Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Raitelio įstatymas

Lukiškių a.
Pauliaus Peleckio / „Fotobanko“ nuotrauka

Liepos 10 d. Gitanas Nausėda pasirašė Seimo priimtą įstatymą dėl Lukiškių aikštės memorialinio statuso, šiai vietai numatant valstybinę reprezentacinę, memorialinę ir visuomeninę (kultūrinę ir rekreacinę) funkcijas. Įstatyme nurodoma, jog pagrindiniu akcentu turi tapti „Valstybės simbolį vaizduojantis monumentas Vytis kartu su įrengtu memorialu žuvusiųjų už Lietuvos laisvę aukoms atminti“. Tą pačią dieną socialinio tinklo Facebook paskyroje Prezidentas paaiškino, kad „pastaruosius dvidešimt metų Lukiškių aikštė buvo tiesiog tuščias laukas tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme“. Taigi jis jautėsi įpareigotas pagaliau baigti užsitęsusius ginčus. Norėjosi padėti tašką debatuose, galutinai įprasminti svarbią vietą.

Vis dėlto tikėtina, jog emocijos įsiplieks dar ne sykį, greičiausiai tęsis ir naujuoju įstatymu nepanaikinti ankstesni teisminiai procesai. Mėginimų užglaistyti sluoksniuotą aikštės prasmių pyragą (anot Prezidento posakio) jau būta, ir ne vienas. Prieš septynerius metus, 2013 m. liepos mėn., Rolandas Palekas, kurio studijos parengtas architektūrinis projektas „Ramybė“ jau buvo laimėjęs aikštės sutvarkymo konkursą, paskelbė Lietuvos laisvės kovotojų įamžinimo projektų konkurso nugalėtojus. Jais tapo Vidmantas Gylikis su kolegomis, pasiūlę kūrinį „Tautos dvasia“. Anuomet žiniasklaidoje teigta, kad būsimasis aikštės vaizdas – kompromisinis, tenkinantis ir pompastikos šalinininkus, ir gyvosios rekreacinės erdvės mėgėjus. Kaip žinome, nei ramybė, nei paukštį primenanti metalinė dvasia Lukiškėse nenusileido – kelią tam užkirto teismai. Vėliau prasidėjo nerimastingas ruošimasis šalies šimtmečio minėjimui. O radikalesnėse politinėse vizijose kristalizavosi šuoliuojančio Vyčio (kiti sakytų Vyties) kontūrai. Tautos vaizduotėje juos šlifavo Seimo potvarkiai ir nutarimai. Tiek 2017 m. gegužės mėn. paskelbta rezoliucija dėl neatidėliotinų veiksmų sutvarkant aikštę, tiek ir vėliau parengtas įstatymo projektas, kuriame pasisakyta (sekant rezoliucija) už „tautos ir valstybės simbolį“, ryžtingai siekė monumento ir vyro ant žirgo skulptūros.

Skaidra Trilupaitytė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Taigi šią vasarą vietoje raitelio staiga supiltas savivaldybės open beach‘as įžiebė tikrus kultūros karus. „Vytininkai“ kirto jau ne projektu ar vizija, bet realiu teisinės valstybės ginklu. Pasak Prezidento, šiuo, „kad ir netobulu, įstatymu bent jau retoriniu lygiu mėginama formuluoti kažkokią politinę valią Lukiškių aikštės klausimu“. Deja, valios svoris negali būti lyginamas, pvz., su a. a. Prezidento Algirdo Brazausko metaforišku šeimininko kumščiu. Kažkada pastarojo mobilizuota politinė ir institucinė galia įsikūnijo per didingus mūrus, nutarus, kad užtenka „cackintis“ – metas pradėti statyti Valdovų rūmus. Įstatymą pasirašęs G. Nausėda, žinoma, supranta, jog politikai monumento neprojektuos, ir net paragino juos neįsijausti į menininkų vaidmenį. Juokais patikino, kad ir pats būsimo paminklo konkurse nedalyvaus.

Bet juk kažkas turės aiškintis, kokiu būdu radikaliai transformuoti heraldikoje apibrėžtą simbolį, konstruojant paveikios išvaizdos raitelį šiuolaikinio miesto erdvėje? Gal galima sutverti Vytį iš lazerių šviesos fontanų? O gal geriau figūrą perkelti į hologramą? Kad ir kaip žiūrėtum, galvosopis užprogramuotas. Pats Prezidentas pripažįsta, jog „iš karto galima paskęsti scholastiniuose ginčuose, ar įstatymo 3 straipsnyje minimas monumentas Vytis jau nėra įgyvendintas Lukiškių aikštės vėliavoje“. Aiškinantis monumento sąvoką pasitelkiamas tarptautinis žodynas. Juolab niekas negali būti tikras, pasak G. Nausėdos, „ar pagal istorinę tradiciją Vytis apskritai gali egzistuoti 3D, o ne 2D formatu“. Kažką „modernesnio“ mėgina įsivaizduoti premjeras Saulius Skvernelis, prisiminęs, kad „buvo paskelbtas konkursas. Buvo pirmoji vieta. Dabar (tas paminklas) pastatytas Kaune. Antra vieta – tikrai modernus, stilizuotas Vyčio paminklas, jis galėtų būti“.

Ministras pirmininkas greičiausiai turėjo minty 2016 m. privataus Vyčio paramos fondo organizuotą konkursą, kurį laimėjo skulptoriaus Arūno Sakalausko projektas. Vis dėlto anuomet varžytuvės surengtos ne valstybės iniciatyva. Būtų keista sostinėje įgyvendinti visuomeninės organizacijos pasiūlytą idėją, kai tuo tarpu konkurso „geresnioji versija“ valstybės jubiliejaus proga jau nušuoliavo į Kauną. Ten atidengiant Ukrainos dirbtuvėse lietą figūrą greičiausiai nebuvo iki galo aiškios literatūrinės jos potekstės, todėl A. Sakalauskas spontaniškai paaiškino, kieno veidas buvo pavaizduotas kūrinyje (pasirodo, raitelio figūroje pavaizduotas Romo Kalantos veidas). Beje, kai pažymint nepriklausomybės 10-metį 1928 m. Kaune buvo atidengta Juozo Zikaro statula „Laivė“, žmonės taip pat kalbėjo apie tai, kieno veidą ir kieno figūrą skulptorius naudojo kaip modelius. Prieš šimtmetį, kai pasaulyje klestėjo figūriniai ir alegoriniai tautinės valstybės kūrimą liudijantys ženklai, viskas atrodė paprasčiau. Šiandien moderniu būdu personifikuoti skaudžius istorijos įvykius ar etapus – paradoksalus uždavinys. Net nežinom kas – Seimo komitetas, Vyriausybė ar specialiai sudaryta komisija – imsis šių klausimų.

Tik nesugalvokite dairytis į Kultūros ministeriją – pastaroji savo iniciatyvą jau parodė. 2017 m. vasarą ji organizavo konkursą – kūrybines dirbtuves, kurias rengė Šiuolaikinio meno centras. Po dviejų atrankos etapų ir ilgų diskusijų buvo išrinktas nugalėtojas – Andriaus Labašausko monumentas „Laisvės kalva“. Bet netgi nutarimo dėl nugalėtojo paskelbimą jau trikdė teisinės kolizijos, kurios vėliau baigėsi niekuo (arba tradiciškai – teismais). Kalbėdamas apie naujai priimtą įstatymą, kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas šiandien mini nebe kalvelę, bet samprotauja apie tolesnį politinių procesų derinimą. Jis teigia, kad įstatymas „nepanaikina diskusijos, kaip suderinti istorinio atminimo funkciją ir rekreacinę funkciją, kokios formos turėtų būti atminimo ženklas Vytis – to įstatymas nepasako, tai yra tolesnio šitos aikštės kūrimo procesas“. Gali būti, jog šį procesą ateityje lems jau ne ministerijų konkursai, bet tie patys teismai, nustatysiantys ir kokio nors neutralaus, visiems tinkančio beveidžio istorinio figūratyvo apibrėžimą. Kol kas aišku tik tiek, kad smėlis rudeniop iš aikštės bus išvežtas. O tai, kas liks, greičiausiai vėl bus „tiesiog tuščias laukas“ ir erdvė politinėms batalijoms.