Rašymas rašikliu ir kompiuteriu. Kuris būdas labiau tinkamas mokantis? 

Tekstas pirmąkart publikuotas 2021 m. kovo 18 d.

Ekranų perteklius skatina svarstyti ir apie tam tikrų priemonių, naudojamų mokymosi procese, naudą; klausti apie tai, kaip apskritai veikia vienos ar kitos priemonės bandant įsisavinti ir suvokti informaciją. Rašymas kompiuteriu universitete, o dabar dažnai ir mokykloje, atrodo mums visiškai įprastas dalykas, tačiau kaip veikia ir kuo skiriasi mokymosi pasiekimai, informacijos atsiminimas ir vėlesnis panaudojimas ją išgirstant ir užrašant skirtingomis priemonėmis, t. y. rašikliu ir kompiuteriu? 

Daugelis sutinka, kad kompiuteris, skirtingai nei rašiklis, visų pirma „kelia grėsmę“ mokymosi procesui dėl to, kad jame tiesiog labai daug galimybių atitrūkti nuo dalyko, kurį mokaisi. Pavyzdžiui, užuot paskaitą konspektavę ar įdėmiai klausęsi, gana daug studentų nemažą dalį paskaitos praleidžia socialiniuose tinkluose arba tiesiog jiems įdomesniuose kloduose nei paskaitos turinys. 

Įdomu, kad patys studentai įvairiose apklausose sako, jog kompiuteris jiems naudingas. Pagrindinė naudingumo priežastis – greitesnis ir gausesnis informacijos „sukaupimas“, t. y. surašymas girdint. Juk rašydami kompiuteriu daugelis jaučia, kad gali užfiksuoti gerokai daugiau informacijos – mintys klavišais bėgti spėja greičiau, nei rašalas liejasi popieriuje. Atrodo, daugiau sukauptų minčių, geriau vėliau mokytis, taigi, ir „atgaminti“ informaciją. 

Tiesa, kiti sako, jog rašant rašikliu reikia informaciją nuolat sintezuoti, sutraukti, grupuoti, o tai padeda sklandžiau informaciją atsiminti vėliau, nes būtent taip veikia mūsų atmintis: stengiantis nuolat sutraukti informaciją, dėlioti prasminiais „blokais“. O štai kompiuteriu rašantieji dažniausiai pasirenka ne sutraukimo, grupavimo ar sintezės metodus, o veikiau nuolat pažodžiui ir gerokai labiau mechaniškai viską sudeda į kompiuteryje esančią programą.

2014 m. du mokslininkai iš Prinstono ir Kalifornijos universitetų JAV – Pamas A. Muelleris ir Danielis M. Oppenheimeris – nusprendė šiuos įsivaizdavimus apie konspektavimą kompiuteriu ir rašikliu patikrinti trimis eksperimentais.

Pirmojo eksperimento metu (jame dalyvavo 67 studentai iš Prinstono universiteto) buvo pasirinktos penkios „TED“ kalbos, kurių temos būtų nelabai gerai žinomos dalyviams, bet kartu ir sudominančios. Buvo bandoma patikrinti, kaip skiriasi studentų gebėjimas atsiminti tiek faktinę, tiek konceptualią informaciją skiriantis vienai sąlygai – kokia priemone jie tą informaciją užsirašė: rašikliu ar kompiuteriu. Taip pat studentams buvo pasakyta, jog konspektuoti jie turėtų taip, kaip konspektuotų paprastoje paskaitoje, t. y. jokių papildomų sąlygų nebuvo iškelta. 

Po paskaitos kiekvienas studentų dar atliko kelis su darbinės atminties užimtumu susijusius testus ir tik po pusvalandžio turėjo atsakyti į su konspektuota paskaita susijusius klausimus. Pavyzdžiui, buvo klausiama apie tai, prieš kiek maždaug metų išnyko Indo slėnio civilizacija (reikalaujama atkurti faktinę informaciją) arba klausiama, kaip Japonija ir Švedija skiriasi savo požiūriais į lygybę visuomenėje (konceptuali informacija, kuri nebuvo „tiesiogiai pasakyta“). 

Vėliau, žiūrint į gautus studentų testų rezultatus, faktinę informaciją tiek kompiuterių naudotojai, tiek rašiusieji rašikliu atkūrė panašiai, tačiau rašiusieji kompiuteriu gerokai prasčiau atkūrė konceptualią informaciją. Įdomu tai, rašiusieji rašikliu parašė gerokai mažiau žodžių nei tie, kurie rašė kompiuteriu (vidutiniškai 173,4 versus 309,6 žodžiai). Kompiuteriu rašiusieji dažniau konspektavo pažodžiui, o rašikliu – bandydami perfrazuoti savais žodžiais, trumpiau ir glausčiau, todėl pasitvirtino mokslininkų kelta hipotezė apie tai, kad nuo rašymo priemonės gali priklausyti ir instinktyvus polinkis vienaip ar kitaip kaupti informaciją. Juk rašant lėčiau reikia taupyti žodžius. Tiesa, reikia pažymėti, kad studentai negalėjo savo konspektų dar kartą perskaityti, todėl išlieka galimybė, jog turint daugiau medžiagos (rašytos kompiuteriu) testų rezultatai gali pagerėti. 

Antrojo eksperimento metu norėta pakartoti pirmąjį, tačiau kontroliuojant dar vieną veiksnį, t. y. kaip studentai konspektuoja į kompiuterį. Šiame tyrime taip pat dalyvavo daugiau studentų (151, tiesa, gerokai mažiau vyrų, tik 35). Iš jų buvo sudarytos dvi grupės. Vienoje iš grupių studentams buvo sakoma užsirašinėti, kaip jiems įprasta, o kitoje prašoma stengtis konspektuoti ne pažodžiui, bet perfrazuoti savais žodžiais, sugrupuoti. Žinoma, kiekvienoje iš grupių vieni rašė rašikliu, o kiti – kompiuteriu. 

Tyrinėdami gautus duomenis, mokslininkai pastebėjo, kad vėlesnių žinių patikrinimo testų rezultatai (jų sąlygos niekaip nesikeitė) abiejų grupių, besinaudojančių kompiuteriais (tiek tų, kurie buvo įspėti konspektuoti ne pažodžiui, tiek neįspėtų) rezultatai smarkiai nesiskyrė. Tyrimo metu vėl pastebėta, kad tie, kurie rašė rašikliu, stengėsi mažiau konspektuoti pažodžiui, ir tai pagerino jų galimybes teisingai atsakyti į klausimus vėliau. Faktinę informaciją abi grupės atkartojo panašiai, kompiuteriu rašiusieji turėjo daugiau problemų dėl konceptualios informacijos. Antrojo eksperimento metu paaiškėjo, kad net įspėjus studentus konspektuoti kitaip, nei jiems įprasta kompiuteriu, t. y. ne pažodžiui, o bandant sutraukti girdimą informaciją, nepagerėjo jų testų sprendimo rezultatai. Tai gali būti susiję ir su tuo, kad, nors studentai buvo įspėti nekonspektuoti pažodžiui, jie vis tiek parašė daugiau žodžių ir jų užrašai gerokai labiau „persidengė“ su tiesiogine klausytų paskaitų medžiaga.

Kitaip tariant, studentai, naudodamiesi kompiuteriu ir perspėti nenaudoti jo taip, kaip įprasta, vis tiek buvo labiau linkę pažodžiui konspektuoti. Sunku pasakyti tiksliai, kokie mechanizmai veikia mokinių pasirinkimus, bet išlieka galimybė, kad pati kompiuterio technologija, atidžiai jos poveikio neapmąstant, instinktyviai skatina rašantįjį pažodžiui konspektuoti. Galima būtų galvoti ir apie tai, kad kompiuterio suteikiamas greitis ir sąlyginis lengvumas kaupti informaciją taip pat prisideda prie bendro „tingumo“. Nemažai kognityvinių mokslų specialistų sako, kad tingumas yra būdingas mūsų smegenims. Jos veikiau pasirinks mažesnį darbo krūvį nei didesnį, tad lengvumą smegenims suteikiančios technologijos gali trikdyti ir patį mokymosi procesą, kuriam reikalingas sąlyginio sunkumo pojūtis. Dažnai sakoma, kad, norint sukurti geriausias įmanomas mokymosi sąlygas, kiekvienam mokiniui mokytis turi būti ne per daug lengva, bet ir ne pernelyg sunku. Per lengvos sąlygos nemotyvuoja, o per sunkios gali priversti tiesiog pasiduoti. 

Tiesa, JAV mokslininkų tyrimas antruoju eksperimentu nesibaigė. Buvo atliktas ir trečiasis. Šis eksperimentas buvo susijęs su mokslininkų poreikiu išsiaiškinti, ar kartojant panašų eksperimentą į prieš tai buvusius, tačiau leidžiant studentams kartotis pagal jų sukauptą medžiagą (dešimt minučių prieš patį testą), jų informacijos atkūrimo rezultatai nors kiek keičiasi. Galbūt konspektuojant kompiuteriu ir vėliau turint daugiau informacijos galima ir daugiau atsiminti pasikartojus? Eksperimentas susidėjo iš dviejų dalių: paskaitų konspektavimo ir testavimo, praėjus savaitei po paskaitų. Šį kartą studentams buvo pateikti įvairesnio tipo klausimai: ne tik apie faktines ir konceptualias žinias, bet ir pateikiantys įvairių detalių iš paskaitos medžiagos, o kaip tokie, kuriuose turimas žinias reikėjo kaip nors pritaikyti.

Rezultatai buvo panašūs į tuos, kuriuos parodė ir prieš tai atlikti eksperimentai: studentai, rašę rašikliu į užrašinę, gebėjo geriau atsakyti į visus klausimus (įdomu, kad, skirtingai nei pirmose dviejose studijose, rašiusieji rašikliu aplenkė ir tuos, kurie rašė kompiuteriu faktinių klausimų srityje) nei visi kiti, kurie rašė kompiuteriu. Pasikartojo ir žodžių užrašymo skaičiaus skirtumai: studentai, rašę kompiuteriu, užrašydavo gerokai daugiau žodžių, ir jie labiau atkartodavo paskaitų medžiagą, o ne bandydavo ją perrašyti savais žodžiais.

Taip pat eksperimente buvo išskirta grupė, kuri, po savaitės grįžusi į testą, neturėjo galimybės pasikartoti savo užrašų. Šioje grupėje nei rašiusiųjų kompiuteriu, nei rašikliu rezultatai smarkiai nesiskyrė. Turint šį efektą galvoje, galima manyti, kad studentams, rašiusiems rašikliu ir konspektavusiems ne pažodžiui, jų užrašai tiesiog labiau priminė išgirstą informaciją, taip pat priminė ir konceptualias jungtis, kurias turėjo daryti studentai, norėdami sutraukti išgirstą informaciją. Turint mažai laiko pasikartoti (tik dešimt minučių) ir turint jau paskaitos metu atliktą „mąstymo darbą“, galima prisiminti ne tik lengviau, bet ir sparčiau. Kitaip tariant, darbas, kurį atliekame iš tiesų konspektuodami ir stengdamiesi sujungti, sutraukti, konceptualiai išskirstyti turimą informaciją, gali padėti ir tolesnių mokymosi procesų metu. Tiesą sakant, taip netgi sutaupome laiko, nes iš tiesų dirbame šiuo momentu, o ne nukeliame darbą „geresniems laikams“. 

Svarbiausia šių visų eksperimentų išvada galėtų būti ne tiek apie technologijas ar kompiuterius apskritai, bet apie tai, kad mokymasis klausant reikalauja ne tik aklo, mechaniško atkartojimo, tačiau intensyvaus darbo ir tuo metu, kai klausoma. Kai kurie mokslininkai mano, kad tikslus konspektavimas, bandymas performuluoti sakomus teiginius, sutraukti, sugrupuoti informaciją gali iš klausančiojo pareikalauti beveik tiek pat mąstymo jėgų kaip ir žaidimas šachmatais. Kompiuteriai, deja, gali apskritai skatinti pasirinkti lengvesnį konspektavimo būdą. Paradoksalu, kad pagrindinis jų privalumas – galėjimas greitai fiksuoti informaciją – dažnai kenkia pačiam mokymosi procesui pernelyg jį palengvindamas, todėl į jų naudojimą mokymosi ir informacijos kaupimo procese reikėtų žiūrėti šiek tiek atidžiau ir kritiškiau.