2022 05 29

Gabija Barišauskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Rašytojas D. Kajokas: K. Navako knygyno „Septynios vienatvės“ populiarumui nemažai įtakos turėjo jo charizma

Rašytojas Donaldas Kajokas. Zenono Baltrušio nuotrauka

Poetas, eseistas, prozininkas DONALDAS KAJOKAS – vienas artimiausių poeto Kęstučio Navako (1964–2020) bičiulių. Kadaise buvusi moksleivio ir mokytojo, patarėjo draugystė išaugo į ilgametę bičiulystę. D. Kajokas buvo tas žmogus, kurio nuomonė dar jaunam K. Navakui buvo labai svarbi.

Poetas K. Navakas apie D. Kajoką kartą sakė: „Don Kajokui pakanka išvysti, kaip vėjyje siūbuoja krapas, ir tas krapas jam viską pasako.“ Stebėdamas jaunesnio bičiulio gyvenimą, D. Kajokas buvo vienas iš tų, kuris turėjo galimybę artimai pažinti bent tris Kęstučius Navakus: jauną moksleivį, pirmą knygą išleidusį poetą ir knygyno „Septynios vienatvės“ Navaką. Apie pastarąjį daugiausia ir kalbėsimės.

Trumpai apibūdinkite pirmąjį įspūdį, kai pirmą kartą apsilankėte knygyne „Septynios vienatvės“.

Pats pirmas įspūdis – ankštoka patalpa. Tiesa, dar buvo rūsys su tribūna, kur rašytojai ir kiti kviestiniai svečiai kalbėdavo ar skaitydavo savo kūrybą, o dalis publikos sėdėjo ant lenktų laiptų. Sykiais ne visi norintieji ir tilpdavo knygyne, paklausa viršydavo pasiūlą.

Kuo išskirtinis buvo knygynas? Galbūt įsiminė kokie nors ten vykę renginiai, aplinkos ar interjero detalės? 

Knygų nepamenu. Keista – ne jos rūpėjo. Tiesa, M. Daukšos gatvės knygyne, pamenu, pūpsojo daug dailės, fotografijos albumų. Esminis „Septynių vienatvių“ išskirtinumas bent jau man buvo renginiai. Jie vykdavo vakarais, dažniausiai juos moderuodavo Kęstutis Navakas. Pirmaisiais metais jis stropiai ruošdavosi tiems susitikimams su klausytojais, vėliau jau daugiau improvizavo, kalbėjo paviršutiniškiau, dažniau laidė sąmojus, šmaikštavo. 

Po renginio svečias ant tribūnos turėjo palikti savo autografą. Tada prasidėdavo antroji dalis – linksmoji, su vyno taurėmis.

Poetas, eseistas, literatūros kritikas, vertėjas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Kęstutis Navakas. Lietuvos rašytojų sąjungos archyvo nuotrauka

Apibūdinkite, kokia buvo knygyno tikslinė auditorija, kokie žmonės apsilankydavo, koks buvo potencialus knygyno lankytojas? Koks žmogus galėjo jaustis ten svetimas, o gal atvirkščiai – visi galėjo ten pritapti? 

Tikslinės auditorijos netyrinėjau, pats ten knygų nesirinkdavau, pirkdavau jas dažniausiai Centriniame knygyne, Laisvės alėjoje. „Septyniose vienatvėse“ lankydavausi tiktai literatūrinių renginių, susitikimų su man įdomesniais žmonėmis metu. Arba kai prireikdavo dėl ko nors pasišnekėti su Kęstučiu. 

Į knygyno renginius rinkdavosi turbūt kiek intelektualesnė publika nei kitose to meto Kauno erdvėse. 

Kadangi „Septynių vienatvių“ knygynas yra neatsiejamas nuo K. Navako asmenybės, kokie pirmi žodžiai / mintys šauna į galvą išgirdus K. Navako pavardę? Koks Jūsų šilčiausias prisiminimas apie K. Navaką?

Kęstą pažinojau dar tada, kai jis mokėsi paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse, kartais jis atnešdavo man savo kūrybos sąsiuvinių, kad paskaityčiau, pasakyčiau savo nuomonę, mat tuomet dirbau „Nemuno“ redakcijoje. Tad prisiminimų daug. Ir šiltų, ir neutralių, ir vėsesnių. Vienas iš šiltesnių, iš tiesų sujaudinusių – kai jis vakarop atėjo į mano namus ir gimtadienio proga atnešė man skirtą eilėraščių ciklą, kurį vėliau išspausdino pirmojoje savo knygoje „Krintantis turi sparnus“. 

Žinoma, buvo gaila, kad užsidarė. Tai buvo iš tiesų gana intelektualių ir šmaikščių susibūrimų erdvė, bent jau pirmuoju knygyno egzistavimo periodu.

K. Navako pavardę ir „Septynių vienatvių“ knygyną dažnai lydi žodis „bohema“. Ką Jūs laikote bohema? Kaip ją apibūdintumėte? Kuo išskirtinė buvo būtent „Septynių vienatvių“ bohema, jei manote, kad ji tikrai ten egzistavo? 

Bohema – ne tik vyno fontanai, bohema – tai ir idėjos, pašnekesiai, sąmojo fejerverkai, pastangos aiškintis pasaulį, dalintis vienumoje kilusiomis įžvalgomis, sykiu – bičiulystė ir rungtynių dvasia. Tai žavioji bohemos pusė. Tačiau visos bohemos dažniausiai turi ir antrą pusę, deja, ne tokią žavią, primenančią paprasčiausią girtuoklystę. 

Iš smagesnių, bet jau ne itin žavią bohemos pusę menančių prisiminimų. Tą pavakarę knygyne viešėjo Arvydas Šliogeris. Apie ką jis kalbėjo tribūnoje, išsitrynė iš atminties. Bet vėliau, jau linksmojoje vakaro dalyje, pamenu save nerišliai vapantį: „Noriu susikauti su Šliogeriu…“ Mat ne su visomis filosofo pranešimo idėjomis sutikau. O Kęstutis Navakas ir Arvydas Juozaitis patenkinti linksėjo galvomis: metas, girdi, susikauti su Šliogeriu, metas ir jam nors kartą duoti į kaulus… 

Bet „susikauti“ taip ir nepavyko, liežuvis jau visai neklausė. O Arvydas Šliogeris, pamenu, geranoriškai, kone tėviškai šypsojosi iš apgirtusio kvaišelio, ir tiek.

Kaip, Jūsų manymu, knygyno „Septynios vienatvės“ uždarymas paveikė Kauno kultūrinį gyvenimą?

Žinoma, buvo gaila, kad užsidarė. Tai buvo iš tiesų gana intelektualių ir šmaikščių susibūrimų erdvė, bent jau pirmuoju knygyno egzistavimo periodu. Vėliau, kai atsirado finansinių sunkumų, jau ir Kęstutis buvo truputį išsisėmęs, pradėjęs kartotis, šiek tiek nusiboheminęs… 

Nesunku pastebėti, kad šiais laikais kultūriniai renginiai lankytojams yra gerokai atvėsę. Tačiau, pažvelgus į senas fotografijas, išklausius buvusių lankytojų prisiminimus, „Septynių vienatvių“ laikais tokie renginiai buvo ganėtinai populiarūs, pritraukdavo daug smalsuolių. Kaip manote, kas nulėmė tokį susidomėjimo kultūriniais renginiais sumažėjimą? Galbūt tokių renginių anksčiau buvo kur kas mažiau? 

Tuometiniam knygyno populiarumui nemažai įtakos turėjo Navako asmenybė, jo erudicija, charizma. Be to, Kęstučio bei šypsningosios jo partnerės Valentinos Navakauskaitės jaunatviškas entuziazmas. Abu buvo šaunūs. 

Epochos keičiasi. Kiti laikai – kiti papročiai. Vis dėlto nesu tikras, kad dabar smuko susidomėjimas kultūros renginiais. Iš jaunų žmonių girdėjau, kad ir dabar yra jiems mielų susibūrimo erdvių, vietelių. Tik ne visi jas žino. 

Kaip manote, ar toks knygynas kaip „Septynios vienatvės“ būtų sėkmingas šiandien?

Abejoju. Pirmiausia, sunku būtų rasti tokį žmogų kaip Kęstutis Navakas. Kita vertus, net ir jo erudicija, energija, žavesys ir charizma neišgelbėjo „Vienatvių“ nuo finansinių smegduobių, o galiausiai ir kracho.

Kiekvienam talentui, kiekvienam reiškiniui – savas metas.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien