Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Ražienų ugnis

Tito Valdo Ancevičiaus nuotrauka

Tekstas perpublikuojamas iš dienraščio „Draugas“ šeštadieninio priedo „Kultūra“ (2022 m. lapkričio 19 d., Nr. 42)

Iš kiekvieno sekmadieninių šv. Mišių pamokslo išsinešu žodžio nuostabą – kažką tokio, ką lyg ir girdėjau, bet buvau pamiršusi, o dabar prisiminiau. Ko nebuvau girdėjusi pasaulyje, o išgirdau šventovėje, prie Dievo kojų. Kas laukė manęs, ilgai ir kantriai, o aš atėjau, ir tai mane ištiko. Kas privertė nupūsti nuo žodžių, sąvokų ir prasmių miglą, ir jie sušvito savo tikrąja šviesa.

Ir praėjusį sekmadienį, žiūrėdama į auksinį Kryžiaus šešėlį ant bažnyčios sienos – kaip jis slenka vis aukštyn, kol pasiekia pilką skliautą – net krūptelėjau, išgirdusi pamokslo eilutę apie antrąjį Kristaus atėjimą, kai Kristų atmetusieji sudegs kaip ražiena, ir neliks jų nė šiaudo, nė šaknies, jie išnyks kartu su šiuo pasauliu.

Daugelis mūsų juk atsimename ir baugias Apreiškimo Jonui eilutes, kai pasaulio didžiūnus ir galinguosius prispaus kalnai, ir jie dejuos ir verks, nes neturės kur pasislėpti.

Kažkaip nesinori dėl to nei džiaugtis, nei liūdėti. Nei jaustis gavusiam satisfakciją už visas savo skriaudas ir neišsipildžiusius troškimus, mokesčius ir sąskaitas. Juk nė vienam žmogui, išlaikiusiam žmogiškumą, nėra džiugu matyti, kaip žūsta toks pat kūnas ir kraujas, kaip ir jo, tegu ir pagedęs. Jeigu pajėgtum, gal net ranką ištiestum, ištrauktum krintantį į duobę, kilsteltum šaką, jį prispaudusią.

Bet kas gi pajėgs pakelti kalnus? Uolas? Riedulius? Kalnynus? Tai pajėgtum tik Tu, Viešpatie. Tai Tavo paslaptis. Tu gelbsti pagalbos trokštančius. Ir palieki tą, kuris mano išsigelbėsiąs be Tavęs.

O bežiūrėdama į keliaujantį Kryžiaus šešėlį, prisimenu ir žodžius apie netikrus pranašus, atėjusius mūsų suvedžioti, ir žodžius, skirtus mūsų prapulčiai, ir artimiausius žmones beigi draugus, kurie gali pasirodyti kaip priešai, ir įvairius laiko ženklus, kurie baugins ir klaidins. Pasidaro skaudu ir liūdna, apima neviltis – ak, nejaugi niekuo negali pasitikėti!..

Ir kai Kryžiaus šešėlis ištirpsta, susiliejęs su bažnyčios skliautu, kaip toji liepsninga ražienų ugnis nušvinta suvokimas: juk Tu, Viešpatie, palikai mums savo Žodį. Kas begali būti tikriau ir svariau? Kas gali mums labiau pagelbėti, kai bijosime griūvančių kalnų ir pasaulio galingųjų dejavimo?

Juk ne pasaulio galingieji, ne didžiūnai, ne karalysčių, galių ir pasaulio žodžių valdovai, o Tu, Viešpatie, mums ištarei: nebijokite! Tegu dega ražienos, liepsnoja šiaudai – o jums nė plaukas nuo galvos nenukris.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien