai gąsdina. Ką gi tu, anksčiau su tuo nesusidūręs, gali galvoti? Jei raida sutrikusi – tai gal svoris ar ūgis mažesnis, gal vėliau ima vaikščioti ar naudotis tualetu. Atrodo, kad tai nereikšmingos smulkmenos. Dažniausiai žmonės nežino, kad raidos sutrikimai būna skirtingi, kad mišrus ir įvairiapusis sutrikimas – tai ne tas pats ir t. t. O tokių niuansų jiems niekas nepaaiškina. Be to, būsimi įtėviai tikrai kupini entuziazmo, dažnai būna jau iškankinti bevaikystės, jiems atrodo, kad tegu tik greičiau atsiranda tas vaikelis, su viskuo susidorosime.“ Ir sulaukę pirmojo pasiūlymo jie džiaugsmingai ir viltingai žengia į naują gyvenimo etapą. Reta būsimų įtėvių šeima daro išsamesnius vaiko sveikatos tyrimus, o įvaikinti siūlomų mažylių (dažniausiai įvaikinami 2–4 metų vaikai) bylose autizmo diagnozės paprastai nebūna. 

Įtėviai iš užsienio

Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namų-pagalbos centro „Šeimos slėnis“ direktorė Renata Rimdžiuvienė pasakoja, kad per 20 jos darbo šioje įstaigoje metų buvo įvaikinta nemažai vaikų, turinčių įvairiapusio arba mišraus raidos sutrikimo diagnozes. Tam dažniausiai ryžtasi užsieniečiai. Vykstant tarptautiniam įvaikinimui, bendradarbiauja užsienio šalies ir Lietuvos įvaikinimo institucijos. „Užsieniečių šeima, gavusi konkretų pasiūlymą,  sužino diagnozę, tariasi su medikais. Dažnai iškyla medicininių klausimų, tada jie paprašo papildomų tyrimų ar atsakymų į rūpimus klausimus. Visa ši informacija jiems suteikiama. Visus atsakymus gavusi šeima sprendžia, ar galės pasirūpinti specialiųjų poreikių turinčiu vaiku. Lietuvos atsakingoms institucijoms pateikia pagalbos vaikui ir sveikatos priežiūros planą. Taip pat išsamiai įvertinamas šeimos gebėjimas ir galimybės pasirūpinti tokiu vaiku“, – sako „Šeimos slėnio“ direktorė.

Paklausta, kaip užsienio piliečiai ryžtasi įsivaikinti vaikus, turinčius raidos sutrikimų, p. Renata atsako: „Tik jie patys žino savo motyvus. Bet manau, kad, be kita ko, jie jaučiasi saugiai, nes žino, jog jiems padės valstybė, neliks vieni. Šie žmonės žino, kad įsivaikinę gaus reikalingas paslaugas; jei kreipsis į medicinos centrą, bus sudaryta programa; jeigu reikės, bus sutrumpintos jų darbo valandos, kad galėtų rūpintis vaiku ir pan. Palyginti su Lietuvos piliečiais, jie jaučiasi saugesni.“ Be to, neretai tai religingi žmonės, kurie jaučia didelį ne tik valstybės, bet ir savo bendruomenių palaikymą. Taip pat geriau žinodami vaiko diagnozę gali labiau pasiruošti galimiems vaiko raidos scenarijams.  

Džiugu, kad atsiranda žmonių, suteikiančių savo meilę ir rūpestį vaikams, likusiems be biologinių tėvų globos. Tokie žmonės verti didžiausios pagarbos. O visi vaikai verti meilės ir gyvenimo rūpestingoje šeimoje. 

Straipsnis parengtas įgyvendinant Neįgaliųjų asociacijų veiklos rėmimo 2020 m. projektą, kuris finansuojamas Neįgaliųjų reikalų departamento prie SADM.

Straipsnis skirtas prisidėti prie perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų neįgaliesiems, turintiems proto ir (ar) psichikos negalią, ir jų šeimų nariams įgyvendinimo.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.