Rašytoja L. S. Černiauskaitė: „Motinystė yra didžiulė mano savasties dalis“

aA +1 +2

Rašytoja LAURA SINTIJA ČERNIAUSKAITĖ yra trijų vaikų mama. Tačiau kitaip, nei įprasta manyti, motinystė jai nėra jokia kliūtis ar apsunkinimas skleistis kaip kūrėjai. Motinystė ir yra integrali, organiška Lauros Sintijos gyvenimo dalis, o gal net ir pats gyvenimas, gyvenimo būdas.

Motinos dienos išvakarėse su Laura Sintija kalbamės apie jos motinystės patirtis, apie ryšį ir santykį su vaikais, apie tai, kaip tikėjimas veikia jos motinystę, o motinystė – kūrybą. Galiausiai – apie vieną pačių stipriausių, intensyviausių Lauros Sintijos gyvenimo patirčių – gimdymus, ypač pirmąjį, kuris jai padėjo nugalėti mirties baimę.

Mums bendraujant ne kartą esi užsiminusi, jog visų pirma Tu – mama, kad dabar tai pagrindinis ir svarbiausias Tavo darbas. Ar teisingai Tave išgirdau ir supratau?

Taip. Nors aš pusiau juokaudama sakiau, kad tai darbas, nes iš tiesų tai yra daugiau nei darbas. „Darbas“ skamba kažkaip pernelyg techniškai. Gal ta mano gilioji savastis yra motiniška. Tą motinystės sėklą aš labai anksti savyje apčiuopiau – dar paauglystėje. Tada jau pradėjau svajoti apie vaikus. Iš pradžių svajojau, kad turėsiu vieną sūnų, kuriam net vardą buvau sugalvojusi, vėliau mano svajonė išsiplėtė iki trijų vaikų – dviejų berniukų ir mergaitės, kuriuos ir turiu. Taigi motinystė yra didžiulė mano savasties dalis, ir man tai yra labai natūralu ir organiška, ko net neturėtum niekam aiškinti, analizuoti. Nes to, kas natūralu, mes paprastai neanalizuojam.

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė su dukra. Asmeninio archyvo nuotrauka

Tačiau šiandien tai nebėra taip savaime suprantama. Motinystės vertę ir prasmę senokai nustelbė darbas, karjera. O kaip pačiai sekasi suderinti motinystę ir rašytojystę?

Gimus dukrai, antram vaikui, retsykiais užeidavo pyktis – trūko kūrybinės laisvės. Tačiau tai buvo labai trumpas etapas. Kad nepykčiau ant niekuo man nenusikaltusios dukrytės, pasisamdžiau auklę. Ji ateidavo kelioms valandoms, o aš bėgdavau į Vilniaus universiteto skaityklą rašyti „Benedikto slenksčių“. Tačiau tas etapas praėjo, paaugusius vaikus leisdavome į darželį, vėliau – į mokyklą. Rašau, kai jų nėra namie, o jiems sugrįžus – atvirstu mama. Taip viskas natūraliai pasiskirsto.

Man labai aišku, kad, kol jauniausias vaikas nėra užaugęs, aš esu jam. Pagal poreikį. Kita vertus, jis taip pat auga, jam reikia manęs vis mažiau ir mažiau. Kartais pati nespėju pagal jo augimą, bet tada jis man parodo, kad, mama, užteks, atsitrauk. Tuos ženklus gal ne iškarto, bet stengiuosi pagauti ir vis pamažu atsitraukiu. O duodama vaikui vis daugiau erdvės ir pati jos vis daugiau gaunu. Man tai – geroji naujiena! Vyriausias sūnus jau suaugęs, o ir dukrai greitai sukaks septyniolika. Neseniai ji mane nustebino paklaususi, ką veiksime per jos gimtadienį. Pasirodo, vis dar nori gimtadienį švęsti su šeima! Tai parodo, kad ji dar nuo mūsų neatitrūkusi ir šeimoje jaučiasi komfortiškai. Po tokio pareiškimo norisi tikėti, kad augindami savo vaikus nepridarėme daug klaidų… Kad jų darėme – tai tikrai, bet ne tiek daug, kad užmuštume santykį. Tai tarytum patvirtina, kad mano apsisprendimas būti visų pirma mama kol kas duoda neblogų vaisių.

Ar panašų santykį patyrei pati būdama vaikas su savo tėvais, mama?

Santykis buvo kitoks. Tačiau pasimokiau iš savo tėvų, kokių klaidų nedaryti. O tas noras būti mama pačiai kilo dėl nuolatinio mamos trūkumo. Savo ankstyvą vaikystę atsimenu kaip nuolatinį mamos laukimą. Tačiau mama grįždavo iš darbo labai pavargusi ir man tiesiog nebeturėdavo jėgų. Ji eidavo atlikti privalomų namų ruošos darbų, o aš likdavau nusivylusi. Bet turėjau tėtį, kuris dirbo namie ir manimi daugiau užsiimdavo. Nesakau, kad mama manęs nemylėjo. Ji meilę išreiškė kitaip – veiksmais, tarnaudama, o tėtis mokėjo ir moka rodyti emocinę meilę. Ir tą šilumą, švelnumą mes abi su seseria gavome iš tėčio. Tačiau kadangi mamos šilumos vis dėlto trūko, atsirado tas ankstyvas noras būti mama ir supratimas, kad nuo ryto iki vakaro būdama darbe aš apvogsiu savo vaikus. Todėl savo vaikams stengiuosi būti tokia mama, kokios galbūt norėjau pati.

Ar Tavo santykis su pačios dukra yra toks, kokio norėjai ir įsivaizdavai? Ar pavyko dukrai suteikti tai, ko negavai iš savo mamos? Ar dukra tą jaučia?

Manau, kad jaučia, priima ir netgi vertina, nes retsykiais apie tai pasako. Nors dukra visiškai kitokia nei aš. Mudvi su mama taip pat skyrėmės kaip diena ir naktis. Abi nepaprastai skirtingų prigimčių, ir mama ilgai negalėjo suprasti, kas jai čia gimė. Bandė mane auklėti pagal savo supratimą, o aš skaudinausi, pykau, abiem buvo sunku. Kartais stebiuosi Dievo pedagogika. Jis davė man dukrą irgi visiškai kitokios prigimties negu aš, panašesnę į mano mamą! Net laukdamasi jaučiau, kad nešioju visiškai į save nepanašų žmogutį.

Aišku, norisi dukters panašios į save, tačiau, kadangi ji buvo antras vaikas, visus nebrandžiausius lūkesčius jau buvau nukreipusi į pirmagimį, tad nepatyriau jokio nusivylimo. Man tiesiog buvo įdomu, kas, koks žmogus gimė. Kartais savo dukters visiškai nesuprantu, ji racionali kaip koks generolas, jos mąstymas ir kalbėjimas man kartais atrodo kaip rebusas. Tačiau gyvename santarvėje, nes visi stengiamės, kad taip būtų. Visai neseniai dukra, lygindama mus su bendraamžių tėvais, pareiškė: „Jūs gerai mus auklėjat, jūs mumis pasitikit.“ Ji mato, kaip bendraamžius kontroliuoja tėvai, tačiau ta kontrolė duoda priešingą rezultatą. O aš jai atsakiau: „Dukryte, mes jūsų neauklėjam, jūs augat patys kaip žolė, o mes jus tiesiog mylim ir globojam.“

Laura Sintija Černiauskaitė su vaikais. Asmeninio archyvo nuotrauka

Ar augini, auklėji, ugdai savo vaikus labiau intuityviai, o gal išminties semiesi iš vadovėlių?

Daugiausia intuityviai. Visokiausi metodai mane nervina, neturiu jiems kantrybės ir apskritai netikiu, kad metodas geba aprėpti gyvenimo ir žmogaus įvairovę. Nemėgstu fanatizmo, vien tik raidės, per kurią pradedi nieko daugiau nematyti. Kartais tiesiog nugirstu ar perskaitau, kas man pasirodo sava ir priimtina, ir pabandau pritaikyti. Tačiau nekvaršinu sau galvos jokiomis psichologijomis ir nieko nematuoju liniuote.

Galbūt auklėjant vaikus pakanka juos tiesiog mylėti?

Tačiau reikėtų išskleisti, kas yra ta meilė, ką mes turime galvoje. Meilė turi būti brandi. Nebrandi meilė irgi gali pridaryti žalos.

Tad kas gi Tau yra ta brandi meilė? Ką Tau reiškia mylėti savo vaiką?

Meilė – tai įsižiūrėti į tą, kuris tau gimė, stengtis suprasti jo esybę suvokiant, kad jis nėra tavo tęsinys, tavo klonas. Duoti erdvės vaikui augti savimi – ne taip, kaip tu įsivaizduoji, ne taip, kaip visuomenė tau primeta, o pagal tai, kokia sėklelė tas vaikas yra. O tam turi praleisti su vaiku daug laiko ir juo domėtis. Globoti, būti šalia, bet jo neužgožti, nedominuoti, leisti jam nebijoti kalbėti, pasisakyti, pasireikšti.

Įsivaizduoji, kokia nelengva užduotis moters prigimčiai?.. Dažnai nepuolu komentuoti to, ką vaikai pasipasakoja. Tiesiog išklausau ir priimu. Ypač jei sako nelabai gerus, nerimą keliančius dalykus. Išklausau, apmąstau, kartais, kad išsiaiškinčiau jų požiūrį į įvykusį dalyką, įtraukiu į pokalbį. Bet nebūtinai iš karto, nes man pačiai reikia laiko apmąstyti, kaip kalbėti, ko klausti, ką konstatuoti, o ką nutylėti, apeiti. Čia reikia daug išminties ir diplomatijos, kurios man, karštakošei, dažnai pritrūksta. Motinystė mane šito moko.

Nepakenčiu moralizavimo, kurio pati prisiragavau vaikystėje, žinau, kad jis visiškai neveikia. Nuo jo vaikas tik užsidaro, nebyliai pareikšdamas: daugiau apie mane nieko nesužinosi. Tačiau mamai reikia žinoti. Iki tam tikros ribos. Kita vertus, prasidėjus paauglystei tenka susitaikyti su tuo, kad vaikas jau daug ko nepasipasakos. Ir tai normalu, aukštesnis brandos etapas. Žinau, kad man dukra nesako daugybės dalykų. Ir gerai, kad nesako. Vis dėlto tikiu, kad ji atneša iki manęs tai, kas jai svarbiausia ir ko dar neišsprendžia pati. To užtenka.

Iš tiesų tikėjimas man labai praplėtė suvokimą, kas yra Motina, ir užaugino jos vertę kone iki šventumo.

Minėjai, kad prieš šešiolika metų patyrei atsivertimą, tapai krikščione. Ar gilus tikėjimas kaip nors paveikė, praturtino, praplėtė ir Tavo motinystę?

Aišku, paveikė. Atsivertimas apskritai daro milžinišką įtaką visam mano gyvenimui. O Motinos Marijos pavyzdys patvirtina, kad būdama motina labiausiai esu savo vietoje. Pasaulis, kuris retsykiais taip traukia ir gundo, kuždėdamas, kad tu gyvenime nieko nenuveikei, kad kitos moterys gimdo vaikus ir dirba, mokosi, moka paskolas, – žiūrėk, kaip jos gali, o tu… – jis netenka man galios, kai priglundu prie Mamos Marijos. Jos apgaubta atgaunu savo tikrąją tapatybę, iš po Jos apsiausto viskas taip gerai ir aiškiai matyti… Tikėjimas padeda tą pasaulio spaudimą atlaikyti. Pažįstu save, savo prigimtį, jos ribotumą, trapumą, žinau, kiek galiu, ir darau, kiek galiu. O kitos moterys yra kitos moterys.

Kai maldoje išgyvenu Dievo dvasios artumą, iš Jo mokausi būti su savo vaikais. Banaliai pasakius, kaip mane myli Viešpats, taip aš stengiuosi mylėti savo vaikus. Tarsi nieko nereikalaudamas, su didžiule meile Viešpats duoda žmogui daug erdvės, tačiau Jo meilė vis dėlto yra ganėtinai reikli, nes įpareigoja pasirinkti teisingai. Jo suteikta laisvė nereiškia daryti bet ką, kas tik šaus į galvą. Suvokdamas, kad Viešpats nuolat nenuleidžia nuo tavęs mylinčio žvilgsnio, stengiesi gyventi taip, kad Jo neįskaudintum. Konkrečiose situacijose Jo akivaizda padeda susivokti, kas Jam patinka, o kas – ne. Panašiai stengiuosi mylėti ir savo vaikus. Tai reiškia, kad jie turi patirti nuolat į juos nukreiptą žvilgsnį, dėmesį, mano rūpestingą buvimą jų gyvenimuose. Aišku, kiek man pavyksta. Iš tiesų tikėjimas man labai praplėtė suvokimą, kas yra Motina, ir užaugino jos vertę kone iki šventumo.

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė su šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Neseniai įgijai dar vieną specialybę, leidžiančią dirbti tikybos mokytoja. Galbūt tai taip pat susiję su Tavo giluminiu pašaukimu motinystei?

Aš irgi taip galvoju – tai dvasinės motinystės tąsa. Mano vaikai auga, dar keletas metų, ir juos paleisiu. Matyt, ieškodama pakaitalo ir toliau esu vedama motinystės instinkto. Žiūrėsim, kas iš to bus.

Kaip motinystė veikia tavo rašymą, literatūrinę kūrybą, ką jai teikia?

Motinystė man teikia pažinimo, meilės pažinimo. Juk per tave ateina naujas žmogus, ir ne vienas. Per mane atėjo trys nauji žmonės, trys nauji pasauliai, kurie dar tik atsiranda, jie net nėra išsipildę. Mes visi išsipildysime savo mirties valandą, kai būsime užbaigti ir tapę savo pačių ikonomis Dangui. (Apie blogiausiąjį variantą tyčia nekalbėkim, bet jis irgi įmanomas, deja.) O čia per tave ateina trys būsimos ikonos! Tai yra fantastika. Ir tu dar gavai dovaną pažinti juos, matyti, kaip jie tampa, atsiranda. Per savo augančius vaikus apskritai pažįstu žmogų, koks jis yra. Ir apie tai rašau.

Mano pirmojo gimdymo patirtis buvo labai kūniška ir drauge labai kosmiška. Gyvenime nesu patyrusi nieko intensyvesnio, išskyrus Šventosios Dvasios krikštą, ir manau, kad tik mirtis bus trečioji tokio intensyvumo patirtis.

O ko pati mokaisi iš savo vaikų?

Priimti ir mylėti visiškai kitokį žmogų nei tu pats. Pavyzdžiui, protu savo dukrą suprantu gal tik kokiais keturiasdešimčia procentų. Mažoka! Ji labai žemiška, tvirtai stovi ant žemės. Viskam reikalauja argumentų (žinoma, tai apskritai būdinga paauglystei). Kartais pati prieš ją jaučiuosi kaip vaikas. Taip pat ji labai uždara ir nepaprastai jautri – čia jau mūsų giminės bruožas… Daugeliu atvejų aš ją ne tiek suprantu, kiek jaučiu jos būsenas, ir pagal tai su ja bendrauju. Augindama vaikus supratau, jog tam, kad mylėtum, nebūtina pažinti. Pažinimo troškime gali slypėti noras kontroliuoti ir taip patenkinti savo poreikius. Taigi nebūtina pažinti – tik priimti ir mylėti aklai. Tą vaiko neperžvelgiamumą. Tiesiog leisti jam būti. Aš neprivalau įlįsti į jo vidų ir viską sukontroliuoti. Ir šis suvokimas išlaisvina!

Kiek žinau, dar vienas unikalus Tavosios motinystės bruožas – visus savo tris vaikus pagimdei namuose. Kodėl taip nusprendei?

Jaunystėje buvau maištinga, sunkiai prisitaikiau prie visuomenės normų ir nenorėjau prisitaikyti. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie gimdymą. Tiksliai nežinau, iš kur ta mintis atėjo – gal buvau prisiskaičiusi kokios literatūros, kad gimdymas yra visiškai natūralus procesas ir moteris gali pagimdyti pati, kad gimdymas ligoninėse atsirado neseniai, ir didelio čia daikto pagimdyti vaiką. Norėjau patirti natūralų gimdymą. Kažkaip labai pasitikėjau savo prigimtimi ir Dievu. Galbūt dabar tai atrodo labai drąsu, bet tada tiesiog žinojau, kad viskas bus gerai. Gimdyti ne ligoninėje visiškai nebijojau. Žinoma, gimdžiau ne viena, turėjau pribuvėją.

Mano pirmojo gimdymo patirtis buvo labai kūniška ir drauge labai kosmiška. Gyvenime nesu patyrusi nieko intensyvesnio, išskyrus Šventosios Dvasios krikštą, ir manau, kad tik mirtis bus trečioji tokio intensyvumo patirtis. Per pirmąjį gimdymą supratau, kaip reikės laikytis mirties akivaizdoje, ir nustojau paniškai jos bijoti. Nes iki tol paniškai, gyvuliškai bijojau mirties.

Taip pat iš anksto ruošiausi nepriimti gimdymo kaip skausmo patirties.

Aišku, artėjant gimdymui susikroviau maišelį į ligoninę tam atvejui, jei prasidėjus sąrėmiams staiga pulčiau į paniką arba kiltų komplikacijų. Su būsimuoju tėčiu padarėme eksperimentą – išsiaiškinome, kad mašina iki artimiausių gimdymo namų tėra 7 minutės kelio. Bet to neprireikė. Visi trys mano gimdymai buvo „vadovėliniai“. Ir tai nesugadinta, absoliučiai teigiama patirtis.

Rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė su sūnumi. Asmeninio archyvo nuotrauka

Gimdymo įvykį priėmiau ne kaip skausmą, bet kaip labai intensyvią patirtį. Mano darbas buvo kvėpuoti ir ramiai priimti viską, kas atsitinka mano ir vaikiuko kūnams. Taip pat gimdydama pirmagimį įveikiau kažkokį mirties barjerą, nes supratau, kad lygiai taip pat reikės laikytis, kai manęs ateis mirtis. Per šią patirtį suvokiau, kas yra tikrasis nuolankumas – kai per tave ritasi sąrėmių bangos, ir tu nieko negali padaryti. Taigi ateis mirtis, kuri taip pat risis per tavo fizinę ir dvasinę esybę, darys su tavimi, ką jai reikia, o tu turėsi tiktai atsiduoti ir ištverti tai laike. Ir priimti merdėjimą ne kaip skausmą, bet kaip maksimalią patirtį. Nes vos tik skausmą suvoki kaip skausmą, jis užgriūva nepakeliamai… O mūsų prigimtis jam priešinasi, jeigu man skauda, aš rėkiu: „Ne, ne!“ Tačiau jei skausmo nesuvokiu kaip skausmo, tai galiu sakyti: „Taip, atiduodu save, daryk su manimi ką nori.“ Ir tai tokia palaima. Gimdydama patyriau tą ekstazę – džiaugsmą ir kančią viename. Ir taip buvo gimdant kiekvieną vaiką. Tai buvo ir maksimaliai fizinė, ir drauge mistinė patirtis.

Ko palinkėtum mamoms Motinos dienos proga ir apskritai?

Nemenkinti savo pačių motinystės. Net jei esu tik mama, tai yra didžiulės vertės gyvenimas. Jei toji vertė iš manęs sklinda, ir kiti ja patiki. Bet tą vertę pirmiausia reikia išsikovoti savo viduje. O jei dar sugebu dirbti, kopti karjeros laiptais… Nors man sunku patikėti, kad tai įmanoma. Aš manau, kad vaikai vis tiek kenčia, tik visuomenė to nemato. Taigi mamoms palinkėčiau orios motinystės.

...kadangi jau perskaitėte šį straipsnį, turime nedidelį prašymą Jums: padėkite mums atnaujinti „Bernardinai.lt“. Šiuo metu atliekame nedidelius technologinius pakeitimus. Žvelgdami į ateitį planuojame ir ženklesnį atnaujinimą, kad lengvai matytumėte ir galėtumėte skaityti visus dienraštyje publikuojamus tekstus. Neturime turtingų savininkų ar dosnių finansuotojų, kurie padengtų visas „Bernardinai.lt“ išlaidas. Bet turime Jus, savo skaitytojus, remiančius interneto dienraščio veiklą. Skaitykite „Bernardinai.lt“ ir toliau, skirdami kad ir nedidelę paramos sumą. Iš anksto dėkojame už paramą! Nepamirškite pasidalinti patikusiais tekstais su savo draugais ir pažįstamais.