2020 11 06

Lina Valantiejūtė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Rašytojas A. Iturbe: istorija išmokė, kaip svarbu niekada nepamiršti, ką reiškia būti žmogumi

Portretas.
Rašytojas Antonio Iturbe. Darío Gonzálezo nuotrauka

Ispanų žurnalisto ir rašytojo ANTONIO ITURBE knyga „Mažiausia pasaulio biblioteka“ – jaudinantis ir iškalbingas, tikrais įvykiais paremtas romanas, iš užmaršties prikeliantis vieną labiausiai sukrečiančių kultūrinio heroizmo istorijų. Pagrindinė knygos veikėja Dita mums perduoda nepaprastą drąsos pamoką – nepasiduoti, niekad neprarasti noro gyventi ir skaityti.

Knygoje, kurią išleido leidykla „Baltos lankos“, o iš ispanų kalbos vertė Marija Aurelija Potašenko, pasakojama istorija, kaip keturiolikmetė Dita, su tėvais ištremta į Aušvico–Birkenau koncentracijos stovyklą, atsiduria 31-ajame bloke, kuriame veikia slapta mokykla. Jos įkūrėjas Fredis Hiršas paprašo Ditos pasirūpinti aštuoniomis trapiomis, bet gyvybiškai svarbiomis knygomis, kalinių slapta įneštomis į koncentracijos stovyklą. Taip Dita tampa mažiausios ir slapčiausios, kokia tik kada nors egzistavo, – Aušvico bibliotekos – sergėtoja. Tačiau ji netrunka suvokti: knygos yra itin pavojingos. Jos padeda žmonėms mąstyti. Ir tai siutina nacius, jie persekioja ir draudžia jas lyg apsėsti. O aptikę – kaltininkus baudžia mirtimi.

Kviečiame skaityti pokalbį su knygos autoriumi ne tik apie knygos idėją ir svarbiausias joje aptariamas temas, bet ir apie jo paties santykį su knygomis, skaitymu ir viena didžiausių šių dienų vertybių – viltimi.

„Mažiausia pasaulio biblioteka“ – istorija, kurią įkvėpė tikri faktai, vadinasi, ir tikri, dar gyvi žmonės bei jų istorijos. Turbūt todėl jūsų interviu apie šią knygą dažnai prasideda labai panašiais klausimais – kaip jūs suradote šią istoriją, kaip realybėje susitikote su pagrindine knygos heroje Dita. Tačiau visus atsakymus skaitytojas tikrai ras knygoje. Tad norisi klausti ko kito: kaip dabar, žvelgdamas atgal, įvertintumėte, kaip visa ši istorija pakeitė jūsų gyvenimą ir ką ji jums apskritai reiškia?

Atsitraukęs, žvelgdamas lyg iš šono jaučiu, kad ši istorija padėjo man aiškiai suvokti, kaip svarbu niekada nepamiršti, ką reiškia būti žmogumi. Dalis kalinių, paprastai silpniausieji, atgabenti prie Aušvico vartų būdavo tiesiog nužudomi. Likusieji paversti darbo jėga – vergais, bet kaip žmonės jau būdavo mirę. Iš jų atimdavo viską – daiktus, rūbus, net plaukus… Visi, vienodai aprengti ir su priskirtais numeriais, panėšėjo į netrukus skerdyklon žengsiančias karves.

Tokiame pragare išlaikyti jausmą, kad, nepaisant viso to – aš vis dar esu žmogus, prilygo stebuklui. Gebėti stebėtis, nudžiugti, neprarasti vilties, nesiliauti svajoti. Visa ši istorija man – visų pirma apie tai, kad jokie turtai ar sėkmė neatneš laimės, jei prarasime jautrumą, vaizduotę ir gebėjimą svajoti.

Knygos viršelis.Esate sakęs, kad „mums būtinai reikia grožinės literatūros, istorijų, kad prisikastume prie tiesos. Istorijos knygos pilnos faktų, skaičių ir datų, tačiau vargu ar ką paaiškina apie žmonių išgyventą skausmą, puoselėtas viltis ir svajones“. Ar noras pamėginti papasakoti apie šiuos dalykus ir įkvėpė parašyti „Mažiausią pasaulio biblioteką“?

Taip, tai vienas iš motyvų. Pamenu, kaip ispanų rašytojas Julio Llamazaresas pasakojo apie pakelės bare nugirstą dviejų žmonių pokalbį prie alaus bokalo. „Jei papasakočiau tau visą tiesą – meluočiau“, – lyg tarp kitko ištarė vienas iš pašnekovų. Mums per dažnai atrodo, kad būtent tai, ką matome savo akimis ir čiupinėjame rankomis, ir yra tiesa. Toli gražu ne visada.

Mano pirmoji mintis, kaip papasakoti 31-ojo Aušvico šeimų bloko istoriją, buvo parašyti negrožinę knygą. Paskyriau tam metus, kruopščiai rinkau ir dėliojau faktus ir parengtą juodraštį daviau paskaityti žmonai. Tiesa pasakius, ji nusivylė ir to net neslėpė. Taip, buvo daug tikslių skaičių, reikšmingų datų, numerių ir vardų, tačiau nejaudino, nesukrėtė. Taigi pradėjau iš naujo. Ir tik antru bandymu įsitikinau, kad objektyvi tiesa be emocijų, be istorijos, kuri jaudintų, nėra tokia paveiki kaip literatūra, turinti galią atverti tiesą.

Pasakysiu paprastai: be vilties nieko nelieka. Ir nekalbu apie tolimą, mistinę geresnio gyvenimo viltį, kurią siūlo, pavyzdžiui, religija. Kalbu apie kur kas paprastesnę viltį, kasdienybėje glūdinčią viltį – tikėjimą, kad rytoj išauš geresnė, gražesnė diena. Tikėjimą, kad tamsiausi laikai praeina, kad bus geriau.

Knygoje keliamas išties fundamentalus klausimas: kaip gyventi, kai aplink vien mirtis? Kam mokytis istorijos ar literatūros, kam reikalingas menas, kai žmogiškumas, regis, prarastas? Kaip jūs pats sau atsakytumėte?

Likti gyvam, gyventi Aušvice jau savaime buvo herojiškas veiksmas. Esu tikras, kad, tarkime, aš ten būčiau paralyžiuotas iš siaubo, kraujas tiesiog sustingtų venose, būčiau miręs akimirksniu. Bet skaitydamas, gilindamasis, bendraudamas su istorijos heroje Dita Kraus vis dėlto supratau ir išmokau kelis be galo svarbius dalykus. Vienas – drąsa. Ne ta savimi pasitikinčių superherojų drąsa, kurią matome filmuose, bet drąsa būti savimi. Juk, kai pagalvoji, Ditai buvo nuolat grasinama, ji buvo gąsdinama, o jos gyvybei grėsė realus pavojus. Ir ji vis tiek išliko savimi – liko Dita Kraus.

Knygoje yra istorija, kurią man, beje, papasakojo pati Dita, – tikrai nebūčiau tokios sugalvojęs, – kuri man yra tokios absoliučios drąsos pavyzdys. Kai daktaras Mengelė klausia, kuo ji užsiimanti, ką mokanti, tikėdamasis išgirsti kokią naudingą ir pritaikomą profesiją. Išgirsta atsakymą, kad ji piešia. Nežinau, kaip įprasmintį mirtį, – dar sunkiau pasakyti, kaip įprasminti beprasmes žiaurias žudynes. Tik žinau, kad vienas dalykas padeda judėti į priekį, – žinoti, kas esi.

Knygų ir rašytinio žodžio galia romane taip pat labai svarbi. Kokie jūsų gyvenimo prisiminimai, susiję su knygomis, jums atrodo svarbiausi ir ryškiausiai išlikę? Kada pajutote tą rašytinio žodžio galią gyvenime?

Augau namuose, kuriuose buvo vos kelios knygos, o ir tos – enciklopedijos ir žinynai. Bet nuo vaikystės jutau nenumaldomą trauką knygoms, joms leisdavau ir kišenpinigius. Vaikas būdamas taip ir darydavau: taupydavau ir pirkdavau knygas bei komiksus.

Maža to, ten, kur gyvenau iki 12-os, nebuvo ir viešosios bibliotekos. Todėl atsiminimas, kai pirmą kartą apsilankiau bibliotekoje, išlikęs labai labai ryškus. Tas kvapas, spalvos, knygų gausa – viskas atrodė tiesiog ypatinga.

Žinot, tiesą pasakius, esu paprastas ir gana nuobodus žmogus, – būtent knygos mano gyvenimą praskaidrina, daro įdomų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Pataisykite mane, jei klystu, bet „Mažiausia pasaulio biblioteka“ – tai ir knyga apie viltį. Atrodo, gyvename laikais, kai tos vilties labai reikia.

Pasakysiu paprastai: be vilties nieko nelieka. Ir nekalbu apie tolimą, mistinę geresnio gyvenimo viltį, kurią siūlo, pavyzdžiui, religija. Kalbu apie kur kas paprastesnę viltį, kasdienybėje glūdinčią viltį – tikėjimą, kad rytoj išauš geresnė, gražesnė diena. Tikėjimą, kad tamsiausi laikai praeina, kad bus geriau.

Pandemija atima iš mūsų energiją, įkalina namuose, atskiria nuo draugų ir artimųjų – taigi visapusiškai atskleidžia mūsų trapumą. Bet sykiu – koks paradoksas – ugdo mumyse nuolankumą. Leidžia aiškiai pajusti, kad, jei jau esame svarbiausia rūšis mitybos grandinėje, aukščiausia, dominuojanti gyvybės forma, turime nuolankiai atiduoti pagarbą gamtai. Neverta to daryti dėl aplinkosauginių madų ar naivumo, – geriau aiškiai viduje suvokiant, kad ir patys esame gamtos dalis. Ir tikrai neatrodome ir nesielgiame kaip pačios protingiausios būtybės žemėje, kai kertame šaką, ant kurios sėdime.