Raktas į ateitį

Vitalijus Portnikovas yra Ukrainos žurnalistas ir politikos publicistas, radijo „Svoboda“ apžvalgininkas. Tekstas pirmą kartą publikuotas 2022 m. spalio 23 d. internetiniame Ukrainos dienraštyje „Zbruč“. Iš ukrainiečių kalbos išvertė Nikodemas Szczygłowskis.

Ši pažintis įvyko per pirmąjį SSRS liaudies deputatų suvažiavimą, į kurį aš nespėjau akredituotis. Paprašiau savo vyresnio draugo, Sąjūdžio deputato, garsaus žydų rašytojo Grigorijaus Kanovičiaus, kad jis įformintų mane savo padėjėju ir tokiu būdu aš galėčiau patekti į suvažiavimą. Aišku, turėdamas šį statusą ir būdamas SSRS liaudies deputato iš Lietuvos padėjėju, daug laiko praleidau ne tik su ukrainiečių, bet ir su lietuvių deputatais. Juolab kad Lietuvos delegacija kokybiškai skyrėsi nuo Ukrainos delegacijos. Mes turėjome vos keletą deputatų demokratų, kurie sunkiai kovojo su partijos „betonu“. Tuo tarpu Lietuvoje Sąjūdis laimėdavo – triumfavo SSRS liaudies deputatų rinkimuose, ir nebuvo jokių abejonių, kad rinkimuose į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą daugumą gaus nepriklausomybės šalininkai.

V. Landsbergis jau buvo Sąjūdžio vadovas – formalus ir neformalus deputatų delegacijos lyderis. Neslėpsiu, kad buvau šiek tiek atsargus dėl mūsų pažinties. Ir štai kodėl. Kai vykdavau į Baltijos šalis, Vilniuje, Klaipėdoje ir Estijos liaudies fronto steigiamajame suvažiavime susitikau su Lietuvos nepriklausomybės judėjimo aktyvistais. Jie visi buvo jauni, beveik mano amžiaus. O Landsbergis man atrodė toks vyresnis, beveik pagyvenęs žmogus. Šį požiūrį galima atleisti – man buvo ką tik sukakę 22-eji, ir aš negalėjau suprasti, kodėl toks pagyvenęs vyras turėtų vadovauti tokiam jaunatviškam judėjimui.

Bet jis vis dėlto mane įtikino. Tai, kas daugeliui atrodė jo trūkumai – amžina ironija, bekompromisiškumas, ryžtas eiti į priekį be jokių dvejonių – aš tiesiog laikiau absoliučiai būtinomis savybėmis, kurios reikalingos esant naujoms aplinkybėms. Buvau juo tiesiog sužavėtas. Taip pat džiaugiausi, kad galėjau su juo pasikalbėti apie M. K. Čiurlionį.

Didysis lietuvių dailininkas ir kompozitorius nuo vaikystės buvo mano herojus būtent todėl, kad jo paveikslai įkūnijo tai, kas sovietiniame mene atrodė kaip erezija – ir ką lietuviai, nepaisydami visko, sugebėjo apginti. Čiurlionio muzika ir jo mąslūs paveikslai Kauno muziejuje padėjo man suvokti kultūros pasaulį, nuo kurio mus skyrė geležinė uždanga. O Landsbergis iki tapdamas politiku būtent tyrinėjo Čiurlionį, ir ši meilė jam liko visam laikui. Todėl man tai atrodė didžiulė sėkmė, kad galėjau kalbėtis apie muziką su politiku – o jis galbūt buvo nustebęs dėl tokio interesų sutapimo su jaunu ukrainiečių žurnalistu – tačiau jis dar nebuvo tas Landsbergis, paskui kurį tiesiog bėgte bėgo ištisos mano kolegų minios, iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dar buvo likę keli mėnesiai…

Retkarčiais eidavome pasivaikščioti tarp Kongreso posėdžių, o paskui Aleksandro sode netoli Kremliaus įvyko vienas svarbiausių pokalbių mano gyvenime. V. Landsbergis man pasakė, kad, laimėjęs Seimo rinkimus, Sąjūdis paskelbs apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, nedels ir dėl tokio žingsnio nesitars su M. Gorbačiovu. Su vaikišku pasitikėjimu savimi pasakiau jam: „Profesoriau (mes visi jį tada taip vadinome), bet tam, kad Lietuva taptų nepriklausoma, neužtenka priimti sprendimą atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Kad Lietuva taptų nepriklausoma, būtina, kad išnyktų pati Sovietų Sąjunga.“

Tada jis atidžiai pažvelgė į mane ir pasakė: „Ką gi, tuomet mes sunaikinsime Sovietų Sąjungą.“

Tai buvo labai ramus ir užtikrintas atsakymas. Ir aš kažkodėl iš karto juo patikėjau. Tiesiog pajutau, kad šį kartą tai bus įmanoma. Kad mums pavyks. Kad ši pabaisa pagaliau nustos egzistuoti – ir tiesiog ims ir nudvės. O man tai, žinoma, reiškė ne tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Man tai reiškė Ukrainos nepriklausomybės atkūrimą. Man tai reiškė, kad mano svajonės išsipildys ir teisingumas nugalės. Bet ką aš galėjau padaryti – būdamas dar labai jaunas žmogus, studentas, žurnalistas, o ne politikas. Maža to, dauguma žmonių mano šalyje nepritarė mano viltims. O štai priešais mane stovi žmogus, kurio rankose – raktas į mano šalies ateitį. Taip pat ir į mano paties ateitį. Kokia laimė!

Kai po kelių dešimtmečių Landsbergiui priminiau apie šį mudviejų seną pokalbį, jis gudriai pažvelgė į mane ir paklausė: „O kaip norėtumėte, kad jums atsakyčiau?“ Ir aš staiga supratau, kad jis tada man atsakinėdavo jau kaip politikas, o ne kaip muzikos profesorius. Jis nenorėjo nuvilti mano jaunatviškų vilčių. Tačiau viskas buvo būtent taip, kaip jis ir sakė. Nes tai buvo teisinga formulė!

Todėl šiandien, kai sakau, kad suvereni Ukraina ir šovinistinė Rusija nesusigyvens viename politiniame žemėlapyje, tai taip pat yra teisinga formulė. Ukrainos pergalė yra raktas į ateitį. Ir klausimas net ne tas, kokias teritorines sienas Rusija išsilaikys po savo pralaimėjimo. Svarbiausia, kad ji nustos pretenduoti į svetimas teritorijas. O bet kuriai šovinistinei valstybei atsisakymas plėstis yra kelias į mirtį.

1989 m. raktas į ateitį buvo lietuvių rankose, o Vytautas Landsbergis tiesiog įkūnijo jų ryžtą ir pasirengimą kovoti už šią ateitį. 2022 m. šis raktas yra ukrainiečių rankose. Žinau, kad mes sugebėsime juo atrakinti spyną.

Iš ukrainiečių k. vertė Nikodemas Szczygłowskis.