Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 10 03

Gintarė Visockytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Rašytoja E. Frank: dėl gebėjimo lengvai perprasti žmonių jausmus moku savą kainą

Rašytoja Eglė Frank. Ingos Dingos nuotrauka

Ar rašytojai yra kitų žmonių jausmų kolekcionieriai? Kaip laviruoti tarp skirtingų moters gyvenimo vaidmenų? Kada mirtis tampa tikresnė nei gyvenimas? Ar geras rašytojas privalo galvoti apie savo skaitytojus? Ir su kuo pašokti scenoje norėtų rašytoja EGLĖ FRANK?

Apie visa tai kalbamės su knygos „Mirę irgi šoka“ autore, kuri, kai nerašo knygų, rengia publikacijas „Šiaurės Atėnuose“, fiksuoja pažįstamų ir nepažįstamų portretus nespalvotose fotografijose, lankosi įvairiuose kultūriniuose renginiuose (nors nuo žmonių šurmulio neretai ir pavargsta), augina tris katinus ir yra trijų vaikų mama. 

Leidyklos „Kitos knygos“ išleistos debiutinės Eglės Frank novelių knygos „Mirę irgi šoka“ centre – meilės ir flirto su mirtimi temos, besiskleidžiančios moteryje su daugybe veidų – tvarkingos žmonos ir motinos, kitos moters meilužės, beprotės už sienos, keistuolės, vaikštančios į svetimų žmonių laidotuves… Nors civilizacija ją prijaukina, bet moterį lanko keisti sapnai ir vizijos. Atsidavusi erosui ir per neįprastus poelgius ji priartėja prie pavojingos ribos, kai mirtis – visada šalia, o gyvenimas tampa kita mirties puse.

Knygos viršelis

Viena iš jūsų novelių „Mirę irgi šoka“ veikėjų prisipažįsta: „Liguistai domėjausi kitų žmonių jausmais – kolekcionuodavau už juos, kad bet kada galėčiau prisimatuoti – kaip svetimą drabužį.“ Kaip manote, ar rašytojai yra šiek tiek liguisti svetimų žmonių jausmų kolekcionieriai? Bėgdami nuo buities ir mėgdami analizuoti savo ir kitų žmonių emocijas, žodžius ir poelgius, vėliau iš jų kuria įvairius galimus pasaulius savo vaizduotėje ir perkelia visa tai į knygas?

Galvodama, kaip atsakyti, sumąsčiau tokį palyginimą: ne kiekvienas jautrus žmogus tampa rašytoju, bet kiekvienas rašytojas yra labai jautrus žmogus. Todėl minėtą liguistumą apibūdinčiau kaip jautraus žmogaus savybę sugerti į save aplinkos nuotaikas ir detales. Manau, rašytojams įdomūs labai skirtingi dalykai, bet didžioji dauguma, o gal net visi yra pastabūs detalėms. Tik atmintyje išsaugo skirtingus dalykus.

Kartą rūkiau su vienu rašytoju ir prisidegdama cigaretę jaučiau, kaip iš mano veiksmo jis įsidėmėjo kažką tik jam svarbaus. Prisipažinsiu, jausmas buvo keistokas – tarsi kažkas mentaliai būtų paspaudęs „copy paste“. Tada, pamenu, pagalvojau, kad pačiai stebint kitus reikia būti atsargesnei.

Dėl gebėjimo lengvai perprasti žmonių charakterius ir jausmus moku savą kainą. Viena vertus, be ypatingų pastangų prikaupiu skirtingų charakterių bruožų rinkinius, kuriuos po to galiu panaudoti rašydama, kita vertus – labai pavargstu. Todėl po intensyvių, kad ir labai smagių, patirčių privalau pabūti viena, pasikrauti jėgų. „Labai gerai“ mano jausenoje lygu „labai blogai“, t. y. labai intensyvios, kad ir teigiamos, patirtys psichiką apkrauna ne mažiau nei neigiamos.

O dėl rašytojų monotoniškos buities taip pat negaliu atsakyti vienareikšmiškai – pati gyvenu gan intensyviai – domiuosi įvairiomis meno sritimis, dažnai lankau parodas, koncertus, teatrą, stengiuosi nepraleisti svarbiausių kultūrinių renginių ir festivalių, kartais išeinu pasilinksminti į miestą su draugais. Net galvoju, kad mano gyvenimas galėtų būti monotoniškesnis, jau vien dėl išvardintų priežasčių.

Ar jums lengva atrasti balansą tarp skirtingų savo gyvenimo vaidmenų – Eglės Frank kaip rašytojos ir Eglės Frank – kaip moters, žmonos, motinos, mylimosios? Ar užklupus intensyvioms rašymo dienoms ir naktims neprimirštate kitų įsipareigojimų (buities, šeimos rūpesčių) ir jaukiai sėdėdama prie židinio su trimis katinais galvoje vis nerimastingai perdėliojate būsimų kūrinių veikėjų mintis, perkuriate jų dialogus, tačiau visas šis kūrybinis procesas neretai trukdo užmigti?

Pastebėjau, kad kurdama vienos ar kitos veikėjos charakterį kelioms dienoms ar net savaitėms persiimu jos savybėmis. Žinau, kad panašų efektą išgyvena aktoriai, kurdami savo personažų vaidmenis, todėl jie net turi tam tikrų ritualų išeiti iš vaidmens. Esu dėkinga, kad draugai ir artimiausias žmogus supranta ir per daug neima į galvą mano ekscentriškumo arba kaip tik per didelio užsidarymo ir abejingumo.

Taip, kurį laiką negaliu užsiimti buities darbais, gaminti maisto – vien dėl to, kad tai išblaško. Naktimis stengiuosi ilsėtis ir nerašyti, o jei atsigulus miegoti mintyse gimsta nauja scena, pasižymiu ją telefone. Jame turiu prikaupusi aibę užrašų – trumpesnių ir ilgesnių. Kartais atrandu juos po kurio laiko ir pati negaliu suprasti savo šifruočių. O kartais iš nedidelės pastraipos gimsta visas likęs kūrinys.

Giedrė Kazlauskaitė viename savo eilėraštyje rašo: „Eilėraščiui reikia mentalinės arklio jėgos / ir voverės kvailumo, kremtant riešutą / skilusia danties šaknimi.“ Manau, apie prozą galima pasakyti panašiai – jausmas pabaigus tekstą – kaip po geros fizinės treniruotės. Nors knygų rašymas užima begalę laiko ir yra vienas menkiausiai apmokamų, vis tiek laikau jį prasmingu.

Rašytoja Eglė Frank. Ingos Dingos nuotrauka

„Mirtis buvo tai, apie ką nenusibosdavo galvoti, kas iš tiesų buvo tikra ir jaudino – jaučiausi priartėjusi prie jos kiek labiau nei saugu gyvybei“ – paradoksalu, bet kodėl mirtį vadinate tikra? Juk kur yra mirtis, ten mūsų nėra ir atvirkščiai? Kokios išgyventos patirtys jus priartina prie savo pačios mirtingumo suvokimo? 

Nėra nieko tikriau už mirtį – juk anksčiau ar vėliau ji ištiks mus visus. Net senatvė nėra tokia tikra – kartais likimas susidėlioja taip, kad jos nesulaukiama. Tam tikrais sunkesniais gyvenimo periodais esu pagalvojusi – ot, kad dabar viskas pasibaigtų. Žvelgiant į tai, kas vyksta aplinkui, gyvenimas kartais atrodo baisesnis už mirtį. Tačiau jeigu mirti būtų taip paprasta, kas gi liktų gyventi? 

Šiandien vykstant karui Ukrainoje mirtis kaip niekada priartėjusi prie mūsų visų. Regis, ten mirti tapo per daug įprasta, gali nebegrįžti namo išėjęs nusipirkti duonos. Todėl nežinau, ar taip drąsiai rašyčiau apie mirtį dabartinėmis aplinkybėmis.

Spalio 6 d. 18 val. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, vyks jūsų knygos „Mirę irgi šoka“ pristatymas, kuriame dalyvaus ir argentinietiško tango šokių klubas „EL TANGO CLUB Espacio Cultural“. Norisi paklausti, o kiek šokis užima vietos jūsų gyvenime – ar esate tik stebėtoja, ar šokate viena sau, o galbūt esate bandžiusi mokytis šokti profesionaliai? Jeigu leistumėte sau pafantazuoti – su kokiu žmogumi iš literatūrinio pasaulio norėtumėte pašokti ir koks tai šokis būtų? 

Mokytis šokti labai norėjau vaikystėje. Deja, lankiau muzikos mokyklą, kuri užimdavo visa mano laisvą laiką, tad tėvai nieko daugiau lankyti neleido. 

Man nesvetima klubų kultūra, net keliaudama po užsienio šalis mėgstu įkišti nosį į vieną ar kitą naktinę pasilinksminimo vietą. Judėti pagal muziką klube man yra tam tikra terapija, savotiškas transas, nedidelė duoklė nakčiai ir tamsai.

Mėgstu šokti arba viena, arba su moterimis. Manau, kad būtų visai įdomu į klubą pasikviesti Undinę Radzevičiūtę.

Ar pavargstate nuo skaitymo, susiduriate su skaitymo bloku – jei taip, ką tuomet darote?

Pastaruoju metu skaitau nedaug ir labai tikslingai. Knygų graužikės periodas praėjęs, todėl leidžiu sau nesudominusią knygą padėti į šalį be ypatingos graužaties. Skaitymo bloko niekaip neskatinu – domiuosi kitomis kultūros ir meno sritimis – lankau parodas, koncertus ir teatro spektaklius, kartais pasižiūriu gerą nekomercinį filmą.

Ar rašydama galvojate apie numanomus savo skaitytojus, jų lūkesčius ar net apsiskaitymo lygį? Kur yra riba tarp galvojimo apie savo skaitytojus ir pataikavimo jiems?

Komercinė populiarioji literatūra kuriama pagal tam tikrą formulę ir turi labai konkrečius reikalavimus. Vėlgi reikalavimus turi ir kanoninė literatūra. Manau, kiekvienas rašantysis daugiau mažiau žino ir pirmus, ir antrus. Vis dėlto ne visiems pavyksta parašyti gerą populiarųjį kūrinį ir gerą romaną, kuris patektų į kanoną. Todėl ir pataikavimas yra labai sąlyginė sąvoka. Manau, abiem atvejais privalomas dėmuo yra talento kruopa.

Nuo „Mirę irgi šoka“ pasirodymo praėjo jau pusė metų. Pamažėle kristalizuojasi knygos auditorija, ji – plius minus mano amžiaus ir vyresnė. Labai jaunus žmones mano tekstai trikdo, o kai kurie įpinti intertekstai nieko nepasako, juolab savo knygoje nepateikiu jokių gairių, joje nerasite į gražias frazes įvilktų pamokymų. Tam tikrose vietose esu palikusi mažus akivarus, savotiškus portalus, į kuriuos akylesnis skaitytojas, pažinęs vieną ar kitą intertekstą, gali nerti. O kitas pro tą vietą praslys tarsi pro įprastą sakinį. Nesakau, kad tai blogai, ir juolab neteigiu, kad tai tik skaitytojo problema. Galbūt tai ir būtų atsakymas, kad jam nepataikauju.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kas yra „bernardinai“?

Arba kodėl „Bernardinai.lt“ yra nemokama žiniasklaida ir kodėl kviečiame tapti partneriais paremiant.