Rašytoja Ch. N. Adichie: didžiausias pavojus žodžio laisvei yra socialinė cenzūra

Kiekvienai temai aptarti kviečiamas vis kitas paskaitininkas, o žodžio laisvės problematikos analizė buvo patikėta Nigerijos rašytojai Chimamandai Ngozi Adichie, kuri Lietuvoje skaitytojams yra žinoma iš tokių savo knygų kaip „Kinrožės žiedas“ ir „Amerikana“.

Žodžio laisvė – atviros visuomenės pamatas

Ch. N. Adichie nuomone, žodžio ir saviraiškos laisvė yra atviros visuomenės pamatas, ir šiandien didžiausias pavojus šiai laisvei yra ne teisinis ar politinis, o visų pirma socialinis.

„Vakarų demokratijose yra daug žmonių, kurie nekalbės garsiai apie jiems rūpimas problemas, nes jie baiminasi to, ką aš pavadinčiau socialine cenzūra – pagiežingo ne Vyriausybės, tačiau kitų piliečių keršto“, – paskaitoje teigė rašytoja.

Ch. N. Adichie teigimu, šiandien nemaža dalis žmonių Vakaruose gyvena plačiose, įsitvirtinusiose ideologinėse gentyse, kurioms priklausydami yra skatinami užsiimti savicenzūra. „Net jei jie ir mano, kad kažkas yra tiesa ir svarbu, jie to paprasčiausiai nesako, nes taip esą neturėtų kalbėti“, – teigė Ch. N. Adichie.

Pasak rašytojos, toks socialinis spaudimas ir cenzūra yra mirties nuosprendis smalsumui, mokymuisi ir kūrybiškumui. „Jokiai kitai žmogaus veiklai laisvės nereikia tiek kiek kūrybiškumui“, – pabrėžė rašytoja. Ji baiminasi, kad tokiomis sąlygomis literatūros laukia pragaištis.

„Jei niekas nesikeis, kita karta skaitys mūsų kūrybą ir stebėsis – kaip mes nustojome būti žmonėmis? Kaip mums taip stigo prieštarų ir kompleksiškumo? Kaip sugebėjome pašalinti visus šešėlius?“ – klausė Ch. N. Adichie.

Prisimindama neseną išpuolį prieš rašytoją Salmaną Rushdie, kuris kaip tik rengėsi skaityti paskaitą apie žodžio laisvę, Ch. N. Adichie kėlė klausimą, ar šiandienos sąlygomis jo romanas „Šėtoniškos eilės“ apskritai būtų publikuojamas.

„Veikiausiai ne. Ar jis apskritai būtų parašytas? Tikriausiai ne“, – atsakė rašytoja. Anot jos, yra rašytojų, kurie, kaip ir S. Rushdie, norėtų rašyti romanus apie visuomenėje jautrias temas, tačiau nuo to juos sulaiko socialinės cenzūros spaudimas.

Ne drauskime, o atsakykime

Pati rašytoja prisipažįsta, kad yra tokių knygų, apie kurių uždraudimą ji pafantazuoja. Tarp tokių patektų tokios, kurios, pavyzdžiui, neigia Holokaustą ar armėnų genocidą. Tačiau Ch. N. Adichie griežtai pasisako prieš tai, kad tokios fantazijos virstų realybe, nes, anot jos, cenzūra labai dažnai nepasiekia savųjų tikslų: „Mano pačios pirmasis instinktas sužinojus, kad knyga buvo uždrausta, yra susirasti ją ir perskaityti.“

„Neuždrauskime jų, atsakykime joms. Šiame visame pasaulyje gausėjančios dezinformacijos amžiuje, kur taip lengva apvilkti melą taip nuostabiai, kad jis pradeda žibėti it tiesa, sprendimas yra ne paslėpti melą, bet jį atskleisti, nušveisti nuo jo tą melagingą žibėjimą“, – akcentavo Ch. N. Adichie ir pridėjo, kad, nors tam tikri laisvo žodžio ribojimai civilizuotame pasaulyje yra būtini, vis dėlto, jos manymu, tinkamiausias atsakas blogai kalbai yra daugiau, o ne mažiau kalbėjimo laisvės.

Cenzūra neveda į toleranciją

Ji taip pat atkerta tiems, kurie skleidžia įsitikinimą, kad cenzūra yra reikalinga siekiant sukurti toleranciją. Ch. N. Adichie cituoja Danijos teisininką Jacobą Mchangamą, kuris pabrėžė, kad primestos tylos negalima vadinti tolerancija. Tikra tolerancija, anot jo, reikalauja supratimo, o pastarasis gali gimti tik iš įsiklausymo. „Klausymas savo ruožtu reiškia galimybę kalbėti“, – pabrėžė J. Mchangama.

Ch. N. Adichie įsitikinimu, svarbu įsigilinti ir į galios bei turto nelygybės padarinius žodžio laisvei. Anot jos, tiek turto, tiek galios nelygybė lemia tai, kas iš tiesų gali į blogą kalbą atsakyti savąja kalba. Rašytojos kritikos žodžiai šiuo atveju skriejo ir į tradicinę žiniasklaidą, kuri yra sutelkta vis mažėjančio žmonių rato rankose. Tai, anot Ch. N. Adichie, natūraliai iš pokalbio išstumia tam tikrus balsus ir žudo dialogą.

Kritikos žodžių Ch. N. Adichie negailėjo ir socialinių tinklų valdytojams, nes jie pasižymi skaidrumo stoka. „Jie mėgaujasi didžiule kontrole to, kas gali, o kas negali kalbėti. Jie šalina ir cenzūruoja savo vartotojus, o tai sudaro situaciją, kuri yra vadinama moderavimu be reprezentavimo, – sakė ji.

Galingųjų ir begalių ginklas

„Mums visiems reikia žodžio laisvės. Žodžio laisvė iš tiesų yra galingųjų ginklas, tačiau kartu tai yra ir begalių ginklas“, – pabrėžė rašytoja, primindama tiek Irano moterų protestus, tiek protestus Nigerijoje, kur jauni žmonės sukilo prieš policijos brutalumą, tiek Arabų pavasarį. Visuose šiuose protestuose žodžio laisvė buvo viena iš kertinių dedamųjų, nes pasipriešinimas apskritai neįmanomas be laisvo žodžio.

Ch. N. Adichie įsitikinimu, žodžio ir saviraiškos laisvę – dėl pasipriešinimo ar dėl diskusijos, šiandien galima išsaugoti tik veikiant kolektyviai. Rašytoja ragina atpažinti ir priešintis tam, ką ji įvardija kaip baimės klimatą. Ch. N. Adichie ragina telkti koaliciją tų, kurie stengtųsi į viešuosius debatus grąžinti tai, be ko žodžio laisvė paprasčiausiai miršta. Visų pirma tai prielaida, kad tavo oponentas kalba vedamas geros valios, o ne priešingai, kaip dažnai esame linkę manyti pripaišydami oponentui blogas intencijas. Taip pat ji ragina pabrėžti ne tik tiesos siekimą, bet ir niuansus, dėstyti savo argumentus pagarbiai ir remiantis faktais, nustoti manyti, kad visi žino ar turi žinoti viską, galiausiai įsiklausyti į kiekvieną iš diskusijos pusių, o ne tik tą, kuri yra garsiausia.

Netrukus „Bernardinai.lt“ skaitytojams pristatysime ir ištraukas iš antrosios šių metų „Reith Lectures“ paskaitos, kurioje buvęs Kenterberio arkivyskupas Rowanas Williamas kalbėjo apie tikėjimo ir laisvės santykį.

Pagal BBC.com parengė Donatas Puslys.