Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Rašytojas Tomas Kavaliauskas. Matyti abi pasaulio puses

Romano „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“ pristatymas Klaipėdos Ievos Simonaitytės bibliotekoje 2016 m. Iš kairės: rašytojas Herkus Kunčius, knygos autorius Tomas Kavaliauskas, to meto Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro direktorius Ignas Kazakevičius. T. Kavaliausko asmeninio archyvo nuotrauka

TOMAS KAVALIAUSKAS – labai įvairiapusiškas autorius, grožinę literatūrą rašantis lietuviškai, o mokslines knygas dažniausiai angliškai (nors pasitaiko ir išimčių, pavyzdžiui, 2020 m. pasirodžiusi monografija „Permaininga Europa“), kad šios būtų prieinamos kuo platesnei akademinei auditorijai.

Vienais metais jis išleidžia dėmesio susilaukusį romaną apie kunigų seminariją, po dvejų – detektyvą apie mistifikuotą bulgarų koliažų meistrą Dogu Bankovą, žiū, kiek vėliau pasirodo knygutė vaikams apie šachmatus ir picą, o netrukus jau neriama į meno filosofiją…

Stebėtini, Tomai, vyruko iš Panevėžio užmojai: nespėjęs apšilti kojų Kauno kunigų seminarijoje, išrūksta studijuoti filosofijos ir kūrybinio rašymo Masačusetso universitete JAV, sugrįžęs kimba į mokslus Vytauto Didžiojo universitete, tampa filosofijos mokslų daktaru (platesnė biografija), gilinasi į Rytų-Vidurio Europos politinius, ekonominius, kultūrinius pokyčius, išleidžia kelias prozos knygas. Kokios buvo jaunojo Tomo ambicijos ir kaip jos keitėsi? 

Jaunasis Tomas svajojo publikuoti novelę „Nemuno“ žurnale. Pasibeldžiau į redakcijos duris apie 1998-uosius, nešinas rašomąja mašinėle atspausdintu tekstu. Gan sunki pradžia: vienas redaktorius priima, o kitas – atmeta… Paskui įsivažiuota. 2000-aisiais netgi sulaukta įvertinimo, Lietuvos aukštųjų mokyklų literatų konkurse už novelę „Mano asmeninis privatus Kaunas“ pelnyta antroji vieta. Anuomet parūpo ir kultūros bei politikos temos, pradėjau rašyti esė, siunčiau (ir tebesiunčiu) savo eseistiką „Kultūros barų“ žurnalui. 

Kalbant apie mano prozos knygas, jos gimė paskirstant laiką akademiniams darbams ir kūrybai. Svarbus vaidmuo atiteko ir įgimtai kūrybinei energijai, kylančiai iš poreikio išgyventi rašymo kančias bei džiaugsmus. Vis dėlto didžiausią duoklę paprastai atiduodu griežtai laiko vadybai (time management): tam tikrais laikotarpiais atsisakydavau laisvalaikio savaitgaliais, švenčių dienomis, atsižadėdavau bendravimo su draugais, giminėmis, kad galėčiau rašyti. Rašymas ir buvo mano laisvalaikis. 

Tačiau pats rašymas – tik pusė darbo. Kur dar rankraščio šlifavimas? O kai tai daro perfekcionistas, leidyklą užklumpa tikras prakeiksmas. Pavyzdžiui, taip nutiko su romanu „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“. Teko perdaryti net du maketus. Mat autorius nusprendė perrašinėti… Užjaučiu leidyklos „Alma littera“ projektų vadovę, dar labiau užjaučiu kalbos redaktorę ir korektorę. 

O štai akademinės knygos pasipylė matant, kokie atsidavę akademiniam rašymui vyresnieji kolegos. Žavėjo Leonido Donskio atsidėjimas knygai, kai 2003–2008-aisiais buvau jo doktorantas ir asistentas, po 2008-ųjų regiu, kaip kolega Gintautas Mažeikis paniręs į viešąjį ir privatųjį intelektualinį gyvenimą, neatsiejamą nuo universiteto. Dabar mudu vedame laidą „Laisvai ir kritiškai“, prieinamą „YouTube“ kanale. Darbas aukštojoje mokykloje apima tiek dėstymą, tiek knygų, paimtų iš bibliotekos, skaitymą, konspektavimą, citatų atsirinkimą, straipsnių susiradimą pagal nuorodas, viso to apmąstymą ir būsimųjų tekstų planavimą. Toks mokslinio darbuotojo kelias. 

Po stažuočių Lenkijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Rusijoje supratau, kad turiu savaip išdėstyti Rytų-Vidurio Europos kultūrinius pokyčius, regiono kaitą, nesitenkinti vien kitų refleksijomis. Vakariečiai ilgai žiūrėjo į posovietinių šalių gyventojus iš aukšto, kaip į tuos „iš Rytų“. Galima suprasti, kodėl: juk lietuviai, lenkai, rumunai masiškai emigravo į Angliją ir Airiją kaip pigi darbo jėga, o dabar matome, kaip tą patį daro į Lietuvą atvykstantys ukrainiečiai. Taip formuojasi minėtasis požiūris „iš aukšto“. 

Rašytojas Tomas Kavaliauskas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Veikiausiai, kaip pasaulio matęs žmogus, pridurtumėte, jog paprastai jis nepagrįstas?

Būtent su Rytų–Vidurio Europos šalių intelektualais galima kur kas giliau padiskutuoti apie politinius ir kultūrinius pokyčius pasaulyje, nes sovietmetį patyrę išsilavinę žmonės dažnai būna įžvalgesni, nesukaustyti vakarietiškos politiškai korektiškos kalbos, taigi, ir politiškai korektiško mąstymo. Jeigu patyrinėsime, kur mokėsi iškiliausi Lietuvos filosofai, politologai ar kompiuterių specialistai, pamatysime, jog keliai veda į Maskvą ir Sankt Peterburgą.

Donskis būtų išimtis, jis Rusijoje nesimokė, bet Gintautas Mažeikis studijavo Sankt Peterburge, Lauras Bielinis – Maskvos Lomanosovo universitete, kuriame disertaciją apgynė ir akademiko Abdusalamo Guseinovo mokinė, filosofijos profesorė, daugybės verslo etikos monografijų autorė Nijolė Vasiljevienė. (Guseinovas dar gyvas, tačiau jam jau pastatytas paminklas kaip iškiliausiam šių laikų etikos srities filosofui.) Vasiljevienės dėka ir man teko dvi vasaras stažuotis pas šį akademiką. Žinoma, tai ne ilgametės studijos, bet kažkas svarbaus įsiskverbė, o jeigu pridursime studijas anapus Atlanto, anglakalbėje erdvėje įgytą patirtį, bus kaip posakyje: „Mes matome abi pasaulio puses“. 

Iš lietuviškos žiniasklaidos dažnokai susidaro įspūdis, kad dauguma šviesuolių mokėsi Vakarų Europoje arba atvyko iš Amerikos, kaip, pavyzdžiui, Kęstutis Girnius ar Valdas Adamkus. Manau, reikėtų labiau atkreipti dėmesį, kiek šviesuomenės atkeliavo iš Rusijos akademinių šventovių. Tai, kad dabartinė Rusija rimtai grasina mūsų valstybei, mūsų saugumui, natūraliai mums trukdo kalbėti apie dvasinius jos turtus, tačiau jeigu aiškiai atskirsime pelus nuo grūdų, Kremliaus propagandinę politiką nuo kultūros, pripažinsime didžiulius tos šalies literatūros, filosofijos, muzikos lobynus. Juk nebus labai klaidinga pasakyti, kad Lietuvos rašytojai (karta, mokanti rusų kalbą, patyrusi sovietmetį) jaučia Dostojevskio ar Tolstojaus kūrybinę „dūšią“ ne prasčiau nei lietuviškų autorių dvasią. Argi dauguma to meto Lietuvos rašytojų nėra Dostojevskio perskaitę rusiškai, o Šekspyro – ne angliškai, bet lietuviškai? Dabar Šekspyras skaitomas angliškai, Dostojevskis – lietuviškai… Simboliška, kad Leonidas Donskis 2016-ųjų rudenį mirė Vilniaus oro uoste keliaudamas į Rusiją pristatyti savo knygos vertimo į rusų kalbą. 

Su kai kuriais Bulgarijos intelektualais maloniau bendrauti rusiškai negu angliškai, nes tada lengviau perteikti kultūrinius sovietmečio kodus, žargoną, niuansus. Juk tokie žodžiai kaip „deficitas“, „blatas“, „KGB“, „tarybinis kadras“, „tarybinė moteris“, „sasyskos“, „Šurikas“, „Štirlitcas“, „gazuoto vandens aparatas“ angliškai skamba taip, tarsi būtų atsieti nuo patirties. Reikia laiko amerikiečiui išaiškinti, kad sovietmečiu valgyta dešrelė nebuvo „hot-dog“, o štai mūsų kartos bulgaras, kaip lietuvis ir rusas, tai žino. Kaip žino ir anų laikų deficitą –  bulgariškus marinuotus pomidorėlius. Tačiau rusiškai nepabendrausi su Lenkijos intelektualais, kurie sovietmečiu priešinosi šiai kalbai ir, manau, dėl to daug prarado. Beje, kaip ir estai. Nors yra išimčių, pavyzdžiui, Adamas Michnikas. Aktyvus, daug bendraujantis disidentas, puikiai įvaldęs ir rusų kalbą. 

Jūsų romanas „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“ suintrigavo skaitytojus, ne vienas dar kartą į rankas paėmė Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“, kūrinius lygino ir literatūrologai. Knygoje „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“ visko daug: pasauliečiams mažai težinomas, paslaptingas kunigų seminarijos gyvenimas; Atgimimo alsavimas; kauniečiams atpažįstamos, artimos miesto vietos; jauno žmogaus blaškymasis ir įtemptas, nervingas, skausmingas lūžis, tampant nebūtinai geresniam, tobulesniam, tačiau savimi; sovietmečio reliktai, tebegirdimi KGB agentų žingsniai… Romane aprašomu metu Bažnyčia dar buvo neapsisprendusi, kokia jos vieta ir vaidmuo naujo amžiaus ir tūkstantmečio laisvoje Lietuvoje. Prabėgo keli dinamiški dešimtmečiai, Bažnyčia tapo atviresnė, vyskupai pasisako apie šių dienų aktualijas, regis, sutiktų diskutuoti, aptarti visuomenę audrinančias problemas. Ar ne metas imtis „Dviejų šimtų brolių, altoriaus laukiančių“ tęsinio?  

Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ – fenomenų fenomenas. Šis romanas tapo populiarus ir reikšmingas, kai tik buvo parašytas ir išleistas, tačiau jis tiko ir sovietmečiu, nes komunistų ateistinė cenzūra kūrinyje įžvelgė, ką norėjo – kunigystės sakramento sukompromitavimą, dvasiškio kančias dėl celibato, tam tikrą neištikimybę Bažnyčiai. O štai antroje nepriklausomybėje, kurioje jau turime ir šokiruojančios literatūros, „Altorių šešėly“ vėl suranda savo skaitytoją. Romanas tiesiog keliauja per skirtingas ideologines Lietuvos epochas ir išlieka tarp populiariausių knygų. Man rūpėjo pateikti kitokią kunigystės tematikos versiją. Gyvenimas kunigų seminarijoje 1989–1990-aisiais mokslo metais buvo itin gyvas, bet už aukštų sienų, atskiriančių nuo visuomenės. Būtent tą vyrų-dvasiškių pasaulį norėjau atskleisti, susitelkdamas į mažą teritorijos lopinėlį. O štai „Altorių šešėly“ veiksmas kunigų seminarijoje vyksta ganėtinai trumpai ir net ne Kaune, o Seinuose, be to, visai kitu laikmečiu. 

Atsakant į klausimą dėl tęsinio, tikriausiai laikas palankus, tik tai veikiau būtų kitas siužetas apie tą patį laikotarpį ir tą pačią dvasinę šventovę. Romanas „Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių“ parašytas pirmuoju asmeniu, pakankamai brandaus diakono balsu, o kitame tokio žanro romane pasakočiau trečiuoju asmeniu, atskleisčiau katalikiško gyvenimo ypatybes ir už kunigų seminarijos sienų. „Dviejuose šimtuose brolių, altoriaus laukiančių“ susitelkta į konkrečią, labai uždarą erdvę – Kauno kunigų seminariją, taip jaukiai įspraustą tarp Rotušės ir Kauno pilies, o štai naujajame romane būtų nusakomos jaunuolio patirtys dar prieš atveriant seminarijos duris, jas atvėrus ir jau užvėrus. Norėčiau daugiau dėmesio skirti ir kūniškų malonumų tematikai. Viena vertus, gražu, kuomet autorius daug ką palieka tarp eilučių, kita vertus, nemažai ir prarandama.

Vėlgi rašyčiau remdamasis dokumentika, tuo, kas atpažįstama, tačiau atsisakydamas tikrų pavardžių. Juk romanas yra literatūra. Rašytojui veikėjų dialogai, mintys – tai personažų žodžiai ir veiksmai. Kalbu vien apie idėjas. Romanas dar nesukurtas, šį rudenį jo – tik keletas puslapių… Būtinas patirčių apmąstymo laikotarpis, jis, panašiai kaip nėščiai moteriai, man užtrunka apie devynis mėnesius. Net tuomet, kai nieko nerašau, tik spoksau terasoje į žvaigždėtą dangų, jau dėlioju juodraštį mintyse, praverčia ir konspektas, kad iki ryto nepamirščiau. Kartais nusifotografuoju tam tikras vietas, kampelius, daiktus, idant rašant tos detalės iškiltų prieš akis.

Tomas Kavaliauskas Angelų mieste Los Andžele JAV apie 1993–1995 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tomas Kavaliauskas su Leonidu Donskiu Jurbarko literatūros dienose apie 2004–2005 m. T. Kavaliausko asmeninio archyvo nuotrauka
Tomas Kavaliauskas su žmona Rūta Maskvoje, Lomonosovo universiteto kieme, 2006 m. birželį. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tomo Kavaliausko disertacijos gynimas Kauno Vytauto Didžiojo universitete 2008 m. Sveikina prof. Bronislovas Genzelis, greta T. Kavaliausko – Helsinkio universiteto filosofas Olli Loukola, jo disertacijos vadovas. Apačioje stiprus, kulminacinis apsikabinimas su Olli, po daugybės konsultacijų dirbant prie disertacijos teorijos. Asmeninio archyvo nuotraukos
Tomo Kavaliausko disertacijos gynimas Kauno Vytauto Didžiojo universitete 2008 m. Iš kairės prof. Gintautas Mažeikis, apačioje esančioje nuotraukoje sveikina mama, dar žemiau – draugas, buvęs Kauno kunigų seminarijos ir Romos Lietuvių kolegijos auklėtinis Juozas Gatavėnas. Asmeninio archyvo nuotraukos
Tomas Kavaliauskas su močiute Joana apie 2005 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tomas Kavaliauskas Maskvoje, prie Filosofijos instituto, su žmona Rūta 2006 m. Asmeninio archyvo nuotraukos
Lietuvos šachmatų mokyklos direktorius Donatas Pilinkus su Tomu Kavaliausku pristato Pasaulio mėgėjų šachmatų čempionatą Vytauto Didžiojo universitete 2016 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tomas Kavaliauskas su sūnumi Kristijonu Tomu, kuris tarp pradinukų skindavo prizines vietas šachmatų turnyruose. Klaipėdos universiteto menė, 2016 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Romano „Originalas“ pristatymas su Gintare Vaitonyte, parašiusia disertaciją apie Henrį Parlandą. Kadangi romanas dedikuotas Dogu Bankovui ir Henriui Parlandui, o ant viršelio – D. Bankovo paveikslas „Mėlynasis traukinys“, greta knygos autoriaus regime stovintį ir šio menininko parodų „kuratorių“ Gøraną Ohldiecką. Ant molberto matyti tikrasis „Mėlynojo traukinio“ paveikslas (koliažas). Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus muzikos salė, 2017 m. T. Kavaliausko asmeninio archyvo nuotrauka
Menininkas Gøranas Ohldieckas ir rašytojas Tomas Kavaliauskas Mykolo Žilinsko dailės galerijoje parodos „300 paveikslų Satyrikonui“ atidaryme 2020 m. sausio 31 d. T. Kavaliausko asmeninio archyvo nuotrauka
Tomas Kavaliauskas Varšuvos senamiestyje su komunistinės Lenkijos disidentu, „Gazeta Wyborcza“ redaktoriumi, Lietuvos Respublikos Laisvės premijos laureatu Adamu Michniku. Lietuvos ir Lenkijos PEN centrų susitikimo proga, 2019 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kalbantis apie naujas įvairių temų interpretacijas, prisiminiau, kaip per detektyvinio jūsų romano „Originalas“ pristatymą prasitarėte, kad norėtumėte imtis knygos, kurios net pavadinimą jau žinote – „Klastotė“. Akivaizdu, paslaptingas, mistifikuotas bulgarų menininkas Dogu Bankovas, kurio parodos pėdsakais klaidžioja „Originalo“ veikėjai, jums teberūpi, tai liudija neseniai pasirodęs elektroninis leidinys „Dogu Bankov: Between Fiction and Reality“ (Tomo Kavaliausko meno filosofijos tekstai ir D. Bankovo koliažai). Žavi ištikimybė „niekada nesutiktiems draugams“… Koks vis dėlto originalo ir kopijos santykis, kur link veda kopijos idėja ir koks šiame pinkliame reikale falsifikacijos vaidmuo?

Dogu Bankovas tikriausiai vis dar mistinis už Kauno ribų, tačiau Kauno intelektualai, M. K. Čiurlionio muziejaus administracija, mano studentai, kuriems dėsčiau meno filosofiją, rašytojai ir Lietuvos dailininkų sąjungos nariai, kurie lankosi Kauno „Skliauto“ kavinėje, žino, kas sukūrė minimo menininko biografiją ir kas jo vardu darė koliažus. Šią istoriją atskleidžiau net ne aš, o „Kauno dienos“ žurnalistė Vaida Milkova (žr. straipsnį „Realiai nerealaus Dogu Bankovo paroda“, 2010) ir menotyrininkė Aistė Jacytė recenzijoje „Šiaurės Atėnuose“ (žr. „Išgalvotas menininkas“, 2015). Ten įvardytas tikrasis autorius, jį galite pamatyti fotografijoje, kurioje mudu Mykolo Žilinsko dailės galerijoje žvelgiame viens į kitą parodos „300 paveikslų Satyrikonui“ atidarymo renginyje. 

Žaismingai paantrino ir Deividas Preišegalavičius, „Šiaurės Atėnuose“ paskelbęs recenziją apie knygą, neva parašytą Dogu Bankovo kūrėjo, nors iš tiesų toji knyga neegzistuoja (žr. „Degtukų namai“, 2016).

Bet egzistuoja recenzija apie leidinį, kurio nėra, lygiai kaip egzistuoja Bankovo paveikslai, o paties Bankovo pėdsakai dingsta gerokai iki jų atsiradimo. Preišegalavičius analizuoja neva Gørano Ohldiecko parašytą knygą, kurioje pasakojama apie Kaune tarpukariu veikusį degtukų fabriką. Čia išradingai parodoma, kaip galima kalbėti apie tai, ko nėra, bet galėtų būti. Net nežinau, kaip jausčiausi, jeigu kas nors recenzuotų mano knygą, kurios niekada nerašiau. Tikriausiai smagiai pasijuoktume, kaip kad minimi autoriai tai daro Kauno „Skliauto“ kavinėje, primenančioje van Gogho paveikslą „Kavinės terasa naktį“.  

Maža to, tikrasis Dogu Bankovo autorius kartu su manimi dalyvavo „Santaros-Šviesos“ renginyje Česlovo Milošo namuose Šeteniuose apie klastotės ir originalo dialektiką. Aš iš viso to sėmiausi įkvėpimo prozai ir rūpinausi, kad Bankovo paveikslus galėtų išvysti kuo daugiau žmonių. Juk jų atsiradimo istorija taip kvepia detektyvu. Žinoma, ja labiau susidomėtų meno detektyvo mėgėjai. O kalbant apie teorinį klastotės ir originalo santykį, pirmuosius mano sudaryto meno albumo „Dogu Bankov: Between Fiction and Reality“ skyrius (leidinys nemokamai prieinamas PDF formatu, tereikia prisijungti prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo arba prie VDU bibliotekos) reikėtų skaityti kaip įžangą į Bankovo koliažų pasaulį. Ten atskleista Dogu Bankovo kūrėjo filosofinė koncepcija. Perskaityti reiktų lėtai ir atidžiai, nes jau pastebėjau, kad tie, kurie šiame meno albume vien tik paveikslus peržiūrėjo, o mano tekstus praleido, ir toliau klausinėja – ar tikrai buvo toks Dogu Bankovas? 

Pakalbėkime ir apie Dogu Bankovo istorijos pabaigą. Naujos to paties koliažo žanro parodos – jau be jokio autoriaus, turinčios vien ekspozicijų pavadinimus. Bankovas dingsta. Pavyzdžiui, 2021-ųjų spalio mėnesį Palangos Antano Mončio namuose-muziejuje atidaryta paroda „Hommage à Serge Lifar“, skirta ukrainiečių kilmės baleto meistrui Sergejui Lifarui. Kam paveikslai dedikuoti, matome iš pavadinimo, o štai koliažų autoriaus vardo jau neberandame. Tad branginkime Bankovo meninį paveldą, kurį jis paliko, bet niekada nepasirašė. Nepasirašė, nes vertinti reikia paveikslų meninę kokybę, o ne autoriaus vardą. 

Apie šias idėjas galima skaityti ir mano romane „Originalas“ – juk toks pavadinimas ironiškai atsako į klausimą apie originalo ir klastotės santykį. Suklastotų kopijų Bankovo kūryboje nėra, nes kiekviena „klastotė“ ir yra pirminis originalas. Jeigu kas nors suklastotas, tai pats Dogu Bankovo personažas, jo gyvenimo CV tarpukario Paryžiuje, bet tik ne paveikslai. Kodėl? Todėl, kad paveikslai sukurti Dogu Bankovo vardu yra originalūs! O tai jau kažkas, kas verčia susimąstyti. Man čia susipina dailėtyra, literatūra ir meno filosofija.  

Vis tik šis žaidimas galėjo būti atliktas kitaip. Kam norvegų menininkui, gyvenančiam Kaune, reikėjo po Dogu Bankovo parodų atidarymų Žilinsko galerijoje priimti gėles? Jeigu neva ne tu tuos paveikslus sukūrei, kam šluojiesi žiedus ir aplodismentus iš galerijos administracijos ir Kauno meno bendruomenės? Netgi po parodos „300 paveikslų Satyrikonui“, kurioje Bankovas nė nebuvo minimas (paroda neturi autoriaus, nors stilius ir technika Dogu Bankovo), atidarymo koliažų maestro Gøranas Ohldieckas priėmė sveikinimus ir puokštę gėlių. Gøranas vertas daugiau nei tik laudacijų, bet, brangieji, jeigu nėra autoriaus, neturėtų būti ir to, kuris publikai nusilenkia… 

Koks tuomet tikrasis Preišegalavičiaus „Degtukų namų“ recenzijos tikslas ir jos mintis?

Mus supanti realybė šerpetota, grubi, prisilietus – žeidžianti. Tačiau praėjo laikai, kuomet buvo įsiklausoma į rašytojų, įvairių sričių menininkų žodžius, šiuo metu daliai visuomenės įdomesni „netikrų pranašų“ plepalai, minios nemąstydamos eina tenai, kur įžūliau pašūkaujama. Kaip manote, kas vyksta? Tik sudrumsta bala? Nerimstantis ežeras? Atšniokščianti jūros banga? Kokios būtų jūsų, Rytų–Vidurio Europos pokyčių tyrinėtojo, įžvalgos? Koks kūrėjo vaidmuo, galimybės būti išgirstam ir suprastam tokiame kontekste? 

Manau, kad mano akademines knygas apie Rytų–Vidurio Europą skaito siaura akademinė bendruomenė. Ypač jeigu jos parašytos lietuviškai, kaip mano monografija „Permaininga Europa“. Leidiniai anglų kalba susilaukia daugiau dėmesio, bet, vėlgi, nusėda universitetų bibliotekose, geriausiu atveju kuriam laikui atsiduria ant profesorių rašomųjų stalų, nors greičiausiai jų darbalaukyje – elektroninė knyga tapo patogesnė, lengviau ir greičiau naršoma, taršoma, perverčiama, išnarstoma pagal raktinius terminus, vardus, vietovardžius, koncepcijas.

Masiniam skaitytojui daug lengviau iš Delfi.lt portalo atsitiktinai susimedžioti naujus įvykius Lenkijoje ar Rusijoje, negu gilintis į akademinį tekstą, turintį teorinį užtaisą, nuorodų į kitą panašią literatūrą. Net Leonidas Donskis yra pasakęs: „Mano angliškų knygų nelabai kas čia žino Lietuvoje.“ Reikėtų pridėti, kad tas „angliškas knygas“ ir Europos mastu labiau skaito tų pačių akademinių interesų kolegos, su kuriais susitinkama per konferencijas, vienas kitam patapšnojama per petį, pagiriant, kokia šauni jo ar jos mokslinė monografija, kokia prestižinė leidykla ją išleido. Tuomet tariama: „Tai tikras pasiekimas“ (It is an achievement). Tokia sudėtinė akademinio bendravimo ir kultūros dalis.

Trumpai

Mielai dar ir dar kartą skaitau… atsiverčiu van Gogho paveikslus jo meno albume – ypač dažnai žvelgiu į „Kavinės terasą naktį“.

Žiūriu (filmus, spektaklius)… žiūrėdavau filmus „Nikita“ (prancūzų versija) arba „Betty Blue“. Dabar per „YouTube“ savo gimtadienio proga svečiams parodžiau humoro programas su Arkadijumi Raikinu ir Romanu Karcevu.

žvelgiu į… į begalinę visatą virš mūsų su egzoplanetomis, tūkstančių tūkstančiais tokių planetų kaip Žemė…

klausausi… mūsų Baltijos jūros ošimo, bangų kalbos; anksčiau bažnyčioje ausis užguldavo vargonų muzika – koks didingas instrumentas!

leidžiu laisvalaikį… su šachmatais oficialiuose turnyruose, netgi šachmatų teisėjų kursuose, o po jų traukiu į kavinės terasą naktyje.

ko jau nemėgstu, tai… manų košės (darželyje, Panevėžyje), įkyrių mažų šuniukų (konfliktuojančių su mano vilkšuniu), perdėtos kultūrinės pozos.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kviečiame remti Bernardinai.lt

Jei mus skaitote, žiūrite ar klausotės, galite prisidėti ir prie mūsų gyvavimo, taip tapdami misijos įgyvendinimo partneriais.

Taip, paremsiu