2021 02 01

Dainius Juozėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Raistuose. Apie T. Konwickio romaną

Leidykla „Odilė“ 2020 metų pabaigoje išleido Tadeuszo Konwickio romaną „Raistai“. Po to paties autoriaus „Meilės įvykių kronikos“ tai jau antroji serijos „Neatrasti Vilniaus tekstai“ knyga. Abi išvertė Vidas Morkūnas. „Kronika wypadków miłosnych“ turėjau progą perskaityti lenkiškai, ne kartą esu žiūrėjęs Andrzejaus Wajdos filmą, o „Raistus“ pirmąkart į rankas paėmiau lietuviškai.

T. Konwickis yra vilnietis, gimęs Naujojoje Vilnioje, vaikystėje gyvenęs Pavilnyje, mokęsis Žygimanto Augusto gimnazijoje, karo metais mokslus tęsė lenkiškame švietimo pogrindyje – „komplety tajne“, ir 1944 m. gavo brandos atestatą. Vilnijoje karo antrojoje pusėje lenkiškasis pogrindis stengėsi įsivyrauti kovodamas „su visais“ – nacistinės Vokietijos daliniais, sovietų partizanais ir lietuvių kolaborantais.

Aštuonioliktąjį gimtadienį birželio 22-ąją dieną T. Konwickis sutiko turbūt jau Armijos Krajovos (AK) 8-osios Ašmenos brigados kovotojų eilėse. AK ambicingai ir bravūriškai bandė sukurti pirmąjį precedentą tarpukario Lenkijos žemėje – priartėjus Raudonajai armijai, kovoje su vokiečiais atsikovoti pirmąją II Žečpospolitos vaivadijos, kur ten! – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinę. Žinoma, iš to nieko neišėjo. Brigados kariai Pavilnyje neįveikė nei nacių šarvuoto traukinio, nei Subačiaus gatvės dzotų. Po operacijos „Audra“ vaikinukas pasislėpė valdiškame dvarelyje kaime, kur dirbo arklininku ir sandėlininku, tapė akvarele peizažus.

Radikalios žemės reformos nepatyrę Kresų dvareliai pirmuoju sovietmečiu ir nacistinės okupacijos metais buvo suvalstybinti. Jie buvo valdomi savotiškai – buvęs ponas įsidarbindavo valdytoju, ponia – apskaitininke, ponaitis – tiekėju arba agronomu, panelė – vištų fermos vedėja, buvę kumečiai – darbininkais. Šis dvarelių ir užusienių tinklas buvo stabili paramos bazė lenkiškajam pogrindžiui Vilnijoje. Rudeniop, įsitvirtinus sovietų valdžiai ir pamažu veržiant prievartos varžtus, okupuotų žemių gyventojai buvo mobilizuojami į Raudonąją armiją – romano pagrindinis herojus Stanislavas, arba mažybiškai Stašekas, grįžta į Vilnių ir rengiasi vėl išeiti į būrį: „Vilnius tiesiog kunkuliavo. Visi aplink mane buvo pasinėrę į konspiracinę veiklą, laukė Šnipiškėse nusileidžiant anglų desanto.“

Motina

Šių, priverstų anksti subręsti, jaunuolių motinos laimina savo sūnus ir išleidžia partizanauti. Stašekas grįžta iš draugų vakarėlio. Motina „meldėsi su įjuodusiu sukilėlių maldynėliu rankose“.

Ryt poryt eisiu į būrį“, – pasakiau lyg provokuodamas. – „Nedrausiu. Tavo tėvas gyvybę paaukojo vardan tėvynės. Tik turėsi saugotis, pats žinai, kad sveikata tavo nekokia.“

Okupacijų kai kur dar neišdraskyti butai, namai, dvareliai ir užusieniai. Šeimos relikvijos, tradicijos, istorinė atmintis, pasididžiavimas. T. Konwickiui motinos, kaip šių vertybių saugotojos, įvaizdis – archetipinis, neliečiamas. Motinos savo berniukus myli, jais didžiuojasi, rūpinasi, suteikia jiems laisvę rinktis, įduoda jiems Dangaus jėgų apsaugos ženklus – medalikėlius su Aušros Vartų Gailestingumo Motina ar šv. Kristoforu, kantriai laukia ir tiki. Stašekas kartą Vilniuje susitinka savo netyčia nušauto draugo Stefano motiną ir nedrįsta jai pasakyti, kad jos sūnaus nebėra, klusniai paima siuntinį neva perduoti. Profesorius Ryszardas Kiersnowskis, viduramžių istorikas numizmatas, kartu su T. Konwickiu perėjęs visą „Raistų“ kelią, buvęs paskutinis jo vadas prieš paleidžiant būrį, liudija, kaip būrio vado Viržio motina, sužinojusi apie sūnaus sužeidimą, iš Vilniaus į Rūdninkų girios užkampį atvežė chirurgą, dalyvavo operacijoje, perrengtą kaimo bobele sūnų pervežė į Vilnių ir išslaugė. Kiersnowskio teta Anna Reszkowa, gyvenusi Sapieginės medinių namelių paunksnėje ir teikusi konspiracines slapstymo paslaugas, turėjo kovinį slapyvardį Motina.

Garbė ir tradicija

Vilnijos jaunuoliai išauklėti lenkų romantinės patriotinės tradicijos dvasia. Šeima, tarpukario mokykla, XIX amžiaus sukilėlių, Pilsudskio legionų, kovų su bolševikais prisiminimas, apmaudas dėl 1939 m. pralaimėjimo, Pilsudskio LDK įkvėptas romantizmas, endekų katalikybė ir racionalus nacionalizmas – visa tai susilydė į stiprios pasipriešinimo ir kovos energijos kamuolį. Tokį garbės ir pareigos įvaizdį skatino Adomo Mickevičiaus, Henryko Sienkiewicziaus kūryba, dešimtmečiais diegtas Lenkijos kaip tautų Mesijo įvaizdis, tautos, visuomet stovinčios Gėrio ir Tiesos pusėje, geopolitinio fatalizmo Rusijos grėsmės akivaizdoje vaizdiniai. Rytų kaimynams nuolat demonstruojamo civilizacinio pranašumo ženklai, beatodairiškos drąsos pavyzdžiai, visi tie „kardais prieš tankus“.

Karo pabaigos laikotarpiu jaunuoliai tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje įgijo neįkainojamą galimybę inicijuotis ir suaugti žaibiškai, nedelsdami įsitraukti į suaugusių žmonių žaidimus. Ši galimybė tiesiog gniaužė kvapą, plėšė krūtinę iš ekscitacijos ir susijaudinimo. Vartyti rankose tikrus ginklus, žaisti slėpynių su priešu, susikurti autonominę laisvės erdvę Lietuvos laukuose ir giriose, kur negalioja bolševikinė tvarka ir prievarta.

Nedalyvauti kokioje nors konspiracinėje veikloje atrodė negarbinga ir bailu. Romano dialoguose jausti atsaini panieka tokiems, kurie pratūnojo pas mamą, mokėsi, atkalbėjo mokytoja, nespėjo atvykti, susirgo, trynėsi kažkur užnugariuose. It Ferenco Molnáro „Palo gatvės berniūkščiai“ – kovą dėl dykvietės iškeitę į realią suaugusiųjų kovą dėl efemeriškos Tėvynės. Stašeko būrys nuščiūva, keliaudamas girioje išvydęs paminklą 1863 metų sukilėliams. Būrio vadas išrikiuoja visus garbės rikiuotei. Jie nė kiek neabejoja, kad žygiuoja tais pačiais savo prosenelių sukilėlių takais, tęsia jų kovą su maskoliais: „Mes, pirmtakų tradicijų paveldėtojai, jų atminimą pagerbėme tylos minute. Besileidžianti saulė šilta, malonia šviesa taisė betoninio kryžiaus duobutes ir plyšelius. Kristus, sužeistas kare, mus, šunyčius, pavertusiame senais kareiviais, kabojo ant vienos rankos.“

Katastrofa

Lituanizmas rojst dėl kultūros tvirtai įsišaknijo šiuolaikinėje Lenkijoje. Ir ne tik dėl T. Konwickio. 2018 m. Jano Holoubeko režisuotas „Netflixo“ serialas „Rojst“ buvo gerai įvertintas Lenkijoje ir už jos ribų. Detektyve-trileryje „raistas“ – tai grėsmingai baugus miškas po karo iš vokiečių atimtos Vakarų Lenkijos miestelio pakraštyje, kuriame paslaptingai žūsta žmonės, o slogi pokario praeitis ataidi nūdienos jo gyventojų, kurių dauguma neabejotinai iš rytinių Kresų pasitraukusių lenkų palikuoniai, gyvenimo peripetijose.

T. Konwickio „Raistai“ – demitologizuotos ir deheroizuotos idėjos metafora, beviltiška klampynė, po kurią ratais braido grupelė jaunų vyrų. Dėl ko? Lenkijos nebebus daugiau Vilnijoje, raudonais ir mėlynais pieštukais Jaltoje žemės išdalintos kitaip, anglai neišmes desanto Šnipiškėse, sukilusi Varšuva kapituliavo, Stalino armijos žygiuoja Berlyno link. Romano herojams viskas tarsi krenta iš rankų, viskas atvirkščiai. Jokio heroizmo, tvirtesnės draugystės, gilesnių jausmų, net meilės, kažkoks abejingumas, nepasitikėjimas, nuobodulys ir neviltis.

Raistų“ pagrindinis herojus, turįs nemaža autobiografinių T. Konwickio bruožų – jautrus inteligentiškas nevykėlis. Pirmą kartą iš automato iššovė į partizanus priglaudusių dvarelio šeimininkų salonėlio lubas. Antrąkart – netyčia nušovė savo draugą Stefaną, su kuriuo kartu išėjo į būrį. Kai jau galų gale nutaikė ginklą į sovietus – automatas užsikirto ir neiššovė. Su peršauta ranka kaip pusiau neįgalus pramaskatavo pusę žiemos.

Kol klampojo pavasarinio atlydžio purvynuose – draugė Vilniuje ištekėjo už kito ir nedelsdama su vyru ir šeima išvažiavo už Kerzono linijos.

Kovos draugai – marga charakterių ir tipų mišrainė. Miestiečiai inteligentai nepatikliai dėbso į tuteišius kaimiečius – kas idealistas, kas cinikas, kas bemaž banditas, kas prisitaikėlis. Kažkuris iš vadų valstiečio gryčioje šeimos ir kovotojų akivaizdoje išprievartauja nepilnametę. Valstiečio nuolankumas absoliučiai archetipinis, baudžiavinis, atgręžiantis į prigimtinę pono teisę į valdinį. It medžioklėje užspeisti žvėrys, klaidžioja Rūdninkų girios tankmėje, Šalčios ir Visinčios lankomis, nušauna užkluptą vieną kitą naujosios valdžios kolaborantą, žiemą išplėšia savo rėmėjų avilius, ieškodami maisto ir vaistų, per klaidą apiplėšia užsikonspiravusį savo pačių Vyriausybės Londone emisarą Vilnijoje.

Būrys klajoja visiškoje nežinioje, kas dabar bus, koks šių klajonių tikslas. Pakvipus pavasariu, būrio kaimiečiai padeda ginklus ir grįžta arti žemės. Politika – ponų reikalas. Tačiau nenuvertinkime net raudonojo maro sąlygomis išties gerai organizuoto lenkų pogrindžio. Pirmą kartą miškų tankmėse vyrus susiradusios ryšininkės iš Vilniaus kruopščiai surašė jų asmens duomenis, kitą kartą – atgabeno ir išdalino suklastotus naujutėlius asmens dokumentus bei repatriacijos leidimus.

Prof. Ryszardas Kiersnowskis, Konwickio bendražygis, po ilgos sovietmečio tylos kiek kitaip nei rašytojas prabilęs apie tuos laikus, prisimena, kaip jie išvažiavo iš Vilniaus. Repatriantų ešelonas pervažiavo aukštą tiltą per Nemuną ties Gardinu ir sustojo Sokulkoje.

Čia jau Lenkija“, – įlipęs pranešė pasienietis. Pagalvojau – reikštų, kad mes atvažiuojame iš kažkur kitur. Turbūt iš Mėnulio?..“

Šventas gudruolis iš Pavilnio

Jei romanas „Raistai“ būtų pasirodęs šiandien – neabejotinai būtų dalies visuomenės išspardytas kaip antipatriotinis paskvilis, panašiai kaip mūsų Mariaus Ivaškevičiaus „Žali“.

Išties, ko trūksta iki Moskovijos despotijos normatyvams atliepiančio naratyvo? Būta nuomonių, kad dėl net ir atiduotos duoklės socrealizmui romanas, parašytas 1947-aisiais, nežinia dėl ko nebuvo publikuotas stalinizmo metais. Atsakymas ganėtinai paprastas – sovietinės stalininės Lenkijos „Kongresuvkoje“ buvo du neliečiami tabu. Pirma: nėra ir nebuvo jokios Armijos Krajovos niekur.

Antra – nėra ir nebuvo jokios Lenkijos ir lenkų veiklos Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos tarybų socialistinėse respublikose. Kiek atšilus politiniam klimatui nuo 1956 metų, išryškėjo naujos naratyvo tolerancijos ribos. Minėtose teritorijose jei tokia veikla ir buvo – tai nebent niekaip nepateisinamas teroras, dezorientacija ir kvailystės. Po miškus neva slampinėjo apkvailinti jaunuoliai, patikėję melagingais Vakarų balsais ir jų klastingais emisarais. Banditai, sadistai, iškrypėliai. Vienas ant ginklo buožės rantais žymi nušautus baltarusių valstiečius, kitas prievartauja nepilnametę, trečias – laido antisemitines replikas. Visa tai puikia iliustruoja tuometinę sovietų propagandinę klišę apie antisovietinį lenkų (ir lietuvių, be abejo) pogrindį kaip „niekingą reakcijos nykštuką“ – „zapluty karzeł reakcji“.

Jaunesnieji paklaus, ką sovietijos naujakalbėje reiškia „reakcija“? Tai – šlykšti ir niekinga reakcionierių reakcija į pozityvias socializmo ir komunizmo statybos permainas, kovą „už taiką“, naują, teisingą pasaulio tvarką. Visi, kas prieš sovietų valdžią – niekingi fašistai ir reakcionieriai. Rašytojo svarstymai dėl lenkų garbės absurdiškumo, utopinio Jaltoje įvykdyto Europos padalijimo nepripažinimo – kaip tik patogiai įsikomponuoja į sovietinio pasakojimo rėmelius.

Paieškokime tad T. Konwickio romane keleto elementų, galbūt patvirtinančių tezę apie rašytojo laviravimą ar atsargumą, vertinant pokario įvykius Vilnijoje. Pagrindinis romano herojus Stašekas draugų būryje svarsto išėjimo į mišką perspektyvas. „Bus sunku, – įsiterpiau. Kiek čia mūsų, lenkų, o kiek baltarusių, lietuvių, rusų.“ Nors lietuvių visame romane apskritai nerasime. Dažnai skamba tokia rusiškai tuteišiška gavenda. Rašytojas galbūt neturėjo tokių patirčių, nesusidūrė. Pavyzdžiui, nedalyvavo Armijos Krajovos konfrontacijoje su Vietine rinktine, o jei net ir girdėjo vyraujantį lenkiškąjį pykčio ir priekaištų naratyvą – pasilaikė jį sau, užantyje.

Atsargumas kaip nors komentuoti lenkų patirtas nuoskaudas nuo kolaboravimu susitepusių lietuvių ar baltarusių susijęs su sovietinės ideologijos imperatyvais ir nuostata, kad „tarybinė liaudis“, t. y. visos sovietizuotos tautos dabar jau yra „draugiškos“, be to, in corpore kentėjo nuo fašistinių išgamų ir savų ar svetimų reakcionierių. Juk laisvi nuo sovietinių įtakų žydų ar lenkų tautybės liudininkai dažnai negali susilaikyti nuo radikalių, pykčiu ir neviltimi nuspalvintų vertinimų, kad karo meto lietuviai tai – „žydšaudžiai, policajai, chapunai, „šaulisai“ (šauliai). Kitoje romano vietoje būrio vadas samprotauja apie AK vadų derybas su nacistinės Vokietijos karinėmis struktūromis, prieštaringą mjr. Lupaškos asmenybę.

Romano pabaigoje vaikinai pakeiksnoja savo šalies vadovus, saugiai įsitaisiusius Londone. Tačiau net jei rašytojas ir atidavė duoklę nesuverenios Lenkijos laikmečio realijoms, tai nė kiek nesumenkina meninės romano vertės. Šios vertės neneigia nei T. Konwickio kūrybos ar jo su metais kiek besikeičiančios politinės-visuomeninės pozicijos kritikai.

Ta prasme T. Konwickis – neabejotinas gente lituanus. Šventas gudruolis iš Pavilnio, anot A. Michniko. Atsargus, skeptiškas, ironiškas, lyriškas, švelnus, kiek prisitaikantis prie laikmečio realijų. Vilnijos, tarsi Arkadijos – prarastojo rojaus – dainius. Akceptavęs žinomus geopolitinius lūžius, tačiau prabilęs, kad „turiu išskirtinę teisę pasakoti apie Vilniaus kraštą būtent taip“… „Neketinu didžiuotis, kad dalyvavau tuose įvykiuose. Nes suvokiu, kad tada buvo mažytė mūsų pareiga, kurios metams bėgant nederėtų kvestionuoti.“ Tikrasis T. Konwickio kovinis slapyvardis buvo „Bebras“. Čia, romane, jis – Zubras. Lenkiškai – „Żubr“. O fiktyviuose dokumentuose – Zubrovičius.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Charakteringa ir man pasirodė taiklu, kad vertėjas neverčia slapyvardžio į „Stumbrą“, o taiko tiesiog fonetinį žodžio skambesį, kuris romano kontekste ataidi kur kas gyviau, autentiškiau. Ne taip svarbu, kiek tos karo pabaigos epopėjos scenų išties atsitiko T. Konwickiui, o kiek tėra literatūrinė išmonė ar būtina simbolinė metafora. Sako, kad jaunajam „Bebrui“ ranka tikrai nebuvo peršauta, o ir tų meilės nuotykių pernelyg nepastebėta. Romanas „Raistai“ neabejotinai gyvai ir įdomiai perteikia Antrojo pasaulinio karo pabaigos peripetijas Vilniaus krašte. Krašte, kuriame mes dabar gyvename ir kuriame ateitį. Kartu su tais T. Konwickio tautiečiais, kurie pasiliko savo gimtajame krašte ir neišvažiavo. Kurie šiandien vadovauja Lietuvos Respublikos ministerijoms, savivaldybėms, politinėms partijoms ir visuomeniniams judėjimams, turiningai dalyvauja Lietuvos kultūriniame gyvenime.

Lietuvių skaitytojams rekomenduočiau skaitant romaną „Raistai“ pastebėti šias, mano galva, svarbias reikšmes: paprastumą, šiltą gyvą pasakojimą, kuriam svetima gelžbetoninė patriotinė patetika ar tiesiog mitologija; žinoma, ištisai besiperšančią analogiją su partizaninio pasipriešinimo sąjūdžiu Lietuvoje, kur vyravos tos pačios viltys, tos pačios realijos, ta pati kovos taktika, tie patys prieštaravimai. Visi šie jaunuoliai buvo išėję į mišką dėl „jūsų ir mūsų laisvės“, į karą su Sovietų Sąjunga, su Rytų tironija, dėl troškimo pasitraukti į prievartos mašinos nekontroliuojamą laisvės erdvę.