„Raudonasis badas“: prieš ukrainiečius nukreipta tyčinė Stalino katastrofa

Tai ciniško melo ir abejingumo industrijos, kerojusios Sovietų Sąjungoje, skerspjūvis, o kartu įspėjimas šiandienai: jeigu iš istorijos nepasimokome, istorija kartojasi.

Knygos, kurią išleido „Tyto alba“, pristatymas Vilniaus knygų mugėje vyks vasario 25 d., šeštadienį, 14 val. „Litexpo“ Forume.

1929 m. Stalinas ėmėsi įgyvendinti savo žemės ūkio kolektyvizacijos politiką – iš tiesų antrąją revoliuciją Rusijoje. Milijonai valstiečių buvo priversti atiduoti savo žemę ir stoti į kolūkius. Rezultatas buvo pražūtingiausias Europos istorijoje badas: 1931–1933 m. Sovietų Sąjungoje mirė penki milijonai gyventojų. Tačiau, užuot siuntusi pagalbą, sovietų valstybė pasinaudojo šia katastrofa stengdamasi išspręsti Ukrainos jai keliamą politinę problemą. Daugiau kaip trys milijonai mirusiųjų buvo ukrainiečiai, kurie neteko gyvybių ne todėl, kad buvo atsitiktinės blogos politikos aukos – valstybė sąmoningai buvo nusiteikusi juos sunaikinti.

Skaitykite A. Applebaum knygos „Raudonasis badas“ ištrauką.

***

Įspėjamųjų ženklų buvo daug. Ankstyvą 1932 m. pavasarį Ukrainos valstiečiai pradėjo badauti. Slaptosios policijos pranešimuose ir laiškuose iš visų Sovietų Sąjungos grūdus auginančių regionų – Šiaurės Kaukazo, Pavolgio regiono, Vakarų Sibiro – viename per kitą buvo rašoma, kad nuo alkio tinsta vaikai, šeimos minta žole ir gilėmis, valstiečiai ieškodami maisto palieka savo namus. Kovą gydytojų komisija netoli Odesos gyvenvietės gatvėse išvydo lavonus. Niekas nebeturėjo jėgų jiems palaidoti. Kitoje gyvenvietėje vietos valdžia nuo atvykėlių stengėsi nuslėpti, kad žmonės miršta. Neigė tai, nors viskas vyko lankytojų akyse.

Badmečio sprendimai, 1932 m.: rekvizicijos, juodieji sąrašai ir sienos 

Kaip žydai, kuriuos Mozė išvedė iš Egipto vergijos, puslaukiniai, kvaili, nerangūs rusų kaimo žmonės… išmirs, ir nauja gentis užims jų vietą – raštingi, protingi, nuoširdūs žmonės. 

Maksimas Gorkis, Apie rusų valstietį, 1922

Kažkurią ankstyvą 1932 m. lapkričio 9 d. valandą – praėjus dviem dienoms po iškilmingo penkioliktųjų revoliucijos metinių minėjimo – Nadežda Alilujeva, Stalino žmona, nusišovė nedideliu pistoletu. Mirė iš karto. 

Po kelių valandų palaikus apžiūrėjęs gydytojas paskelbė, kad mirties priežastis „atvira širdies žaizda“. Netrukus, piktai apsižodžiavęs su Molotovu ir Kaganovičiumi, gydytojas apsigalvojo. Mirties liudijime kaip mirties priežastį įrašė „ūminį apendicitą“. Šio pokyčio politika artimiausiam Stalino ratui buvo visiškai aiški: 1932 m. rudenį visi žinojo, kad Nadios savižudybė, neatsižvelgiant į tikrąsias priežastis, bus aiškinama kaip politinio protesto forma netgi kaip skausmingas riksmas dėl plintančio bado.

Teisinga tai ar ne, būtent taip prisimenama Nadios savižudybė. Po daugelio metų jų dukra Svetlana rašė apie „siaubingą, pribloškiantį“ motinos nusivylimą tėvu ir jo politika. Šnekus osetinas, susipažinęs su Nadia 1929 m. per studentišką vakarėlį, prisiminė jos simpatijas Stalino didžiausiam oponentui Bucharinui, kuris prieštaravo kolektyvizacijai, todėl neteko kėdės Politbiure ir galiausiai gyvybės. Badas Pramonės akademijoje buvo nuolatinė bendrakursių tema, ir keletas žmonių ten girdėjo, kaip ji smerkia kolektyvizaciją. Paskutiniais gyvenimo mėnesiais ją kamavo dažnos migrenos, pilvo skausmai, greita nuotaikų kaita ir isterijos priepuoliai. Ilgainiui šie negalavimai buvo priskirti ūminei depresijai. O tuo metu jie buvo vadinami – pašnibždomis – nešvarios sąžinės, nusivylimo ir desperacijos požymiais. 

Be abejo, badu nesidžiaugė ir kiti Stalino artimiausios aplinkos žmonės. Žiūrėdami pro savo gerai įrengtų traukinių nėriniuotas užuolaidėles daugelis aukštesniųjų bolševikų tą vasarą pamatė siaubą keliančių dalykų, o keli buvo pakankamai drąsūs pasakyti apie tai savo vadui. 1932 m. rugpjūtį, dar ilsėdamasis Sočyje, Stalinas gavo laišką iš Klemento Vorošilovo, netrukus tapsiančio gynybos liaudies komisaru. 

Visame Stavropolio krašte mačiau nedirbamus laukus. Tikėjomės gero derliaus, bet jo nebus… Tiesa, pro traukinio langą visa Ukraina atrodo dar mažiau dirbama nei Šiaurės Kaukazas… Apgailestauju, kad tokius dalykus pasakoju per atostogas, bet negaliu tylėti. 

Kitas aukštas karinis veikėjas, pilietinio karo didvyris Semionas Budionas taip pat parašė Stalinui iš traukinio: „Pro traukinio langus žiūrėdamas į žmones matau, kokie jie pavargę, senais nudėvėtais drabužiais, o mūsų arkliai – viena oda ir kaulai.“ Kira Alilujeva, Nadeždos dukterėčia, keliaudama į Charkivą aplankyti dėdės Stanislavo Redenso, tuo metu Ukrainos OGPU viršininko, geležinkelio stotyse irgi matė elgetas, išsekusius žmones ištinusiais pilvais. Ji papasakojo motinai, o ši pasakė Stalinui. Jis numojo į pasakojimą ranka: „Ji vaikas ir viską prasimano.“

Tą patį matė bei girdėjo ir kiti, sovietiniam lyderiui ne tokie artimi žmonės. Bucharinas tuo metu jau buvo atsisakęs savo nuomonės: 1930 m. gruodį jis pareiškė supratęs, kodėl reikėjo sunaikinti buožes ir „sugriauti senąją struktūrą“. Tačiau kiti – ne. Maskvos partijos viršininkas Martemianas Riutinas buvo vienas iš jų. 1930 m. Riutinas buvo pašalintas iš partijos už „dešiniųjų oportunistinių pažiūrų skelbimą“, tačiau, kitaip nei Bucharinas, savo nuostatų neatsisakė. Buvo suimtas, vėliau paleistas. Tačiau palaikė ryšius su kitais būsimais disidentais ir 1932 m. pavasarį pasikvietė dešimtį jų padėti parašyti opozicijos pareiškimą. Rugpjūtį Maskvos priemiestyje susirinkusi grupė baigė rengti politinę platformą, kviečiančią į permainas, ir trumpesnį „Kreipimąsi į visus partijos narius“. Abu dokumentai buvo perrašomi ranka ir platinami paštu Maskvoje, Charkive ir kituose miestuose. 

„Riutino platformoje“, kaip ji imta vadinti, Stalinas smerkiamas anaiptol ne dviprasmiškais žodžiais. Autoriai vadina jį „politiniu intrigantu be skrupulų“, pašiepia jo pretenzijas tapti Lenino įpėdiniu ir kaltina terorizuojant tiek darbininkus, tiek valstiečius. O labiausiai Riutiną pykdė Stalino išpuolis prieš sovietinį kaimą. „Visuotinės kolektyvizacijos“ politika, pareiškė Riutinas, nebuvo savanoriška, kaip skelbė propa- ganda, ir nėra sėkminga. Priešingai: 

Ji grindžiama pačia žiauriausia tiesioginių ir netiesioginių formų prievarta, skirta priversti valstiečius stoti į kolūkius. Ji grindžiama ne jų padėties gerinimu, o tiesioginiu ir netiesioginiu išnaudojimu ir masiniu skurdinimu… nepasitenkinimas, Stalino nukreiptas prieš buožes, šiuo metu tėra metodas terorizuoti mases ir slėpti savo paties bankrotą. 

Tai ne šiaip klaidos, rašė Riutinas, tai nusikaltimai. Ir kvietė savo bičiu-lius disidentus organizuoti sukilimą: 

Kovodami, kad sunaikintume Stalino diktatūrą, labiausiai turime remtis ne senaisiais lyderiais, o naujomis jėgomis. Šios naujos jėgos egzistuoja, šios naujos jėgos greitai augs. Neišvengiamai iš masių iškils nauji vadai, nauji organizatoriai, nauja valdžia… Vadai ir didvyriai gimsta kovoje. Mes privalome imtis veiksmų. 

Tai grynai bolševikinė kalba, ir tai paaiškina, kodėl perskaitęs Stalinas taip rimtai į ją reagavo. Jau buvo matęs revoliucinę aistrą ir žinojo, kad ją galima vėl įskelti. Informatorius apie ją OGPU valdybai pranešė rugsėjį, ir Stalinas pasigailėjimo neparodė. Vos po kelių dienų iš komunistų partijos buvo pašalintas ir suimtas dvidešimt vienas žmogus, tarp jų Hryhorijaus Petrovskio, Ukrainos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, sūnus ir pats Riutinas. Visi buvo pasmerkti kaip kontrrevoliucionieriai. Visi nuteisti myriop, o kartu su jais ir Riutino žmona bei du suaugę sūnūs. Paskesniais metais skaityti „Riutino platformą“ ar netgi apie ją išgirsti buvo laikoma nusikaltimu, užtraukiančiu mirties bausmę. 

Stalinas tikriausiai manė, kad Riutino pažiūroms vis dėlto pritarė daugelis, ypač žemesni partijos sluoksniai ir žmonės, kasdien bendrau jantys su alkanais kaimo gyventojais, nes po Riutino istorijos jis gerokai jautriau reagavo ir į kitus nepasitenkinimo ženklus. Visą 1932 m. vasarą jis skaitė pranešimus iš visos Sovietų Sąjungos, taip pat ir nerimą keliančias ataskaitas iš Ukrainos. Rugsėjo pradžioje jų atkeliavo daugiau. OGPU teigė Šiaurės Kaukaze nustačiusi kontrrevoliucinę grupę, kurios nariai nepritarė sovietinei politikai, nes „visuotinės kolektyvizacijos tempas buvo per greitas“. Visoje SSRS slaptieji agentai siuntė įspėjimus savo viršininkams apie „naują buožių praktikuojamą taktiką“ ir apie „netikrus“ skundus dėl bado. Jiems buvo liepta atlikti tyrimą: „išaiškėjus, kad badas simuliuojamas, kaltininkai turi būti vertinami kaip kontrrevoliuciniai elementai“. 

Nadios mirtis, Riutino istorija, nerimą keliantys laiškai iš artimų bendražygių, niūrios žinios iš kolektyvizacijos mūšio lauko – visa tai penėjo tą rudenį stiprėjančią Stalino paranoją. Nepasitenkinimas virė visur aplinkui jį ir kontrrevoliucijos galimybė staiga pasirodė reali. Istorikai seniai manė, kad 1932 m. vasaros ir rudens įvykiai paskatino 1937–1938 m. masinius areštus ir egzekucijas, paskui pavadintus Didžiuoju valymu. Tačiau dar jie tiesiogiai lėmė keletą neeilinių sprendimų, turėjusių įtakos Ukrainai. 

Tą rudenį dar buvo galima pasukti atgal. Kremlius galėjo pasiūlyti Ukrainai ir kitiems grūdus auginantiems SSRS regionams maisto paramą, kaip režimas padarė 1921 m. ir stabčiodamas jau ėmėsi daryti tą rudenį. Valstybė galėjo perskirstyti visas turimas atsargas arba atsivežti maisto iš užsienio. Netgi galėjo paprašyti – kaip ir 1921 m. – užsienio pagalbos.

Tačiau Stalinas ėmėsi griežtos kalbos su Ukraina, taip pat ir su labai ukrainietišku Šiaurės Kaukazu. „Išsikelkite užduotį greitai transformuoti Ukrainą į tikrą SSRS tvirtovę, iš tiesų pavyzdinę respubliką“, – tokie buvo Stalino žodžiai Kaganovičiui rugpjūtį. „Išbarkite Šiaurės Kaukazo vadovybę už blogą darbą dėl grūdų rekvizicijų“, – pareiškė jis. Visi kiti kartojo jo žodžius vietose. Spalio pradžioje Stanislavas Kosioras, Ukrainos komunistų partijos generalinis sekretorius, rajonų veikėjus, neįstengusius pakankamai surinkti grūdų, apkaltino puoselėjant „dešiniąsias pažiūras“. Po kelių dienų, praėjus savaitei, per kurią Ukrainos sritys tesurinko vos 18 procentų grūdų kvotos, Ukrainos Politbiuras išsiuntė panikos sklidiną laišką vietos partiniams vadovams, įspėdamas, kad „beliko mažai laiko“, ir ragindamas „partines ir valstybines agentūras liautis elgtis ramiai“. Netrukus Molotovas atvyko į Charkivą, o Kaganovičius leidosi į Šiaurės Kaukazą „kovoti su klasiniu priešu, kuris sabotuoja grūdų rinkliavas ir sėją“. 

Vis dėlto 1932 m. lapkritį buvo aišku, kad rudeninis derlius plano neatitiks. Visoje SSRS jis buvo 40 procentų, o Ukrainoje – 60 procentų mažesnis, nei centras buvo suplanavęs. Įdomu, kad visa produkcija sumažėjo ne taip smarkiai kaip 1921 m., tačiau kitus kelerius metus pasiliko maždaug tokia pati. 1931–1932 m. visoje SSRS bendras derlius siekė 69,5 milijono tonų (mažesnis, palyginti su 1930–1931 m. suplanuotais 83,5 milijono); 1932–1933 m. iš viso 69,9 milijono tonų. 1933–1934 m. SSRS nuėmė 68,4 milijono tonų, o 1934–1935 m. iš viso tik 67,6 milijono. Bet valstiečiams užkrauti nerealūs valstybės reikalavimai – lūkesčiai, kad jie pasieks neįmanomus tikslus, – lėmė visiškos nesėkmės įspūdį. O primygtinis reikalavimas, kad valstiečiai pristatytų grūdus, kurių, Stalino nuomone, turėjo būti, sukėlė humanitarinę katastrofą. 

Stalino politika tą rudenį neišvengiamai sukėlė badą visuose grūdus auginančiuose SSRS regionuose. Tačiau 1932 m. lapkritį ir gruodį jis Ukrainai peilį smeigė dar giliau, sąmoningai paskatindamas dar didesnę krizę. Žingsnis po žingsnio, naudodamasi biurokratine kalba ir nuobodžia teisine terminologija, įbaugintų ukrainiečių veikėjų padedama sovietinė vadovybė sukėlė badą badmečio metu – katastrofą, tyčia nukreiptą prieš Ukrainą ir ukrainiečius. 

Keletas tą rudenį priimtų direktyvų dėl rekvizicijų, į juodąjį sąrašą įtrauktų ūkių ir kaimų, dėl pasienio kontrolės ir dėl ukrainizacijos pabaigos – drauge su informacijos blokavimu ir ypatingosiomis kratomis, skirtomis iš milijonų valstiečių namų išplėšti viską, kas valgoma, – sukūrė badą, dabar prisimenamą kaip Holodomoras. 

Holodomoras savo ruožtu lėmė nuspėjamus padarinius: Ukrainos nacionalinis sąjūdis visiškai išnyko iš sovietinės politikos ir viešojo gyvenimo. „Žiaurios 1919 m. pamokos“ buvo išmoktos, ir Stalinas nebeketino daugiau jų patirti.