2020 10 01

Stepas Eitminavičius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Rasoti vaikystės jurginai mokytojų Mokytojai

Portretas.
Literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Spalio 1-oji – profesorės Viktorijos Daujotytės gimimo diena. Ji beveik sutampa su mokytojo profesijos pagerbimu. Tad man, kaip buvusiam profesorės studentui, yra proga padovanoti vaikystės rasotų jurginų.

Mama rūpinosi dviem gėlių darželiais. Mes juos aptverdavome tvorelėmis, ir prie jų rudenį įvairiausiom spalvom spindėdavo būtent jurginai. Atsikeli rytą, dar rasa, jie mirga mirguliuoja. Eini toliau, nuskini obuolį ir jautiesi labai smagiai. Jau nebėra mano tėviškės, tik liko vaizdai, kurie šiuo metu džiugina, verčia gyventi prisiminimais. Įsivaizduojamų gėlių grožis, simbolis, senstančiojo interpretacijos – kaip padėka.

Žinoma, man pasisekė, kad universitete nuo antro kurso mūsų kuratorė buvo būtent Viktorija Daujotytė. Dėl to studijų, mokytojavimo metai kur kas gražesni. Visai nemanau, kad hiperbolizuoju. Man atrodo, jau studijuodami galėjome suvokti, kad mokytojų lituanistų labai reikia, kad mąstydami, kurdami suprasime, ką ir kaip turime veikti. Viktorija Daujotytė specialiai lyg ir neaiškindama pasufleravo mokytojavimo kryptis.

1990-aisiais pasirodo profesorės knyga „Tautos žodžio lemtys“, kuri bent man tapo iš tiesų labai svarbi. Pamenu, kabineto lentoje iškart užrašiau šį „Pradžios žodžio“ sakinį: „Iki XIX a. pagrindinė lietuvių literatūros mintis yra apie Dievą, o XIX amžiuje – apie Lietuvą.“ O „Tekstas ir kūrinys“ tapo nuolatos atsiverčiama knyga. Pasirodo nauji vadovėliai. Smagu, kad ir iš jų mums kalba profesorė. Koks džiaugsmas buvo juos skaityti, – vėrėsi pamokų struktūros modeliai, galimybės matant vieną kūrėją jausti kitus…

Įsiminė kalbėjimas apie Joną Biliūną: toks pagarbus, gilus, atskleidžiantis asmenybės, žodžio gelmes. Ne vien tai. Mes, mokytojai, supratome: bijokime šablonų, stenkimės, kad mokiniai pajustų, jog grožinis tekstas prabyla ir į juos, jog prasminga svarstyti, kaip atsiranda epizodo ar viso kūrinio didžiosios tiesos. Nustebau, kai profesorė analizuodama minėto autoriaus kūrybą vieną sakinį pradeda taip: „Gražu gražiai liūdėti.“ Arba prieš pasakojant apie Nijolę Miliauskaitę užsimenama, jog ji vaikščioja tomis pačiomis Druskininkų gatvėmis, kaip ir V. P. Bložė, K. Platelis. Įdomūs skyrių pavadinimai. Tarkim, „Vydūnas tikrai buvo“. Sutinku: tokios reakcijos grynai emocinės, bet padedančios. Man regis, ankstesni vadovėliai buvo pernelyg akademiniai, tarsi skirti studentams filologams. Kinta kalbėjimo, mąstymo, diskusijų pobūdis. Na bent jau gali pakisti. Vadovėlis tampa atrama, argumentu, jei esi puolamas. Ir galimybe žmoniškiau analizuoti kūrinius, žmoniškiau bendrauti, prasmingiau gyventi.

Profesorė įtaigiai kalba apie įvairius rašytojus. O juk ir mokytojai turi išmanyti ne vieną, bet daugumą autorių. Tad ir šiuo aspektu galvojant galima jaustis saugiau.

Valandos studijuojant Viktorijos Daujotytės knygas, straipsnius labai gražios – tik taip galėčiau atsidusti. Mokytojams jos lyg kvalifikacijos kėlimo kursai ar seminarai. Randi viską: tiek savitas įžvalgas, tiek kontekstus, tiek stiliaus ypatumus. Šalia nuostaba: pasirodo, ir taip galima vertinti, ir taip galima jausti, galvoti. Mes augome: atsirado knygos apie literatūros filosofiją, apie literatūros fenomenologiją, apie konkrečius rašytojus. Mat štai kas svarbu: mokytojai galėjo pajusti kūrinio analizės variantus, pajusti kūrinio grožį, o tai kreipė į gyvesnes, įdomesnes, prasmingesnes pamokas.

Jau nebedirbu, tačiau mūsų kurso kuratorė savo knygomis man padeda ir toliau: kai eidamas medituoju, kai kasdienybė tampa ne visai miela. Jau seniai supratau: profesorės tekstai yra kažkas daugiau – stipri, gydanti įtaigos, įtakos, nuostabos versmė. Didžioji paslaptis: kaip žmogus gali būti toks talentingas ir toks paprastas, altruistiškas, empatiškas.

Dovana mokytojų mokytojai – spalio pirmosios jurginai. Rasoti, įsivaizduojami, poetiški. Iš tolimo laiko – mano vaikystės – sveikinantys.

Jurginai darželyje.
Jurginas „Tumas Vaižgantas“ Kirdeikių sodyboje. Rasos Žumbakienės nuotrauka

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.