Rašytojas Vytautas Martinkus. Zenono Baltrušio nuotrauka

Vidutinis skaitymo laikas:

16 min

Rašytojas V. Martinkus: „Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pats sau dovanoji“

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras tęsia pokalbių ciklą su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais – rašytojais, literatūros kritikais, literatūros ir istorijos mokslų atstovais. Lietuvai atšventus Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmetį, kilo idėja su ryškiais kultūros veikėjais apsvarstyti per šiuos metus nueitą kelią ir padiskutuoti apie nūdienos padėtį tiek visoje šalyje, tiek kultūros, literatūros laukuose.

Rašytojas VYTAUTAS MARTINKUS Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija 2018 m. įvertintas už intelektualiosios literatūros gylį. Su literatūrologu, literatūros kritiku, prozininku kalbėjome apie Lietuvos per 30 nepriklausomybės metų pasiektas pergales, kai kuriais atvejais ištikusius pralaimėjimus, skaidrią tapatybę, stiprų ryšį su gimtosiomis vietomis, pirmųjų sakinių sunkumą bei žavesį, savito kūrybinio kelio suteikiamas privilegijas bei iššūkius ir daug kitų įdomių temų.

Šiemet šventėme Kovo 11-osios trisdešimtmetį, tad norisi į 30 nepriklausomybės metų pažvelgti iš laiko perspektyvos. Lietuva prieš 30 metų ir dabar: kokių esminių skirtumų ir panašumų regite? Kas esmingai nekintančio išlieka arba keičiasi nežymiai?

Valstybei išnykti užtenka dienos, net valandos, o štai atkurti jai ir 30 metų nėra daug. Ką turėjome 1990-ųjų kovo 11-ąją? Tik okupuotos Lietuvos Pirmosios Respublikos gyventojų išrinktų atstovų surašytą Lietuvos valstybės istorinio tęstinumo aktą ir atkuriamos valstybės valdymo formos – Antrosios Respublikos – viziją. Dar – didžiulį beribės laisvės jaudulį. Jautėmės atsakingi ir kupini ryžto naujiems ir būtiniems politikos žingsniams. Vertybiniai valstybės tikslai – laisvė ir nepriklausomybė – buvo pamatiniai, jų pasirinkimas – egzistencinis, tai yra reikalaujantis asmeniško apsisprendimo ir atsakomybės. Gal ir nemažai.

O šiandien? Per 30 metų gyvenimas ne sykį pertvarkė svarbiausių valstybės problemų sąrašą. Tiesa, kai kurios jų liko senos, nors ir buvo, atrodo, iš esmės išspręstos. Tokia, pavyzdžiui, yra Lietuvos ir Rusijos santykių dilema. Ji tebekelia rūpesčių, nors jau 1991 m. liepos 29-ąją pasirašytoje sutartyje dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų įrašyta, kad Lietuva turi „neatimamą teisę į valstybinę nepriklausomybę“, taip pat ten sutarta, kad abi šalys viena kitą pripažįsta „pilnateisiais tarptautinės teisės subjektais ir suvereniomis valstybėmis pagal jų valstybinį statusą, įtvirtintą pamatiniuose aktuose“. Aiškiau nepasakysi, bet skaudi Ukrainos patirtis, vieša NATO abejonė, ar tikrai „realiai“ įvykdomas 5-asis jos įstatų straipsnis, taip pat ir mūsų sąjungininkių JAV politinis prioritetas „Amerika – pirmiausia“, verčia galvoti apie tai, ką darytume, jeigu Rusija nesilaikytų šitos sutarties.

Radosi visai naujų politikos, ypač užsienio, sąlygų. Štai Lietuvai tenka veikti kaip tarpvalstybinių asociacijų – JTO, NATO, ES ir kitų – narei. Vidaus politikoje valstybės kompetencijas reikia derinti su rinkos galimybėmis. Arba – ir valstybės institucijos, ir patys piliečiai nuolat turi galvoti apie „pagalvę“ socialinėms ir gamtinėms katastrofoms – būti pasirengę finansinėms ekonominėms krizėms, klimato kaitai, „karūnos“ viruso ar kitokiai pandemijai. Ar sekasi? 2009–2012 metais – ne itin. Kaip baigsime šiais metais prasidėjusią krizę, dar nežinome.

Akivaizdu, kad politinė mūsų kasdienybė yra daug sudėtingesnė nei atkurtos nepriklausomybės pradžioje. Valstybės tikslai arba interesai įspūdingai išsišakoję. Daugiau jų, atrodo, vidaus politikoje, o mažiau – užsienio. Kodėl? Kad čia mažiau pasitikime savo jėgomis? Kad pasaulis nėra toks, kokio norime, o globalūs iššūkiai ir geopolitinės jėgos kliudo jį keisti pagal mus? Gal per daug Lietuvai talkina ES ar JAV? Betgi esame tik tiek laisvi, kad, spręsdami, ką ir kaip daryti, visada galime rinktis. Tad neturėtume leisti kam nors už mus spręsti strateginius klausimus, kai tikslas – išsaugoti demokratiją ir nepriklausomybę.

Deja, amžinas, tiesiog užburtas valstybės tikslų kainos rūpestis. Ko verta mano, kaip asmens, laisvė, netgi gyvybė, kitų žmonių laisvės ir išgyvenimo – skurdo ar žudynių – akivaizdoje? Gal gyvybės draudimo kompanijos žino? Tai – Izaoko, kaip jo tėvo galimos aukos, rūpestis. Ir Dievo žmoniškumo klausimas. Iš branduolinių raketų aukščio žmogaus egzistencijos trapumo ir vertingumo beveik nematyti. Pro valdžios žiūronus neįžiūrimos ir todėl pateisinamos tiek pavienės, tiek masinės mirtys. Kartkartėmis daromos revizijos – nugriaunamos karvedžių ar brolžudžių (politikų?) statulos. Šį nenykstantį (ne)rūpestį vadinčiau blogąja politikos amžinybe.

Kas man atrodo šventa ir labiausiai saugotina? Norėčiau, kad kuo mažiau keistųsi mūsų valstybės geografinė ir etnografinė situacija, kad kalba ir etninė istorinė kultūra visada liktų Lietuvos valstybės pamatu.

Skaito kalbą.
Rašytojas Vytautas Martinkus. Pauliaus Peleckio / BFL nuotrauka

Kokios, Jūsų akimis, didžiausios šalies pergalės, o kai kuriais atvejais – pralaimėjimai?

Tiek vienų, tiek kitų buvo daug. Tarp pirmųjų dažniausiai minima demokratija, žmogaus teisės, sąžinės ir kitos laisvės, okupacinės kariuomenės išvedimas, NATO ir ES narystė – pirmosios ir didžiosios mūsų valstybingumo projekto dalys. Asmeniškai pabrėžčiau diplomatinį korpusą. Sunku jį pervertinti globalios strategijos ir kasdienių politinių rūpesčių sankryžose. Diplomatai, pasiuntiniai, atašė – mūsų valstybės įvaizdis pasaulyje. Pradėta nuo nulio, dabar jau galime vertinti, ką turime.

Branginti talentingiausius, šviesiausius, išmintingiausius. Be abejonės, ir Seimui, ir Vyriausybei visada trūksta talentingų žmonių, bet diplomatijoje – ypač. Visi jie turėtų būti parengti politikos filosofais. Nemanau, kad, absoliutinant konstitucinę nuostatą, prezidentas vienas turėtų diriguoti šiam ansambliui. Juk prezidentai mainosi. Kiekvienas savaip ribotas. Diplomatų tarnyboje ypatingą vaidmenį vaidina asmenybių santalka, diskusijose (tarp prezidento, diplomatų, Seimo ir Vyriausybės narių) gimstanti tarptautinė valstybės strategija. Kas be ko, turėtų rastis pastarosios ir vidaus politikos dialogas. Strateginės nuostatos turėtų būti ne deklaruojamos, o suformuluojamos, puikiai žinomos politikams ir jų vykdomos. Sakyčiau, dažniau slaptai nei viešai.

Mūsų dienų žmogus ir kultūroje, ir meno pasaulyje, ir literatūroje visada yra kryžkelėje – pats atsakingas už laisvę, kurios sąlygomis renkasi. Pasirenki kūrinius pagal save. Dažnai ir suklysdamas. Bet svarbu, kad laisvai renkiesi.

Gaila, kad primiršta Pirmosios Respublikos tradicija – skirti į diplomatinę tarnybą rašytojų, kitų meno žmonių. Iš tarpukario diplomatų menu žymius poetus Jurgį Baltrušaitį ir Oskarą Milašių, prozininkus Jurgį Savickį ir Igną Šeinių. Tarp šiandienos vardų matau kur kas kukliau literatūros baruose pasidarbavusius – poetą Evaldą Ignatavičių, prozininkus Alfonsą Eidintą, Arvydą Juozaitį, Mečį Laurinkų. Gal kitus kalbų barjeras sustabdo?

Kaip netesėtą (pakeistą, užmirštą) valstybės tikslą vertinčiau XX a. pradžios ir 9-ojo dešimtmečio tautinių Sąjūdžių iškeltas, 1992 metais į Konstituciją kaip atkuriamo valstybingumo pamatą įrašytas mūsų valstybės piliečių etnografines, jų tautines, net filologines šaknis. Paradoksalus šiandienių politikų užmaršumas ir ciniškumas, kai jie nutyli, ignoruoja ar net nukapoja jas. Filologų, o ne karžygių sukurta Lietuva – Pirmoji Respublika – retas ir brangintinas XX a. pr. Europos istorijos įvykis.

Deja, kalba, tikėjimas, estetinė pajauta, etiniai papročiai ir visos kitos tautinės dvasinės vertybės šiandien vis dažniau minimos kaip globalios kultūros ir ekonomikos stabdis. Tautiškumui prikišamas jo neva euroskepticizmas, ant jo verčiamos „nacionalizmo“ ydos ir istoriniai ar šiandieniai pavojai žmoniškumui. Politikos technologai nesivaržo itin laisvai interpretuoti valstybės gyvenimo faktus. Pavyzdžiui, milijono (trečdalio visų valstybės piliečių!) emigracija vertinama kaip sėkmingas „globalios Lietuvos“ iššūkis. Nieko sau! Kam atstovauja tokia nuomonė? Tik ne istorinei Lietuvai. Kodėl užmirštamas saiko dėsnis, kurį minėjau? Mano akimis, didžioji emigracijos banga yra vienas skaudžiausių netesėtos valstybės politikos padarinių. Jie sunkiai pataisomi.

Tačiau tiek sėkmės, tiek nesėkmės atvejais sukaupiama patirties. Politikai mėgsta sakyti – „išmokstame pamokas“. Gerai. Blogai, jeigu ta patirtis neišsaugoma, jos gėdijamasi, ji nevertinama arba tos pamokos „užmirštamos“. Politinė atmintis, kaip ir kiekviena kita, turi savo šviesių ir tamsių, kartais juodų it naktis, pusių. Manyčiau, kad juodųjų naktų neturėtų būti, jos man asocijuojasi su „ilgųjų peilių“ ir panašiomis naktimis.

Poetas A. Nyka-Niliūnas viename straipsnių yra rašęs: „Poezija mūsų dienomis tolydžio vis labiau nyksta iš viešojo gyvenimo ir pamažu virsta ekskliuzyvistiniu, siauram elitui tesuprantamu estetinės kūrybos žanru, kurio prasmė ir forma daug kam lygiai taip pat nebeįkandama, kaip dantiraštis arba germanų runos. Skaitytojas šiandien nebeieško poezijos – ji tam per daug komplikuotas menas, reikalaujantis didelės emocinės ir intelektualinės įtampos.“ Pažvelkime į šią mintį plačiau, ją taikydami aptariant literatūrą ir kultūrą. Kokius laikus šiandien, Jūsų manymu, išgyvena kultūra, humanitariniai mokslai, o ypač literatūra?

Gerus. Autoriai laisvi, rašo, ką nori ir kaip nori. Nereikia jiems šokti pagal ideologų ar politikų muziką. Tiesa, yra tabu – pagal Konstituciją, tarptautines konvencijas. Ir turime daug naujų knygų. Bet perskaitome visas ir (kartais) pasakome, kad nėra geros literatūros. Tad atsiverčiame „Pavasario balsus“, „Dievų mišką“. Arba „Altorių šešėly“. Gal visos naujos knygos yra „elitinės“? Tikrai ne. Be to, sunku ir spręsti, kas tinka tik „elitui“, o kas – „masėms“. Teoretikai sako, kad viena ir ta pati knyga gali patikti abiem pusėms. Paradoksalu, bet iš tikrųjų. Postmodernizmas sujungia, ką tik nori. Tad poeto Nykos-Niliūno rūpestis, sakyčiau, daugiau jo paties, individualus, gal kiek vakarykštis. Nesudomins jis net Y kartos, tad ką kalbėti apie Z kartą, ateities talentus.

Jauni žmonės išblaško vyresniųjų abejones – ar ten ta mūsų literatūra krypsta? Ten, nes jauni autoriai rašo, kas jiems egzistenciškai svarbu. Jų skaitytojas irgi kitoks. Gerai, kad įvairios knygos randa savo skaitytojų. Tegu ir ne po daug. Gerai, kad nereikia skaityti, kas ne prie širdies ar per kietas riešutas galvai. Tiesa, ne visada. Mokiniai ir toliau kala svetimus knygų vertinimus ir patys pagal lojalumą mokytojų nuomonėms įvertinami per egzaminus. Taip sutrypiami ir geros literatūros daigai. Trypia, kas tik turi kojas, kietesnius batų padus.

Nedrįstu sakyti, kad humanitarams, taigi ir literatams, visada ir labai erdvu visai laisvoje rinkoje. Pastaroji, deja, šykštoka meno kūrėjams ir jų mūzoms, nes vertybinius popierius spausdina labai konservatyviai. Tik biržose ir bankuose. O platina juos per ekspertų ar influencerių inkubatorius. Kartais pavadintus spaudos ar kultūros „fondais“.

Prieš dvejus metus ieškojau paramos poros savo knygų spaudai, tuoj tapo aišku, kad mecenatams esu per prastas jaukas. Bet puiku, kad, kaip ir visur, visas gyvenimo problemas išsprendžia laisvi, savaip talentingi žmonės. Gal ne visada protingiausi. Ne visada labai dori ir tikrai talentingi. Kur rasi nepriekaištingų ekspertų? Yra sąmyšio. Juk susigaudyti, kas yra kas literatūroje (ir mene), yra sunkiau nei ekonomikoje ar politikoje, moksle ar filosofijoje. Tad ir liūdnų gaidų iš kolegų išgirstu, ir jos turi pagrindo – nebūna dūmų be ugnies.

Kaip apibendrinti? Kai gausybė meno (ir literatūros) krypčių, kai margi estetinio vertinimo kriterijai, sunku pasakyti, kas yra literatūros kūrinys. Negi visi teisūs ir visi klystame? Meno filosofai, atrodo, kažką sako, pataria, bet ne vienareikšmiškai. Todėl mūsų dienų žmogus ir kultūroje, ir meno pasaulyje, ir literatūroje visada yra kryžkelėje – pats atsakingas už laisvę, kurios sąlygomis renkasi. Pasirenki kūrinius pagal save. Dažnai ir suklysdamas. Bet svarbu, kad laisvai renkiesi.

Pakalbėkime apie literatūrą. Kokias per nepriklausomos Lietuvos 30-metį sukurtas knygas vertinate labiausiai? Kurios jų paliko didžiausią įspūdį? Kokios knygos apskritai labiausiai įstrigusios atmintin?

Žaviuosi istorinėmis biografinėmis knygoms. Jos ir atgijo, tai yra jų padaugėjo, jos, man regis, vis įvairesnės ir įdomesnės. Po 1990-ųjų irgi laisve „krikštytos“. Aišku, jas reikėtų dalyti į konkretesnius žanrus. Kaip ir kitos, ši literatūros kryptis – plati, joje puikiai dera gyvenimo ir vaizduotės, istorijos, gal ir futurologijos, sandai. Matyt, dėl to dokumentiniai publicistiniai žanrai čia susimaišė su grožinės prozos žanrais – istoriniu romanu, novele, esė.

Didžiausią įspūdį (kol kas) man yra palikusi Petro Dirgėlos „Karalystė“. Savo užmoju, gilumu, stiliumi (poetika). Pagal daugybę kriterijų „Karalystė“ sąraše laimi naujausios lietuvių literatūros gero kūrinio konkursą. Suprantu, kodėl retas kuris man pritaria. Lengviau perskaityti tris tomus Juozo Baltušio dienoraščio, nei keturis Dirgėlos „postmodernaus epo“. Ne sykį esu sugrįžęs prie šito veikalo, ir nuomonė nesimainė, kaip nesikeis, matyt, ir tų, kurie neperskaitė nė sykio.

Atkūrus nepriklausomybę, skaitytojų viltys, atrodo, pirmiausia telkėsi aplink naujus autorius, ypač – jaunus. Taip manė ir anuometinės kritikos autoritetai – A. Zalatorius ir V. Kubilius. Iš tikrųjų tik talentas ir jau minėta laisvė rašyti, kaip sugebi ir nori, galėjo būti lūžio taškas po sovietmečio literatūros. Tikrai ne visi sovietmečiu literatūros pavilioti rašytojai buvo pasirengę (iš naujo) spręsti savo pašaukimo ir kūrybos laisvės problemą. Iš esmės tai reiškė jų literatūrinio darbo prasmės klausimą. Iš naujo kylantį ir naujai sprendžiamą.

Galbūt mano kartos (juo labiau – vyresni) rašytojai turėjo liautis rašę? Nes tai bene geriausia jiems išeitis – pabaiga be naujos pradžios. Pailsėti nuo plunksnos, imtis kitokių darbų. Juk nauja gyvenimo realybė nebemaitino autorių nei vien tiesos (ypač – draudžiamos) alkiu, nei dideliais honorarais. Iš dalies taip ir nutiko. Vyresnieji pritilo, į literatūrą atėjo naujų autorių. Jų motyvacija buvo adekvati naujoms gyvenimo sąlygoms. Buvo gyvi savo žodžių grožiu. Istorikai, sociologai, filosofai ėmėsi tiesos slėpinių – toks jų pašaukimas. Vienas kitas vyresnės kartos rašytojas turėjo atsiversti Aristotelio ar Hegelio literatūros estetikos abėcėlę. Jiems priderėjo pramokti skirti grožinę literatūrą nuo kitokių knygų. Tačiau tai nereiškia, kad literatūra eina tik tobulėjimo, gerėjimo keliu. Joje ir šiandien daug prastų knygų. O gerų tarp jų ne tiek ir daug, nors ir norėtume.

Dabar vis mažiau skaitau, akis tenka „taupyti“ labiau negu elektrą, o vaikystėje buvau žiaurus knygų rijikas. Didelį įspūdį tada paliko J. Londono „Baltoji iltis“, J. Verne‘o „Kapitono Granto vaikai“, S. Zweigo „Magelano žygis“. Kai pats pradėjau rašyti ir ieškoti savojo literatūrinio kelio, buvau susižavėjęs W. Faulknerio romanų apie Snoupsų šeimą trilogija. Taigi knygos favoritės mainosi su metais. Dabar iš naujo mėgaujuosi (jau išversta į lietuvių kalbą) Fernando Pessoa „Nerimo knyga“.

Knygų mugėje.
Rašytojas Vytautas Martinkus. Igno Stanio nuotrauka

Šiomis dienomis žmonėms, regis, neretai sunku apibrėžti savo tapatybę, ypač jei tėvai skirtingų tautybių, o gimsti ir augi šalyje, kuri nė vienam iš jų nėra tėvynė. Kartais susidaro įspūdis, kad žmonės taip pat mažiau prisiriša prie gimtųjų vietų. Ką Jums reiškia lietuviška tapatybė ir su kuo ją pirmiausia siejate?

Man šis klausimas kaip ir nerūpi. Esu iš Jerubiškių kaimo, jis (dabar) Jurbarko rajone, bet anksčiau jį globojo administratoriai ir iš Tauragės, ir iš Raseinių. Tad, matyt, esu artimas žemaičiams – jų vaikas, vaikaitis ir provaikaitis. Labai vertinu tą skaidrią tapatybę. Joje – neplačios Jerubiškių lygumos, užtat dideli pavasariniai „tvanai“, neišbrendamos pelkės su pempėmis, lėti upeliai ir tankūs miškai, medžiais apsodintos sodybos, pašėlusiai žydinčios pavidaujo lankos ir pievos, žali ar geltoni javų laukai.

Šnekta – žemaičių eržvilkiškių, bet ji – ir kaimynų, raseiniškių ir jurbarkiškių, paveikta. Gimiau iš meilės, nors per karą, vaikas prašiau dūnos, tepiau svysta, ėjau į stubą, spaudžiau durų klemką, netrivojau, kai reikėjo čiurukų, beržyne rinkau pienutes, lankiausi pas kaimyną, kur augo dvi mergučės… Daug kas, ne tik tėvų žodžiai, užsimiršo, pradingo, bet žinau – nieko reikšmingesnio jau nenutiks. Iki tapatinimosi su kita, juo labiau – bet kuria pasaulio (netgi Lietuvos) vietove, matyt, per mažai paliko gyvenimo.

Nors iš tėviškės esu seniai išplėštas, ir kelio į ją nebėra. Tiesą sakant, pats išvažiavau iš jos, nuo 1960-ųjų gyvenu mieste. Bet niekur nėra taip kaip tėviškėje. Sodybos pėdsakų joje kaip ir nelikę – dviejų upelių santakoje, kadaise atšlaitėse įveistame sode, tebeauga kelios obelys, pora ąžuolų ir liepa. Alksnynė, dilgėlynė, bebrinė prie sodą puošusios Vidaujos sietuvos. Daug kas jau kitaip, viskas ne taip. Tačiau akys tebemato, ką mačiusios. Kas patvaru ir amžina. Yra tėviškės dangaus sodai, arba noosfera (skolinuosi šį žodį iš filosofo Pierre‘o Teilhard‘o de Chardin‘o).

Ten niekas nedingsta – ir vaizdai, ir jausmai, ir žodžiai, ir mintys, ir veidai. Kaip ir pasakojimai, ir maldos, ir giesmės, ir dainos. Vaikystės knygos. Juo labiau – giminės šaknys. Esu persimaišęs su kauneckais, lešinskiais, pudžiuveliais, blažiais, mačiuliais, vardų daug, bet visi jie – vietiniai. Martinkų giminė nuo Pagramančio (prie Tauragės) nukilo į rytus – per Nemakščius, pro Gaurę ir Eržvilką. Mamos tėviškė – arčiau, gretimame Džiugų kaime, bet jos prosenelių Mačiulių atkeliauta gal nuo Raseinių, kur ir Jono Mačiulio-Maironio tėviškė.

Už savo skaidrią kilmę (tapatybę?), be abejonės, turėčiau būti dėkingas ir tėviškės girių žvėreliams, kaip ir jų paukščiams, tarp jų – ir jerubėms, kurių tėtis (vis žadėjęs) sūnui taip ir neparodė. Jos kažkodėl neperėjo arti, sklandė po kitus miškus, nors jų mėgstamų eglių ir juodalksnių prie mano namų augo į valias. Ką padarysi. Jerubiškiai tuštėja. Jų gyventojams suskaičiuoti greit ir vienos rankos pirštų bus gana. 

Koks gyvenimo nutikimas ir įvertinimas Jums yra svarbiausias?

Net nesapnavau, kad būsiu išrinktas į Lietuvos mokslų akademiją. Tas gyvenimo „nuotykis“ netikėčiausias, o per jį pelnytas akademinis įvertinimas – rimčiausias. Kitas dalykas, kaip rašytojui jaustis tarp mokslui itin nusipelniusių kolegų akademikų. Esi lyg ne savo vietoje. Bet Justinas Marcinkevičius tą vietą užėmė ilgiau nei aš. Tiktų prisiminti, kad kažkada, gal prieš 20 metų, buvau inicijavęs (kartu su Sauliumi Šalteniu, dirbusiu tada kultūros ministru, kompozitoriumi Osvaldu Balakausku, skulptoriumi Vaclovu Krutiniu ir kitais menininkais) Lietuvos meno akademijos idėją. Bet jos įstatų projektas palaidotas Vyriausybės ir Seimo labirintuose. Gal ir gerai, tikrų akademijų šalyje negali būti daug.

Į literatūrą atėjote ne pačiu įprasčiausiu keliu. Baigėte inžinerijos studijas ir tada pasukote literato keliu, o viename interviu sakėte: „Visada buvau vienišas vilkas. Man reikėjo įrodyti, kad aš kažkokį savo takelį turiu ir galiu juo nueiti.“ Ką technikos mokslų patirtis davė Jūsų kūrybai, pasaulio suvokimui? Ar šių disciplinų žinios, instrumentarijus padeda dirbti literatūrinį darbą? Iš kur atėjo Jūsų įvardytas vienišumas, ar tai buvo privilegija, ar priešingai, sunkumų sukėlęs palydovas?

XIX a. pab.–XX a. pr. mano kelias nebūtų stebinęs. O štai XX a. antroje pusėje dauguma būsimų rašytojų uoliai studijavo filologiją, jais rūpinosi literatūros guru – profesoriai ir patyrę rašytojai. Bet irgi buvo išimčių, juk visada į literatūrą ateina autorių be filologo diplomo. Inžinerinių mokslų ragavusių rašytojų, be manęs, anuomet buvo ir daugiau – Icchokas Meras, Ramūnas Klimas, Aleksas Dabulskis, Algimantas Mikuta, Gintaras Patackas. Ne visus prisiminiau…

Rastume, kas iš mano jaunųjų kolegų dirbo gydytoju, geodezininku, teisininku, mokytoju, jūreiviu ar vairuotoju. Menu prozininką Roką Pocių, veterinarijos gydytoją iš Raudondvario. O ką „studijavo“ talentingas poetas Stasys Jonauskas? Rašytojui praverčia bet kuri gyvenimo patirtis, tad neliteratūrinė jo profesija – irgi. Inžinerinės studijos stimuliuoja loginį mąstymą, skatina vertinti struktūrinius kūrinio elementus. Gavęs elektriko energetiko diplomą, inžinieriaus darbą dirbau neilgai, tad ir patyrimo ar įspūdžių iš jo liko nedaug. Labiau pažinau universitetų – dėstytojų ir studentų – gyvenimą. Literatūrą laikiau savo pašaukimu.

Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pats sau dovanoji, greičiau – pasiskiri. Juk ieškai ir turi atrasti jėgų rašyti, kai tavęs ne tik negiria, bet vadina prastu rašytoju, grafomanu ir t. t. Visoks gal ir esi. Ką gi, literatūra – ne krepšinis.

Nemanau, kad vienystė literatūroje (ir kitur) yra maloniausia palydovė. Bet draugais ir bičiuliais juk nelyja. Mama mirė, kai buvau vos trejų. Brolis – 10-čia metų vyresnis. Žaisdavau vienas. Džiaugiausi, pramokęs skaityti. Knygos nuo vienatvės gelbėjo, bet jos savaip ir didino ją. Juk „knygiui“ gana vien knygų. O dar pradedi įsivaizduoti, kad ir pats gali rašyti jas. Tik laiko tam nepasiskolinsi. Mokykloje, o ypač Politechnikos institute, literatų, panašių į save, nedaug sutikau. Nors pradėjau nuo kitų autorių mėgdžiojimo, vėliau ilgai ieškojau savęs, ir tik savęs. Norėjau rašyti ne „gražiai“, ne pagal klasikinės lietuvių prozos kanoną, o savaip, itin taupydamas žodžius, skalsiai, metaforomis, kas kritikams ir, deja, skaitytojams, ne itin patinka, arba net visai ne prie širdies. Lieki „nesuprastas“.

Savas kelias – sunki, bet didžiai vertinga privilegija, kurią pats sau dovanoji, greičiau – pasiskiri. Juk ieškai ir turi atrasti jėgų rašyti, kai tavęs ne tik negiria, bet vadina prastu rašytoju, grafomanu ir t. t. Visoks gal ir esi. Ką gi, literatūra – ne krepšinis. Ne kiekvienas joje priklauso savai (bendraminčių, kolegų) komandai, sirgalių tribūnos – kaip per karantiną – būna ir tuščios. 

R. Granauskas radijo laidoje yra sakęs, kad grožinės literatūros kūrinyje atsispindi dalis gyvenimiškos patirties, tikro, patirto ar matyto gyvenimo. Jūsų knygose „Gabatos knyga: esė apie Jerubiškes“, „Šuns mazgas“, „Lašai“ galima rasti nemažai autobiografinių motyvų. Ar Jūsų biografijos detalės į kūrybą ateina savaime, ar tai sąmoningas siekis įamžinti tam tikras savo gyvenimo patirtis, subtiliai jas papasakoti skaitytojui? O galbūt kruopščiai rašytojo plunksna dengiate tai, kas patirta asmeniškai, jautru?

Priešmirtinės Granausko apysakos ir novelės įspūdingai autobiografiškos. Bet ir kitose jo knygose daug autentiško jo paties gyvenimo. Autofikcija? Ji – nei gerai, nei blogai. Tiesiog kiekvienam kūriniui būtina gyvenimo medžiaga, o iš kur ją imsi, tai jau tavo, autoriaus, reikalas. Savas gyvenimas visad po ranka, dažnai jis ir padeda autoriui. Visokių knygų, daugiau ir mažiau autobiografinių, esu ir aš parašęs. Su metais svetimiems – pasiskolintiems, nugirstiems, išgalvotiems – siužetams darausi vis labiau abejingas. Jie ne visada man prasmingi. Nejuntu, kad galiu jų, kaip savo istorijų, nepapasakoti.

Gal dėl to jau senokai, pradedant Jūsų paminėtu „Šuns mazgu“ (2005), vis dažniau rašau apie išgyventą kasdienę patirtį. Verpiu iš jos storesnius ar plonesnius siūlus, ataudams prisirankioju ir artimų, ir menkiau pažįstamų žmonių susitikimų su manimi. Tad personažų paveikslai nėra visai tikri, bet nėra ir visiškai išgalvoti. Šmėsčioju tarp jų ir aš pats, bent jau mano mintys, jausmai, būsenos.

Esu mediatorius. Taip, tai sąmoningas siekis papasakoti apie save. Kiek paradoksalus, nes tik detales lyg fenomenus apžiūrinėju ir čiupinėju labai „tikroviškai“, pasakoju nuoširdžiai ir atvirai, o štai pačias giliausias savo būsenas palieku anapus to pasakojimo. Joms, kaip ir rašant pagal „svetimus“ siužetus, pritrūksta žodžių. Panašiai anapus teatro scenos uždangos lieka spektaklio artistai, jau nusilenkę dėkingiems žiūrovams.

Pasirašo knygoje.
Rašytojas Vytautas Martinkus. Svetlanos Vasilionok nuotrauka

Viename interviu minėjote, kad Jūsų mėgstamiausi literatūriniai personažai yra iš knygų, kurių neparašėte. Ar daug knygų liko su pradėtais pirmaisiais sakiniais? Kurie literatūriniai personažai nepasiekė skaitytojų akių, bet Jums yra mieli ir brangūs?

Ir šiandien pasvajoju apie knygą, kurią galbūt parašysiu geriau negu kitas. Tik šitokioms ambicijoms įgyvendinti turiu vis mažiau laiko ir sveikatos. Jau du „kirvukai“ – 77-eri – prie galvos, su jais sunku ginčytis. Pradėjęs rašyti, nori pabaigti, nes rašymo, gal ir kūrinio, prasmei tai svarbu. Nebaigtą palikti tinka dienoraštį ar prisiminimus. O kiti žanrai reikalauja apgalvotos ir tvarkingos, iki paskutinio žodžio suredaguotos visumos. Dramatiškas, pavyzdžiui, Albert‘o Camus romano „Pirmasis žmogus“ likimas – nebaigtas jo rankraštis per avariją išlėkė iš automobilio kartu su žuvusiu autoriumi. Knyga išleista po Camus mirties, tačiau ne kiekvienas skaitytojas gali pamėgti ir pagirti romano juodraštį. Autorius gal vartosi karste. Gal ir Antanas Škėma iki savos autokatastrofos „Izaoko“ nebuvo nušlifavęs.

Kokie būna tie pirmieji sakiniai? Sunkūs. Išsprūstantys. Juos reikia pasigauti, prisijaukinti kaip laukinius paukščius ar žvėrelius. Pirmųjų sakinių (ir ilgesnių pradžių) visada daug, ir jų paieška, abejonė dėl jų mane kankina ir lydi iki pat paskutinio sakinio. Gal esu įsivaręs prastos, netikusios pradžios baimę. Na, beveik liguistą, protu nepaaiškinamą pradžios („prologo“) fobiją. Be man pačiam įtikusios pradžios toliau negaliu rašyti. Jau daugiau nei 30 metų nesaugau ir nekaupiu rankraščių. Beveik ir neturiu jų. Mano židiny jie (tiek ranka rašyti, tiek mašinraščio ar iš spausdintuvo ištraukti lapai) puikiai dega, o kompiuteris tik ir laukia, kada tyčia ar netyčia paspausiu klavišą „Delete“. Labai reikalingas klavišas. Bet elektroninėse laikmenose guli net kelių leidyklose spaudai parengtų knygų maketai – jų pdf‘ai.

Mirusių, tai yra pradėtų kurti, bet nebaigtų, „užmirštų“ literatūrinių personažų nebranginu. Jeigu jau palikau, užmiršau, to ir tebuvo jie verti. Bet Jūsų klausimas suktas: kiek pagalvojęs, prisiminiau studijų metais rašytą novelę „Gyvata“. Ji buvo dedikuota personažo prototipui – kurso draugui Almantui. Per motociklo avariją jam lūžo net keli kaklo slanksteliai. Kūną paralyžiavo. Aplankęs ligoninėje, buvau sukrėstas jo būsenos. Kaip gyventi ir išgyventi, kai nevaldai nei rankų, nei kojų, esi vien mąstanti galva? Kas yra tavo gyvybė? Bet tos novelės nepaskelbiau. Neišdrįsau. Gal prietaras koks, kad neišgyvens, uždraudė.

Negirdėjau, kaip toliau susiklostė jo gyvenimas. Nežinau, ar novelės mašinraštį dar surasčiau, o štai jos personažo prototipo drama ir dabar šiurpina. Almanto pavardė buvo Šarka, tad net šiandien, kai toks paukštis (juk ne retas, kaip jerubė) atskrenda arčiau namų, visada prisimenu: „Atsargiai: „Jawa“!“ Kiek menu, visos javos būdavo raudonos, kraujo spalvos.

Prieš kelerius metus Nacionaline kultūros ir meno premija buvote įvertintas už intelektualiosios literatūros lygį. Ką rašytojui suteikia, o kai kuriais atvejais iš jo ir pareikalauja ar net atima Nacionalinė premija? Ką apskritai manote apie rašytojo ir visuomenės santykį?

Prisipažįstu – įvertinimo „formulė“ man prie širdies. Jeigu autoritetingiems vertintojams tikrai atrodė šitaip, tai apibūdinimas atitinka mano literatūrinius siekius. Man visada darė įspūdį literatūros ir filosofijos sąsajos. Vos įžiūrima takoskyra tarp jų. Teberūpi literatūros kūrinys kaip egzistencinio patyrimo ir jo estetinės pajautos intelektinė metafora. Gūžčiočiau pečiais, jeigu būčiau įvertintas už kalbos grožį, lyriškumą arba Tėvynės meilę. Nors ir kalba, ir Tėvynė man taip pat svarbūs.

Apdovanojimu, aišku, džiaugiesi, bet žinai, kad yra ir daugiau vertų šitos garbės (ir pinigų). Gal gimei su marškinėliais. Plonytė riba tarp laureatų ir pavardžių iš trumpojo nominantų sąrašo. Kaip ir iš ilgojo. Ar net tų, kurie anksčiau, ir gal ne sykį, buvo nominuoti, bet nepelnė premijos. Ir tų, kurie iš viso niekada nebuvo nominuoti.

Ar premija ko pareikalauja, gal net įpareigoja? Matyt, kad taip. Netiesiogiai, nes literatūra nėra gyva į(si)pareigojimais. Tiek siekiant premijos, tiek ją gavus. Ne premijoms knygos parašomos. Rašydamas apie jas negalvoji. Kas kita, kai kalbame apie rašytojo ir jo tautos, valstybės, visuomenės santykį. Premijos yra ne visai patikimas, bet vis dėlto pripažinimas. Dėl jo varžomasi, kaip ir per senovės graikų olimpines žaidynes.

Galima didžiuotis laureato šlove arba vengti jos. Štai, pavyzdys. 1990 metais, dar likus kelioms savaitėms iki Kovo 11-osios, poetui Jonui Juškaičiui buvo paskirta viena iš pirmųjų nacionalinių premijų. Laureato diplome tipografijos dažais dar buvo atspausta – „Lietuvos TSR“. Poetas paprašė, kad pirmosios Vyriausybės kultūros ministras Darius Kuolys bent parkeriu tuos žodžius ištaisytų į „Lietuvos Respublikos“. O štai Sartre‘as atsisakė literatūros Nobelio premijos, sakydamas, kad Alberto Nobelio turtai „nešvarūs“ – už dinamitą, žmonijai pavojingą išradimą. Abu pavyzdžiai parodo egzistencinį laureatų rūpestį – atsakomybę sau ir įsipareigojimą visuomenei. Tad premijos, matyt, gyvos savo laureatais, o ne laureatai – savo premijomis. Arba reikia klausti – pasiklausti mecenatų. Nobelio. Finansų ministro.

Mano vizija paprasta – perspektyvi mano ir visų valstybė. Ką tai reiškia? Visur įsivaizduoju didžiosios strategijos ir kasdienės taktikos pusiausvyrą. Demokratiją – kiekvienam, o ne elitui ar masėms. Valstybės instrumentų ir rinkos išgalių protingą santarvę.

Ar yra kas nors, ko gailitės neįgyvendinęs? Ir kaip reikia gyventi, kad kiekviename žingsnyje nereikėtų gailėtis?

O taip. Be abejonės. Juk sakoma: žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Ne visada pakeliui ne tik su naujomis ir aukštomis idėjomis, bet ir kasdieniai, labai paprasti darbai nenusiseka. Viską sudėjus ant svarstyklių, nusvertų neįgyvendinti arba ne iki galo padaryti darbai. Tarp jų ir sprendimai, dėl kurių ir liūdna, ir gėda. Iš tokių dažnai prisimenu neišsaugotą, leistą melioratoriams nugriauti (savo valia, tiesa, kartu su broliais ir tėvais) tėvų sodybą.

Mokykloje buvau nuoširdus Lietuvos patriotas, sau ir draugams davęs priesaiką kovoti su bolševikais, o, nuėjęs gyvenimo pusę kelio, ėmiau ir „subolševikėjau“ – klaikiai, visu šimtmečiu pavėlavęs, įnikau į Marxo filosofiją, siekiau giliau nei kiti ją perprasti, ieškojau socializmo „žmogiškojo veido“. Klaidas ne tik darai, bet ir taisai, tad klampoji toliau, ieškai kelio pas Sokratą ar Šliogerį. Beje, buvau susiplanavęs pramokti kuo daugiau kalbų, bet… Gėda ir sakyti, kiek jų temoku. Paguodžia, kad ir gimtosios vis tebesimokau.

Geriausias vaistas nuo gailėjimo savęs – darbas. Bedarbiu nebuvau nė dienos, rašytojo plunksna visada buvo ant rašomojo stalo, bet ir ne vien ji. Traukė mokslo ir pedagogikos barai. Labiausiai patiko studentams aiškinti meno filosofijos abėcėlę. Kartu ir pats jos mokiausi. Rašiau literatūrologijos, kritikos, filosofinius tekstus. Į valias, ypač nuo 1988 metų, turėjau visuomeninių priesakų. Niekada nesigraužiau, kad dirbu tokius, o ne kitokius darbus. Visad stengiausi baigti juos. Tik šiandien, kai sveikata ne pati stipriausia, susitaikiau su mintimi, kad kai kurių vis dėlto neužbaigsiu. O ir naujų bijau pradėti.

Visi darbai, kurių imdavausi, buvo motyvuoti. Tik atitolęs nuo jų, tarkim, jau šiandien ginčijuosi su savimi, svarstau, kokia jų prasmė. Anuomet ir šiandien. O jeigu vien tariama? Jeigu dirbau ne savo, o kitų man primestus darbus, ne pačius švariausius ir garbingiausius? Susiderėdamas su sąžine? Slėpdamasis nuo jos? Gal ir taip, bet jau nieko nepakeisiu. Jokių klystkelių ar prastų darbų jau neištaisysiu, tad ar ne verčiau dar palikusioje man laisvėje nepasiklysti? Turiu vilties.

Kokia, Jūsų manymu, bus ar turėtų būti ateities Lietuva? Kokią ateities Lietuvą regite?

Kokia ji bus, nelengva spėti. O kokia ji turėtų būti, kiekvienas privalome žinoti. Bent pabandyti įsivaizduoti ir siekti tos vizijos. Valdyti jos, vizijos, pamatus – realybę. Mano vizija paprasta – perspektyvi mano ir visų valstybė. Ką tai reiškia? Visur įsivaizduoju didžiosios strategijos ir kasdienės taktikos pusiausvyrą. Demokratiją – kiekvienam, o ne elitui ar masėms. Valstybės instrumentų ir rinkos išgalių protingą santarvę. Išrinktosios valdžios ir vykdomosios valdžios darbą man ir jums – viešajam gėriui, o ne „valdžios“ kėdžių auksinimui, juo labiau – ne tas kėdes užtūpusiems ir jų „aplinkai“.

Lietuvos valstybė mums, jos piliečiams, turėtų būti lyg oro pagalvė automobilio keleiviams. Turėtų teikti saugumo jausmą ir kol lėčiau riedame, ir kai jau įsibėgėję lekiame. Kai kyla pavojus ar, neduok Dieve, ištinka katastrofa, valstybės prievolė – padėti mums išgyventi. Ir skatinti vėl gyventi. Jau sakiau – čia, kur gimę ir išmokę tėvų kalbos.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.