Vidutinis skaitymo laikas:

12 min.

Rašytoja, dailininkė V. Židonytė: „Tiek poezija, tiek akvarelė pavergia mintis, bet išlaisvina nuo viso kito“

Violeta Židonytė su augintinėmis Smilga ir Slyva 2020 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

VIOLETA ŽIDONYTĖ – nenustygstanti kūrėja, įvairiaspalvė menininkė: poetė, prozininkė, dailininkė, dėstytoja, kuriai nesvetima ir liaudies muzika; folklorą, pasak jos, reikia ne klausytis, o pačiam dainuoti – tai ir tam tikra meditacija, ir ekstazė. „Juk pasaulyje tiek įdomaus, ir tiek mažai tegali suspėti“, – įsitikinusi ji.

Profesorius Vilius Židonis buvo atsidavęs mokslinei techninei kūrybai, apie tai plačiai pasakojama jūsų sudarytoje biografinėje apybraižoje „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ (Kaunas: „Kalendorius“, 2013), o jūsų gabumus atskleidžia išleisti romanai, poezijos rinkiniai, knygelės vaikams, įvykusios parodos, esate Lietuvos rašytojų ir Lietuvos dailininkų sąjungų narė. Jūsų būsimasis Tėtis, tremtinys Vilius, taip pat eiliavo, tačiau retas jaunystėje be to apsieina… Kada pati pajutote bendrystę su mūzomis? Kokie buvo pirmieji džiaugsmai, ieškojimai, atradimai bei (kaipgi be jų) nusivylimai? 

Matyt, dažniausiai ryškesni pomėgiai ar talentai pasireiškia ankstyvoje vaikystėje. Tėtis buvo vyriausias iš penkių brolių, tad jau paauglys kūrė ir gamino įvairius žaislus – ir vėjo malūnėlius, ir važiuojančius ratukus, ir dar daug ką – taip išvengdamas prievolės ganyti, nes gavę dovanėlių broliai jį pavaduodavo. Tėtis nesyk yra pasakojęs, kad labai mėgo lindėti kalvėje, stebėti, kaip vyksta darbas; pats bemeistraudamas pagadino nemažai savo tėvo įrankių, bet už tuos bandymus niekad nebuvo priekaištaujama.

Mano senelis, vienas iš pirmųjų ūkininkų, apie 1935-uosius nusipirko traktorių ir kuliamąją, būdamas savamokslis mechanikas, pats juos ir remontuodavo. Visi broliai Židoniai, nors ir su įvairiomis dirbtinėmis tuolaikinės valdžios daromomis kliūtimis, po tremties Sibire studijavo Kauno politechnikos institute (dabar Kauno technologijos universitetas) ir tapo diplomuotais inžinieriais. Galvoju, kad kūrybiškumas, matyt, irgi yra kažkiek paveldimas – ne taip svarbu, ar tai techninė, ar meninė kūryba. 

Močiutės linija susijusi su knyga ir pedagogika. Apolonija Gumbelevičiūtė-Židonienė buvo jauniausia knygnešio Simono Gumbelevičiaus dukra, pradinės mokyklos mokytoja. Labai šviesioje šeimoje visi daug skaitė, net trys vaikai tapo mokytojais. Manyčiau, kad mano pomėgis, netgi meilė knygoms ir literatūrinis talentas, kiek jau jo turiu, ateina iš čia. 

Azartiškai, viską paeiliui skaityti pradėjau ketverių: vaikiškas knygeles, žurnalą „Genys“, laikraštį „Lietuvos pionierius“, jame debiutavau ir net eilėraščio konkursą esu laimėjusi. Kiek vėliau atėjo eilė tėvelių grožinės literatūros bibliotekai. Ne visi tomai atitiko mano amžių, tačiau, kai būdama aštuonerių devynerių perskaičiau lenkų rašytojo Henryko Sienkiewicziaus dviejų tomų romaną „Kryžiuočiai“, visiems laikams susižavėjau istorinėmis knygomis. Kita man ypatinga knyga tėvelių bibliotekoje buvo mokslo populiarinimo leidinys „Visata. Gyvybė. Žmogus“. Tikrai ne vaikiška, bet itin pakerėjusi. Visada buvau ir esu labai smalsi. Ko gero, irgi įgimta savybė. 

Beje, dažnai knygas mes skaitydavome visi keturi – aš su tėčiu, mama su mano broliu – šeštadienių ir sekmadienių rytais dar lovoje. Prie tų knygų suaugusi vis sugrįžtu, aptikdama ką nors naujo, nepastebėto. Įdomu įsigilinti į tėčio pieštuku parašytas pastabas apie veikėjų elgesį ar mintis, paspėlioti, kodėl jis pabraukė vieną ar kitą eilutę. Bibliotekėlė išaugo dešimteriopai, tačiau prisiminimai apie vaikystės skaitinius – bene mieliausi, labai gera turėti tas knygas, uosti jų kvapą, galvoti apie verčiant puslapius patirtas emocijas, apie tai, ko ir kiek iš jų išmokau. 

Turbūt gimiau grafomane – maždaug šešerių parašiau pirmuosius „memuarus“. Tie „memuarai“ neišliko tik todėl, kad kokioje antroje ar trečioje klasėje juos radau ir baisiai susigėdau dėl dviejų klaidų – „acimenu“ ir „kelesdešimt“, – todėl juos išmečiau. Gailiuosi iki šiol, būtų linksma paskaityti. Tiesa, turiu išlikusių vaikiškų „romanų“, kuriuos languotuose, melsvai žaliuose ir pablukusiuose oranžiniuose aritmetikos sąsiuviniuose iki kokios šeštos septintos klasės rašiau nuolat, labiausiai – žiemos ir vasaros atostogų metu. Tačiau kai prisidėjo dar ir dailės mokykla, laiko užtekdavo nebent vienam kitam eilėraščiui. Vasaras su broliu praleisdavome pas mamos brolį, dėdę Joną. Nestigdavo miesčioniukams nelengvų darbų, tačiau užtekdavo laiko ir maudynėms Nevėžyje, o anuomet populiarią nuotykių romanų seriją „Drąsiųjų keliai“ kartais skaitydavau iki dėdienei keliantis pirmojo melžimo… 

Pradinukė labai norėjau parašyti tikrą, rimuotą eilėraštį. Tiktai apie ką? Tebūnie apie snaiges, rogutes, lesyklas, šąlančius paukščiukus žiemą, visokius gamtos reiškinius… Tėtis mano mėginimus vertindavo priekabiai ir kritiškai, „nepraleisdavo“ netikslaus rimo ar netaisyklingo žodžio, patardavo, ką ir kaip pakeisti, kad skambėtų geriau, kartais pakritikuodavo net temą. O pirmosios surimuotos eilutės… Na taip, vaikiška propagandinė literatūra apie „dėdę Leniną“ padarė savo: „Darbininkai ponų negailės / Darbininkai ponus nugalės.“ Tėtis juokėsi, patarė rašyti apie gamtą, apie tai, ką matau aplink.

„Dramaturgės“ patirtis – karti. Turėjo pasirodyti Katinas, Buratinas, Lapė, Vilkas, Kiškučiai… Deja, premjera neįvyko, kadangi trečiokė klasiokė, turėjusi vaidinti Katiną, vietoj frazės „Lape, išžvalgyk Vilko buveinę“ perskaitė „Lape, išvalgyk Vilko bulvienę“ – žlugo ir repeticija, ir visas spektaklis, nors lėles jau buvome pasisiuvę. Gaila. Kiškutį turėjo vaidinti vienas dabar garsus chirurgas… 

Man artėjant paauglystės link, kai jau buvau prirašiusi pusstorį sąsiuvinį eilėraščių, klasės vadovė A. Laurušonienė nutarė atrinkti pluoštą ir nusiųsti į „Lietuvos pionieriaus“ redakciją. Atsiliepė rašytojas Jonas Šiožinys, keletą metų gražiai bendradarbiavome. Iki šiol pamenu, kaip atidžiai jis skaitydavo mano nusiųstus kūrinėlius, kokių gražių laiškų parašydavo, kokių nuoširdžių patarimų duodavo. Keletą eilėraščių išspausdino. Tuomet mokykloje laimėjau kelių „Poezijos pavasarėlių“ laurus, tebeturiu leidinių su dedikacijomis „geriausiai mokyklos poetei“, o pasirašė vertinimo komisijos pirmininkas Antanas Drilinga, anuometinis Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus vadovas. Klasės auklėtoja ant knygos užrašė: „Kai būsi žymi poetė, prisimink ir auklėtoją Laurušonienę.“ Tada pasirodė keistai, net neįtariau, jog rašysiu, leisiu knygas, nes jau buvau nutarusi studijuoti Dailės institute (dabartinė Vilniaus dailės akademija). 

Nuo ankstyvos vaikystės mėgau piešti, „leidau“ šeimos laikraštuką, bandžiau iliustruoti vaikiškas pasakų knygas, kuriose nebuvo paveikslėlių… Vaizduodavau visokius karaliūnus, slibinus, paukštes ulbuones, piratų laivus… Deja, spalvoti pieštukai ir akvareliniai vandeniniai dažai buvo prastos kokybės, neryškūs, ir nors aplinkiniai sakydavo, kad gražiai piešiu, rezultatai menkai tedžiugino… Kai persikraustėme į Kauną, pradėjau lankyti dailės būrelį Pionierių rūmuose, o vėliau – keturmetę Vaikų dailės mokyklą (dabar – A. Martinaičio), atradau tapybą, po to – ir akvarelę.  

Kai pagalvoji, svajonės išsipildė – rašau ir iliustruoju knygas, lieju akvareles… Be to, mokytojauju KTU gimnazijoje. Tai man irgi labai patinka.

Violeta Židonytė su tėveliais ir broliu Kryme 1966 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Violetos Židonytės diplominio darbo Dailės institute gynimas 1985 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Dirbant Vilniaus dailės akademijoje su kolegomis 1990 m. Iš kairės: tapytojas Pranas Griušys, Violeta Židonytė, tekstilininkė Laima Oržekauskienė. V. Židonytės asmeninio archyvo nuotrauka

Kas įskelia pirmąją kibirkštėlę, kaip pasirenkate, apsisprendžiate: dabar parašysiu, pavyzdžiui, eilėraštį, o dabar nuliesiu akvarelę? Turite kokių nors ritualų prisivilioti mūzoms, sistemingai dirbate ar paklūstate impulsams, improvizacijai? 

Galima sakyti, esu visiška impresionistė. Labai daug kūrinių (ir dailės, ir poezijos) gimė iš įspūdžio. Vaizdo, jausmo, būsenos, išgyvenimo. Absoliučiai užburia gamtos grožis – dangus, debesys, kalnai, saulėtekiai ir saulėlydžiai, vasaros ežerų žydruma ir begalybė. Akvarelė vasariškesnis užsiėmimas jau vien todėl, kad su dailininkais susitinkame pleneruose, o buvimas su bendraminčiais, bendra kūrybinė nuotaika savaime įkvepia. Prisimenu vieną ankstyvą vasaros rytą plenere, gal kokią penktą valandą, matau – iš kiemo išvažiuoja mašina, kitas kolega ją vejasi. Klausiu: „Kur lekiat?“ Sako: „Oi, prie Alaušų ežero dabar to-o-oks apšvietimas, gal tik iki septintos bus, būtinai reikia suspėt nutapyti!“ Toks įspūdingas kūrybinis azartas.  

Jausmus gal kartais lengviau išreikšti poetine kalba. Kai jie širdyje nebetelpa, gelbsti menas – visas aistras išlieji kūryboje. Tiek akvarelė, tiek poezija pavergia mintis, bet išlaisvina nuo viso kito. 

Poezijoje labiau mėgstu rimuotą žodį. Itin patinka soneto, ypač sonetų vainiko forma, kai temą, jausmą, išgyvenimą reikia sudėti į tam tikrą apibrėžtą eilučių skaičių. Taip labiau susikoncentruoji, randi tikslesnį žodį, jo atspalvį. Ir nors būna, jog eilėraštį parašau vienu atsikvėpimu, kartais jis gimsta iš nuotaikos, o kartais – iš kelių gražiai suskambusių žodžių ar vaizdo. Dažnai eilėraščių pavadinimai tampa mano parodų pavadinimais, o parodų atidarymai – poezijos vakarais. Kartais akvarelė iliustruoja eiles, kartais – eilės papildo paveikslą. Džiaugiuosi, kai galiu kurti abiejose srityse. 

Išleidote dizaino vadovėlių, knygučių vaikams ir staiga – pokšt! kaip šampano kamštis iš supurtyto butelio – per šešerius metus pasirodė net keturi jūsų romanai. Kokios aplinkybės paskatino tokį proveržį, temų pasirinkimą? 

Vaikiškos knygutės kilo iš mano vaikystės eilių ir prisiminimų. Iliustruoju arba aš pati, arba mano dukra Ieva, diplomuota tapytoja. Manau, kad jai tai sekasi geriau. Į dizaino vadovėlius sudėta mano daugelio metų darbo patirtis vizualiosios reklamos srityje bei architektūros aspirantūroje Statybos ir Architektūros mokslinio tyrimo institute (dabar KTU Architektūros ir statybos institutas) pas architektą prof. Algimantą Miškinį.

Kadangi pasikeitus santvarkai 1991–1992-aisiais keleriems metams buvo uždarytos aspirantūros studijos, jų nespėjau baigti, tačiau džiaugiuosi, kad bent dalis suvalgytos mokslo košės nugulė į tuos vadovėlius. Buvo smagu juos rašyti, įdomu rinkti iliustracijas, o kiek teko girdėti, dabar jie naudojami ir ruošiant dailės pedagogus, ir 11–12 klasėse. Kartais pleneruose iš dailininkų-dailės mokytojų smagu išgirsti, kad mano vadovėliais jie patenkinti.  

Mintys bei idėjos nuolat kirba, knibžda, galvoje nesutelpa, nes vienu metu rašau ir poezijos, ir prozos tekstus, be to, turiu pedagoginės veiklos – kintant gyvenimui, tenka keisti dėstymo metodiką, ieškoti naujų temų, užduočių. Esu įpusėjusi porą romanų, tik vis trūksta laiko jiems išplėtoti, pabaigti. Vieną pavadinčiau labiau psichologiniu, jis apie jauno žmogaus brendimą, keitimąsi, užklumpantį nusivylimą pasauliu ir meile, vis iš naujo atgimstančią viltį, optimizmą, pagaliau – susitaikymą. Bėgant laikui, įgydami patirties suprantame, jog visiškai viskas, – tiek gera, tiek bloga, – vis tiek praeis. Nieko baisaus. Tereikia nusiteikti filosofiškai. 

Kitas romanas turėtų būti pusiau istorinis-dokumentinis, iš dalies epistolinis, nes turiu labai įdomios medžiagos, originalius 1953–1955 metų laiškus, kuriuos mano mama iš tremties Buriatijoje rašė savo broliui į kalėjimą Norilske (už partizaninę veiklą jis buvo nuteistas 25-eriems metams lagerio), o dėdė iš kalėjimo – jai. Dėdė Jonas buvo studijavęs Kauno kunigų seminarijoje, jo laiškai – tikra etikos ir tvirtybės mokykla su iš atminties cituojamomis ilgiausiomis Jono Aisčio (Kossu-Aleksandriškio) bei kt. poetų eilėmis. Skaitau ir grožiuosi.

Taip pat turiu tėčio laiškų, eiliuotų ir ne, rašytų iš Tomsko ir mano mamai, ir svainiui į kalėjimą. Neatsistebiu, kaip jie tuos laiškus išsaugojo – juk dėdė grįžo iš Sibiro tik po 22-ejų metų. Matyt, itin brangino vienas kitą. Tad ir bandau rasti tinkamą formą, kad tai būtų romanas, paremtas tikra istorine medžiaga. 

Vieną istorinį romaną, pagrįstą realiais įvykiais – „Liepų medaus nebus“ – jau esu išleidusi prieš dešimt metų, už jį Amerikos lietuvių tautinės sąjungos organizuotame istorinio romano konkurse, skirtame Lietuvos vardo 1000-mečiui, net gavau premiją. Šioje knygoje – vaiko politinis sąmonėjimas, kai namie šnekama vienaip, dažnas žodis – Sibiras, nes ten dar likę artimų giminių, o visuomenėje, mokykloje girdėti visai kas kita. Tai ir mūsų nesenos „pionieriškos bei komjaunuoliškos“ vaikystės prisiminimai, ir Sibiro tremtis, ir įspūdžiai iš pirmosios didelės tremtinių palaikų parvežimo ekspedicijos (1989), kurioje teko dalyvauti. 

Violeta Židonytė su tėčiu Viliumi Židoniu, pristatant knygą „Nuo Meškalaukio piemens iki akademiko“ 2013 m. V. Židonytės asmeninio archyvo nuotrauka
Diskutuojant su bičiuliais poetu Gerardo Pedicini ir dr. Alfonso Tramontano Neapolyje 2009 m. Violetos Židonytės asmeninio archyvo nuotrauka
Rašytoja Violeta Židonytė savo romano „Visada su tavim“ pristatyme 2009 m., antrame plane – buvę kolegos, architektai Antanas Meidus ir Audra Kiltinavičienė. V. Židonytės asmeninio archyvo nuotrauka
Violeta Židonytė veda drabužių dizaino pamoką KTU gimnazijoje 2010 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Komisija ir laureatai istorinių romanų konkurso premijų įteikimo šventėje Čikagoje 2010 m. Kauno rašytojai: antras iš kairės – Petras Palilionis, šešta – Violeta Židonytė, septintas – Petras Venclovas. V. Židonytės asmeninio archyvo nuotrauka
Violeta Židonytė (centre) kasmetiniame visos Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąskrydyje Ariogaloje su Čeponių (mamos) ir Židonių (tėčio) giminėmis 2014 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Su klasiokėmis švenčiant Valstybės ir Tautinio kostiumo dieną 2016 m., Violeta Židonytė – kairėje. Asmeninio archyvo nuotrauka
Violeta Židonytė su vaikais Ieva ir Sauliumi savo akvarelių parodos „Šermukšnis tas gyvenimas“ atidaryme Alytaus Jurgio Kunčino bibliotekoje 2016 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Violeta Židonytė (kairėje) folkloro festivalyje Vokietijoje, Liuchove, 2016 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Violeta Židonytė savo akvarelių parodos atidaryme „Gyvenimas yra gražus“ Šiaulių universitete 2020 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
To paties pavadinimo Violetos Židonytės parodos atidaryme ir sonetų vakare „Eilėraštis sušvinta spalvomis“ Rašytojų klube Vilniuje 2019 m. Iš kairės: vakaro vedėjas, rašytojas Tadas Žvirinskis, V. Židonytė, smuikininkė Kristina Katavičiūtė. V. Židonytės asmeninio archyvo nuotrauka
Violetos Židonytės parodos „Skrajojimai virš vasaros pievų“ atidaryme Kaune, galerijoje „Balta“, 2016 m. Iš kairės: rašytojai Aldona Ruseckaitė, Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, autorė, Nijolė Raižytė. V. Židonytės asmeninio archyvo nuotrauka

Kadaise, grįžtant iš Rašytojų sąjungos suvažiavimo, temperamentingai pasakojote apie nuostabiąją Italiją, toli gyvenančius draugus, išverčiate italų poezijos. Jeigu atmintis neklaidina, ketinote nutiesti draugystės tiltą nuo Baltijos iki Viduržemio jūros, nuo Kauno iki Neapolio 

Italija – mano meilė, nuostabi, graži šalis, kurią visada svajojau pamatyti (juk dar puikiai pamename laikus, kai apie Italiją tik svajoti ir tegalėjai!) – per kultūrinius projektus susipažinau su tenykščiais meno žmonėmis, įgijau draugų. Kadangi tai buvo pirmos kelionės į užsienį, jos paliko gausybę įspūdžių, norėjosi aprašyti, kur teko būti, magėjo užmegzti kultūrinius ryšius.

Kelionių apybraižos apie Graikiją ir Italiją, maniau, nebūtų įdomios, tad du mano romanai – „Ateik ir pasilik“ ir „Visada su tavim“ – lydinys iš šių šalių aplinkos, kultūros, papročių, jausmų. Kadangi daug kartų lankiausi ir gyvenau italų, artimų draugų, namuose, pažinau šalį ne kaip turistė, o iš vidaus, tai buvo be galo įdomu. Prototipų pakako, smagiai kūriau personažus, pasakojau apie jų gyvenimus, įpindama savo nuotykių bei patyrimų. Ir, žinoma, šiek tiek meno istorijos. Pasinaudojau rašytojo privilegija kūryboje konstruoti pasaulį, jausmų peripetijas, žmonių santykius...

Dėl draugystės tiltų tarp Lietuvos ir Italijos, tarp Kauno ir Neapolio, kai ką nuveikti pavyko, nors norėjosi daug daugiau. Surengėme tris nedideles lietuvių dailės parodas Neapolyje, Corbaros ir Succivo miesteliuose. Teko nemažai bendradarbiauti su meno kritiku, rašytoju ir poetu Gerardo Pedicini. Kartu itališkai ir lietuviškai išleidome tris mano išverstas jo ir kitų poetų eilių knygeles. Vieną jų – „Giornale di bordo al Baltico“ („Baltijos laivo dienoraštis“) – 2008-aisiais pristatėme Vilniaus knygų mugėje.

Turėjome minčių publikuoti išverstų lietuvių poetų eilių italų literatūriniame almanache „Secondo tempo“, ir darbas jau buvo įpusėtas, tačiau po pasaulinės ekonominės 2008–2009 m. krizės, deja, almanacho leidyba sustojo. Galiu tik pasidžiaugti, kad pavyko kažkiek paskleisti žinią apie Lietuvos kultūrą – po kiekvieno apsilankymo Lietuvoje prof. G. Pedicini parašydavo ir publikuodavo straipsnių literatūriniame Neapolio savaitraštyje „Sussuri e grida“: apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Palangos gintaro muziejų, Orvidų sodybą, Mykolą Žilinską ir jo galeriją, kai kuriuos lietuvių dailininkus, rašytojus, Kauno tekstilės bienalę, Vilniaus knygų mugę ir pan., taip pat išspausdintas interviu su tuometiniu Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku Petru Palilioniu, o „Nemune“ pasirodė pokalbis su pačiu G. Pedicini: „Net vardai čia atkeliauja iš stichijų…“ 

Violeta Židonytė, „Tyli viltis“ (2020 m., popierius, akvarelė, 70 x 100 cm)
Violeta Židonytė, „Tada, kai lijo. Nida“ (2016 m., popierius, akvarelė, 70 x 100 cm)
Violeta Židonytė, „Aguonų laukas“ (2018 m., popierius, akvarelė, 70 x 100 cm)

Niekur nedingsime, tradicinis, įkyrokas klausimas. Ką rašote? Tapote? Kurios iš mūzų šiuo metu esate pašaukta ir kada sulauksime rezultatų? 

Dabar rašau ankstyvos vaikystės prisiminimus ir kelis vaikiškus tekstukus, kurie gal virs knygutėmis. Turiu dvejų metukų anūkę Elenytę, pagalvojau, kad norėčiau jai papasakoti apie tuos jau gana senus laikus – kas žino, ar suspėsiu, kai ji tuo susidomės. O parašyti tekstai palauks. (Įsivaizduokite, pirmoje klasėje Marijampolėje mokyklon rašalą dar nešdavomės rašalinėse ir rašydavome plunksnakočiais! Koks stebuklas atrodė atsiradę pritraukiami rašalo parkeriai su pompele kitais metais, kai jau mokiausi Kaune.) 

Lygiagrečiai tęsiu abu romanus, kuriuos jau minėjau. O eilės… jos kaupiasi ir, tikiuosi, bus sudėtos į rinkinį „Per mano širdį visos upės teka“, – tai ir vieno sonetų vainikų pavadinimas. Būna dienų, akimirkų, kai eilės tarsi pačios „pasirašo“ – viskas priklauso nuo impulso, jausmo, nuo nuotaikos. 

Kartais nelengva gyventi, turint tokias hipertrofuotas, ryškias emocijas, jausmingumą, kita vertus, menininkas privalo būti jautresnis už bet kurį kitą žmogų – juk, jei nebūtų tokios plonos odos, jei neperleistų tų išgyvenimų, jausmų ir emocijų per savo širdį, jei taip aštriai neišjaustų, gal tiesiog nemokėtų jų išrašyti, perteikti taip, kad šie paliestų ir sujaudintų skaitytoją. Svarbiausia – kas yra už eilėraščio: individualus poeto požiūris į pasaulį, savitas matymas, refleksijos. Per visa tai skaitytojas atranda sau artimas, dažnai – ir išgyventas emocijas.

O akvarelės parodos numatytos bent kelios – kovido laikotarpiu jos buvo atidėtos neapibrėžtai ateičiai. Lapkritį Vilniuje, Seimo rūmuose, turėtų būti atidaryta mano paroda „Dainuoju Lietuvą“, planuojamos ir kelios naujos kitų metų pavasarį bei vasarą – Alytuje, Panevėžyje, Kaune.

Rašytojams smalsu, rūpi, kaip jų kūrybą priima skaitytojai. Kokia jūsų patirtis?

Kartais, ypač po naujai pasirodžiusio leidinio arba poezijos vakaro,, sulaukiu laiškų, atsiliepimų, net padėkų. Pavyzdžiui, bent kelios vyresnės moterys dievažijosi, kad romanas „Vasara eina per greitai“ yra tikrai apie jas, jų jaunystės išgyvenimus. Sako, net ašarų išliejusios. „Liepų medaus nebus“ labiau palytėjo tremtinius, išeivius. Kaip padėką esu gavusi net tris laiškus su čekiais iš vyresnės kartos Amerikos lietuvių. Vieną pacituosiu: „…kaip mums reikėjo tokio romano! Nes savo vaikams, gimusiems ir užaugusiems Amerikoje, nesugebame papasakoti, juk pasitraukdami iš Lietuvos patys buvome vaikai.“ O pora skaitytojų mano „itališkus“ romanus vežėsi kelionėn ir herojų maršrutais vaikščiojo po Neapolį bei Sorentą. Ir smagu, ir netikėta! 

Taip pat esu gavusi solidžių vyrų laiškų su komentarais bei net padėkomis, kad, skaitydami mano tekstus, jie tiesiog buvo sugrįžę į savo jaunystę… Sonetų vainikas „Gyvenimas kaip Nemunas almės“ surado atgarsį ir visai jaunų merginų širdyse, kaip vaistas nuo nelaimingos meilės. Aš pati pasakyčiau, kad nelaimingos meilės turbūt net nėra, yra tik neišsipildžiusi. Tikriausiai kiekvienas esame ją patyrę. Tačiau… bet kuris jausmas – jau savaime dovana. O kūrėjui tai tiesiog radinys – kur kas sklandžiau, jautresnė poezija gimsta, kai skauda širdį, kai ją drasko ilgesys, kai it rūkas tvyro rudeniška melancholija… Prisimenant Paulių Širvį: „…palik, palik tik dainą man, tik ilgesį palik…“

Violeta Židonytė, „Paguoda“ (2016 m., popierius, akvarelė, 100 x 70 cm)
Violeta Židonytė, „Paukščių čiulbėjimas“ (2020 m., popierius, akvarelė, 70 x 100 cm)
Violeta Židonytė, „Viltys ir neviltys II“ (2019 m., popierius, akvarelė, 60 x 84 cm)

Trumpai

Mielai dar ir dar kartą skaitau… Kas keletą metų perskaitau Williamo Somersseto Maughamo romaną „Aistrų našta“. Ši knyga gyvenime man nesyk yra pagelbėjusi atsakyti sau į kai kuriuos svarbius, jaunystėje kilusius egzistencinius klausimus.

Žiūriu (filmus, spektaklius)… Man įdomūs saviti Oskaro Koršunovo pastatymai. Prieš gerą dešimtmetį labai patiko „Keistuolių“ teatro stilius, spektakliai jau paaugusiam žiūrovui, su auklėtiniais gimnazistais kasmet pamatydavome visą jų repertuarą (nes tik iš visumos gali „pagauti kampą“!). O filmai? Susimąstymas, liūdesys – labai gera ir net, sakyčiau, kūrybiškai produktyvi būsena, tokia kaip po, pavyzdžiui, režisieriaus Larso von Triero dramos „Melancholija“. Savaip žavus Woody Allenas. Vėlgi – kaip ir knygos, man įdomūs dokumentiniai, istoriniai filmai.

Žvelgiu į (dailė)… Stengiuosi apibėgti beveik visas naujas parodas, kad galėčiau papasakoti savo gimnazistams, o į įdomiausias – juos nusivesti ir gyvai parodyti, kas yra paveikslas, kuo jis vertingas (arba ne), kokią emociją gali sukelti, galų gale kaip suvokti meno kūrinį, kai iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog nieko nesupranti. Juk kiekvienas paveikslas turi kontekstą – meto, temos, išraiškos formos ir t. t. Čia sunku pasakyti „patinka–nepatinka“. Kartais – nepatinka, bet įdomu. Iš autorių – nedetalizuojant – gal labiausiai imponuoja sodriõs, ryškiõs, drąsiõs, spalvingos latvių akvarelės mokyklos atstovai.

Klausausi… Pradėti dieną dažnai padeda konkretus, labai pozityvus kūrinys – Dmitrijaus Šostakovičiaus valsas Nr. 2, atliekamas simfoninio orkestro. Šiuo kūriniu dažnai pradedu ir dailės pamokas gimnazijoje, kurioje dėstau vaizduojamojo meno dalykus – dailę, dizainą, keramiką, taip pat braižybą.

Beveik visuomet akvareles lieju skambant muzikai. Dievinu italų operą – kai niekas negirdi, traukiu arijas drauge su solistais. Nuo jaunystės labai mėgstu čekų saksofonisto Felixo Slováčeko kūrybą. Dar pora kūrinių, be kurių neapsieinu – Edvardo Griego Solveigos arija iš miuziklo „Peras Giuntas“ ir Giuseppe’ės Verdi „Nabucco“ vergų choras. Mėgstu visokią muziką, priklausomai nuo nuotaikos.

Leidžiu laisvalaikį… Laisvalaikio dabar turiu daugiau, nes ir sūnus Saulius, ir dukra Ieva jau kuris laikas savarankiški. Dažnai laisvalaikis sutampa su kūryba. Kas gi ta akvarelė – malonumas ar darbas? Nemažai laiko praleidžiu folkloro repeticijose, koncertinėse kelionėse (aišku, iki COVID-19 pandemijos), kalendorinių švenčių apeigose. Folkloro reikia ne klausytis, o pačiam dainuoti – tai ir tam tikra meditacija, ir ekstazė, jame slypi daug prasmės.

Nuo mažumės fotografuoju. Galima sakyti, esu ir giminės, ir draugų fotometraštininkė. Gana daug skaitau.

Ko jau nemėgstu, tai… tuščio laiko leidimo. Juk pasaulyje tiek įdomaus, ir tiek mažai tegali suspėti.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien