Reabilitacijos centro vadovas: „Kontroliuoti savo gyvenimą gali tik tol, kol esi blaivus“

Valdas žino, ką kalba, nes pats buvo giliai įklimpęs į priklausomybę nuo narkotikų. Radijo laidoje jis dalijasi, nuo ko viskas prasidėjo, kaip iš šios gilios duobės išbrido ir dabar padeda tai padaryti kitiems.

Nė neįtarė, kaip pasikeis gyvenimas

Jaunystėje V. Šiškus niekuo nesiskyrė nuo kitų jaunuolių, lankė krepšinio mokyklą. Būdamas penkiolikos, su mokyklos draugais iš smalsumo pradėjo ragauti alkoholio, vaistų. Nė vienas iš jų negalvojo, kad nueis blogu keliu.

„Mano šeima nebuvo asociali. Turėjau tėvą ir mamą, kurie mane mylėjo. Su mumis kartu gyveno ir močiutė. Buvau kaip ir dievotai auklėjamas, neturėjau vidinių problemų, kurios būtų paskatinusios vartoti, – XFM radijo laidai „Jaunimo kodas“ pasakoja Valdas. – Vieną dieną sutikau žmogų, kuris man tapo autoritetu. Jis turėjo ilgus plaukus, grojo gitara ir paprasčiausiai pasiūlė man narkotikų.“

Tada jaunuolis dar nežinojo, kaip jo gyvenimas pasikeis. Valdui narkotikai nepatiko, nuo jų netgi darėsi bloga. Naujieji „bičiuliai“ sakė, kad pavartojus jiems irgi būna bloga. O kad blogumo nejaustų, jie vėl vartodavo. Valdas manė, kad jam taip tikrai nenutiks.

Įsivaizdavo kovojąs su sistema

Kurį laiką priklausomybė neišsivystė, bet jaunuolis pradėjo po truputį nykti. Tuo metu jam patiko draugai, su kuriais jis bendravo, jautėsi kovojantis su sistema. Buvo sovietmetis, paauglystė, norėjosi išskirtinumo.

Nepraėjus nė metams Valdas per savo šešioliktą gimtadienį į venas jau leidosi intraveninių narkotikų. Tą pačią vasarą tapo priklausomas nuo narkotikų, skausmas suko kojas. Štai tada, supratęs padėties rimtumą, jis išsigando, tačiau vis tiek galvojo: „Esu dar jaunas, spėsiu mesti.“

Pradedantieji vartotojai, nors aplinkui ir mato kenčiančius narkomanus, yra klaidingai įsitikinę, kad jiems taip neatsitiks. „Narkotikas yra tartum dvasia, kuri ateina ir visiems vienodai meluoja: nebijok, nieko blogo tau neatsitiks. Tu jaunas, spėsi mesti. Žiūrėk, kiek aplinkui žmonių vartoja. Čia tik žolė, čia tiktai viena tabletė. Vienas kartas – nieko tokio. Taip žmogus yra apgaunamas“, – sako XFM svečias.

Meldėsi ir močiutė, ir mama

Laidos pašnekovas į narkotikus buvo stipriai įklimpęs – pats juos gamindavosi ir pats nusipirkdavo. Mama apie Valdo narkotikų vartojimą sužinojo tik po kelerių metų, ją ištiko šokas – labai stipriai išgyveno, net susirgo depresija.

Valdo močiutė buvo pamaldi katalikė, ji meldėsi už keturias šeimos kartas pastaruosius dvylika savo gyvenimo metų. Valdas vartojo narkotikus jau apie septynerius metus, kai vieną dieną prieš Dievą suklupo ir jo mama: „Dieve, jeigu Tu esi, padėk. Aš negaliu daugiau ištverti šito.“

Moteris įtikėjo Dievu ir prisijungė prie krikščionių Sekmininkų bendruomenės. Ji pasveiko nuo depresijos, pradėjo apie Viešpatį liudyti ir sūnui. Bet jis nieko nebeprisimena, išskyrus jos perpasakotą regėjimą, jog jis sutiksiąs žmogų, paliudysiantį apie Jėzų. „Tas žmogus, vardu Bronius, atsirado po pusės metų“, – dalinasi „Jaunimo kodo“ pašnekovas.

Bronius pasakojo apie savo išgyvenimus ir asmeninį santykį su Jėzumi. Tikintysis nieko nemokė, bet, Valdui keliant aibę klausimų apie tikėjimą, nuoširdžiai atsakinėjo.

„Jam išėjus patyriau tokį regėjimą, kurio metu buvau nublokštas į didžiulę tamsą. Tokią tamsą, kurioje negalėjau net pirščiuko pajudinti, buvo visiška tyla. Toje tamsoje jaučiau, kad tai yra amžinybė. Aš neturėjau jėgų, atrodė, kad aplinkui vaikšto kažkokie šešėliai, tokie kaip žvėrys. Paskui mane į viršų pakėlė didelė šviesa. Pradėjau lėkti tarsi šviesos greičiu, ėmiau rėkti: Dieve, nereikia, man susprogs širdis nuo tos šviesos! Regėjime mačiau, kad Kristaus kraujas laša nuo manęs ant kryžiaus“, – sukrečiančiu išgyvenimu dalijasi jaunas vyras.

Nesėkmingai bandė kovoti pats

Naujasis pažįstamas Valdui papasakojo apie savąjį regėjimą, kad jie susitiks jau danguje. Po kelių savaičių Bronius mirė nuo infarkto. Pasirodo, pas jaunuolį buvo atėjęs po antro infarkto. Taigi paliudijo apie Viešpatį ir netrukus išėjo į amžinybę.

„Aš supratau, kad Dievas labai šventas. Su jokia nuodėme pas Jį negali ateiti. Nutariau: mesiu vartoti narkotikus, vogti, rūkyti ir eisiu pas Dievą. Tai buvo didžiausia mano klaida. Aš pradėjau pats daryti savo darbus, stengtis, bet kiti treji su puse metų buvo didžiausias kritimas žemyn“, – sako Valdas.

Nors laikas bėgo, vaikinas neturėjo jėgų išsilaisvinti iš priklausomybės nuo narkotikų ir pajuto didžiulį nusivylimą. Per tą laikotarpį teko ir susidurti su policijos pareigūnais. Tuo metu nuo Valdo nusisuko net šeimos nariai. Jam nepadėjo net susirgus sepsiu ir kitomis ligomis. Žadėjo tik palaidoti.

Neviltyje šaukėsi Viešpaties

1995 m. rugpjūčio 1-ąją, būdamas landynėje, jaunuolis prisiminė Dievą ir galvojo dar kartą atsiklaupti ir šauktis Jo: „Atsiklaupiau ir pasimeldžiau visomis katalikiškomis maldomis, kokias tik mokėjau. Tuose namuose radau Kennetho E. Hagino (Amerikos pamokslininkas) knygutę, kurios pabaigoje buvo užrašyta malda: „Jėzau, aš kviečiu Tave į savo širdį. Ateik ir nuvalyk mano nuodėmes. Atsiprašau dėl jų ir atiduodu Tau savo gyvenimą.“

Po šios nuoširdžios maldos Valdo širdį užliejo begalinė ramybė. Tačiau jis vis dar galvojo, kad Dievas nieko neduoda už dyką, ir davė Dievui pažadą, jog mes rūkyti, jeigu bus išgelbėtas. Tą naktį puikiai išmiegojo. Ryte vėl norėjo rūkyti, bet surūkė tik pusę cigaretės. Paskui ilgą laiką Valdas pasislėpęs rūkydavo tik po vieną cigaretę per dieną.

„Tada įvyko tikrasis mano atsivertimas“, – pabrėžia pašnekovas.

Pradėjo padėti kitiems

Valdas pasakoja, kad Dievas palaipsniui pradėjo atkurti visą jo gyvenimą. O po kiek laiko į jį kreiptis ėmė ir pagalbos reikalingi likimo broliai. Pas Valdą ateidavo daug žmonių, kartais susirinkdavo net septyniolika, kuriems reikėdavo pagalbos.

Nežinodamas, ką su jais daryti, priimdavo juos pas save į namus. Dėl jų kildavo daug rūpesčių. Šie žmonės išeidavo ir vėl vartodavo narkotikus, juos paguldydavo į detoksikacijos skyrių, o kai Valdas ateidavo jų aplankyti, jų jau neberasdavo.

Valdas pradėjo domėtis reabilitacijos bendruomenėmis, kuriose priklausomybių turintieji padeda vieni kitiems, teikė pagalbą benamiams Kaune, tarp kurių buvo daug turinčiųjų priklausomybę nuo narkotikų.

Vėliau, norėdamas įkurti reabilitacijos centrą, Valdas pirmiausia kreipėsi į miesto valdžią, bet pagalbos nesulaukė. Padedamas Bažnyčios, pats su reabilitacijos bendruomene nusipirko pastatą už 7000 litų, kuriuos turėjo sumokėti per dvejus metus. Be santaupų, šildymo, vandens ir elektros – tokiomis sąlygomis Valdas čia atvyko gyventi su dviem žmonėmis.

„Mūsų reabilitacijos centrui „Sugrįžimas“ jau dvidešimt dveji metai“, – džiaugiasi Valdas. Jame nuolatos gyvena apie dvidešimt žmonių.