Rankos, molyje pusę amžiaus. Keramikas Leonas Šulcas

Turi būti įkvėpimas, noras, mintis. Kartais sekasi, kartais ne. Keramika – toks darbas, kad nepaskubėsi. Reikia patogių meteorologinių sąlygų. Saulutės. Atsitinka, kad dirbi tris–penkias dienas, o penktos dienos vakare visas tavo darbas atgal į molio krūvą pavirsta.

Viskas ne tavo, o Dievo valioj.

Kaip ir prieš 30 metų, kai per Sausio 13-ąją jauni vyrukai ir mergytė iškeliavo anapilin. Man mėnesį tada rankos visiškai prie jokio darbo nekilo. Tik buvo ašara Dievo aky. Ir mano aky taip pat.“

Tautodailininką LEONĄ ŠULCĄ, gyvenantį Pakruojo rajone, Bitaičiuose, keramika maitina jau 50 metų.

„Ir rengia ji mane, ir namus padėjo pasistatyti, ir vaikus užauginti. Buvome tokie neramūs jaunuoliai ir dirbome kuo daugiau, kad vaikai būtų sotūs ir aprengti. Be keramikos, į rankas kartais ir medžio kaltą paimi, ir su metalu dirbi. Dar jau daugiau kaip 15 metų keramikos mokau vaikus Vilniaus „Žiburio“ pradinėje mokykloje. Yra toks posakis: talentas nevaikšto vienas. Kas katinui uodegą pakels, jeigu ne jis pats?“ – sako menininkas, kurio dar vienas talentas, be to, kad iš molio gali sulipdyti bet ką, akivaizdu – skambūs priežodžiai, patarlės ir aforizmai jo gyvoje lietuviškoje šnekoje.

Iš tikrųjų keramika, pasak L. Šulco, nėra pigus žaidimas: kainuoja ir krosnis, ir molis, ir glazūros. Ir amatui įvaldyti daug laiko reikia – bent metų. Pakruojiškiui tautodailininkui keramika jau tapusi šventu reikalu, kad ir koks tai būtų sunkus, juodas darbas.

„Atsikėlei ir žinai, kad juodai turi dirbti. Kad durniaus čia nepavoliosi. Sunkus darbas, bet man – malonus. Nelinkiu kitiems ir neraginu, kad būtų keramikai, nes ne visi mėgsta sunkiai dirbti, bet aš toks esu. Tiktai darbo triūsu gyva Lietuva mūsų, – palinki ateinančioms kartoms menininkas. – Viskas yra iš meilės ir su meile daroma. Ir tos pačios idėjos, jeigu myli savo darbą, tada ateina. O aš savo darbą tikrai myliu, todėl idėjų turiu per akis.“

L. Šulcui, be įtaigios, aforistiškos kalbos, akivaizdu, netrūksta ir humoro.

Lietuviška keramika yra išskirtinė. Lietuviai yra viena darbščiausių tautų pasaulyje. Ir jeigu ne ta mūsų okupacija, dabar tikrai būtume Šveicarijos lygio, turbūt net šveicarai sakytų: kaip gerai lietuviai gyvena!

Bitaičių pieva-galerija

Paauglį L. Šulcą, kaip pats prisipažįsta, tėvas, vienas tuomečių geriausių sovietmečio Lietuvos dailidžių, nieko neklausęs už rankos paėmęs nusivedė tiesiai į Vilniaus dailės kombinatą.

„Taip praktiškai visą gyvenimėlį iš molio rankų neištraukiu“, – tikina keramikas.

Šis amatas, bent jau tarybiniais laikais, kaip pasakoja toliau, buvo labai pelningas, bet tėvas to dar nežinojo. „Jis mane muzikantu norėjo padaryti, armoniką nupirko, – prisimena, – tiesiog keramikos ceche buvo laisva vieta, todėl ir nusivedė ten, kur buvo galima įdarbinti.“

Pirmąją savo keramikos parodą L. Šulcas, kaip meno kūrėjas, surengė būdamas 25-erių – kaip vėl gyvais palyginimais šneka: nei jaunas, nei senas būdamas. Vėliau jas rengė maždaug kas penkerius metus, kol ilgainiui apsistojo ties viena stacionaria – galerija virto jo nuosavos sodybos Bitaičiuose pieva. Visi čia gali užeiti, apsižvalgyti, susipažinti su keramikos darbais, patikusius įsigyti. Viskam laisvė, demokratija, kviečia L. Šulcas.

Dūšios darbai

„Tarybiniais laikais, – pasakoja menininkas, – darydavai vadinamuosius etalonus, gamindavai keramiką ne sau, bet tautai, žmonėms – nes man gi tiek nereikėjo: vieną puodelį kavai sau pasidarei, ir užtenka, o sovietmečiu, ypač deficito laikais, buvo tūkstančiai žmonių, kuriems keramikos labai reikėjo. Būdavo, sėdi ir iki keturių–penkių ryto žiedi: per valandą išžiedi dvidešimt vazelių, per parą – iki dviejų šimtų.“

Rinka buvo nepasotinama: tik žiesk, tik daryk, net į Maskvą nuveš ir ten realizuos. Į Kaziuko mugę važiuodavai automobiliu su priekaba, pilna darbų, ir juos per valandą išpirkdavo, o dabar, pasak L. Šulco, į mugę pasiimi mažą krepšelį – ir trims dienoms užtenka. Ir tai visko neparduodi.

„Viską užpildė Kinijos rinka, ir žiedimo nebereikia. Todėl vieną keramikos darbą dabar darau kartais ir mėnesį. Bet tai vis tiek rankų darbas, kurio visi šiais laikais trokšta. Nors ir žiedimas yra grynas rankų darbas“, – svarsto tautodailininkas.

Tad labai natūralus šiandien jo noras vienam savo darbui atsidėti ilgiau, kad ir mėnesį, na ir kas, kad jis nebus kam nors reikalingas ar finansiškai įkandamas.

„Aš per daug ir nesireklamuoju. Savo žiedimo darbais turbūt visą Lietuvą esu apjuosęs, tai kam dar triskart ją juosti? – juokiasi. – Kilogramą molio galiu sunaudoti per penkiolika minučių ir galiu tą patį kilogramą naudoti dvi–tris dienas, kad padaryčiau ką nors rimtesnio, malonesnio dūšiai ir sau, ir kitiems. Tada nėra problemos, kur tą daiktą padėti – vis tiek randi kampelį, kur priglausti.“

Varnos

L. Šulcas savo kūryboje išskiria aiškią temą – paukščius: ir juos pačius lipdo, ypač varnas, ir inkilus jiems.

„Varnų esu prilipdęs net ne tūkstančius, o gal dešimtis ir šimtus tūkstančių. Anuomet tai buvo ypač Nidoje populiari prekė, nes Nidą varnos nuo bado išgelbėjo tarpukariu. Aišku, ir kitus paukštelius darau, ir žuvis, o šiaip esu lipdęs viską – ir kompiuterį, ir netgi buvo pasiūlymas daryti vienai Afrikos respublikai pinigus. Bet atsisakiau – pinigų padirbinėjimas baudžiamas katorga“, – juokiasi prisimindamas.

Ir priduria: turbūt nėra to, ko nesu lipdęs.

Kūrybinių minčių menininko galvoje gimsta gerokai daugiau, negu leidžia galimybės: „Dabar daug kas verkia, kad darbo neturi, o aš sakau, kad darbų turiu penkiems gyvenimams – aišku, visų neįgyvendinsi, bet ir atsigulęs prieš užmigdamas galiu sugalvoti, ką rytoj atsikėlęs galiu padaryti. Vieno darbo nebaigei, jau mintis apie kitą šauna į galvą. Idėjų tikrai yra sočiai, tik reikia smegeninę pasukti. Ką išsinešiu į kapus – tai gyvenimo išmintį, kurios per 65 savo gyvenimo metus yra prisikaupę. Visko realizuoti tikrai neįmanoma, kadangi gyvenime visąlaik trūksta dienoj valandos, savaitėj – poros dienų, mėnesyje – kelių savaičių, bet nieko nepadarysi – metuose – dvylika mėnesių.“

Pasak L. Šulco, Lietuva sovietmečiu savo tautodaile išsaugojo lietuvybę ir tapatybę: „Kaip apie bažnyčią sako: tai ne Dievo namai, tai tautos šventovė, taip ir tautodailė buvo vienas iš būdų, kuriuo išsaugojome savo tapatybę ir lietuvybę. Tai buvo vienas iš mūsų išgyvenimo būdų, nes, kaip sakoma: kas bus, kas nebus, bet lietuvis nepražus. Aš lenkiu galvą prieš tautodailę. Ant kai kurių darbų tarybiniais laikais esu rašęs: mums reikia batų, o ne tankų. Daug kas sakė, kad Sibire supūsiu. Bet nesupuvau, išvengiau didelės tautos dalies likimo.

Pasakysiu – lietuviška keramika yra išskirtinė. Lietuviai yra viena darbščiausių tautų pasaulyje. Ir jeigu ne ta mūsų okupacija, dabar tikrai būtume Šveicarijos lygio, turbūt net šveicarai sakytų: kaip gerai lietuviai gyvena!“

Projektą „Tautodailės atspindžiai“ iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.