Skaitymo ir žiūrėjimo laikas

72 min.

Rašytojų virsmas paminklais: estetikos, istorijos ir politikos skersvėjuose

Moteriški marškinėliai „Daukantas 100 Lt“ (Vilnius, 2020 m., www.marskineliai.lt). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

Lietuvos rašytojų įamžinimas – tai estetikos, istorijos ir politikos sandūra. Su romantizmo epocha Vidurio ir Rytų Europoje prasidėjęs paminklų nacionaliniams klasikams kūrimo vajus Lietuvą pasiekė XIX amžiaus pabaigoje ir virto neatsiejama viešojo gyvenimo dalimi. Besimainant politinėms santvarkoms, literatūros kanone vieni klasikai keisti kitais, koreguoti senieji ir kurti nauji rašytojų įamžinimo ženklai.

Gegužės pabaigoje Lietuvos nacionalinėje bibliotekoje surengta diskusija „Rašytojų virsmas paminklais: estetikos, istorijos ir politikos skersvėjuose“. Diskusijoje dalyvavo literatūrologė dr. SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ, menotyrininkė, kultūros prodiuserė dr. RASA ANTANAVIČIŪTĖ, poetas, vertėjas ANTANAS A. JONYNAS, kultūrologė prof. dr. VIOLETA DAVOLIŪTĖ. Diskusiją moderavo kultūros istorikas doc. dr. AURIMAS ŠVEDAS.

Aurimas Švedas: Pirmąjį klausimą norėčiau užduoti gerbiamai Solveigai Daugirdaitei. Ilgai jį rašiau, ilgai formulavau. Nežinau, ar jums pasirodys prasmingas. Kaip istorikas aš visų pirma norėčiau išsiaiškinti tam tikrus pamatinius dalykus. Remiuosi Konstanco universiteto profesorės Aleidos Assmann sukurta kanono sąvoka, kurią ji vartoja siekdama apibrėžti konkrečias visuomenės pastangas tam tikrus praeities dalykus – įvykius, asmenybes, idėjas, meno reiškinius – išsaugoti kaip dabartį. Anot Aleidos Assmann, tie reiškiniai įtraukiami į konkrečios visuomenės kanoną ir reikalingi tam, kad ta visuomenė geriau save apsibrėžtų, save suvoktų, save išreikštų. Kaip, jūsų nuomone, nepriklausomybės epochoje klostėsi mūsų visuomenės kanonas, kiek rašytojų ir jų tekstų yra tapę XXI amžiuje gyvenančios visuomenės kanono dalimi? 

Solveiga Daugirdaitė: Jūsų klausimas labai sudėtingas. Aš iš esmės į jį neatsakysiu. Bandysiu paaiškinti, kodėl. Visų pirma pats kanono apibrėžimas yra kintantis nuo pat antikos laikų. Tas apibrėžimas, kurį pacitavote, yra vienas iš daugybės įmanomų, bet jis yra protingas. Ką jis kalba? Kad dabar gyvenantys žmonės pasiima iš praeities palikimo tai, kas jiems tuo metu yra svarbu. Taigi kažkas natūraliai lieka nepasiimta. Mūsų gyvenamo laiko įdomumas tas, kad daugelis iš mūsų dar atsimename literatūros kanono ir visų kitų kanonų virsmą.

Kur mes galime pamatyti literatūros kanoną? Kalbame taip, tarytum jis egzistuotų, būtų iškaltas akmeny. Tokio dalyko nėra. Sakyti, kad autorius yra kanoninis arba nekanoninis, yra gana sudėtinga. Man atrodo, kad dailėje yra paprasčiau: nueini į dailės galeriją, kur kabo kanoninių autorių darbai, jeigu tai nėra kilnojamoji paroda, ir maždaug pasižiūri, kas ten atrinkta. Tada žinai, kas yra dailės kanonas dabar. 

Kas yra literatūros kanonas? Mes neturime jokios tradicijos, kur galėtume aiškiai pasitikrinti. Kai žmonės kalba apie kanoną, jie dažniausiai remiasi mokykliniu kanonu. Labai nesunku pasižiūrėti, kas įėjo ir kas paskui buvo keičiama nuo tada, kai atsirado lietuviški vadovėliai ir pradėta mokyti lietuvių literatūros. Nesiliaujantys debatai dėl mokyklinių programų didžiąja ar bent nemenka dalimi yra debatai dėl kanono, tik neminint šio žodžio, nes daugumai žmonių literatūros išmanymas pasibaigia baigus mokyklą. Labai svarbu, kokius pagrindus jauniems žmonėms mes, kaip visuomenė, bandome sukrauti. 

Mes, gyvenę pastaruosius 30 metų, matėme, kaip kanonas verčiamas aukštyn kojomis. Jis buvo verčiamas taip kaip 1940-aisiais, kai atėjo rusai, išmetė religinius autorius, išmetė tautininkiškos pakraipos autorius, paliko tik proletarinius autorius, dar pabandė sukurti proletarinę literatūrinę tradiciją. Net ir žanrų lygmeniu vyko valymas. Po 1990 metų tyliai įvyko panašūs dalykai, viskas apsivertė aukštyn kojomis – be jokių debatų. Buvo išmesti socialistinės pakraipos, kairiųjų pažiūrų autoriai. Buvo išmesta daug realistinės kūrybos, įtraukta daug modernistinės literatūros. Žinoma, atsirado aspektų, kurių nebuvo sovietmečiu, – tai yra religinė pasaulėžiūra: pavyzdžiui, Šatrijos Ragana sovietmečiu nebuvo tokia tinkama autorė, dabar ji pasidarė vėl tinkama. Tai įvyko visiškai be diskusijų. Man atrodo, kad paskui, jau po fakto, buvo sugalvota, kodėl netinkamas Cvirka: todėl, kad jis važiavo „saulės“ parvežti. Iš mokyklinio kanono buvo išmesta didelė dalis ketvirtojo dešimtmečio realistinės literatūros, kalbančios apie socialinę problematiką. Jeigu mes norėtume kalbėti apie kokius nors socialinius procesus, Lietuvoje mokiniai tokių kūrinių neskaito, jų tarytum nebėra. Tai yra liūdna tikrovė. 

Geroji žinia yra ta (ir šitas renginys rodo), kad pagaliau po 30 metų mes pradedame kvestionuoti kanono sudarymo prielaidas – tiek estetines, tiek ideologines. Čia mes nesame unikalūs: kanonai kinta nuolatos ir visur, tik, žinoma, ne taip radikaliai. Geriausiai žinomas pavyzdys yra anglosaksų literatūra, kur po 1970-ųjų marginalizuotos grupės, tokios kaip moterys, spalvotieji, apkaltino kanono kūrėjus, kad jie per kanoną išreiškia tam tikros socialinės grupės – baltųjų, vyrų, išsilavinusių, turtingųjų – interesus.

Kanonas iš tikrųjų labai pakito. Jeigu kalbėtume, pavyzdžiui, apie anglų literatūrą, ten daug lengviau pasitikrinti, kas yra kanonas, nes nuo 1962-ųjų yra leidžiama Nortono anglų literatūros antologija. Ji yra atnaujinama, labai nesunku pažiūrėti, kaip pakito turinys. Paradoksas tas, kad nuo 1962-ųjų iki tūkstantmečio pabaigos atsirado 68 moterys rašytojos. Tai yra beveik 8 kartus daugiau, negu jų buvo pradžioje. Tai iš tikrųjų yra tam tikra revoliucija, tik dėl kitų priežasčių. Žinoma, ji buvo išdiskutuota. Geroji žinia yra tai, kad ir mes pradedame diskusijas. 

Dar vienas niuansas: po 1970 metų, kai prasidėjo debatai dėl to, kaip sudaromas kanonas, kokias vertybes propaguojame, siūlydami į kanoną vienus ar kitus kūrinius akademikai susiskirstė į, šiurkščiai tariant, du flangus. Vieni yra tradicionalistai, kurie sako, kad kanonas sudaromas atsižvelgiant į kūrinių estetinę vertę, semantinį vientisumą, interpretacijos galimybes. Kiti sako, kad kanonas yra socialinio susitarimo reikalas. Jis kinta nuolat. Tos visuomenės grupės, kurių pozicija yra stipresnė, kanoną primeta silpnesnėms grupėms. 

Neturėtume galvoti, kad mes esame išimtis. Mūsų literatūrologai niekada nėra apsibrėžę (negirdėjau, kad kas būtų apsibrėžęs) savo pažiūras taip aiškiai. Turbūt esame tam tikri ideologiniai mišrūnai, tiesa kažkur per vidurį. Bet neturime pamiršti, kad kanonas yra kažkas tarp to, kas amžina, ir to, ką mes pasirenkame šiuo metu vertinti.

Atvirlaiškis „Filatelija – kitaip. Žemaitė riedlentininkė“ (dailininkė Juta Kibildytė, 2017 m., popierius, spauda, 15 x 10,5 cm, Lietuvos paštas). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Mokyklinis sąsiuvinis su Žemaitės atvaizdu (1921–1924 m., 21 x 16,6 cm, Trakų istorijos muziejus). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Mokyklinis sąsiuvinis su Vinco Kudirkos atvaizdu (Kaunas, 1921–1924 m., 24 p., 21 x 16,6 cm, Trakų istorijos muziejus). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Giedrius Jonaitis, 1 lito banknotas (1994 m., 13,5 x 6,5 cm, Lietuvos banko Pinigų muziejus). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

A. Švedas: Gerbiama Solveiga, pasakiusi, kad neatsakysite į klausimą, jūs kartu labai nuosekliai ir metodiškai sukūrėte taisykles, kaip reikėtų tokioje diskusijoje kalbėti, ir parodėte tolesnės diskusijos galimybes. Žinoma, iki galo jūsų nupasakotų taisyklių turbūt negalėsime laikytis todėl, kad norisi aprėpti pačias įvairiausias patirtis ir galvojimo apie kanoną formas. 

Jūs paminėjote vieną svarbų dalyką: kad kanone yra dermės paieška tarp amžinų dalykų ir to, kas ateina iš dabarties, kas dabar yra aktualu. Norėčiau kreiptis į gerbiamą Antaną, pakalbėti apie gyvą visuomenės santykį su rašytojų kūryba, visuomenės kuriamas iniciatyvas. Gražias iniciatyvas: na, pateiksiu keletą man asmeniškai aktualių ir simpatiškų pavyzdžių, kad jūs suprastumėte, apie ką kalbama. Man atrodo, kad labai gerai, jog Vilniuje, Aguonų gatvės gale, Jurgos skvere, atsirado Ksenijos Jaroševaitės „Katinas“. Aš labai džiaugiuosi Literatų gatvės puošyba.[…] Aš labai džiaugiuosi paminklu kūriniui „Rugiuose prie bedugnės“, arba to kūrinio idėjai, Sudargo krašte. Prisiminiau įdomiąsias, nenužudančias rašytojo atminties, jo stabu nepadarančias praktikas. O kokias iniciatyvas jūs galėtumėte paminėti kaip jums įdomias, prasmingas, praturtinančias mus? Nepaisant to, kad užėmėte daug įvairių oficialių pozicijų, jūs esate labai gyvas ir viskuo besidomintis žmogus, keliaujantis ir po Vilnių, ir po Lietuvą, ir po pasaulį. 

Antanas A. Jonynas: Paminėjai iš tiesų gražias iniciatyvas. Beje, galima prisiminti ir berniuką Romainui Gary – irgi gražus rašytojo įprasminimas. Kalbant apie Literatų gatvės projektą, jis man patinka dėl to, kad nusisuka nuo kanono, apie kurį kalbėjo Solveiga. Jis yra visiškai demokratiškas projektas, kuriame yra įvairiausių rašytojų nuo klasikų iki visiškų marginalų. Kas norėjo savo mėgstamą rašytoją įamžinti, tas ir įamžino. Tai, man atrodo, irgi yra puiku. 

Rašytojas sau paminklą pasistato ką nors parašydamas. Pasistato arba nepasistato. Kaip Puškinas sakė: „Paminklą sau pasistačiau ne rankų darbo.“ Paminklai arba ženklai, kuriuos mes statome rašytojams, yra svarbūs mums. Didingi paminklai, monumentai, kaip ir dabar pas mus tebestovintis Petras Cvirka (tegul jis ir stovi sau), – tai atgyvenęs požiūris, mano supratimu. Tokių paminklų galbūt nereikia. Turime didelių rašytojų, kuriems iš tikrųjų vertėtų pastatyti paminklus, tačiau, jeigu sugalvotume kuriam nors jį statyti, dažnu atveju atsirastų susipriešinimo momentas. Lyg ir yra mintis statyti paminklą Justinui Marcinkevičiui – jeigu šiandien iškeltume tą klausimą, jis iš karto supriešintų visuomenę. Toks paminklų statymas, man atrodo, yra neprasmingas būtent dėl to, kad paminklas turėtų jungti, vienyti visuomenę, o ne priešinti. 

Kai keliauji per pasaulį, per įvairius miestus, eini ir matai: lentos, lentos, lentos, šiame name gyveno toks ir toks, čia kažkas rašė tą ir tą… Tokios lentos neturi būti didingos, išskirtinai meniškos. Užtektų, kad jos būtų visiškai standartinės. Jos piliečių, bendruomenės savivertę galėtų kelti. Mūsų naujieji rajonai yra kultūriškai gana nykūs. O Žirmūnuose gyveno Strielkūnas, Čigriejus, Savanorių prospekte – Granauskas, Karoliniškėse – Gavelis, Viršuliškėse – Kukulas, Baliukonytė, Vladas Šimkus, Justiniškėse – Sigitas Geda. Jeigu prie tų namų pakabintume lentas, ir vietos bendruomenei rajonas pasirodytų ne toks nykus: „Žiūrėk, čia gyveno rašytojas, čia gyveno dailininkas…“ Toks rašytojo atminimo įprasminimas būtų iš tikrųjų vertingas. 

Kai pirmininkavau Rašytojų sąjungai, man buvo kilusios pora minčių. Karoliniškėse yra namas, kuriame gyveno rašytojas Ričardas Gavelis. Tai yra Vilniui svarbus autorius. Namas šonu stovi į Laisvės prospektą – raudoni blokai, būdingi Karoliniškėms: viename iš tų blokų grafičio ar kokia kita forma būtų galima padaryti garsiąją Aleksandravičiaus nuotrauką, tarkime. Važiuoji Laisvės prospektu ir matai: va, čia gyveno Gavelis. Manau, kad gražu būtų. Gal idėja dar bus realizuota. Su Sigito Gedos įamžinimu Justiniškėse… Ačiū Dievui, pavyko ten Sigito Gedos alėją įvardinti, yra lentelė. Tai jau irgi gražu. Įkalbinėjau Petrą Repšį, kad pastatytume paminkliuką, obeliskėlį. Dabar tas paminkliukas lyg ir žada būti Užupyje. Tai irgi gerai. Bet, mano supratimu, būtų buvę geriau, jeigu būtume jį padarę Justiniškėse, kur gyveno Sigitas Geda. Tai sukurtų ir kultūrinę erdvę tam rajonui. 

Ugnė Žilytė, Jurgos Ivanauskaitės portretas (2017 m., piešinys sepija, sangina ir pastele, 24 x 24,5 cm, dailininkės Ugnės Žilytės asmeninis archyvas). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Ksenija Jaroševaitė, „Katinas“ (2009 m., bronza, apie 30 x 20 cm, Jurgos Ivanauskaitės šeimos nuosavybė). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Suvenyrinis drambliukas iš Jurgos Ivanauskaitės kolekcijos (J. Ivanauskaitės vardo premijos laureatės Aušros Kaziliūnaitės nuosavybė). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

A. Švedas: Labai ačiū. Jūs pasakėte svarbią frazę: paminklų reikia mums patiems. Bet kaipgi mes tą savo vidinį troškimą, poreikį, tam tikrą meilę autoriui ar jo tekstui sugebame parodyti? Dar vienas dalykas, kurį konstatavote, taip pat labai svarbus mūsų diskusijai: labai dažnai naujos atminties vietos steigimo iniciatyva tampa dar viena proga visuomenei susipykti arba nesusitarti. Pirmiausia žvelgiu į Violetą. Norėčiau užduoti iš tiesų sudėtingą klausimą. Aš pats nežinau, kaip į jį atsakyti. Kaip sakė gerbiamas Antanas, gyvenimo nepriklausomybės epochoje patirtis leidžia konstatuoti, kad demokratiniai mechanizmai ne visada veikia. Mes iškeliame iniciatyvą, tada susitariame dėl taisyklių, kaip rinksime projektą konkurso metu, tada nesilaikome tų taisyklių, tada pradedame pyktis, grįžtame prie to proceso ir vėl pykstamės, po to skundžiame vieni kitų priimtas iniciatyvas, stabdome jas ir galų gale nesusitariame. Ką daryti, kai norime ką nors įamžinti, paminėti, išreikšti savo santykį su kultūros žmogumi ir jo nuveiktais darbais ir kartu bandome mirtinai nesusipykti visi tarpusavyje? Koks galėtų būti sprendimas? 

Violeta Davoliūtė: Klausimas tikrai labai sudėtingas. Tikrai neturiu atsakymo, gal tik porą pamąstymų. Čia labai gerai Antanas paminėjo, kad yra didingi paminklai, noras įgyvendinti didingą iniciatyvą, kažkokį atminties projektą. Labai svarbu, su kokiomis erdvėmis tai susiję, kaip tos erdvės apibrėžiamos. Jeigu tai susiję su valstybiškai arba politiškai reikšmingomis erdvėmis, tai kyla, be abejo, ne diskusijos, bet batalijos. 

Tai susiję su tuo, ką Solveiga paminėjo dėl kanono: kad nebuvo diskutuojama, tik dabar pradedama diskutuoti. Man susidaro įspūdis, kad mes galbūt tik pradedame mokytis diskutuoti apskritai, o gal dar tik mokysimės. Nesiseka diskutuoti. Kiekviena iniciatyva tampa ne tik politinio susipriešinimo, bet ir skirtingų patirties grupių susipriešinimo erdve, skirtingų ideologinių perspektyvų erdve. Susidaro įspūdis, kad yra atminčių archipelagas ir žmonės gyvena skirtinguose salynuose. Kaunasi dėl vienintelės projekcijos, kurią nori matyti, ir tai tęsiasi, tęsiasi ir tęsiasi. Ką daryti, kad išmoktume diskutuoti, o ne kautis, ne taškyti vienas kitam dantis, yra labai geras klausimas. Bet, kita vertus, gal tai yra natūralu po tokių pervartų, tokių lūžių, išskaidymo, susipriešinimo įvairiausiomis formomis. Tai pirmiausia susiję su istorine patirtimi, ar ne? 

Dabar dėl tų iniciatyvų. Ėjau į šitą renginį. Ant Kernagio suolelio sėdėjo trys pagyvenę vyrai ir dainavo Kernagio dainas. Penkias minutes pavėlavau, nes visai netikėtai ėmiau ir apsižliumbiau. Aš nesu tokia jau aistringa Kernagio gerbėja. Nebuvo daug žmonių: gal trys vyrai ir viena moteris stovėjo ir žiūrėjo, trys vyrai sėdėjo ir dainavo ant to suoliuko. Ir aš pagalvojau: „O, čia tikrai yra įdomi įpaminklinimo forma: tokia taki, gyva…“ Aš manau, kad žmonės patys įvairiausiomis formomis atmintį įprasmina.

Tarkime, kalbant apie Marcinkevičių: jam paminklas jau pastatytas per polemiką – ir tų, kurie jį analizuoja, kritikuoja, demaskuoja, ir tų, kurie jį dievina ir garbina. Paradoksalu, bet jie drauge jau sukūrė jam paminklą, kuris bus ilgą laiką, turbūt labiau pastebimas nei paminklas, kurį jam pastatys – su lyra, su arkliu, su kardu ar kaip jau susitars tie, kurie tarsis dėl jo paminklo.

Yra du procesai. Vienas yra diskusijų, kivirčų, skundų procesas. O kitas – tos takios atminties, kuri keičia ekosistemą visai kitokiais būdais: ne per didingus paminklus, bet per pavadinimus auditorijoms, premijų ar stipendijų studentams sukūrimą – gražias iniciatyvas, kurios yra takesnės nei akmeniniai paminklai ir gal ilgalaikiškesnės kai kuriais aspektais.

Vincas Kisarauskas, Kristijono Donelaičio portreto eskizai (Vilnius, 1986 12 31–1987 01 08, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
T. J. Abraitis, atvirukas „Simonas Daukantas“ (Čikaga, JAV, XX a. pr., 8,9 x 13,9 cm, Trakų istorijos muziejus). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka
Elvyra Radauskaitė, bareljefas „Salomėja Nėris“ (apie 1974 m., varis, liejyba, skersmuo 24 cm. Salomėjos Nėries ir Bernardo Bučio namai-muziejus). Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Vygaudo Juozaičio nuotrauka

A. Švedas: Violeta, labai ačiū. Violeta vėl kreipia mūsų dėmesį „minkštų“ atminties vietų arba takių, gyvų, labai emociškai šiltų iniciatyvų link. Aš dabar žiūriu į Rasą ir suprantu, kad teks užduoti sudėtingą klausimą, nes miestas – ypač kalbant apie Vilnių arba didžiuosius miestus – turi Senamiestį, perimetrą, kuriame norima pažymėti svarbiausias istorinio pasakojimo apie įvykius ir asmenybes dalis.

Greta „minkštų“ atminties vietų vis tiek norima steigti atminties vietas iš marmuro, iš granito: kažką iškalti, išlieti aukso raidėmis. Aš prisimenu jūsų knygos „Menas ir politika“ pabaigos žodį, kurį nuolat kur nors pacituoju. […] Jūs rašote: „Nepaisant politinės ideologijos skirtumų, visiems režimams buvo priimtinas konservatyvus portretiškas herojaus ant pjedestalo vaizdinys.“ Rasa, jau kokį trečią kartą iš eilės jūsų klausiu: ką daryti, kad XXI amžiuje Vilniaus senamiestyje statomi paminklai neatrodytų kaip atėję iš baudžiavos panaikinimo laikmečio? Ačiū Dievui, kad Jurgos Ivanauskaitės kas nors nesukūrė kaip Žemaitės, Gedimino prospekte pasislėpusios nuo praeivių, kad Ksenija Jaroševaitė sukūrė „Katiną“. Bet pavojus nemoderniomis meninėmis priemonėmis kalbėti apie XXI amžiaus realybę lyg Damoklo kardas virš mūsų galvų kybo. Mes ne viską galėsime išspręsti takiomis atminties vietomis. 

Rasa Antanavičiūtė: Tas tiesa. Čia besiklausant jūsų mėgstamų rašytojų įamžinimo objektų sąrašo man kilo mintis, kad rašytojai – dar visai laimingi žmonės. Jų paminklai nėra patys baisiausi, didžiausi – politikai „nusipelno“ socrealistinių, realistinių figūrų. 

Klausimas, ką daryti, yra panašus į užduotą Violetai. Jeigu mes žinotume, ką daryti, tai ir bandytume kažką pakeisti. Keičiame taip, kaip mokame. Deja, per 30 metų nelabai kas pasikeitė. Ruošdamasi naujam projektui praėjusią savaitę turėjau progą grįžti atgal į paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį ir pasižiūrėti, kokios batalijos dėl paminklų statymo vyko tuomet. Iš tiesų viskas taip pat. Skirtumas tas, kad 1988–1992 metais menininkai dalyvavo konkursuose ir tikėjo, kad galima ką nors pakeisti, kad Vilniuje galima pastatyti kitokių įamžinimo ženklų – takesnių, labiau interaktyvių, kaip, pavyzdžiui, Kernagio suolelis. Juk tie trys vyrai sėdėjo ne šiaip ant suolelio, o sėdėjo ant bronzinio Kernagio suolelio. Jiems buvo sukurta erdvė, kurioje galima pasireikšti.

Tarp pačių pirmųjų konkursų buvo kunigaikščio Gedimino, Vilniaus miesto įkūrėjo, konkursas Katedros aikštėje ir masinių trėmimų aukoms Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje, 1991 metais – Sausio 13-osios aukoms ir kitoms tų metų nepriklausomybės aukoms. Pavyzdžiui, Naujosios Vilnios geležinkelio stoties konkursą laimėjo Mindaugas Navakas su tokiu kresnu baltu granitiniu kryžiumi ant simbolinės platformos. Žiuri išrinko šitą paminklą. Laikraštyje radau Navako komentarą: kaip gerai, kad pradedame statyti tokius paminklus, pagaliau atėjo laikas… Bet paminklą inicijavo patys tremtiniai, tremtinių artimieji, taip pat – Vilniaus savivaldybė. Iš dalies tremtiniai ir finansavo to paminklo statymą. Užsakovams netiko ta pasiūlyta forma, kurią žiuri išrinko. Labai panašiai buvo ir su Gedimino paminklu. Labai panašiai buvo su Sausio 13-osios aukų paminklais. Jau tada skaudžiai, pribloškiamai pasirodė, kad profesionalų, specialistų ir visuomenės, užsakovų nuomonė nesutampa. Kad lūkesčiai yra skirtingi, kad tų ženklų perskaitymo galimybės yra kitokios.

Labai gaila, bet po to, per šiuos 30 metų, padėtis nepasikeitė. Gebėjimas perskaityti kitokius, šiek tiek paslaptingesnius, šiek tiek gilesnius atminties ženklus neatsirado. Greičiausiai dėl to kyla paminklai, kuriuos lengva perskaityti. Pamatęs tokį paminklą žiūrovas, praeivis nepadarys klaidos: jis tikrai žinos, kad čia yra Basanavičius, o ne kas kitas, tikrai supras, kam paminklas skirtas… Užsakovai, finansuotojai vengia rizikuoti. Per mažai įdedama pastangų, kad kitokie ženklai būtų suprantami. Aš ir pati prisiimu atsakomybę, nes esu menotyrininkė. Galbūt ir mes ne viską padarėme. Galbūt buvo per mažai diskusijų, pokalbių, kad būtų galima įtikinti, kad tų ženklų gali būti visokių. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kita vertus, nenoriu pasakyti, kad visi paminklai turi būti abstraktūs, simboliniai, nematomi, sunkiai suprantami. Manau, kad turi būti šioks toks balansas. Žmonės turi teisę gatvėse matyti paminklus, kuriuos supranta, kurie jiems labai patinka. Tačiau turėtų atsirasti ir tokių, už kuriuos atsakomybę prisiimtų miesto valdžia, politikai. Tokių, kurie būtų šiek tiek sudėtingesni. […] Tam reikalingas dar vienas žingsnis. Yra praraja: vyksta konkursas, žiuri išrenka nugalėtoją, ir tada staiga viskas pasibaigia, užsakovas nebetiki žiuri nuomone, tiki visuomenės komentarais. Nebėra vienos komandos: trūksta palaikymo, kuris tęstųsi ir po konkurso.

Na, dabar galvoje turiu Lukiškių aikštės paminklo istoriją ir Andriaus Labašausko laimėjimą. Po šito laimėjimo labai pritrūko solidarumo tarp užsakovų. Palaikyti skulptorių: ne sakyti, kad tai yra tobulas projektas, bet suvienyti jėgas, paprašyti pagalbos iš kitų, labiau patyrusių specialistų, kad tas projektas taptų dar geresnis. Pasikviesti žmones, kurie galėtų aiškiai, suprantamai, pagaviai paaiškinti, apie ką tai yra. Šitos dalies pas mus apskritai nėra, tokios praktikos nėra. Dėl to prasideda batalijos, prasideda labai karšti mūšiai spaudoje, žiniasklaidoje, viešojoje erdvėje. Tada politikai tiesiog išsigąsta. Neapsimoka tokių batalijų nepaisyti. Čia bandau receptą išdėstyti. 

Visos diskusijos vaizdo įrašas:

Diskusija vainikavo 2020 m. prasidėjusį Nacionalinės bibliotekos projektą „Rašytojų įamžinimas XIX–XXI a. Lietuvoje“. Projektą parėmė Lietuvos kultūros taryba, jis įgyvendintas bendradarbiaujant su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu. Bene ryškiausiu projekto akcentu tapo paroda „Exegi monumentum: Lietuvos rašytojų įamžinimas“. Parodos videogidą, vedamą literatūrologės dr. Viktorijos Šeinos, rasite Nacionalinės bibliotekos „YouTube“ kanale.