Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Rašytojas Tomas Šinkariukas. Apie kosminės vištos moralę bei principus, vaizduotės šėlsmą ir… Pinokio patarimus

Tomas Šinkariukas antikiniame Miros teatre 2011 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Modernizmas dar ardėsi bei blaškėsi tarp Grožio ir Tiesos Sunaikinimo Siaubo ir panašių kvailų, destruktyvių jausmų, kovėsi beprasmybėje pats su savimi, bet vis dėlto tai tebebuvo aistra. Po to atėjo Popmodernizmas. Jis kurį laiką flirtavo su prometėjiškomis idėjomis ir net kėlė pseudorevoliucijas, kol galiausiai pasakė: „Viskas! Užteks nesąmonių. Bus višta!“ Ir stojo višta. (Tomas Šinkariukas)

Tęsiame interviu su Kauno rašytojais ciklą ir šįsyk kviečiame geriau susipažinti su dramaturgu, prozininku TOMU ŠINKARIUKU. Jūsų laukia pasakojimas apie tai, kaip įsigalėjus popmodernizmui „stojo višta“, ir argumentai, kodėl idealistinis nihilizmas kūrėjui niekada neleis prie jos prisijungti, taip pat pavyzdys, kokį didelį įspūdį gali palikti neskaityta knyga, bei daug kitų netikėtų minties vingių.

Tomas Šinkariukas. Vytauto Šimkūno nuotrauka

Teigi visada rašąs apie tai, kaip viskas beviltiška, sakai esąs motyvacinis kalbėtojas su minuso ženklu („Rinktiniai tekstai / „Nemunas“ 2017–2020“, p. 80). Dailininkai įmato daugybę juodos atspalvių, o ką jaučia „kalbėdamas į tuštumą arba į sieną“ rašytojas? Kūrėjui juk nesvetimi ir fizinis skausmas, ir dvasinės įtampos virpuliai, o kur dar fantasmagoriška mistika. Ar sutiktum, Tomai, kad „aistringas abejingumas“ ne toks ir paprastas, o daugiaveidis, daugiaplanis? Vien „aistringas“ juk žiežirbas skelia…

Aistringas abejingumas, tai – idealistinis nihilizmas. Kai myli tai, kuo netiki. Aš myliu Laisvę ir Paslaptį, nors jomis netikiu. Bet tikiu savo aistra. Kaip kad būdavo: myli merginą, kurios nei vienu žodžiu netiki. Kuri visada meluoja. Ir tada jos geidi dar labiau…

Manęs dar nebuvo šiame nuostabiausiame iš pasaulių, kai Postmodernizmas (ne vien akademine, bet ir plačiąja prasme – kaip sąmonės būsena, kaip Popmodernizmas) paskelbė, jog „viskas vienoda“. Vakaruose akiniuoti teoretikai iš universitetų katedrų prasigraužė tiesiai po minties hierarchijos pamatais. Tuo pat metu counterculture ir rūgšties užsimetę hipiai palindo po respektabilios visuomenės elgesio pamatais ir pradėjo ten kelti Walpurgisnacht. O jaunieji kovotojai, prisiskaitę Frankfurto Išminčių Protokolų bei kitų šventųjų knygų, užlipo ant barikadų ir stojo į kovą prieš nelabai kuklų Buržuazijos Žavesį. Iš pradžių tai atrodė kaip išsilaisvinimas. Daugeliu atžvilgių taip ir buvo. Bet dabar aiškėja, kad kai „viskas vienoda“ – pamažu nebereikia laisvės. Vakarų mintis sukūrė Popmodernizmą, patikėjo juo, o po šešių dešimtmečių abejonių bei neaiškumo ji, galų gale, tiesiog magiškai, nepastebimai ir be galo greitai mutuoja į cenzūrą ir primityvią, šizoidinę bjaurastį. Į infantilią, agresyvią demenciją su braškių jogurto priemaiša. O naujasis Vakarų žmogus – šmaukšt – ir pavirto višta. Nušvitęs, progresyvus jis eina gatve, dairosi ir galvoja: „Aš esu višta. Vadinasi, ir kiti turi būti višta. Ir viskas aplinkui yra višta.“ Jis ar ji pakelia galvą į žvaigždėtą nakties dangų, svarsto: „Gražu… bet ten irgi višta. Ir Visata turbūt turi vištos pavidalą…“

Nesupraskit manęs neteisingai. Aš vištas gerbiu. Ne tik dėl jų grožio, bet ir dėl žvilgsnio. Būtent apvali vištos akis, kai ji staigiai pasukusi galvą kurį laiką žiūri į tave, būtent ta apvali akis ir atskleidžia didžiąją tiesą. Tame trumpame žvilgsnyje (nes višta, kaip ir ištobulėjęs žmogus, niekada nežiūri ilgai) sukoncentruota visa tuščia, nenusakoma vištos didybė. Vištos akis apvali kaip mandala. Tai Kosminė akis.

Modernizmas dar ardėsi bei blaškėsi tarp Grožio ir Tiesos Sunaikinimo Siaubo ir panašių kvailų, destruktyvių jausmų, kovėsi beprasmybėje pats su savimi, bet vis dėlto tai tebebuvo aistra. Po to atėjo Popmodernizmas. Jis kurį laiką flirtavo su prometėjiškomis idėjomis ir net kėlė pseudorevoliucijas, kol galiausiai pasakė: „Viskas! Užteks nesąmonių. Bus višta!“ Ir stojo višta. Bet dabar… dabar tūkstantmečių sandūroje išryškėjo dar įdomesnis dalykas. Pasirodo, višta irgi turi savo moralę ir savo principus. Ir višta, visiems žiovaujant ir lyg niekam nepastebint, įvedė savo moralę, savo etiką ir savo cenzūrą, kuri, be abejo, turi tapti visuotine, kosmopolitine ir kompulsyvia. Nes višta, tikinti, kad viskas yra višta, turi būti visuotinė, kosmopolitinė ir kompulsyvi. Netgi, kaip sakiau, kosminė.

Pagaliau pradėjo aiškėti, kad višta kuria savo religiją, kurios anksčiau neturėjo. Ir Teisingosios Vištos Bažnyčią, tai yra Vištidę. Naujoji vištos religija yra viktimologinė, pagrįsta aukų garbinimu. Ir afektinė, paremta vištos jausmų audromis, o ne protu. Taigi, tikinti višta yra labai dirgli višta. Bet vištos protas irgi nepaliekamas be darbo, jis kuria teologinius raštus, vadinamąją Kritinę Vištos Teoriją. Įgavusi tvirtą tikėjimą, višta tampa vis nepakantesnė ir agresyvesnė, kaip ir dera tikinčiai bei neramiai vištai. Ji guviai sukioja galvą, o apvali akis budriai skenuoja aplinką, ieškodama blogio ir bedievystės. Aptikusi ir užfiksavusi blogį višta garsiai kudakuodama sukviečia kitas vištas, kol susidaro vištų jūra. Tada prasideda vištų antpuolis, lydimas nepaprastai intensyvaus ir garsaus kudakavimo. Vištų jūra plūsta ir plūsta, kol uždusina ir pribaigia blogį savo didingų kolektyvinių sparnų plakimu, plunksnų ir klaikaus triukšmo audroje…

Naujoji tendencija padaryti pasaulį saugų kaip viščiukų inkubatorius yra teisinga bei pozityvi. Vištos, mano galva, apskritai labai pozityvūs sutvėrimai. Ne veltui jos – dinozaurų palikuonės. Bet nereikia pamiršti, kad vištos, kaip ir žmonės, yra kanibalės, tad vienai vištai nusilpus, kitos tuoj pat pastebi, pradeda pamažu ją kapoti, kol galiausiai pribaigia ir sulesa. Tokia draugystė tarp vištų. Net ir šiltoje saugioje vištidėje. Ši tema nuodugniai išnagrinėta garsiajame Čipolino veikale „Apie žmonių ir vištų empatiją“.

Baisieji fašistai romėnai kadaise sakė: „Kas nežino istorijos, amžinai lieka vaikais.“ Viščiukams nebereikės mąstyti. Jie atsikratys slegiančio kultūrinio palikimo ir taps visavertėmis vištomis. Be praeities. Nieko nuostabaus, kad vėl išpopuliarėjo garsioji Dekarto įžvalga: „Smerkiu, vadinasi esu“ ir Sokrato: „Žinau, kad nieko nenoriu žinoti!“ Kam reikalingi argumentai, jeigu galima spiegti?

Tai svarbus niuansas. Vienas iš esmingesnių skirtumų, dar išlikusių tarp naujosios ir natūralios vištų – naujoji višta moka ir mėgsta spiegti. O tikroji višta – ne. Todėl man atrodo, kad tikroji višta, ta, kuri vis dar gyvena kaime ir deda kiaušinius, vis dėlto yra tobulesnė ir didesnėj harmonijoj su Kosmosu negu naujoji višta. Galbūt kitiems atrodo kitaip.

Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad, nepaisant mano susižavėjimo vištomis, aš negaliu prie jų prisijungti. Žinau, kad tai amoralu, bet nieko negaliu padaryti.

Aš myliu Laisvę. O Laisvė nėra nei teisinga, nei saugi. Be pavojaus nėra Laisvės.

Aistringas abejingumas arba idealistinis nihilizmas yra tikėjimas netikint. Aš tiesiog tikiu netikėdamas. Grožio namai yra Beprasmybė. Gal tik juose Grožis ir gali pasirodyti visame savo spindėjime. Aš noriu Jį pamatyti. Jo geidžiu.

Toks jau mano, netikinčiojo, džihadas.

Išleidai septynias knygas, tačiau bene didžiausio recenzentų dėmesio susilaukė apsakymų, pjesių ir scenarijų rinkinys „Šokis“ (Kaunas: Kitos knygos, 2008). Tavo kūryboje įžvelgta Eugèneo Ionesco, Samuelio Becketto, Edgaro Allano Poe mokyklos, šnekėta, kad tiek Tavo pasirinkta šerpetota, drastiška pasakojimų kalba, tiek šokiruojantys ir santūrų skaitytoją iš pusiausvyros išmušantys, provokuojantys siužetai – ganėtinai netikėtas reiškinys ano meto literatūroje. Per keliolika metų spėjusį užsigrūdinti, daug regėjusį skaitytoją palikime ramybėje, papasakok, ar esama Tavo kūrybai stiprų poveikį padariusių autoritetų. Kas jie? Kokia ta bendrystė per laiką ir atstumus?

Turbūt didžiausią įtaką man padarė Carlo Collodio „Le avventure di Pinocchio“. Ir galbūt todėl, kad „Pinokio nuotykių“ niekada neskaičiau. Kalbu apie originalią, baisiąją 1881-ųjų versiją, kuri pradžioje „Vaikų laikraštyje“ (it. Il Giornale dei Bambini) buvo skelbiama atskiromis dalimis, o 1883 m. išleista kaip atskira knyga, o ne vėlesnes švelnesnes interpretacijas. Niekaip nesiryžtu jos perskaityti, nes bijau, kad tada ji praras savo magišką galią. Beveik nieko nežinodamas apie siužetą, galiu įsivaizduoti, ką tik noriu. Dažniausiai – nešvankybes, nepadorius nuotykius, žaidimus ir šokius, įvairiausių išsigimėlių pasirodymus, lyg košmariškame cirke, ir dar sadomazochistines, erotines scenas, panašiai kaip Markizo de Sade’o, tik lyg marionečių teatre… Ir viskas linksma, juokinga. Taip pat įsivaizduoju tragediją. O „Pinokis“ iš tiesų yra tragedija, nes Collodio aprašytą pabaigą aš vis dėlto esu girdėjęs – Katė ir Lapė (ar Katinas ir Lapinas?) pakaria Pinokį ant ąžuolo ir jis konvulsijose miršta. Daugiau nieko, kas iš tiesų vyksta pasakoje, nežinau. Todėl viską galiu sugalvoti pats.

Kažkada internete mačiau italų siurrealisto (nebepamenu pavardės) paveikslą, kuris, kaip dabar sakoma, mane sukrėtė. Ten Pinokio tėtis, meistras Džepetas, pats nužudo Pinokį. Paveiksle pavaizduota jo dirbtuvė, kirvis, meistras sėdi įsmeigęs niūrų žvilgsnį į tuštumą, ant grindų guli sukapotas Pinokio kūnas. Šalia taikiai tupi šunelis su erekcija.

Kartais būdamas sudėtingose, beviltiškose situacijose, aš nunarinu galvą, susikoncentruoju ir paklausiu: „Pinoki, ką man patartum? Ką man daryti?“ Ir jis pataria.

Taigi, „Le avventure di Pinocchio“ – neskaityta knyga, daranti man didžiausią įtaką. Daug didesnę, negu kitos – skaitytos. 

Tomas Šinkariukas autobusų stotelėje keliaujant po Latviją 2013 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tomas Šinkariukas prie Jotapės griuvėsių Turkijoje 2010 m. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tomas Šinkariukas su kolega katinu Rodo saloje 2012 m. Asmeninio archyvo nuotrauka

Neseniai kultūros ir meno žurnalas „Nemunas“ (2020, Nr. 12, p. 37–39) išspausdino Tavo rašomo kūrinio fragmentus „Iš apokrifų“*. Išvydome visai kitokį, lyg ir nepažįstamą Tomą Šinkariuką. Publikacija suintrigavo. Grakščiai lakoniškas, preciziškai nušlifuotas stilius, nepriekaištingai sustyguota skyrelių kompozicija, apokrifų veikėjai – Jėzus ir jo mokiniai – jaukiai artimi, savi. Nespėliokim, ką pasakys kanoninio Šventojo Rašto žinovai, skaitytojų, regis, laukia intriga, nemenkas malonumas. Būtų įdomu plačiau išgirsti apie Tavąsias keliones, kol jos buvo galimos, apie įsijautimą į temą, rašymo džiaugsmus ir sunkumus. Išsišėlai, išsiputojai, kaip koks jaunas vynas, ir išmušė rimties, gelmeniškų įžvalgų metas?

Prancūzų rašytojas ir rusų carinės armijos kariūnas Xavieras de Maistre’as jaunystėje už dalyvavimą dvikovoj buvo kuriam laikui uždarytas į bokštą. Ten jis parašė „Kelionę aplink mano kambarį“. Aš, deja, dvikovoj nesikoviau ir į bokštą manęs niekas neuždarė. Bet po kambarį daug teko pakeliauti. Kelionė truko labai ilgai. Ji buvo visokia. Ir varginanti, ir slegianti, ir nuobodi, ir beprotiška, ir ekstaziška, ir vėl nyki kaip kilimas, kuris neskraido. Taigi, tai, ką aš rašau, ir yra daugiausiai tos kelionės nuotykių atpasakojimas. Iš esmės dokumentika. 

Bibliografija rodo, kad išvertei keletą gerokai kitokių, negu Tavo paties kūryba, knygų. Natūraliau joje būtų pamatyti, pavyzdžiui, Howardo Phillipso Lovecrafto siaubingas, šiurpias istorijas, tačiau tikriausiai gavai užsakymus ir lietuviškai pagarsinai apie Meksikos šamanus, laimės paieškas, gyvenimo pilnatvę ir pan. Atsitiktinumas ar sąmoningas juodų vandenų permušimas šviesia banga? Ką išverstum, su kuo kalbų nemokančius supažindintum, jeigu atsirastų padorus honoraras ir leidėjas?

Tas knygas versti man buvo tas pats, kaip skusti bulves už užmokestį. Argi turiu prisiminti, kam kada nusamdytas dažiau namą? Gerų knygų versti netrokštu, nes tada – o aš save žinau – darbą stengčiausi padaryti kiek įmanoma tobuliau, ir tai kainuotų daug pastangų. O atlygis turbūt nebūtų labai didelis. Jeigu galėčiau rinktis, norėčiau versti pjeses. Tai daryti man būtų nepalyginamai linksmiau, negu versti romanus.

Trumpai

Mielai dar ir dar kartą skaitau Charles’į Baudelaire’ą;

žiūriu (filmą, spektaklį) – Ingmaro Bergmano, Haroldo Pinterio;

klausausi varnų kranksėjimo;

žiūriu į paveikslą, skulptūrą, kitą meno kūrinį – senųjų meistrų;

leidžiu laisvalaikį laukdamas nieko;

ko jau nemėgstu, tai viską suryjančios pinigų galios.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Gyvoji literatūra: kūryba, refleksijos, aktualijos“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien