Rašytojas Č. Skaržinskas: tyka – mano ramybės uostas, tai mano žemė

Gruodžio 1-ąją viešojoje bibliotekoje įvyko poeto ir eseisto, „Dainavos“ žurnalo redaktoriaus, Rašytojų sąjungos nario, eseisto, publicisto ČESLOVO SKARŽINSKO eilėraščių knygos „Tyka“ pristatymas. Su autoriumi atvyko ir kiti kūrėjai: poetas, leidėjas ir redaktorius Vytautas Kaziela, poetės Rita Makselytė, Diana Paklonskaitė. Dar Druskininkų TAU vokalinis ansamblis „Vakarėjant“, kuriam vadovauja Virginija Šedienė. Ir, žinoma, lankytojai – kultūros puoselėtojai. Glaudus, gražus ir geranoriškas poezijos meno gerbėjų būrelis.

Kiekviena poezijos knygelė, metaforiškai tariant, nori būti pakalbinama, žinoma, kartu su autoriumi akis į akį. Sunku įsivaizduoti pievą be gėlių. Taip pat ir meną be metaforų. Juolab poeziją. Tai būtų dykra, tuštuma, kelianti žmogui tik negatyvių potyrių. Ir atvirkščiai – žydinti pieva yra kaip sielos gyvastis, pasigrožėjimo nutvieksta. Šioje knygelėje apstu metaforų – tai galbūt jos išskirtinis meninis braižas.

Išsamiau pakalbėti apie savo naują eilėraščių knygą sutiko autorius Česlovas Skaržinskas. Malonu kalbinti poetą ir kartu su juo pabraidžioti po metaforų pievą.

Pirmiausia man į akis krito rinkinio pavadinimas „Tyka“. Prisipažinsiu, tikslios šio žodžio reikšmės nežinojau. Tuoj kilo asociacijų su „tyla“. Betgi žodyne matau skirtumą – mažytį, vos pastebimą, vienu garsu besiskiriantį žodį. Ar nebus ta pirmoji metafora, kviečianti į poetinio žodžio intrigą? Kodėl pasirinkote būtent tokį rinkinio pavadinimą? Žodyne šis žodis apibūdinamas kaip bevėjis oras arba silpnas vėjas. Tokia oro būsena ypač pražūtinga buriniams laivams. Suprantama, kažkada šis žodis dažniau ir buvo vartojamas. Skaitydama eilėraščius, ne sykį aptikau pavadinimo žodį.

Eilėraščių rinkinio „Tyka“ pavadinimas kilo mintyse, kai ėmiau rengti rankraštį leidyklai „Kauko laiptai“. Knygoje žodis „tyka“ veikiau yra metafora. Bent taip galvojau išreikšdamas verlibro forma savo būsenas. Žodis „tyka“ turi daug atspalvių, daugiareikšmis. Ne tik būsena, mūza, bet ir, kaip kas nors pasakytų, ramybės uostas ar oazė. Tai yra mano žemė. Nesvarbu, kur – mieste ar kaime.

Skaitydama regėjau laiko ženklų. Išsirinkau ryškiausią – galbūt todėl, kad esu „cikrinė“ dzūkė.

Riaumoja alkanas žvėris

Metalo pjūklas nedzūkuoja

Ne medį pjauna girioje – mane.

Betgi tinka ne tik dzūkams ar kito regiono žmonėms. Kas slepiasi po niūroka laiko sermėga?

Kuriantis žmogus yra gyvenimo stebėtojas, analitikas, vertintojas. Gal labiau tai būdinga prozininkui, ne poetui. Vis dėlto daugelį metų krimtau žurnalisto duoną, todėl man ypač svarbios laiko aktualijos, šimtmečių bėdos. Jau XIX a. aukštaitis Antanas Baranauskas poemoje „Anykščių šilelis“ apraudojo beatodairišką miško kirtimą. Savotišką tautos šaknų naikinimą. Ypač skausmingas žaliojo pasaulio nykimas dzūkui, kuris ir gamta – neatskiriama vienovė, namai.

Nūdzien miško naikinimas – itin akivaizdus. Eilėraštyje irgi prabilau metaforiškai: „Metalo pjūklas nedzūkuoja…“ Nesu stabmeldys, tačiau cikras dzūkas, ir man skauda. Mano gimtinėje Dzūkijoje iškirsti didžiuliai plotai gražiausių pušynų. Žinoma, koks nors nacionalinio parko darbuotojas pasakytų: „Brandūs medžiai išskirsti, juk miškas atsodintas.“ Bet juk matau ir nebrandžių medžių kelmus, didžiules akimis neaprėpiamas plynes, todėl ir mūsų šimtmetyje, ir nepriklausomoje Lietuvoje labai aktualus A. Baranausko kūrinys „Anykščių šilelis“…

Kaip dzūkas galiu taip nusakyti tragišką miškų padėtį: manau, dažniausiai kirvio griebiasi tas, kuris nėra gyvenime savo medelio pasodinęs…

Kone kiekviename rinkinio eilėraštyje „Tyka“ galima įžvelgti laikotarpio braižą. Kiekvienąsyk, kai esu „užplaukęs“, jaučiu kitokį laiko pulsą. Jis tiksi eilėraštyje smarkiai, vos juntamas, kartais jo nėra. Tokiu atveju ir eilėraštis negimsta. Kažkas tik menamo išeina…

Jau pirmame eilėraštyje neslepiamas laikmečio braižas. Pažyra metaforų – pacituosiu keletą: „būties chaosas“, „gal tirpstanti Arktika skelia stiklą“, „daug lieka stiklo ir lango“, „švelnios muzikos, duriančios kaip peilis“. Kodėl tokia rinkinio atsklanda jau pirmajame puslapyje?

Laikas gali būti įvairiai jaučiamas, suprantamas, kiekvieno kūrėjo vis kitaip įvardijamas. Tikriausiai daugelis tarp tūkstančių posakių apie laiką priglaus ne vieną sau tinkamą. Jeigu kalbėsime apie žmogaus vietą laike, jis gana trumpas ir trapus. Toks, kaip viename savo eilėraštyje „Žiedas vėjuotą rudens dieną“ yra įprasminęs vienas žymiausių mūsų poetų Jonas Strielkūnas: Aš namų neturiu, aš nemoku dainų, aš trumpam atėjau, aš ilgam išeinu (….), ir žinai paprastai toj pilkoj pakelėj: mes nebuvom aukštai, mes nebūsim giliai…

O iš prozos meistrų – amerikiečių fantasto Ray’aus Bradbury’io. Jo romane „Marso kronikos“ parašytos tokios eilutės: Tą naktį ore kvepėjo Laiku. Jis šyptelėjo ir susimąstė. O kuo iš tikrųjų kvepia Laikas? Dulkėmis, laikrodžiais, žmonėmis. O jeigu laikas girdimas, tai kaipgi jis skamba? Jis – vanduo, čiurlenantis tamsioje uoloje, šaukiantys balsai, žemė, byranti ant tuščios dėžės dangčio, lietus (…). Tai va kaip Laikas kvepia, atrodo ir skamba.

Knygoje „Tyka“ laikotarpis irgi kvepia dulkėmis, laikrodžiais, žmonėmis. Manau, taikliausiai mano eilėraščių rinkinio esmę apibūdino knygos redaktorius, poetas Viktoras Rudžianskas: „Knygoje jautriai fiksuojamos įvairiausios eilėraščių subjekto jausenos ir potyriai, suvokiama, jog užtenka nei vėluojančio, nei skubančio saulės laikrodžio, nes žmogaus gyvenimas tarytum pakimba tarp gamtos ir civilizacijos, tarp praeities ir ateities, tarp to, kas laikina ir amžina.“

Kone kiekviename rinkinio eilėraštyje „Tyka“ galima įžvelgti laikotarpio braižą. Kiekvienąsyk, kai esu „užplaukęs“, jaučiu kitokį laiko pulsą. Jis tiksi eilėraštyje smarkiai, vos juntamas, kartais jo nėra. Tokiu atveju ir eilėraštis negimsta. Kažkas tik menamo išeina…

Kitame eilėraštyje vienkiemis tarytum atskiriamas nuo technikos ir jos priedėlio – žmogaus. Su kuo sietina ši asociacija apie atsiskyrėlišką, bet švytinčią sielą?

Neretai sparnuoti žodžiai ateina nelauktai, netikėtai. Nesakyčiau, kad tai įkvėpimas, veikiau – tam tikra būsena. Esu kilęs iš vienkiemio, kuris buvo apsuptas miško. Sakau, buvo, nes, kai sulaukiau šešiolikos, vienkiemio neliko, jį sunaikino raudonoji melioracija. Tačiau niekas nepajėgė iš manęs išrauti vienkiemio – atskiro dvasinio pasaulio. Eilėraščių knygoje „Tyka“ yra toks trieilis: Miręs vienkiemis / Dieną gyvas šulinys / Giliai dangiškas. Tik fiziškai miręs, bet jis dangiškas. Būtent vienkiemis – mane maitinanti žemė. Joje pasijunti tikriausias tik atsiskyrėlišką metą.

Gaivališka energija trykšta kitas eilėraštis, kuriame, mano galva, atsiribojama nuo urbanistinių potyrių ir pajaučiama stipri, graži, bet nenuspėjama gamtos gaivalų (liepa, lietus, griaustinis) jėga, kuri išreikšta įspūdinga metafora (krūtinėje nenutrykšta Venera). Kaip aiškinate eilėraščio pabaigą – „užanty spurdančio džiugulio“ prasmę?

Norėjau metafora įprasminti Meilę. Džiugulys – vienas jos sinonimų. Gamtoje, kaip ir kūrėjo viduje, – viskas gaivališka. Ir Meilė – gaivališka. Šio reiškinio, didingos būsenos, dvasinio turto žodžiais nepaaiškinsi. Meilė yra arba jos nėra. Tai ir gamta, ir moteris, ir dar velniai žino kas. Meilė yra ten, kur daug gyvybės…

Perskaičiau šią knygelę du kartus. Ramiai padedu į artimą lentyną būties apmąstymams ir vienumos palaimai, kai esu su knyga. Pastebėjau, kad pasikartoja „tyka“, sureikšmintas pavadinimas, daug metaforų, ir neradau nė vieno eilėraščio, kuris pasikartotų kuriuo nors minties ar jausmo aspektu. Kas jums poezija kitų kūrybinių veiklų kontekste? Esate eseistas, poetas, redaktorius, Lietuvos rašytojų sąjungos narys, Lietuvos žurnalistų kūrėjų asociacijos narys, publicistas, leidėjas. Kaip į visa tai įsikomponuoja poezija? Kas jums poezija – buities paįvairinimas ar sielos būtovė? Paprasčiau tariant, kada jums gimsta įkvėpimas rašyti būtent eilėraščius?

Eilėraštis – gaivus gyvenimo troškulys, kartu ir nuolat dirginantis nervas. Pirmuosius eilėraščius išspausdinau Varėnos rajono laikraštyje – mokiausi tuometėje Merkinės R. Mizaros vidurinėje mokykloje. Vėliau, studijų metais, mano eilėraščius publikavo savaitraštis „Literatūra ir menas“, žurnalai, „Jaunimo gretos“, „Švyturys“ ir kiti leidiniuose.

Paskui buvo ilga pauzė. Gimdavo manyje sparnuoti žodžiai, tačiau dažniausiai jų neužrašydavau popieriuje. Savaime suprantama, kas neužrašyta, užsimiršdavo. Tik 1999 m. išleidau pirmąjį eilėraščių rinkinį „Lietus ir muzika, neturinti namų“. Tai gūdžiu sovietmečiu, nelaisvės metais, užrašyti eilėraščiai – jie „pakibę tarp dangaus ir žemės“. Daugelį metų alinantis darbas įvairių laikraščių redakcijose tikriausiai buvo stipriai užgožęs eilėraščio gyvenimą. Nežinau, kaip kitaip apibūdinti tylos laikotarpį.

Galbūt įkvėpimo pagautas rašiau mokyklos suole. Tiksliau, po pamokų. Nežinau, ar dabar rašyti verčia kažkoks įkvėpimas? Veikiausiai būsenos. Yra tas vienkiemis, miestas… Ir dar kažkas. Toji paslaptis, kurią kaskart bando įminti kūrėjas.

Galima įvairiai mintyti, suprasti eilėraščius. Poezija – specifinė grožinė literatūra. Ją, drįstu teigti, kiekvienas savaip supranta arba perskaito. Sudėtinga būtų išskirti vieną eilėraštį. Yra eilėraščių, kurie mane tenkina. Kai rašiau silabine-tonine eilėdara, dažniausiai mėgau chorėją, jambą, neretai daktilį ar amfibrakį, buvo užvaldęs ketureilis.

Ko jumyse daugiau – miesto ar kaimo? Esate vilnietis jau nemažai metų, bet gimtinės traukos motyvas ryškus ir šiame rinkinyje. Jei reikėtų keisti gyvenimo erdvę, kas tai būtų – sodyba ar Vilniaus gatvių labirintai? Jau tapo įprasta sakyti „Vilnius ir kita Lietuva“. O gal dermę – jei toks dalykas mūsų laikais apskritai įmanomas. Eilėraščiuose ir viena, ir kita yra pagarbu ir gilu.

Senokai gyvenu Vilniuje, nuo 1998-ųjų. Taigi, kaip ir miestietis būčiau. Tačiau vasaroju kaime, sodyboje prie Merkinės (Varėnos r.). Kaime turiu palėpę, kurioje daug knygų ir, žinoma, tykos… Joje jaučiuosi kaip vienkiemyje. Auga senas ir jaunas sodas, būna daug žalumos ir paukščių. O Vilniuje – irgi, manding, esu savas Senamiesčio gatvikėse, įvairiuose dvasios rūmuose. Bet geriau būtų, jeigu apie mane kalbėtų kiti.

Štai literatūros kritiko, poeto Ramūno Čičelio teiginiai: „Č. Skaržinskas Lietuvos literatūros lauke įdomus tuo, kad savitai jungia miestiečio ir kaimiečio pasaulėvaizdį. Mūsų literatūroje gausu miesto arba kaimo kūrėjų, tačiau reta tokių, kurie pažintų abi šias buvimo gimtojoje šalyje ir pasaulyje priešybes.“ (Iš rekomendacijos Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai)

Turbūt labiausiai į šį klausimą atsakysiu neseniai užrašytu eilėraščiu: Tarp miesto ir užutakio / Nepaleistas / Nepakartas / Jeigu sakyčiau / Miestas – įdomiausia knyga / Motina tyką išduočiau / Taręs / Menė mano – vienkiemio sodas / Visi keliai nevestų į Romą.

Kaip visada kiekvienoje knygoje išsirenki vieną iš daugelio – epizodą, posmą, pastraipą ar netgi žodžių junginį. Šįkart man įsiminė eilėraštis, pavadintas „Vilnius. Arklių gatvė“. Beje, šis eilėraštis labai taisyklingai sueiliuotas, skambus ir kažkuo labai grakštus. Taip ir norisi dainuoti, galbūt medituoti. Sudera šiame eilėraštyje klasikinis eiliavimas ir naujoviška maniera rašyti be skyrybos ženklų. Pacituosiu jį visą: Vilnius. Arklių gatvė / Nesusiūtą bylą / Neužpūstą laiko / Verčia lapą tyliai / Magijos besaikės / Akmenys apakę / Kalba palei dangų / Užpučia kaip žvakę / Lapkritį nerangų. Kurį eilėraštį jūs įvardytumėte kaip mieliausią širdžiai? Ir kaip su tais skyrybos ženklais?

Galima įvairiai mintyti, suprasti eilėraščius. Poezija – specifinė grožinė literatūra. Ją, drįstu teigti, kiekvienas savaip supranta arba perskaito. Sudėtinga būtų išskirti vieną eilėraštį. Yra eilėraščių, kurie mane tenkina. Kai rašiau silabine-tonine eilėdara, dažniausiai mėgau chorėją, jambą, neretai daktilį ar amfibrakį, buvo užvaldęs ketureilis.

Pastaruoju metu žavi verlibras. Šioje knygoje yra ir haiku dvasia parašytų eilėraščių. Pats laikas diktuoja kūrėjui rašymo formą. Beje, verlibras man buvo nesvetimas ir anksčiau. Šia forma galiu laisviau pasakyti, prabilti tykoje. Kai verlibras – rašau be skyrybos ženklų. Manau, skaitytojas turi kur kas didesnę galimybę laisviau interpretuoti eilėraštį, be to, skyrybos ženklai šiuo atveju būtų nereikalingas priedėlis. Apskritai, jeigu kalbėtume apie lietuvių kalbos skyrybą, ji yra pernelyg sudėtinga, klampi, mano nuomone, perteklinė įvairiausių ženklų…

Turėčiau pasakyti, kad man paliko ryškų įspūdį ir dailininkės Ingos Paliokaitės-Zamulskienės iliustracijos. Manau, kad labai atitinka eilėraščių dvasią. Gražu, gilu, grakštu, elegantiška ir subtilu. Dramatiški laikinumo brūkšniai. Tai, beje, subjektyvi nuomonė. Kiekvienas skaitytojas pajus ir įvertins savaip. Kažkodėl peršasi mintis, kad dailininkė gerai pažįsta jūsų kūrybą. Kaip atsiranda iliustracijos, viršelių piešiniai ir kokia technika atlikta? Kaip rinkotės ar jus pasirinko ši dailininkė?

Iš tikrųjų Inga Paliokaitė-Zamulskienė – talentinga dailininkė. Sakyčiau, viduje – ji ir poetė. Kaip sakoma, pagauna eilėraščių dvasią. Savitomis iliustracijomis papildo autoriaus kūrybą. Ji ir 2020 m. iliustravo mano eilėraščių knygą „Metai iš pradžių“. Tačiau labai vertinu dailininkės pastarosios mano eilėraščių knygos „Tyka“ iliustravimą. Ji yra leidyklos „Kauko laiptai“ dailininkė, iliustruoja daugelio poetų knygas. Man buvo atsiųsti trys knygos viršelio variantai.

Esu labai laimingas, kad mano knygas iliustravo nuostabi dailininkė I. Paliokaitė-Zamulskienė, kad teko susitikti su puikiu poetu, redaktoriumi ir leidėju Viktoru Rudžiansku.

Ir tradicinis klausimas: kas jus sieja su Druskininkais ir ko norėtumėte palinkėti druskininkiečiams?

Druskininkai, Merkinė, galima sakyti, – mano gimtinė. Juk netoli Druskininkų gimiau, užaugau, 1997 m. Druskininkuose net gyvenau. Nuolat bendravau su druskininkiečiais. Smagu ten sugrįžti. Ir dar smagiau pasidaro, kai gimtinėje gali prabilti sparnuotu žodžiu…

Advento apmąstymų tykoje trokštame įminti egzistencinės būties paslaptis. Kaip ir šioje knygelėje. Beje, poeziją skaitantieji vykdo savotišką piligriminę kelionę. Savęs ir pasaulio pažinimo link.