Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 03 19

Kryscina Banduryna

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Raudonojo pelėsio aukos

Baltarusių poetė Kryscina Banduryna. Dirko Skibos nuotrauka

Kryscina Banduryna yra baltarusių poetė, ši jos esė apie Baltarusiją originalo kalba publikuota dienraštyje „Novychas online“. Tekstą iš baltarusių kalbos vertė Jurgita Jasponytė, redagavo Marius Burokas. Perpublikuojama su autorės sutikimu.

Mes, kaip smurto artimoje aplinkoje aukos, turinčios Stokholmo sindromą, nuolat gyvename pagal vieną ir tą patį scenarijų, tiktai dabar „mylimąją“ atidavėme banditėliams iš Piterio, Maskvos ir Grozno, paleidom ratu, sakydami „kentėk, mano gražuole“ – ir „gražuolė“ kenčia, tai atsikirsdama, tai meiliai rodydama patraukliausias vietas.

Dangus viršum mano miesto sunkus, švininis – pirmas karo meto požymis: galbūt jis toks nuolatos, tačiau slegia pečius būtent dabar, kai jį drasko priešo naikintuvų riaumojimas. Mano miestas, su kuriuo nesusiklostė romanas, nepaisant jo grožio, per visą mūsų pažinties laiką paliko man nemaža skausmingų prisiminimų, kuriuos nelengva ištverti. Pastaruoju metu atrodė, kad mudu su juo jau pasiekėme nebylų abipusį supratimą – tokį šaltą mandagumą, kuris retkarčiais užleidžia vietą šiltesniems jausmams. Tačiau taip tik atrodė: abipusio supratimo daugiau nebėra. Mano miestas, sudėtingos istorijos miestas, nesibaigiančio primityvaus smurto miestas dabar tapo karo miestu.

Kai matau, kaip atsainiai ir išdidžiai mano vaikystės gatvėmis važinėja aptriušusios chaki spalvos mašinų kolonos, pažymėtos raide „V“ (kuri dar visai neseniai reiškė visai ką kita), jaučiuosi išprievartauta. Jaučiu, kaip prievartauja mano žemę. Kaip ir bet kuris vyriškos lyties asmuo, kuriam iš tavęs tereikia tavo kūno, šie – su kamufliažu – jaučiasi čia šeimininkais. Jie tiek metų „šokdino mergaitę“, tiek metų kantriai stengėsi užsitarnauti jos pasitikėjimą… ir štai dabar gali elgtis su ja kaip tinkami. „Mergaitė“ mokės savo kūnu, savigarba, savo vardu.

Ši istorija, kurios niekaip kitaip nepavadinsi, kaip tiktai šlykščia, prasidėjo ne dabar. Kaip ir nesuskaičiuojama daugybė tokių įprastų, it nukopijuotų, istorijų, kur yra prievartautojas ir yra auka, smurto spiralė įsisuko palaipsniui. Nemėgstu jaustis auka, o ir mes, tiesą sakant, toli gražu ne visada esame bejėgiai avinėliai, tačiau faktas lieka faktu: visa šalis tapo auka kolektyvinio prievartautojo, kuriam dažnai paišome ūsus ant veido, bet iš tikrųjų tas veidas mainosi priklausomai nuo vietovės bei įpročių. Tačiau lieka vienintelis nepakitęs dalykas  – sugniaužtas kumštis. „Mylimosios neatiduosim“ galutinai sustatė viską į savo vietas, ir paaiškėjo, kad ją, tą pačią „mylimąją“, kuri kartais keldavo skandalus, mėgindavo atsikirsti ir išvyti lauk įkyrėjusį agresorių, dar ir kaip atiduoda – tarkim, draugui – jei jau prasilošė ir neturi kuo sumokėti.

„O ko gi ji neišėjo?“ – paklausite jūs. „Pati kalta“, – mesite pavymui, kaip kad buvo metama iki šiol šimtams moterų, atsidūrusių panašiose istorijose. Šiomis dienomis likviduota „Radzislava“ galėtų nemažai papasakoti apie tai, kaip sunku smurto artimoje aplinkoje aukai ištrūkti iš prievartautojo letenų – dėl persekiojimų, grėsmės gyvybei, mušimų, prarandamų namų, dėl vaikų ant kupros ir dar daug viso kito. Tačiau „Radislava“ jau nieko nebepapasakos: likimo ironija, kad organizacija, padėjusi moterims išsivaduoti iš smurto, sunaikinta prievartautojų, o viena iš jos lyderių Volha Harbunova – jau daugiau kaip šimtą dienų yra už grotų. Aukos vėl lieka vienos pačios su agresoriais.

Pamenu, kaip man pavyko atsivesti mamą į teismą. Tiek metų patyčių, muštynių, bemiegių naktų, tiek raginimų paduoti prašymus skyryboms, prašymų išvykti, mesti visa tai – viskas veltui. Tėvai susikivirčydavo, išlakstydavo į skirtingas puses, vėl susitaikydavo ir vėl susieidavo. Ir štai mes teismo rūmuose: aš – su sparnuota viltimi, mama – prislėgta būtinybės suvokimo. Perrašome prašymo skyryboms pavyzdį.

Toliau šis pareiškimas niekada nenukeliavo. Ir apskritai, kas kažkada buvo parašyta – apylinkės inspektoriui ir blaivykloje – po tvirtai, įtikinama intonacija ištarto „daugiau negersiu, pažadu“ atsiklaupus ant kelių, buvo atsiimama. Daugeliui metų prabėgus, mama pasakos man apie meilę, vaikus be tėvo ir vyro šalimais poreikį – kas man, kaip aukai, nesirinkusiai gyventi pavojuje, buvo išdavystė.

Negaliu susitaikyti, tačiau suprantu, nes savo kailiu visa tai patyriau.

Aš augau tarsi tik tam ir sukurta, kad ateityje užtikrinčiau kažkokiam vyriškiui komfortą: gaminti, tvarkyti, siūti, skalbti, plauti jo indus, tenkinti jį lovoje sulig pirmu poreikiu, išnešioti ir prižiūrėti jo vaikus ir, svarbiausia, visa tai daryti tylomis, neįkyrint savo kvailais poreikiais. „Jeigu vyras kažko nori, tu privalai jam tai duoti“, – svarbiausia, ką aš supratau, kalbant apie teorinę dalį. Ir štai prasidėjo praktika, „nuostabusis“ geismų, kabinėjimosi ir melo pasaulis atsivėrė man visu savo gražumu.

Bet kuriuo iš šių atvejų galite tiesiog pakeisti žodžius ir vietoje „motinos“ ir „tėvo“ / „žmonos“ ar „vyro“ / „aukos“ ir „prievartautojo“ įrašyti „šalis“ ir „diktatorius“ – paveikslas nuo tų žodžių nė kiek nepasikeis. Mano šalis tapo reguliaraus, sistemingo smurto auka ir taip prie jo priprato, kad dabar pati jam pritaria.

Protestai Baltarusijoje
Protestas Baltarusijoje 2020-aisiais. EPA nuotrauka

2020-aisiais Baltarusijos miestų gatvėse įvairių skaičiavimų duomenimis buvo arti milijono žmonių. Ir tai buvo daugiau nei bet kada, ir mes džiaugėmės, kad pagaliau pabudome ir panorome ištrūkti iš užburto „meilės – neapykantos“ rato. 2022-aisias atsiveria kitokia perspektyva, kitoks reginys: kur buvo likę 4 milijonai (darbingo amžiaus žmonių) tuo metu, kai jų kolegas, kaimynus, draugus, šeimynykščius mušė gatvėse ir autozakuose? Kur jie buvo tada, kai išėjusieji į gatves buvo kankinami Akrescino ir Žodzino kalėjimuose? Ar juos visa tai tenkino – net ir tuomet?

Purvini kamufliažiniais rūbais vilkinčių žmonių batai trypia mano miesto gatves, o jo gyventojai tuo metu ateina į „referendumą“ pavalgyti bufetuose, nusipirkti dešros ir pašokti rinkiminių apylinkių gonkuose po švininiu dangumi, gaudžiančiu nuo naikintuvų. Šio miesto gyventojai nuduoda nepastebintys pasenusios technikos kolonų: geriausiu atveju nusuka akis, blogiausiu – ima kurti ištisus kliedesių kalnus, norėdami išsisukti nuo nepatogios tiesos – tiesos, po kurios įprastas pasaulis nebeegzistuoja, ir ši destrukcija tokia visuotinė, tokia neįveikiama, kad paprasčiau yra užsipilti ausis ir akis karšta propagandos smala, negu ją priimti.

Miestas, kaip degtukų dėžutė, prikištas visokių įmanomų „Grošikų“, „Kapeikėlių“, „Trijų kainų“, „FixPrice“. Smurtautojas laiko „mylimąją“ ant trumpo pavadėlio, leidžiančio tik minimaliai įmanomą egzistavimą. Žmonės, nuolat kovojantys dėl išlikimo, netekę net menkiausios savigarbos ir pagrindo ją turėti, godžiai graužiantys numestą jiems, tarsi kaulą, „mažą pergalingą karą“ – galimybę pasimatuoti Dievo siųstų į žemę superherojų, išlaisvintojų kostiumus. Laisvi nuo sąžinės, kurią jau seniai pakeitė rėksmingas televizorius, jie ramiai užmiega, kol už jų langų, palikusios ilgas netikros šviesos uodegas, neša mirtį į Ukrainos miestus raketos.

Miestas pabunda anksti. Gamykloms reikalingas jų žmogiškasis kuras, ir tie sraigteliai bei veržlės stoja prie nemėgstamo darbo, kur kasdien vyksta pernelyg protingų ir šnekių „valymas“, o tuo metu, kol jie užsidirba pragyvenimui ir agresoriui, gatvėse šliaužioja bjaurūs to paties „draugo“, „vyresniojo brolio“ čiuptuvai, su kuriuo mūsų kolektyvinis agresorius atsiskaito šalies kūnu. Po darbo, didžiuodamiesi priklausymu pačiai švariausiai, dvasingiausiai pasaulyje tautai, tautai „išlaisvintojų“, jie eis į savo „Grošikus“ ir „Kapeikėles“ pirktis makaronų ir dešrelių su nuolaida, kuriuos paskui kažkas nuneš „vargšams kareivėliams“ ligoninėn. O namuose, tvyrant nesibaigiančiai televizinei isterijai, jie vieni kitiems skųsis sukta vadovybe ir nepakeliamomis darbo sąlygomis, pakilusiomis kainomis ir sankcijomis (kuriomis „Vakarai patys ir pasprings“), nekenčiamais kaimynais, apie kuriuos paskui praneš kur reikia – ir visa šalis skaitys naujienas apie eilinius „teroristus“.

Protestas Baltarusijoje 2020-aisiais. EPA nuotrauka

Kai ūkanos viršum mano miesto išsisklaido, taip aiškiai matyti danguje palikti raketų ir lėktuvų dryžiai, pykčio apimti veidai, sumanymai, poelgiai, siekiai. Pavasario saulė apšviečia kiekvieną raidę, kurią rašome savo istorijose – nepriklausomai nuo to, ar rašome pranešimą, romaną ar skundą. O tų skundų šiuo metu vis daugėja: už geltonai mėlynus kaspinus ant kuprinių, už įrašus socialiniuose tinkluose, už prieš karą nukreiptus plakatus languose. Ilgai lauktas niekšės kerštas, kuri beveik prieš du metus paskambino 102 ir įdavė kaimynus – tiesiog šiaip sau, niekas nevertė. Tiesiog iš malonumo bent ką nors padaryti, už savo niekingumą pridergti artimui. Vien todėl, kad šitą artimą lengviau pasiekti.

2020-ieji galėjo tapti tautos gimimo metais. Ji ir gimė, tiesą sakant, – iš tų pačių, dabar sofos karių nekenčiamų gėlių beginklių drąsių moterų rankose, tos moterys nesustabdė tankų, tačiau sustabdė OMONą; iš nusiauto apavo priešais suolus – iš pagarbos sau ir pasauliui, iš negalėjimo kenkti aplinkai ir supanašėti su kita puse; tūkstančiai, dešimtys ir šimtai tūkstančių drąsių žmonių, kurie jau seniai pasirinko gyvenimą, o ne mirtį, meilę, o ne neapykantą, laisvę, o ne vergiją, – ir ne jų kaltė, kad tie, kas pirmieji privalėjo visa tai palaikyti, stojo į priešingą pusę. Ne jų kaltė, kad mūsų pasaulis taip sulaužytas ir apverstas, kad jame smūgiai į nugarą, skundai ir šūviai nuo „savųjų“ – tai normalu.

Mes nesubrendę. Tai paaiškėja dabar, čia, šalies viduje, kur tvarkaraštį nustato ne tie, kurie buvo priversti išvykti ar sėdėti kalėjime, o tie, kurie laisvėje ir kurių namuose vietoje atgailos ikonų seniai kabo televizoriai. Kurie kasdien stovi prie parduotuvių laukdami makaronų ir dešrelių; kurie teisina masines žmonių ir miestų žudynes „rusų gynimu“, „kova su gėjais ir lesbietėmis“, „nacių naikinimu“ ir visu tuo, kuo juos maitina Gėbelso palikuonys; kuriems „svarbiausia – kad taikos dangus būtų viršum MŪSŲ galvų“. Tai apie juos rašė Hannah Arendt, tai jie – tylūs žudikai ateities, jų paties nekenčiamiausio žodžio, nes jo šaknis nusako gyvenimą ir atsakomybę už šitą gyvenimą, atpildą už tai, kas padaryta tokioje lauktoje ir nepasiekiamoje praeityje.

Mes nesubrendę – todėl, kad mus, kaip ir anksčiau, apibūdina ne vertybės, o piniginės storis ir pilnas šaldytuvas. O kalėjimuose tikrai sėdi geriausieji iš mūsų: juos jaudino ir jaudina kažkas daugiau nei tuščias skrandis, ir už tą „kažką daugiau“ jie atidavė savo laisvę – didžiausią bet kurio asmens vertybę.

Tiesa, mums, pasirodo, nepakanka žmonių tam, kad žemė nedejuotų nuo ešelonų ir vilkstinių, nuo ginklų, šaudančių iš čia į mūsų artimuosius, draugus, kaimynus už sienos.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Mes, kaip Stokholmo sindromą turinčios smurto artimoje aplinkoje aukos, nuolat gyvename pagal vieną ir tą patį scenarijų, tiktai dabar „mylimiausią“ atidavėme banditėliams iš Piterio, Maskvos ir Grozno, paleidom ratu, sakydami „Kentėk, mano gražuole“ – ir „gražuolė“ kenčia, tai atsikirsdama, tai meiliai rodydama patraukliausias vietas.

Ji nubus panaudota ir išmesta, ir šis pabudimas bus labai skausmingas. Praeis „išvaduotojų“, „herojų“, „didžiųjų ir nenugalimųjų“, ir „feikų“, ir visos šių „aukštųjų technologijų ginklų“, „naujausios technikos“, „antrosios pasaulio armijos“ karštinė. Kas liks? Variantų nedaug.

Išprievartavimų, žinote, pasitaiko visur (bet nuo tai ne mažiau baisu), o pasekmes galite įsivardinti ir patys: nuo traumos visam gyvenimui ir nepageidaujamų praeities prisiminimų – iki pat mirties. Nė vienos iš jų nelinkiu savo šaliai, bet melsiuosi, jog atsipirktume tuo, ką galima būtų išanalizuoti ir užgydyti – kad galėtume gyventi toliau.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.