Rašytojas V. Sorokinas: sovietijos lavonas, dūlėjęs kampe, pakilo ir virto zombiu

Šis zombis, pasak V. Sorokino – tai Rusijos valstybė. Nepavykus palaidoti Ivano Rūsčiojo piramidę dešimtajame dešimtmetyje, ji liko stovėti, o dabar atnaujintas jos fasadas. Piramidės viršuje, kaip ir XVI amžiuje, sėdi vienas visagalis valdytojas, o apačioje – jo opričnina ir gausybė ištikimų cholopų.

Šiuo metu Vladimiras Sorokinas gyvena Vokietijoje (ši šalis ir anksčiau buvo jo antrieji namai). Savo tekstuose ir interviu Vokietijos žiniasklaidai jis ne kartą pasmerkė karą ir mano, kad Rusijos politinio režimo prigimtis nepasikeitusi nuo Ivano Rūsčiojo laikų. „Raudonoji piramidė“, kaip Kremliaus režimą įvardija V. Sorokinas, tebeskleidžia smurtą ir bando jį įtvirtinti kaip normą, ir dabar jos tikslas – palaužti maištingąją Ukrainą.

Vladimiras Sorokinas gimė 1955-aisiais Bykove, Pamaskvėje. Kaip rašytojas, menininkas konceptualistas, dizaineris, kino scenaristas susiformavo devintajame dešimtmetyje, priklausė Maskvos andergraundui. 1985 m. Paryžiaus žurnale „Sintaksė“ publikuoti pirmieji V. Sorokino kūriniai, tarp jų – „Eilė“. Dešimtajame dešimtmetyje V. Sorokinas tapo vienu svarbiausių posovietinės Rusijos rašytojų, ir kone vieninteliu, rašančiu apie masinę totalitarizmo traumą. Prokremliškas judėjimas „Einantys kartu“ (Идущие вместе) prieš rašytoją rengė akcijas, skundė jį teismui.

Daugelyje V. Sorokino kūrinių – antiutopijose „Opričniko diena“, „Cukrinis Kremlius“, „Pūga“, „Telurija“, „Daktaras Garinas“ – ryškios antitotalitarinės temos, kurios, literatūros kritikų nuomone, groteskiškai pranašauja Rusijos ateitį. „Kai manęs teiraujasi, iš kur visa tai radosi, – o juk „Opričniko diena“ buvo parašyta 2006-aisiais – aš atsakau: kad nubrėžtumėte tiesę, jums reikalingi viso labo du taškai. Pakako pažvelgti, kaip pravažiuoja Putino kortežas iš Vnukovo per Lenino prospektą – su švilpesiu ir kone žviegimu, per išvalytą tuščią greitkelį, – kad pajusčiau tą opričninos dvasią, viduramžius. Mano manymu, jau tada viskas buvo aišku. O dabar jau tuo labiau“, – savo romanų idėjas aiškina V. Sorokinas.

Vakaruose V. Sorokino romanus leidžia leidyklos „Penguin“, „Gallimard“, „S. Fischer“, „DuMont“, „BV Berlin“, „Einaudi“, „Farrar“, „Straus and Giroux“. Lietuvoje jo knygų yra išleidusi leidykla „Kitos knygos“.

Kas per padaras yra sovietinio pasaulio lavonas? Kaip realybe tapo jo prisikėlimas Rusijoje? Ar absurdiškame ir kraugeriškame Rusijos kare su Ukraina nesama pasąmoningo froidiško potraukio mirčiai, kai režimui knieti sunaikinti viską, taip pat ir save? Kur glūdi rusų tautos traumos šaknys, kad blogis jiems regisi ateinantis iš išorės, o ne tūnantis jų pačių viduje? Kokią galią turi žodis kovoje su nežmoniškumu? Ar gali literatūra sustabdyti karus? Apie tai rašytojas V. Sorokinas pasidalijo mintimis interviu Laisvės radijui („Radio Svoboda“) 2023 m. sausio 23 d. Rašytoją kalbino Andrejus Archangelskis.

Gajų zombį atgaivino imperinio resentimento šalininkai

Jųdviejų pokalbis prasidėjo prašymu pakomentuoti, ką galėtų reikšti, kad A. P. Čechovo vardu pavadintame Maskvos meno teatre iš spektaklio „Meistras ir Margarita“ programėlės po sausio 29-osios dingo personažas vardu Volandas. V. Sorokinas juokdamasis atsakė: „Genialu! Rusija, žinoma, simbolių ir literatūros personažų šalis, ar ne? Ir šitai galima suvokti taip: valstybėje tokia galybė korumpuotų demonų, kad romantikui Volandui čia nebėra ką veikti. Jis juk kūrė teisingumą, o mūsiškiai demonai galvoja tik apie save. Putinas – akivaizdu, kad ne Volandas. Teisingumas – ne jo principas. Matant įvykius niekaip kitaip Putino kaip didžiuoju griovėju, visa ko duobkasiu nepavadinsi: per savo valdymo laikotarpį jis sunaikino ir palaidojo viską, prie ko prisilietė.

Palaidotas sveikas protas. Dabar jau palaidota kone paskutinė Rusijos aukso gysla – angliavandenilių eksportas. Laidojama armija. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Ir paskutinis dalykas – laidojama jaunoji Rusijos vyrija. Kažkur internete aptikau naują terminą – „nuvyrinimas“. Pragaro verta užduotis. Visa tai – užsitęsęs juodosios magijos išblaškymo seansas, kaip rašė Bulgakovas.“

Vokietijos žiniasklaidoje V. Sorokinas Putino režimą apžvelgia pasitelkdamas archajines kategorijas ir kildina šią tradiciją iš Ivano Rūsčiojo laikų. Rusijos valstybės mašina, įsitikinęs rašytojas, funkcionuoja pagal modelius, sukonstruotus dar XVI amžiuje. Dabartinė valdžios vertikalė iš esmės niekuo nesiskiria nuo Ivano Rūsčiojo valdžios piramidės. „Žinoma, ji nėra iš plytų ir medienos, ji iš plastiko, stiklo ir betono, ir opričnikai dabar jodinėja ne juodais eržilais, o „merinais“ – beje, vokiečių gamybos. Nors merinas – tai, atkreipkime dėmesį, kastruotas arklys. Čia irgi galima įžvelgti tam tikrą simbolį“, – interviu teigė jis.

Sovietinio pasaulio lavonas, pabrėžė V. Sorokinas, dešimtojo dešimtmečio Rusijoje nebuvo palaidotas, jis dūlėjo kampe. Tačiau dabar lavonas prisikėlė ir ėmė žudyti. Kalbėdamas apie šio padaro prigimtį, rašytojas svarstė: „Zombis. Kaip ir įprasta, jis atgijo – tačiau žmogumi netapo. Jelcino laikais jis buvo nudrengtas į kampą ir paslėptas, viliantis, kad pats sudūlės. Bet ne. Jis pasirodė gajus – infernaliąja, anapusybės prasme, – ir jį atgaivino imperinio resentimento šalininkai, televizoriuje ir ne tik jame; jie prijungė prie jo elektrodus, ir, kaip sakoma, lavonas pakilo ant kojų. Dabar jis naikina svetimus miestus, grasina pasauliui branduoline kuoka. Ne veltui esminė šio beprotiško karo raidė yra Z – zombis.“

Režimui prireikė masinės savižudybės

Šis zombis, pasak V. Sorokino – tai Rusijos valstybė. Nepavykus palaidoti Ivano Rūsčiojo piramidę dešimtajame dešimtmetyje, ji liko stovėti, o dabar atnaujintas jos fasadas. Piramidės viršuje, kaip ir XVI amžiuje, sėdi vienas visagalis valdytojas, o apačioje – jo opričnina ir gausybė ištikimų cholopų.

„Penkių amžių inercija pasirodė esanti labai stipri, – kalbėjo V. Sorokinas. – Ir nuversti šį taraną grupei demokratų dešimtajame dešimtmetyje pasirodė nelengva. Vien todėl, kad visi jie turėjo tuos pačius partinius bilietus. Nebuvo taip, kaip atsitiko Vokietijoje penktojo dešimtmečio pabaigoje ar Čekijoje, sakykime, dešimtajame dešimtmetyje. Václavo Havelo Rusijoje neatsirado, deja. Vokietija karą pralaimėjo – ir viską sprendė jo laimėtojai. Jie iškasė nacizmo lavonui duobę. O vokiečiai antifašistai nustūmė jį žemyn.

Daugumoje buvusių soclagerio šalių dešimtajame dešimtmetyje taip pat pavyko užkasti totalitarizmo lavoną. SSRS žlugo ne dėl karinio pralaimėjimo, o dėl savo pačios negebėjimo palaikyti gyvybę. Tai susiję netgi ne su ekonomika ar politika, o su elementaria buitimi. Pamenu, 1979-aisiais dirbau žurnale „Smena“ meno redaktoriumi. Mūsų buvo du meno vadovai. Kolega gyveno Sergijevo Posade, važiuodavo į darbą traukiniu. Jis yra pasakojęs, kad sykį nubudo šeštadienį, ir jam mažametis sūnus sako: „Tėti, noriu rūkytos dešrytės.“ Na, ką padarysi – sėdo į traukinį ir vyko į Maskvą rūkytos dešros.

1979-ieji, Pamaskvė. Atkreipkime dėmesį, ne 1949-ieji ir ne 1929-ieji. O žmonės iš provincijos važiuodavo į Maskvą pirkti moteriškų batų ir rūkytos dešros. Kiek smarkiai turi būti nusigyvenusi valstybė, jei ji leidžia kosminius laivus, o negali aprūpinti savo piliečių elementariais dalykais. Dėl to ji žlugo, o ne dėl CŽV kėslų. Dėl to, kad Lenino ir Stalino projektas patyrė krachą, bet ne dėl karo. Todėl ir įvyko revanšas. Mums niekas neiškasė duobės sovietijai.“

Ar absurdiškame ir kraugeriškame Rusijos kare prieš Ukrainą nesama pasąmoningo froidiško potraukio mirčiai, kai režimui knieti sunaikinti viską, taip pat ir save? Juk 22 metus Putino režimas kažkaip egzistavo, žmonės gyveno geriau nei sovietmečiu. Bet ne: prireikė masinės savižudybės. V. Sorokino įsitikinimu, dabartinės Rusijos valstybės politiką iliustruoja Putino ištarta frazė: „Jie nudvės, o mes keliausime į rojų.“ Tačiau prieš tai režimas visų pirma palaidojo sveiką protą. Tai, ką šiandien ekranuose vograuja valstybės tarnautojai, – ką ir kalbėti apie propagandistus, – tai jau lenkia sveiką protą. Tai, V. Sorokino manymu – grynoji paranoidinė šizofrenija, ir psichiatrai bei socioantropologai daugelį metų tai analizuos.

Rusų tauta traumuota ir sunkiai serga

„Žinote, septintajame dešimtmetyje buvau berniukas, ir išoriškai tai buvo visai geri metai: nebuvo masinių represijų, nebuvo totalitarinės baimės, kad naktį atvažiuos ir išgabens. Tačiau viduje, pačiuose žmonėse, kiekviename glūdėjo dalelė šios baimės – ir sykiu smurto. Jis prasiverždavo smulkmenose, buityje, traukiniuose, parduotuvėse. Juk kas yra sovietinis projektas? Tai nusikaltimas netgi ne prieš žmoniškumą, bet prieš žmogų kaip rūšį, homo sapiens. Smūgis žmogui. Sovietiniam žmogui bandyta jėga užgniaužti bet kokį pasirinkimą.

O vidinė laisvė ir yra, beje, pasirinkimo laisvė – esminė homo sapiens skirtybė. Žmogus gali rinktis tarp savižudybės ir gyvenimo, o gyvulys negali. Sovietinis žmogus negalėjo pasirinkti netgi mėgstamų cigarečių rūšies. Bukas, nemotyvuotas martinų aleksejevičių (bevardis herojus iš vienos V. Sorokino novelių „Normos“ – red. past.) įniršis – tai, beje, žmonių reakcija į pasirinkimo nebuvimą. Ir aš vaikystėje bei jaunystėje esu matęs panašių scenų buityje, šeimose, gatvėje – tai veržėsi iš visų. Valstybė gniuždė žmogų, o jis urzgė ant artimųjų ir kaimynų. Kaip man sakydavo skaitytojai dešimtajame dešimtmetyje: „Volodia, pas mus visi beveik – taviškiai martinai aleksejevičiai.“ Mūsų visuomenė giliai traumuota. Ir dabar ši trauma prasiveržė karo forma“, – sakė V. Sorokinas.

Sovietinis ir posovietinis žmogus nebuvo pratintas atpažinti ir įveikti blogį savyje, ir tai viena šio karo priežasčių: rusai yra įpratinti blogį visada matyti išorėje, o ne savo viduje. Kodėl maža rusų, gebančių vertinti karą pagal universalų gėrio ir blogio matą, V. Sorokinas paaiškino tuo, kad visos sovietinės kolektyvinės rusų traumos buvo išstumtos į pasąmonę, su jomis nebuvo dirbama.

„Traumos ten pūliavo kaip votys. Kol pūlinys prasprogo į išorę. Nebuvo juk nei kolektyvinio įsisąmoninimo, nei atgailos – už bolševizmo nusikaltimus. Nebuvo ir kolektyvinės savigydos. Ši trauma, kaip ir sovietijos lavonas, buvo nustumta į šoną ir pasakyta: mes sveiki. Bus gerai, kaip yra. O pasirodė, kad visi serga, sunkiai serga. Ir tas pyktis, snūduriavęs žmonėse, – jis pasitelkus propagandą buvo išleistas į išorę. Masinis apšvitinimas pasiekė savo tikslą. Ir, pavyzdžiui, Buča yra simbolinis šio apšvitinimo rezultatas. Tai grynasis blogis, pakilęs iš kolektyvinės pasąmonės gelmių. Niekas negydė traumos, kaip ji buvo gydoma, tarkime, Vokietijoje. Prireikė 20 metų, kad vokiečiai pagytų. O rusai raško savo užleistos ligos vaisius. Absurdiškas, baisus, beprasmiškas karas“, – svarstė distopinių romanų autorius V. Sorokinas.

Pyktis, smurtas, paakinti karo, jo tvirtinimu, įaugo ir į kasdienę rusų kalbą. Šiuolaikinė rusų šnekamoji kalba per pastaruosius 30 metų semantiškai, žodiškai nuskurdo, užsiteršė parazitinėmis frazėmis, keiksmažodžiais ir nusikaltėlių leksika: „Valdžia prabilo beveik fenia (nusikaltėlių žargonu). O turint omenyje, kad šioje Ivano Rūsčiojo piramidėje viskas eina iš viršaus į apačią, tai valdininkai taip pat prabilo fenia. Tauta juolab. Klausiausi internete įrašus, kaip mobilizuotieji šnekasi su savo artimaisiais; tokios gausybės buitinių keiksmažodžių šeimose nebuvo nei aštuntajame dešimtmetyje, nei devintajame. Degraduojama mentaliniu lygmeniu. Todėl tai irgi natūralus procesas: jeigu degraduoja valdžia, tauta būtinai degraduos.“

Sovietinės traumos permąstymas ukrainiečių literatūroje tapo esmine tema

A. Archangelskis kalbindamas V. Sorokiną svarstė, kad rusų posovietinė literatūra, regis, turėtų dirbti kaip kolektyvinis psichologas, aiškintis totalitarizmo traumą. Bet, užuot tai dariusi, ji užsiėmė narcisizmu – su retomis išimtimis. Skirtingai nei Ukraina, kur vadavimasis iš sovietinės traumos, jos permąstymas tapo esmine tema literatūroje: Sergejaus Žadano, Oksanos Zabužko, Jurijaus Andruchovičiaus ir daugelio kitų rašytojų kūryboje. Todėl Ukrainai pavyko tapti laisvai, o rusams ne.

„Taip, – pritarė V. Sorokinas. – Nes Ukraina – tai Europa. Lankydamasis ten aš visada tai jausdavau. Ukrainiečiai turi gerokai labiau išvystytą individualųjį pradmenį nei rusai. Jų kur kas aiškesnis protas. O rusai gyvena fantazijomis, oneiroidine būsena. Rusas tarytum ištemptas tarp prisiminimų ir vilties. Jis negyvena dabartimi, nejaučia jos.

Ukrainiečiams tai nebūdinga, todėl jiems ir pavyko Maidanas, jie nusimetė sovietijos valdžią. Ėmė gyventi tikrą gyvenimą. Išsikovojo pasirinkimo teisę. Už tai jie dabar ir kovoja su prisikėlusiu iš praeities zombiu. Tačiau kalbant apie literatūrą, man regis, vis dėlto niekada ir niekur romanai nesustabdydavo karų. Aišku, kad literatūra nepajėgi to padaryti. Kitas dalykas, jūs pasakėte apie vadavimąsi iš traumos – taip, ukrainiečiai tai geriau įsisąmonino nei rusai. Manau, ilgainiui Baltarusijoje bus taip, kaip ir Ukrainoje. Kai lankiausi Minske, irgi jaučiau, grynai egzistenciškai, kad esu tarp europiečių. Kad čia nėra nei ordos tradicijos, nei kolektyvizmo diktato.“

V. Sorokinas nesutinka, kad rusų literatūra iš prigimties yra militarinė, imperinė: „Sakykime, Puškinas ir Lermontovas – tai pirmoji XIX a. pusė; beje, imperiškas karingumas tuomet buvo norma visoms tautoms. Tolstojaus militariškumas – kurgi, įdomu? Tolstojus išvis nekentė karo, vadino jį beprotybe ir žmogaus prigimčiai bjauriu dalyku.

XIX a. visos valstybės buvo imperijos, imperijos dvasia persmelkdavo bet kokią poeziją – prisiminkime Byroną ar vokiečių romantikus. Todėl aš bent jau tris barzdočius (Tolstojų, Dostojevskį, Čechovą) išbraukčiau iš šio sąrašo. Ir Turgenevą taip pat. Jie ne militaristai. Tačiau karui prasidėjus mačiau vaizdus iš Kyjivo: šiukšlių konteineriai – ir ten stovi Puškino portretas. Tai normalu. Ukrainiečiai turi visišką teisę taip elgtis. Puškinas – būtent Nikolajaus imperijos vaizdinys. Bet vis dėlto ne Tolstojus ir ne Turgenevas.“

Vienas ukrainiečių intelektualas, užaugęs su rusų literatūra, tęsdamas interviu kalbėjo A. Archangelskis, vasario 24-ąją išnešė į šiukšlyną Okudžavą, Brodskį. Tai buvo gestas: tokiu būdu šis žmogus simboliškai norėjo nutraukti paskutinį ryšį su rusišku pasauliu.

Ir šis žmogus teisus, pabrėžė V. Sorokinas. Lygiai taip pat, kaip buvo teisūs prancūzai arba olandai, penktajame dešimtmetyje kaip šiukšles mesdavę vokiškas knygas ir sakydavę, kad „mūsų vaikai niekada nesimokys Hitlerio kalbos“. „Tačiau karai pasibaigia, ir Goethę arba Thomą Manną šiandien skaito ir Prancūzijoje, ir Olandijoje, ir studijuoja universitetuose. Tačiau taip visada būna, kad literatūra tampa pirmoji, kuriai tenka atsakomybė už karą, nors ji nieko nežudo. Ir panaši reakcija visiškai nuspėjama karo laikotarpiu: kadaise buvo mėgstamos knygos – dabar priešo kalba“, – reziumavo rašytojas.

A. Archangelskis svarstė, kad karas bet kuriam sveikai mąstančiam žmogui atbukina jausmus: „Neįmanoma, regis, žodžiais nusakyti, koks tai siaubas ir kokia gėda. Ir mums, man regis, teks išmokti tylėti. Pratintis prie tylėjimo iš gėdos. Prieš Ukrainą. Ar mes sugebėsime rasti žodžius?“

„Tai svarbus klausimas. Tylėti iš gėdos – ačiū, Andrejau, tai tikslus apibūdinimas. Manau, režimui žlugus tas kolektyvinis tylėjimas iš gėdos neišvengiamai užgrius visus mus. Ar tai išsilies kada nors žodžiais, rašto žodžiais? Manau, taip. Žmogui būdinga reikšti bet kokius jausmus – ir ne tik verksmais. Tačiau dabar žodžius parinkti sudėtinga. Matyt, todėl dabar sunku rašyti, nebent publicistiką. Tačiau aš žinau, kad karo metu sekasi rašyti, pavyzdžiui, poeziją… – komentavo V. Sorokinas. – Nes ji trumpa, impulsyvi ir emocionali. Jai nereikia distancijos kaip prozai. Ir kiekvieną dieną pasirodo labai stiprių eilėraščių apie karą. Įvairių autorių. Apie karo atgrasumą. Apie antikarą. Ir tai natūralu.“