2020 12 24

Alfas Pakėnas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

14 min.

Rašė sau, o parašė visam pasauliui

Portretas.
Rašytojas Bronius Radzevičius 1970 m. išėjus pirmajai knygai „Balsai iš tylos“. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

Kūčių dieną, gruodžio 24-ąją, sueina 80 metų nuo žymaus prozininko Broniaus Radzevičiaus gimimo.

O spalio 10-ją jau sukako 40 metų nuo garsaus mūsų prozininko tragiškos mirties. Pats laikas vėl susirasti jo „Balsus iš tylos“ (1970) ir iš naujo juos įgarsinti savyje vis ilgėjančiais ir tamsėjančiais vakarais. Pasiskonėti Broniaus aukštaitišku žodžiu, jo jaunystės pasaulio romantika. To krašto vaizdų grožiu. Tada pasukti į „Priešaušrio vieškelius“ ir „Link Debesijos“. Ten ir dabar tebesklando Broniaus Radzevičiaus gyvenimo ir kūrybos ilgesiu pamušta dvasia.

Rašytojas Grigorijus Kanovičius apie Bronių Radzevičių pasakė trumpai, bet taikliai: rašė sau, o parašė visam pasauliui.

***

Kai susipažinome, Broniui jau buvo 30 metų. Pasitaikė kartu važiuoti į Vyžuonas. Tai buvo antras mūsų susitikimas. Autobuse pamačiusi pažįstamą žmogų apsidžiaugiau. Kelionė buvo puiki, nors visą kelią stovėjome – nebuvo vietų atsisėsti. Daug kalbėjom, juokavome. Žinoma, daugiausia šnekėjau aš. Apie save tada jis visiškai nepasakojo. Atsisveikindamas paprašė mano telefono numerio, žadėjo paskambinti. Skambino. Taip prasidėjo mūsų draugystė. Apie nieką aš tada negalvojau, man dar visai paikai atrodė, kad meilės pradžia būtinai susijusi su svajonėmis, poetiška romantika. Jaučiau, kad jo galvoje daugybė minčių ir klausimų. Kažin kodėl man darydavosi neramu. Nerami galvodavau apie jį, nerami laukdavau. Sutrikusi klausiau savęs: ar tai meilė? Bronius man labai patiko, nors mano svajonėse susikurtas vyro idealas buvo ne visai toks. Bet kodėl jis taip traukė mano mintis, ir be jokios atvangos?

Jis vaikščiojo lėtai, kalbėjo tyliu, žemu, įtaigiu balsu. Buvo vidutinio ūgio, kresnas, gražiai nuaugęs. Atrodė labai vyriškai – anaiptol ne grakščiai, bet drabužiai ant jo gulėjo dailiai. Buvo taisyklingų veido bruožų, šviesių plaukų, ir ypač gilus, šiltas jo mėlynų akių žvilgsnis. Labai mielas buvo visuomet korektiškas jo elgesys. Pažiūrėti jis buvo išdidus, nosies linija giežta, judesiai lėti, bet ryžtingi. Ką nors sakydamas, jis taip atvirai ir šiltai žiūrėdavo į akis, jog iš karto užplūsdavo artumo ir gerumo jausmas.

Genė Radzevičienė, rašytojo žmona

***

Skaudus Broniaus likimas, mažai žinomas jo vidinis gyvenimas, jo troškimai, jo meilė gyvenimui, nusivylimo tarpsniai, didžiulė aistra kūrybai. Negaliu pamiršti vaikystės vieškelių, kuriais mums kartu teko pereiti… Broniau, broli mano, tu netapai niekuo, tu giliai įspaudei pėdą Vyžuonos pakrantės smėly.

Saulius Radzevičius, brolis

***

Susitikę su Broniumi, tai trumpiau, tai ilgėliau pabūdavome. Prisimenu daug gražių jo žodžių. Mes buvome skirtingi, daug ko negalėjau suprasti, bet jutau stiprų brolišką ryšį.

Mūsų tėvai – Juozas Radzevičius ir Karolina Namikaitė. Bronius gimė 1940 metų gruodžio 24 dieną. Kai prasidėjo karas, grįžom į Vyžuonas. Visi tėvo broliai turėjo savo trobas, mums davė dvigalės trobos pusę. A. a. senelis Justinas Namikas padėjo labai gražiai įsirengti. Ir šiandien tarsi tebematau gryčios lubas – kaip jos baltai švietė. Gražūs baldai, sudėtos grindys, o pas visus dėdes tai buvo asla. Broniuką iš Radviliškio parvežė dėdės. Visi pasakojo, kaip mama apsikabinusi ir užgulusi laikė Broniuką, o padangėje kaleno lėktuvai. Sunkus prisiminimas – tėvelis išeina į karą. Stovime prie serbentų krūmo. Mama šaukia: „Juozai, sugrįžk, bijau, kad gal daugiau nepasimatysime, nesusitiksime.“

Nesusitiko: karas baigėsi, bet tėvas dar nebuvo grįžęs, o mama labai sunkiai susirgo.

Birutė Surgailienė, rašytojo sesuo

***

Kartą Bronius prasitarė, kad manyje esama kažko, kas jį traukia. Gal tai, kad mes iš vieno krašto? Jis sakė manąs, jog mes galėtume gyventi kartu, ir patylėjęs pridūrė: iš mūsų kažkas išeis. Man kartais būdavo neramu – ar įmanoma draugystė, o juo labiau bendras gyvenimas su šiuo žmogumi? Mano pažįstami sakė, kad ne. Supratau, kad bus nelengva, bet suvokiau ir tai, kad noriu būti tik su juo.

Mačiau, kad Bronius tik iš pirmo žvilgsnio uždaras ar veikiau savyje pasinėręs žmogus. Patikėjęs mano nuoširdumu, jis tapo kitoks – atlaidus, atviras ir kartais išliedavo viską, kas gulėdavo ant širdies. O kartais pasiduodavo nevilčiai, pykčiui, slogiai pagiežai, ir tai mane baugino. Tai buvo menininkas, labiausiai mylintis, kaip man atrodė, tik save ir savo kūrybą.

Vieną dieną nutarėme susituokti. Net sunku pasakyti, kodėl mudu taip apsisprendėme. Manau, kad ištekėjau už Broniaus kaip tik todėl, kad tas žingsnis man atrodė beveik neįmanomas! Neįsivaizdavau, kaip su juo gyvensiu – juk mes tokie skirtingi. Žinojau: nuobodžiauti nereikės, su Bronium ramaus, pilko gyvenimo nebus. Su juo jaučiausi tarsi kokioje kitoje planetoje, neįžengiamuose brūzgynuose ar karščiu alsuojančioje dykumoje. Jaučiau, mačiau, kad jo gyvenimas – sudėtinga vidinė drama.

Genė Radzevičienė, rašytojo žmona

***

Visoje mūsų giminėje jį dažniausiai vadino Broniuku – net ir suaugusį. Arba tarmiškai – Branuku, retsykiais pridėdami pavardę: Radzevičių Branukas. Tokia vardo forma man regis, buvo reiškiamas ypatingas artimumas, meilė, o gal gailestis jam, našlaičiui. Pagaliau tai jį skyrė nuo kitų Bronių, labai pamėgto vardo giminėje. Taip – Broniuku – ir čia jį vadinsime.

Jo tėvas Juozas Radzevičius buvo mano mamos Veronikos Radzevičiūtės brolis. Dėdę Juozą atmenu iš vaikystės, maždaug nuo 1935 metų, kai jis dirbo Kaune ir gyveno kartu su mūsų šeima Aukštojoje Panemunėje, Smėlio gatvėje. Paskui dėdė Juozas Kaunan atvažiuodavo jau iš Radviliškio, į kurį buvo persikėlęs 1937 metais ir dirbo Linkaičių ginklų fabrike. Ten, Radviliškyje, ir gimė Broniukas.

Prisimenu dėdę Juozą buvus tikrą aukštaitį – atlapaširdį, nerūpestingą, nepraktišką, jautrios sielos ir geros širdies. Nesu matęs jo nusiminusio, nors nelaimės ir kiti sunkūs rūpesčiai griūte griuvo ant jo. Prisimenu jį mėgstantį dainuoti ir gražiai dainavusį. Daina jam atstojo ir knygą, ir laikraštį – buvo jo gyvenimo ir širdies suraminimas. Jis išgiedodavo tai, kas sunkaus jį slėgė. Broniaus tėvas galėjo kitam atiduoti paskutinį daiktą, ką turėjo, o pats nuo vargo, nuo nepasisekimų, nuo visa ko pikta gynėsi numodamas ranka: „Suk jį griausmas.“ Gynėsi ir skaudžiu, tragišku girtavimu.

Bronius Raguotis, pusbrolis

***

Broniaus kūnas įdegęs saulėje. Rankos raumeningos. Plačiu mostu rėžia pradalgę po pradalgės. Retkarčiais stabteli, perbraukia ranka per suprakaitavusią kaktą, įsiklauso į rytinį paukščių čiulbėjimą.

– Girdi, kaip gražiai čiulba? Tai lakštingala.

Jis gurkšteli keletą gurkšnių šalto vandens ir sėdasi šalia manęs.

– Ne taip jau mums blogai, Sauly, ką? – uždeda ranką ant peties ir, lošdamiesi atgal, virstame ant ką tik nupjautos drėgnos žolės…

Saulius Radzevičius, brolis

Portretas.
Rašytojas Bronius Radzevičius Žirmūnuose su sūnumi Kostuku 1979 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

***

Broniuką prisimenu dar berniūkštį. Vis dėlto amžiaus skirtumas tarp mūsų 11 metų. Jau nuo jo – paauglio – laikų į akis krito Broniuko uždarumas, tykumas, kažkoks baikštus drovumas. Buvo jis net kiek atsiskyrėliškas. Apskritai jam labai tinka vaižgantiškasis apibūdinimas, regis, iš „Pragiedrulių“: „bukštus, nedrąsus ir netikras savęs“. Toks bukštumas gal labiausiai atsispindėjo jo akyse. Toks atskirumas ir nekalbumas, man regis, pridengė ir prislėpė jo vidaus gyvenimo, jo vidinės biografijos dramatiškumą. Tai jį lydėjo visą gyvenimą.

Iš veido ir figūros Broniukas buvo panašus į tėvą. Gražus žmogus. Jam pritiko paskutiniais metais nešiota barzda ir ūsai. Iš tėvo jis, manau, paveldėjo sielos jautrumą, grožio pajautą ir nepraktiškumą. Jeigu jo tėvas skausmą ir nerimastį išsikraudavo gėrimu, Broniukui toks „išsivadavimas“, rodos, nepersidavė. Jo charakteryje, santykiuose su žmonėmis, su pačiu savimi ir visa aplinka daug daugiau ėjo iš motinos – Karolinos Namikaitės-Radzevičienės – romios, uždaros, nuolaidžios ir kantrios moters, kuri viską išgyvendavo viduje, neatsiskleisdama aplinkiniams. (Mano tėvas Jonas Raguotis buvo jos pusbrolis.)

Bronius Raguotis, pusbrolis

***

…Kitą dieną išsiruošėme su Broniumi į Vykonis pas seserį. Važiavome dviračiais. Privažiavę Svėdasų miestelį, pasukome prie ežero. Bronius pasiūlė išsimaudyti. Aš žiūrėjau ir stebėjausi, kad jis taip gerai plaukia. Aš kiek paplaukiojęs išlipau į krantą, o jis vis dar plaukė beveik viduriu ežero. Truputį jaudinausi, tačiau kai Bronius išlipo į krantą, nusiraminau. Vėl užsukome į miestelį, ir Bronius parodė Vaižganto motinos kapą. Apžiūrėjome bažnyčią. Prisimenu, kaip jis su meile kalbėdavo apie Vaižgantą, Vienuolį, Maironį. Pasakodavo jų biografijas.

– Tai dideli žmonės buvo, – sakė jis. – Tokiais žmonėmis ir reikia sekti…

Saulius Radzevičius, brolis

***

Bronius buvo kitoks. Dažnai labai susimąstęs, užsidaręs savyje. Aš niekada nesuprasdavau, kad jis kažką specialiai stebi, kad vėliau apie tai galėtų parašyti. Viduj, širdy, tas pastabumas buvo; kiti negalėjome to pamatyti. Labai dažnai užsigalvojęs toks. Atvažiuoja, būdavo, į Uteną, pabūna kiek, pavalgo, ir viskas.

– Žinai, noriu į vienkiemį.

Ir atsisveikina su mumis.

Manęs žmonės vis paklausia, ar Bronius, kai jau tapo rašytoju, pasikeitė. Na, ar netapo išdidesnis? Tai tikrai ne – koks buvo, toks ir liko. Tik aš jam vis sakydavau:

– Broniau, nerašyk. Tu pervargsi, pagailėk savęs.

Žinoma, jis manęs neklausė.

Birutė Surgailienė, rašytojo sesuo

***

Žodį iš jo, ypač apie save ar literatūrą, reikėjo, kaip sakytų Vaižgantas, „pešekliu išpešti“. Su juo susitikęs ar eidamas kartu galėjai ilgai ir gražiai tylėti. Jeigu jo nešnekinsi prisispyręs, kažin ar jis pirmasis prabils, ar kaip kitaip nutrauks tylėjimą, kurį jis mėgo, bet kuris kitam aukštaičiui buvo nejaukus. Įsiminė mudviejų kelionė iš Vilniaus į Vyžuonas autobusu 1964 metų pavasarį. Beveik visą kelią pratylėjome. Man tada pasirodė (tai patvirtino ir kiti atvejai), kad Broniukas geriausiai, gal net saugiausiai jautėsi vienas su savimi. Su pačiu savimi jam turbūt nebuvo nei nuobodu, nei įkyru. Jis buvo visada ar bent jau dažniausiai įsikniaubęs, įniręs savin, o ne į išorę ar paviršių. Jau kalbesnis, dažniau prašnekdavęs apie savo kūrybą, retkarčiais ir apie save, Bronius pasidarė po romano pasirodymo ir palankaus jo sutikimo. Tada jis darėsi, kaip pasakytų Vaižgantas, „tikresnis savimi“, nestigo ir žmogiško bei literatūrinio ambicingumo.

Iš jo paties jutosi, kad patikėjo savo talentu ir suvokė savo vertę.

Bronius Raguotis, pusbrolis

***

Kai jį apimdavo slogi nuotaika ir užplūsdavo niūrios, beviltiškos mintys, nusiraminimo ieškodavo gamtoje. Gamta – jo ramybės prieglobstis, kurį protėviai perdavė iš kartos į kartą. Visa jo vaikystė prabėgo tarp miškų, upių, ežerų. Pasivaikščioti dažniausiai eidavo vienas, kartais kviesdavosi ir mane. Ilgai klaidžiodavom ties Neries vingiu, vaikščiodavome senomis Žvėryno gatvelėmis – kol nusiramindavo. Matydavau, jog tuo metu labiau negu bet kada jis norėjo pabūti vienas. Norėjo pabūti su savo liūdesiu, neramiomis mintimis. O aš tuomet negalėdavau jam padėti. Jis vienišas, vis labiau ir labiau vienišas. Tiesą sakant, jis visada, visą gyvenimą buvo vienišas… Vaikystėje – užsidaręs ir drovus. Jaunystėje – įtarus ir nepatiklus. Mūsų bendro gyvenimo pradžioje jis ir manimi kažkaip nepasitikėjo, labai nenoriai, atsargiai atsiverdavo. Tik pamatęs mano atsidavimą ir nuoširdumą, tarsi atsidarė – daug kalbėdavo, pasakodavo. O ir aš jį geriau supratau per jo kūrybą, ypač kai pradėjome kartu dirbti prie romano „Priešaušrio vieškeliai“.

Genė Radzevičienė, žmona

***

Oras buvo vėsokas ir poilsiautojų nedaug. Įsitaisėme nuošalioje vietelėje ant vėsoko smėlio.

– Einam maudytis, – tarė brolis ir truputį pasimankštinęs, šūktelėjęs „plaukiam, Sauly“, nėrė į melsvą Neries vandenį.

Kiek paplaukiojęs išlipau į krantą.

– Ką, sušalai? – nusijuokė Genutė.

Paėmę Broniaus drabužius ėjome krantu, o jis vis dar plaukė. Pasiekę prieplauką, pradėjome jam mojuoti, kad plauktų į krantą, tačiau jis vis dar yrėsi pirmyn. Mostelėjo ranka, kad eitume dar į kitą prieplauką. Kai išlipo į krantą, jo kūnas drebėjo.

– Vėsokas vanduo šiandien, – tarė jis ir žvilgtelėjo į dangų. Virš galvų rinkosi tamsūs debesys. Krėtė lengvas drebulys.

– Einam, išgersim kavos.

Karšta kava sušildė, ir Bronius papasakojo, kaip su Kostuku plaukiojo pripučiama valtimi, ir kaip užėjus audrai, Kostukas net neišsigando.

– Čia tai vyras! – pasakė Bronius.

„Visas į tėvą“, – mintyse pagalvojau aš.

Atsisveikinant Bronius padovanojo savo „Priešaušrio vieškelius“. Šnekėjo, kad dar bus jų tęsinys…

…Tada aš dar nežinojau, kad šis mūsų pasimatymas – paskutinis, kad išsiskiriam ilgam ilgam…

Žinojau, kad jis tapo Žemaitės premijos laureatu, mačiau kalbant per televiziją. Ruošiausi atvažiuoti rudeniop, tačiau…

Kai Birutė paskambino ir pranešė šią skaudžią žinią, tuoj pat išvykau į Vilnių…

O dabar vartau „Priešaušrio vieškelius“, su liūdesiu skaitau: „Šiek tiek paklydinėti po Užpelkius, paieškoti švarių upeliūkščių, kad prisimintų vienas kitas matytas, pažįstamas iš vaikystės veidas… Bronius – su meile. 1979.VI.18.

Saulius Radzevičius, brolis

***

Paskutinę savaitę Bronius atrodė pasenęs dešimčia metų. Veide atsirado pilkų raukšlių tinklelis, giedrą žydrų akių žvilgsnį prigesino nuovargis. Ir vieną vakarą nuo begalinės įtampos kapotais, trūkinėjančiais žodžiais pasakė: pavargau, nežmoniškai pavargau. Gerai pažinodama Bronių, kai kuriom akimirkom jaučiau, ką jaučia jis. Bet niekuo negalėjau jam padėti, ir tai mane labai slėgė. Nerasdama žodžių bejėgiškai pasiūliau jam pailsėti. Jis pasakė: ir poilsis čia jau nepadės.

Kaip ir anksčiau, vakare ilgai kalbėjome. Ir jo kalbos vis nukrypdavo apie žmogaus paskirtį, apie išnykimą. Jis ir vėl kartojo kažkada anksčiau pasakytas mintis, kad žmogus ateina į šį pasaulį su užduotimi: „Nors aš savo sukurtiems herojams leidau išvysti ir gyvenimo absurdą, bet vis dėlto vienintelis daiktas, už kurį žmogus turi dėkoti būčiai – tai pats jo egzistavimo faktas, nes gyvenimas savaime yra malonė ir dosnus atpildas už visas širdgėlas ir negandas…“

Bronius taip kalbėjo, bet pats, rodėsi, lyg ir ilgėjosi paskutinės ribos – mirties.

Genė Radzevičienė, žmona

***

Radzevičiaus visata išniro iš nebūties staiga, netikėtai, ryškia, bet slėpininga šviesa, užliedama gana blankų mūsų beletristikos peizažą. Mes iškart – gal nesupratome – pajutome, kad jo žodis mums dar negirdėtas ir neregėtas, savitas ir keistas. Pajutome, kad į mūsų literatūros padangę įsiveržė kometa, kad sužibo ryški, bet vieniša žvaigždė. Tačiau ir dabar dar nežinome, kas, kaip ir kodėl, ir dabar dar nedrįstame kiek aiškiau suvokti to, ką jau galima pavadinti Radzevičiaus fenomenu.

Arvydas Šliogeris

***

Broniaus Radzevičiaus fenomenas, man atrodo, yra tas, kad jis rašė sau, o parašė visam pasauliui.

Grigorijus Kanovičius

***

Kuo labiau tolsta nuo mūsų Bronius Radzevičius, tuo labiau norime įsismelkti į jo kūrybą; jo prozoje randame vis daugiau dalykų, kurių anksčiau arba nepastebėjom, arba nespėjom atidžiau įsižiūrėti. O gal tokia yra kiekvieno didelio talento dalia? Yra žmonių, anksčiau neskaičiusių jo raštų ir nieko apie jį negirdėjusių, o dabar ieškančių „Priešaušrio vieškelių“ ir norinčių šitą širdim parašytą knygą paversti madingu suvenyru. Tačiau ryškėja ir graži prošvaistė: pastaruoju metu periodikoje pasirodžius jo kūriniams, daugybę skaitytojų ėmė traukti ir gilusis šio rašytojo kūrybos klodas – išmintingas susimąstymas, sielos skaidrumas, tikras jausmas. <…>

Lydimas skaidrių minčių, o kartu vis tiek abejonių ir skausmo, didelėmis dvasinėmis pastangomis ėmė vis aukštyn stiebtis unikalus talentas, žmogus, prigimties apdovanotas retu jautrumu ir mąslumu, o vėliau stebinantis tvirtu apsisprendimu: tiktai kūryba yra didžioji jo gyvenimo prasmė.

Radzevičiaus kūryba tarytum karšta lava. Griūtim ji verčiasi nuo kalno, jos truputėlį baugu – rodos, gali nutrūkti iki gaudesio įtempta styga; ji turėtų šokiruoti tą, kuris jaukiai apsiprato su „taikomąja“ proza. Tačiau tas, kuris į Radzevičiaus kūrybą bent kartą panirs atvira širdim, išeis ilgam laikui sukrėstas, susimąstęs, nudžiugintas ir nuliūdintas ir – ko visu gyvenimu, visa esybe taip troško Bronius – ar tik ne geresnis ir protingesnis?

Juozas Aputis

Portretas.
Rašytojas Bronius Radzevičius 1973 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

***

Po daugelio metų įsiskaitysiu į jo poetinį įvaizdį, kaip aštrų kristalą vartysiu tarp delnų ir nežinosiu – kas buvo tas žmogus. O kažkada gulėm ir kėlėm kartu – bendrabučio laikais. Prisimenu jo dideles viltis. Bet nuo daugybės vilties ir nevilties metų tos gatvelės, kur mes susitikdavom ir išsiskirdavom, jam atrodė surūdijusios… Jis nekalbėjo, kad reikia siužeto. Kalbėjo apie nudvasintą žmogų, kuriam nebelieka į ką atsiremti. Todėl Kanto moralės filosofiją jis laikė atspirties tašku. Ilgai ir skaudžiai išgyveno savo draugo Antano Masionio mirtį. Kažkokie vaizdiniai, gal mitologinio archetipo pavidalu, jam ateidavo į sapnus.

Bronius Kašelionis

***

Pirmuosius vaizdelius „Paslaptingas pasaulis“, „Šiąnakt bus šalna“ parašiau baigdamas universitetą. Tai buvo pirmieji plunksnos bandymai, kuriuos, beje, išprovokavo gana triukšmingai savo literatūriniais laimėjimais besidžiaugią draugai – Viktoras Brazauskas, Vytautas Skripka, impulsyviais šūkčiojimais atitraukią nuo pernelyg rimtų apmąstymų ir studijų…

Bronius Radzevičius

***

1968–1969 metais mudu su Bronium nuomojome kambarį Gerosios Vilties gatvėje. Gyvenome skurdokai. Bronius tuomet dirbo „Šluotos“ redakcijoje. Į buitį mažai tekreipėme dėmesio, Bronius visą žiemą miegodavo po galva pasidėjęs juodą ausinę kepurę. Įsiminė jo rytiniai dainavimai – prausdamasis vonioje, sodriu balsu traukdavo savotišką, pagal Juliaus Janonio eilėraštį jo paties sukurtą melodiją ir žodžius: „Ar liūdna, neliūdna…“ Susitikdavome ir skaitykloje. Čia Bronius sėdėdavo apsivertęs stirtomis knygų, skaitydavo daugiausia filosofinio pobūdžio veikalus rusų ir vokiečių kalbomis. Nemėgdavo, kad jį klausinėtum, ką skaitąs. Į klausimus atsakinėdavo trumpai, kartais ir nedraugiškai. Iš to mudviejų bendro gyvenimo prisimena epizodas, kai Bronius, susižavėjęs solidžiu honoraru, bandė rašyti kino scenarijų. Parsinešė iš kažkur spausdinimo mašinėlę ir ištisas naktis, kramsnodamas neprinokusius pomidorus, barškino siužetus. Iš to nieko neišėjo – scenarijus buvo atmestas. Kai apie 1977 metus jo romano ištraukos buvo spausdinamos „Komjaunimo tiesoje“, net man, artimai pažinojusiam Bronių, teatrodė, kad tai mados dalykas, kažkas netikra. Tuomet visi mūsų prozininkai buvo pasinešę rašyti stambius kūrinius, romanai dygo lyg grybai po lietaus. Bet štai „Priešaušrio vieškeliai“ pasirodė knygynuose. Vakare nulėkiau pas jį į namus, smarkiai išgyriau knygą ir dar pasakiau, kad Bronius dabar didžiausias mūsų kartos rašytojas… Autorius visas mano panegirikas sutiko tylomis, išvirė stiprios kavos ir kaip mažas vaikas džiaugėsi, kad knyga išėjo tokia stora, jau kažkelintą kartą vertė dar spaustuvės dažais kvepiančius lapus ir vis šypsojosi. Tą vakarą Bronius buvo tikrąja to žodžio prasme laimingas. Tokio jo veido, apšviesto gražia mąslia vidine šviesa, niekada nebuvau matęs.

Vytautas Skripka

***

Visi čia buvome literatai, išskyrus vieną – Bronių Radzevičių… Taip, iš pradžių jis buvo tik filologas. Nereiškė jokių pretenzijų į literatūrą. Ir apskritai jokių pretenzijų. Sėdėdavo prie lango tylus, ramus, tvarkingas. Visada santūrus, išlaikantis pusiausvyrą netgi tada, kai bendrabutis virsdavo kūliais. Kambaryje būdavo visko – ir ginčų, ir vyno, ir svajonių, o Bronius laikėsi nuošaliai. Viską matydavo ir girdėdavo, sekiodavo mus savo giliomis akimis, tačiau kalbėdavo retai. O jeigu prabildavo, tardavo žodžius lėtai, netgi sunkiai. Turėdavai ilgai laukti jo minties tąsos. Dažnai jį pašnekovai pertraukdavo, perrėkdavo. Jo mintys taip ir likdavo nepasakytos. Pastebėjau tokį dalyką: kartais, norėdamas pasakyti mintį, jis iš anksto liepdavo neskubėti jo pertraukti, kiek nervingai tardavo: „Tu tuojau sakysi: ne, ne! Bet neskubėk, paklausyk…“

Aloyzas Tendzegolskis, žurnalistas

***

Pagaliau užbaigta pirmoji romano dalis. Į leidyklą nešti nedrįsta – pirmiausia duoda paskaityti redaktoriui Jonui Pilypaičiui. Jam pritarus, nuneša ir nekantriai laukia atsiliepimo – recenzijos. Perskaito Petro Bražėno vidinę recenziją, iš esmės teigiamą, bet joje parašyta, kad čia dar ne romanas, tik geri apmatai romanui, kad tokios knygos dar negalima leisti, kad ji ištęsta ir padrika. Bronius neranda sau vietos. Lyg nuo ko gindamasis, jaudindamasis ir pykdamas sako, jeigu jo romanas būtų toks, kokius rašo visi ar bent dauguma – banalus ir lėkštas, kokį gali sukurti kiekvienas, knyga būtų iš karto priimta… Matai, kaip brangiai tenka mokėti už norą duoti ką nors nauja. Bet po kiek laiko vėl abejoja: dar reikia padirbėti. Ir vėl užeina akimirkos, kai ima atrodyti, jog visi žmonės – leidėjai ir kritikai yra susimokę, kad jo literatūrinis kelias būtų pilnas nesėkmių. Jį prislegia neviltis – akimirkos pesimizmas, pasiekęs kraštutinį laipsnį, gundo nusižudyti. Bronius tuomet tarsi iš naujo išgyvena visas patirtas nesėkmes, nelaimes, pralaimėjimus, ir tokia ligūsta būsena tęsiasi gana ilgai. O aš kaip visuomet tokiais atvejais labai jaudinuosi, jaučiuosi kalta, kad negaliu padėti.

Po kurio laiko vėl imdavo piktintis ir įrodinėti, jog viskas, ką parašė, iš tikrųjų yra gerai. Sakydavo: mano romanas tai kaip koks savotiškas gyvenimo srautas. Tiesą sakant, ir žmogui gyvenimas, kurį jis gyvena, taip pat atrodo kaip svarbių ir nereikšmingų įvykių visuma.

Ir vis dėlto recenzija Bronių stipriai sukrėtė. Jis pervargo. Vėl jautėsi vienišas. Tiesa, tam tikra prasme jis visuomet buvo vienišas. O dabar dar vienišesnis. Tarytum kokia sunki našta apniko nepasitikėjimas savim, tikra kūrybos krizė. Nei dieną nei naktį jam neduoda ramybės klausimai: ar teisingu keliu eina, jeigu taip, tai ar užteks jėgų juo eiti. O atsakymo rasti negalėjo.

Genė Radzevičienė, žmona

***

Geroj prozoj yra bent lašas poezijos.

Viktorija Daujotytė

***

Romanas „Priešaušrio vieškeliai“ išgarsino Bronių Radzevičių, iškėlė jį į aukščiausiąją Lietuvos kūrėjų gretą. Romano šešėlyje apsakymai rašytojo kūrybos lauke patenka lyg ir į antrąjį planą. O būtent apsakymais, prieš trisdešimt metų pirmą kartą išspausdintais periodikoje ir 1970-aisiais „Vagos“ išleistais atskira knygele „Balsai iš tylos“, Bronius Radzevičius pelnė pirmąjį iki šiol nepakitusį pripažinimą. Trumpų jo apsakymų herojų paslaptinga, trapi būtis ir kartu iš gelmių trykštanti pirmapradė stiprybė, banguojantis sakinys, elastingas žodis, originalios, autentiškos temos, motyvai, pagavos – visa tai ypač išsišakojo romane – įsidėmėtini žymiojo beletristo kūrybos savitumai.

Juozas Aputis

***

Užvakar atvežė antrąjį „Priešaušrio vieškelių“ tomą, kurį jau spėjau ir perskaityti (Sizifo darbas – kaip su akmeniu prieš kalną). Šis tomas aiškiai geresnis už pirmąjį (čia nebėra to pozityvaus ir pernelyg valdiško skirstymo juoda balta principu). Bet mano nuomonė iš esmės nepasikeitė. Aš ir šiame tome neradau nieko, ką man tvirtino ten esant. Neapdorotos ir gan primityvios žaliavos kalnai. Begalinis kalbėjimas. Atavistinė psihologija. Viskas ne per žmogų, bet per banalius, egzistenciškai nereprezentatyvius „įvykius“, vykstančius ne psichologinėje, ne istorinėje, bet literatūrinių šablonų padiktuotoje plotmėje. Jo „įvykiams“ įvykti trukdo būties ir buities imitacijos pagunda. Todėl jie taip ir lieka neįvykę, tik aprašyti (priešingai Proustui, kurio įvykiai realybėje tebuvo sugestijos ir visoje triumfuojančioje realybėje įvyksta tik dabar, t. y. knygoje). Jis turi, banaliai tariant, gyvą gamtos jausmą, bet trūksta transformuojančios galios, taip būdingos Vaižgantui. Dar vienas dalykas – žodžio ekonomijos stoka: norėdamas pasakyti viską, jis nepasako nieko ir paskęsta savo paties paleistame vandenyje.

Alfonsas Nyka-Niliūnas

***

Pirmasis spalio dešimtadienis savo nuotaika, intensyvia ir melancholiška, tvirtino Broniaus Radzevičiaus kraštovaizdį kaip kitą, sukurtą realybę, pridengusią tikrąją. Bet kuri iš jų yra tikra? Ir kodėl šis ruduo taip primena Radzevičių? Toli nuo literatūros savo kasdieniniu darbu yra žmogus, to manęs paklausęs ir padėjęs prisiminti, kad jau dvidešimt metų nuo Radzevičiaus mirties. Ar tikrai toli? Gal atvirkščiai – gal labai arti, arčiau už laikraštinius brolius rašytojus. Vyžuonos turi galimybę tapti svarbia literatūros žeme. Šią vasarą vyžuoniškiai pastatė gražų paminklą Antanui Masioniui ir Broniui Radzevičiui, pavedė juos Angelo globai. Ir Birutė Baltrušaitytė (šio aidaus rudens skaudi sukaktuvininkė) savo širdies dalimi priklauso Vyžuonų kraštui. Krašto marti ir poetė: „…ten krante po pušų šaknimis / brangūs angelo vyzdžiai.“

Prie Broniaus Radzevičiaus reikės grįžti rimtai, lengvai jį suniekinti sunku.

Jis yra prisikasęs iki lietuvių kultūros ašies, yra jos palaikomas. Nuo Vaižganto stipri kūrybos linija, įimanti ir kraštovaizdžio giluminę poetiką, eina būtent į Radzevičių. Ir ne tik. Nepakankamas pats sau, kad būtų galėjęs išsilaikyti nepasirinkęs mirties. Per sunkus sau. Per sunkus kitiems. „O autorius? Apie jo likimą galima tik spėti iš herojaus likimo, ir jis buvo toks, vadinasi, vienam kitam žmogui iš tiesų skirta nuspėti, nujausti savo lemtį, galbūt daug kas mūsų gyvenime pranašinga, tik mes nepastebime, nekreipiame į tai dėmesio, laikome atsitiktiniais, nereikšmingais dalykais.“ (Iš antrojo „Priešaušrio vieškelių“ tomo pratarmės)

Viktorija Daujotytė, 2000 m.

Portretas.
Rašytojas Bronius Radzevičius 1970 m. Maironio lietuvių literatūros muziejaus archyvo nuotrauka

***

Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškeliai“ man primena Vaižganto „Pragiedrulius“: aukštaitiškais žodžiais nutapyta plati spalvinga drobė. Gal ne tokia plati, kaip Vaižganto, bet tokia pati artima ir miela aukštaičio sielai. Abu buvo iš to paties krašto – iš pašvenčių. Vaduvų kraštą, aprašytą „Pragiedruliuose“, nuo Debesijos šalies, aprašytos „Priešaušrio vieškeliuose“, skyrė Šventoji – gražiausia Aukštaitijos upė. Abiem jiems – ir Vaižgantui, ir Radzevičiui – tie kūriniai buvo pamatiniai gyvenime ir kūryboje. Vargonininkas Antanas Vanagaitis prisiminimuose apie Vaižgantą rašo, kad savo „Pragiedrulius“ jis vadindavęs savo biblija: „Skaityk, Antanuk, tai mano biblija“. Radzevičius „Priešaušrio vieškelius“ yra pavadinęs savo evangelija. Kaip ten bebūtų, daugybei skaitytojų tai buvo didelis atradimas. „Priešaušrio vieškeliai“ mūsų prozoje buvo tarsi Vaižganto „Pragiedrulių“ aidas, tarsi laiko tėkmėj susisiekiantys indai.

Alfas Pakėnas

***

Tai Jono Aisčio balso požemis, iš šių būsenų trykšta ir Antano Miškinio, to paties krašto kaip ir Bronius Radzevičius, poetinis kalbėjimas: kalvų ir slėnių, sėliškosios Aukštaitijos dalies, gamtovaizdiniai ir gamtokalbiniai pakilimai ir nuolydžiai. Radzevičiaus tekstų kalboje pulsuoja jo prigimtojo kraštovaizdžio ritmika.

Viktorija Daujotytė

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

…Jis dažnai užkopdavo ant kalvų ir dairydavosi – Debesijos vardas jam seniai buvo žinomas, ir kai ten apsigyveno jo sesuo, dažnos kelionės pas ją iš dalies tebuvo tik pretekstas – jis norėjo pamatyti Debesiją, miškingą pietvakarių kraštą, perkoštą besileidžiančios saulės, gaubiamą šilto gelsvo dulsvumo, o kartais – ištrykštančią žvarbiais saulėlydžiais; ten vedė kelias, apsodintas pajuodusiais gluosniais, ir jam tekdavo eiti pro kūdras, nežinomas sodybas, nematytus kalnus, pro didžiuliais pilkais akmenimis užverstą pakalnę, pro molio lūšnelę šlaite, pro niūrų šaltekšnių slėnį, kur buvusia upės rėva, užgulta krūmų ir žolių, sroveno gėlas šaltinio vanduo, išsipilantis ant žvyro lopelių po juodalksniais, bėgantis pro avietynus, tenai, kur stūkso ūkanoti Šventosios slėnio miškai; jis praeidavo pro sudegintas sodybas, pro kryžius; už kiekvieno kelio posūkio atsiverdavo kažkas nauja, slėpininga, nelaukta. Mielas buvo kelias į Debesiją, apgaubtą dulsvo švytėjimo, perkoštą vakaro spindulių, žadinančią tolimą varpų gausmą, atmušančią šviesą, kaip ją atmuša akinantis sniego kalnų baltumas – saulėtomis žiemos dienomis jis keliaudavo į Debesiją slidėmis, tiesiog per laukus, smarkiai atsispyręs lazdomis, leisdavosi į pakalnę, lėkdavo sukaitęs į kalvas, toli nuklysdavo čia į pietus, čia į šiaurę, ir tik saulei leidžiantis, kai pakalnėse jį pasitikdavo šešėlių šaltis ir stovintys prie upelių medžiai imdavo šerkšnoti, kai žmonės jau būdavo įpusėję vakaro ruošą, jis patraukdavo į Debesiją…

Bronius Radzevičius, „Link Debesijos“