2021 12 19

Miglė Dubauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.
Rašytoja Akvilina Cicėnaitė. Michelle Playoust nuotrauka

2021 12 19

Miglė Dubauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Rašytoja A. Cicėnaitė: „Geram kūriniui parašyti reikia laiko, patirties ir brandos“

Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos (VVDG) žurnalistai tęsia interviu ciklą „Renkuosi profesiją“, skirtą abiturientams, planuojantiems savo ateitį. Rubrikoje kalbinami mokslo, meno, kultūros ir kitų sričių atstovai atskleidžia, kaip jie atrado savo gyvenimo kelią, suteikia galimybę moksleiviams, jauniems žmonėms pažvelgti į dominančios profesijos užkulisius.

Šįkart rubrikoje – pokalbis su Australijoje gyvenančia rašytoja AKVILINA CICĖNAITĖ. Žinoma rašytoja ir vertėja, daugiausia kurianti paaugliams, prisimena mokyklą, pasakoja apie savo profesiją ir gyvenimą svetur. 

Kuriais metais baigėte mokyklą? Kokia buvote mokinė ir kokia buvo jūsų laikų mokykla? Kokios pamokos patiko labiausiai?

Mokyklą baigiau 1997 metais Vilniuje. Dabar pervadinta į Šv. Kristoforo gimnaziją, mano mokykla anuomet vadinosi 9-ąja vidurine. Dėl griežtos drausmės mokinių ji buvo praminta IX fortu – pagal Kaune buvusį kalėjimą. Gandai apie griežtus mokytojus sklisdavo po visą Vilnių, anuometiniai mokymo metodai gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinių, dabar gal net pasirodytų neįtikėtini.

Išlikę dvejopų prisiminimų: tiek apie autoritariškus mokytojus, tiek apie tuos, kurie sugebėjo mus pamatyti iš tikro, puoselėjo mūsų gabumus, padėjo atrasti stipriąsias puses. Geriausiai man sekėsi kalbos, o štai apie matematiką dar ilgai sapnuodavau košmarus. Labiausiai patikusios pamokos – lietuvių kalba ir literatūra, rusų kalba ir literatūra, anglų kalba, istorija… Dar mokykloje dalyvaudavau literatūriniuose konkursuose. Kartą, lituanistei Laimai Abraitytei paskatinus, dalyvavusi rašinių konkurse tapau jo laureate ir buvau pakviesta į kūrybinę stovyklą Vokietijoje. Iki šiol esu dėkinga mokytojai už šią galimybę.

Ar jau mokykloje žinojote, ką norite veikti ateityje? Kada ir kodėl pasirinkote rašytojos kelią?

Labai anksti žinojau, kad noriu būti rašytoja. Kiek save prisimenu, mėgau knygas, anksti išmokau skaityti, skaičiau daug – tiek vaikiškų, tiek nevaikiškų knygų, tiek savų, tiek pasiskolintų iš kaimynės ar bibliotekos. Rašytojai man atrodė žmonės, esantys aukščiau už paprastus mirtinguosius, paslapties aureolės apgaubti pusdieviai.

Buvo keista net galvoti, kad vieną dieną galėčiau vadintis rašytoja. Kita vertus, neįsivaizdavau kitokio kelio. Jaučiuosi tikriausia, kai rašau. Rašymas yra mano ryšys su pasauliu, mano galimybė išsipildyti ir kartu pasakyti tai, kas atrodo svarbu ne man vienai. Rašymas – judesys siekiant nutiesti tiltus, pajusti bendrumą tarp mūsų.

Ar mokykloje rašėte? Kada sukūrėte pirmąjį grožinį tekstą? Galbūt dar turite tekstų, rašytų paauglystėje, ir net galėtumėte pasidalinti viena kita ištrauka? 

Rašiau dar mokykloje, pradėjau nuo eilėraščių. Pirmasis spaudoje pasirodęs mano tekstas buvo išspausdintas žurnale vaikams „Žvaigždutė“. Nebepamenu, kiek man buvo metų – dvylika, o gal trylika. Tik prisimenu rašiusi apie savo šunį ir jo nuotykius. Gaila, nežinau, ar teberasčiau šį ir kitus savo tekstus tarp Vilniuje paliktų popierių… Vėliau siųsdavau eilėraščius ir rašinius į literatūros konkursus. Dar studijų metais spaudoje esu publikavusi esė, bet galiausiai kiek netikėtai sau pačiai debiutavau su knyga paaugliams.

Akvilina Cicėnaitė vaikystėje. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pasakokite apie savo studijas. Kodėl po mokyklos nusprendėte studijuoti lietuvių filologiją? Ar turėjote alternatyvų? Kuo šios studijos įdomios ir kam rekomenduotumėte jas pasirinkti? 

Anuomet rinktis lietuvių filologiją man atrodė savaime suprantama – juk norėjau būti rašytoja, o kur daugiau išmoksi rašymo meno? Norėjau gilinti žinias srityje, kurioje man sekėsi geriausiai. Tiesa, buvau nunešusi dokumentus tiek į lietuvių, tiek į rusų filologiją, įstojusi į abi kryptis pasirinkau lietuvių.

Jau daug vėliau, ypač pirmaisiais gyvenimo svetur metais, vis šmėstelėdavo mintis, kad suklydau rinkdamasi studijas. Kam reikėjo studijuoti retą kalbą, kai dabar, gyvendama angliškoje aplinkoje, šių studijų vis tiek negaliu pritaikyti praktiškai, negi negalėjau rinktis anglų filologijos, o gal kokių tarptautinių santykių ar molekulinės biologijos, vis klausiau savęs žvelgdama į kitus žmones, kurie ir išvykę į užsienį galėjo dirbti pagal profesiją. Bet galiausiai atėjo suvokimas, kad mano pasirinkimas, kad ir koks svetur nepritaikomas, buvo teisingas ir nutiko ne veltui.

Studijos padėjo man išlavinti rašymo įgūdžius, mokė kritiškai mąstyti ir analizuoti. Lietuvių filologiją siūlyčiau rinktis norintiesiems dirbti srityse, kuriose svarbus platus humanitarinio išsilavinimo akiratis, kurie myli žodžius ir istorijas. Rašymas, vertimas, redagavimas, darbas universitete, leidyklose, žiniasklaidoje, viešuosiuose ryšiuose, reklamoje – tai vis galimi pasirinkimai. Svarbiausia – išties norėti dirbti su kalba, nesirinkti studijų vien todėl, kad taip patarė tėvai ar mokytojai ar kad reikia žūtbūt kur nors įstoti. 

Geras kūrinys man yra atveriantis duris, kurių nenumanei esant; toks, kuris parodo, kaip galima rašyti, koks spindintis, magiškas gali būti išties geras tekstas. Geri tekstai nusmelkia, supurto, priverčia pergalvoti ir savąją kūrybą, ir save.

Po bakalauro nusprendėte tęsti mokslus – pasirinkote literatūros teorijos studijas. Ko mokomasi jų metu? Palyginkite bakalauro ir magistrantūros studijų patirtį.

Bakalauro studijų metu labiau akcentuoti kalbiniai dalykai – kalbotyros įvadas, leksikologija, dialektologija, lotynų ir latvių kalbų pradmenys. Man labiau prie širdies buvo literatūros paskaitos – visuotinė literatūra, lietuvių literatūros istorija ir pan. Tad literatūros teorijos magistrantūros studijų metai tapo atgaiva, kai galėjau gilintis į literatūros dalykus, į semiotiką, į tekstų veikimo mechanizmus, juos išnarstyti, nelyg pažvelgti iš vidaus. Dėstė tikri autoritetai, skaitėme gerus tekstus.

Kartais pagalvoju, kad norėčiau vėl sugrįžti į literatūros studijas, pasigilinti į jas su dabartine patirtimi. Magistrantūros studijos buvo dovana sau, gilinimasis į tai, kas iš tikro artima. Dabar, atsigręžusi atgal, galvoju, kad šios studijos daugiausia mane formavo, padėjo mokytis rašyti, būti reikliai tekstui. Po studijų kurį laiką išvis nieko nerašiau, viskas, ką tik mėgindavau sukurti, atrodė neverta dėmesio – studijos tą kokybės kartelę iškėlė labai aukštai.

Po magistrantūros išvykote mokytis labai toli nuo Lietuvos – į Naująją Zelandiją. Kodėl? Kuo studijos Viktorijos universitete Velingtone skyrėsi nuo studijų Lietuvoje? Kodėl pasirinkote naują mokymosi kryptį – religijų studijų doktorantūrą?    

Visas savo studijas rinkausi ne iš praktinių sumetimų, o iš meilės, susidomėjimo viena ar kita sritimi, smalsumo, noro pažinti giliau. Anuomet domėjausi naujaisiais religiniais judėjimais, Naujojo amžiaus dvasingumo apraiškomis. Disertaciją rašiau apie šventybės sampratą posovietinėje literatūroje, tad nuo literatūros pernelyg nenutolau.

Doktorantūros studijos nuo bakalauro ar magistro labiausiai skyrėsi tuo, kad tai buvo visiškai savarankiškas darbas, o dar reikėjo apsiprasti su naująja kultūra, persilaužti rašyti angliškai. Studijų metais teko vesti studentams seminarus, dirbdama su jais mokiausi ir pati. Lygiai kaip ir magistrantūrą, doktorantūrą prisimenu su didžiule nostalgija. Tikrai nesakysiu, kad buvo lengva, bet kartu tai buvo ir treji prabangos metai – prabangos skaityti tai, kas išties įdomu, prabangos mąstyti ir kelti klausimus, susitelkti į savo darbą, kartu pažįstant naują šalį, naują kultūrą ir naują save. 

Sidnėjuje gyvenate nuo 2012 metų. Kuo jus žavi Australija ir minėtas miestas? Kaip apskritai atsidūrėte Australijoje? Ką per tiek laiko spėjote pamatyti, atrasti, suprasti?  

Australijos gamta nuo pat pirmųjų gyvenimo čia dienų pasirodė stebuklinga, ji ir iki šiol man nepraradusi savo magijos. Didmiesčiai gali būti pikti, nekantrūs, svetimi, panašūs vienas į kitą, o štai vos tik išvažiavus iš Sidnėjaus atsiveria kitokia, tikresnė Australija – su jūržolėmis ir sūriu smėliu dvelkiančiais begaliniais laukiniais paplūdimiais, su vandenyno tolumoje migruojančiais banginiais, su raudono smėlio plynėmis traukiant šalies vidurio link, kai tesimato tik krūmokšniai ir su peizažu susiliejusios kengūros bei valabės.

Čia patys gražiausi saulėlydžiai, čia nuostabiausia ir kartu žiauriausia gamta – plieskianti sausromis, gaisrais ir katastrofiškais potvyniais. Bet vis tiek tos gamtos niekada negana. Visada norisi grįžti ir į Naujojo Pietų Velso pietinę pakrantę, ir į Tasmanijos salą, ir į mano numylėtąjį tropinį Šiaurės Kvinslandą – šį sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. Australija yra didžiulis žemynas, galima tris mėnesius keliauti aplink automobiliu ir vis tiek atrodys, kad tiek daug liko nepamatyta. 

Australijoje atsidūriau atsitiktinai. Dar tada, kai gyvenome Naujojoje Zelandijoje, mano vyras gavo darbo pasiūlymą Sidnėjuje. Planavome čia pagyventi kelerius metus, bet užsibuvome ilgiau. Išties neplanavau taip ilgai gyventi svetur. Sidnėjus man dabar jau tapęs įprastas, labiau asocijuojasi su namais, kasdienybe; tam, kad suprasčiau išties gyvenanti Australijoje, regis, turiu nors trumpam vis palikti šį miestą, pažvelgti į jį iš toli. 

Rašytoja Akvilina Cicėnaitė Sidnėjuje. Dolly Rubiano nuotrauka
Rašytoja Akvilina Cicėnaitė. Patricko Charleso nuotrauka
Rašytoja Akvilina Cicėnaitė Sidnėjuje. Patricko Charleso nuotrauka

Ar galėtumėte išskirti dvi jūsų pačios rašytas knygas paaugliams, kurios, jūsų nuomone, aktualiausios dabartiniam jaunimui? Kuri jūsų knyga geriausiai atskleidžia tai, kas literatūroje jums svarbiausia? 

Dvi aktualiausios dabartiniam jaunimui, o ir man svarbiausios knygos – „Niujorko respublika“ ir „Kad mane pamatytum“. „Niujorko respublika“ apskritai turbūt mylimiausia mano parašyta knyga, joje daug manęs, vaikystės ir paauglystės išgyvenimų. Abi šios knygos jaunuosius skaitytojus nukelia į netolimą praeitį – viena į pirmuosius Nepriklausomybės metus, kita į 1999-uosius, kai ir pajuokaudami, ir kiek nuogąstaudami laukėme neva artėjančios pasaulio pabaigos. Man rašymas – pastanga atskleisti, kad nesame vieniši, kad mūsų istorijos – ir unikalios, ir kartu labai panašios, kad ir kuriuo laiku gyventume. Tikiuosi, kad šiose knygose tai atsispindi.

Ar galėtumėte įvardinti tris jums labiausiai patikusias skaitytas knygas arba rašytojus? Kokio žanro knygas skaitote dažniausiai?

Sunku rašytojams kalbėti apie mėgstamus autorius ar knygas – jų daug, jie įvairūs, skirtingi, neįmanoma, o ir turbūt būtų neteisinga išskirti vos kelis. Bet kaip tik dabar skaitau Olgos Tokarczuk romaną „The Books of Jacob“ („Jokūbo knygos“), tad norisi paminėti tiek šitą išskirtinę knygą, tiek pačią autorę kaip vieną iš mėgstamiausių. Nenuvylė nė viena skaityta Kazuo Ishiguro ir Juano Gabrielio Vásquezo knyga, neseniai atradau Deborah Levy, norėčiau paskaityti daugiau Annie Ernaux kūrybos. Renkuosi knygas ir intuityviai, ir kliaudamasi literatūros ekspertų rekomendacijomis.

Geras kūrinys man yra atveriantis duris, kurių nenumanei esant; toks, kuris parodo, kaip galima rašyti, koks spindintis, magiškas gali būti išties geras tekstas. Geri tekstai nusmelkia, supurto, priverčia pergalvoti ir savąją kūrybą, ir save. Be šiuolaikinės literatūros, mielai skaitau klasikinius britiškus detektyvus. Apskritai stengiuosi atrasti skirtingų šalių rašytojų kūrinių, renkuosi įvairius žanrus, vengiu tik skurdžios kalbos, plokščio siužeto tekstų.

Ar rašytojai gali išgyventi tik iš rašymo? Kokių darbų yra tekę dirbti ir kokį įspūdį paliko su jais susijusi patirtis? 

Rašytojai gali išgyventi iš rašymo, jei yra pripažinti, įvertinti, skaitytojų mėgstami, komerciškai sėkmingi. Bet dažniausiai tenka rašymą derinti su kitais darbais, pasiseka, jei jie vienaip ar kitaip susiję su rašymu – ar tai būtų vertimas, ar redagavimas, darbas leidyklose ar kultūrinėje žiniasklaidoje. Jei nori rašyti, kartais tenka atsisakyti saugumo, darbų, kurie galbūt pelningesni, bet po jų nebelieka nei laiko, nei energijos kurti; tenka išsikovoti laiko rašymui, ir sau, ir kitiems įrodyti, kad tai svarbu. 

Didžioji dalis mano darbų buvo vienaip ar kitaip susiję su rašymu, o nelaimingiausia jausdavausi tada, kai nutoldavau nuo rašymo, kai darbas nepalikdavo fizinės ar emocinės erdvės kūrybai. Kita vertus, bet kokia darbo patirtis rašytoją gali praturtinti, vėliau ji vienaip ar kitaip gali atsispindėti jo kūryboje.

Taip, leidyklos mėgsta jaunus, žavius autorius ir autores, bet jaunystė – trapus, laikinas privalumas. Rašytojai neišeina į pensiją, brandindami save, kartu brandiname ir savo rašymą. Jei nori rašyti, turi gyventi rašymu. Ir taip, čia reikia tam tikro fanatizmo.

Esate ne tik rašytoja, bet ir vertėja. Ar turite galimybę rinktis, kokį kūrinį versite? Kiek vidutiniškai puslapių per dieną pavyksta išversti? Kas vertėjos darbe jus žavi labiausiai? 

Gaunu nemažai vertimo pasiūlymų, dabar jau turiu galimybę rinktis knygas. Per dieną išverčiamų puslapių skaičius išties priklauso ir nuo knygos sudėtingumo, to, kiek tenka ieškoti informacijos, gilintis į kontekstą. Turbūt nesu itin sparčių apsukų vertėja. Pirmąjį juodraštį išverčiu gana greitai, bet paskui ilgai prie jo dirbu, redaguoju, laužau galvą ties keblesniais vertimo niuansais, ieškau tinkamiausių sprendimų, bandau pagauti teksto ritmą, nuotaiką. 

Vertėjos darbe mane žavi galimybė iš arti pažvelgti į kito tekstą, jo subtilybes. Tai ir puikus būdas mokytis, ir kartu – išsaugoti kalbos jausmą. Man pasisekė versti knygų, iš kurių galėjau pasimokyti ir drąsos eksperimentuoti, ir kitokio kalbėjimo, ir kalbos bei siužeto rėmų laužymo. Kasdien bendrauju beveik vien tik angliškai, tad darbas su kalba man savotiškai padeda treniruoti kalbinius raumenis. 

Kaip atrodo jūsų darbo diena? Kada ir kokiomis sąlygomis rašote? Ar turite kokių nors ritualų?

Rašymo ritualų ir net griežtos dienotvarkės neturiu, mat dažniausiai derinu kelis darbus. Geriausios dienos – tos, kai iš pat ankstyvo ryto galiu sėsti prie darbo stalo su kava ir rašyti. Bet kūryba tęsiasi ir atsitraukus nuo rašomojo stalo – geras sakinys gali ateiti į galvą plaunant grindis, vaikščiojant su šuniu, bėgiojant, vairuojant…

Savo tekstus taisau ir perrašinėju turbūt ilgiau, nei užtrunku juos užrašydama. Bet darbas turint pirminį juodraštį lengvesnis – jau galima išvysti, kaip tekstas gražėja, vis labiau atitinka viziją, kurią neryškią mačiau galvoje. Dirbdama tiek su savais, tiek su verstais tekstais ieškau jų vidinės melodijos, tos vos apčiuopiamos akimirkos, kai visi žodžiai atsiduria savo vietose, kai kūrinys ima skambėti.

Rašytoja Akvilina Cicėnaitė. Patricko Charleso nuotrauka
Rašytoja Akvilina Cicėnaitė Knygų mugėje 2020 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kokiomis savybėmis turi pasižymėti rašytoja(-s)? Ką patartumėte jauniems žmonėms, svajojantiems tapti rašytojais ir rašytojomis?

Kartais man atrodo, kad nėra jokių taisyklių, kad į literatūrą ateina patys skirtingiausi žmonės su įvairiausiomis būdo savybėmis, kad būtent dėl to literatūra ir yra tokia įvairiaspalvė. Bet vis dėlto norintiesiems rašyti galėtų praversti tokios savybės kaip empatija, kantrybė, smalsumas ir tiesiog fanatiškas atsidavimas, aistra ir rašymo meilė. 

Empatija padės stebėti, išjausti, sukurti įtaigių įvairiausių žmonių paveikslų. Man regis, empatiška turėtų būti ir apskritai rašytojo laikysena pasaulyje. Kantrybe apsišarvuoti verta lekiant per linksmuosius rašymo kalnelius. Rašymas gali dovanoti tiek išsipildymo džiaugsmą, tiek skausmo – liūdesio, kai knyga lieka nepastebėta, pykčio, išgirdus kritiką… Visais šiais atvejais padeda supratimas, kad literatūrinis kelias yra kelias visam gyvenimui. Kad viena nesuprasta knyga nėra tragedija. Kad net jei sykį visiškai susimovei, turi daug laiko išmokti rašyti geresnes knygas.

Vis sakau, kad literatūroje nėra amžiaus cenzo. Geram kūriniui parašyti reikia laiko, patirties ir brandos. Taip, leidyklos mėgsta jaunus, žavius autorius ir autores, bet jaunystė – trapus, laikinas privalumas. Rašytojai neišeina į pensiją, brandindami save, kartu brandiname ir savo rašymą. Jei nori rašyti, turi gyventi rašymu. Ir taip, čia reikia tam tikro fanatizmo, beprotiško atsidavimo rašymui, susitaikymo su tuo, kad galima likti nesuprastiems, kad gali būti nejauku, nepatogu, vieniša.

Patarčiau ir kaupti žinias, būti smalsiems, atviriems; daug rašyti ir dar daugiau skaityti. Skaityti meistriškai parašytus tekstus, mokytis iš jų. Skaityti ir skelbimus ant stulpų apie pamestus šunis ir pabėgusias kates, mokytis stebėti pasaulį. Jausti, atsiverti, būti dėmesingiems. Ieškoti savo balso. Ugdytis kalbos jausmą, kritinį mąstymą, auginti vidinį kritiką, kilstelėti savo kokybės kartelę, reikalauti iš savęs daugiau, nei manome sugebantys. Išgirsti ir priimti kritiką, bet neleisti jai užgožti savęs. Išmokti nepaversti išgirsto žodžio „ne“ tragedija, nes jį teks išgirsti ne vieną kartą. Pažinti tradiciją, tuos, kurie gyveno ir rašė prieš mus – juk negyvename ir nekuriame vakuume. Išmokti taisykles, kad galėtume jas išmoningai, kūrybingai, ugningai laužyti.