2021 11 12

Irena Eglė Laumenskaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Reformos Bažnyčioje ir mūsų dalyvavimas

Betliejaus seserys Izraelyje. EPA nuotrauka

Pradėsiu nuo abejonės: ar gerai, kad mes, krikščionys katalikai, pasekėme pasaulietinę žiniasklaidą užsikrėtę ta pačia „demaskavimo“ dvasia, o ypač kai dalykai neliečia mūsų gyvenimo? Ne todėl, kad pagal lietuvišką posakį „ne mano kiaulės, ne mano pupos“ turėtume būti jiems abejingi, bet, kad nelabai pažįstame to, apie ką kalbame.

Apie tai mąsčiau „Bernardinuose“ skaitydama Nomedos Hofertaitės straipsnį „Sunki, bet būtina Betliejaus seserų vienuolijos reforma“. Popiežiaus Pranciškaus pradėtas sinodinis kelias kviečia mus visus dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Tačiau kaip? Kalbantis tarpusavyje mums visiems aktualiais Bažnyčios gyvenimo klausimais – pasauliečiams drauge su dvasininkija, nes mes visi esame Bažnyčia. Tą tvirtina visi Bažnyčios dokumentai, bent jau nuo Vatikano II susirinkimo, ir tai mums turėtų būti svarbu (patinka tai konkrečiam vyskupui bei kunigui, ar ne). Tačiau kaip ir kokiu lygmeniu mes kviečiami tai svarstyti?

Manau, sutiksite, kad kompetentingai svarstyti popiežiaus ar vyskupo darbus tais klausimais, kurie neliečia mūsų, kaip pasauliečių, gyvenimo, vargu ar galime. O svarstyti konkrečių kontempliatyviųjų vienuolijų vidaus problemas, kai jose negyvename ir iš vidaus nepažįstame? Tuo tarpu Nomeda Hofertaitė tą ir daro. Sakykime, kad prisiskaitė daugybę kritikos, pažertos Prancūzijos spaudoje, ir užsikrėtė ta dvasia, tačiau ar remdamasi skaityta medžiaga autorė turi pagrindo nagrinėti konkrečią vienuoliją Lietuvoje, kurios, tiesą sakant, gerai nepažįsta?

Tai akivaizdu iš kelių faktinių klaidų, kurios nepasitikrinus buvo pateiktos kaip tikrovė. Dėl jų pasitikslinau klausdama pačių seserų (nes jos geriau žino, kaip buvo parašyta bendruomenės regula), kad buvo gautas kartūzų raštiškas patvirtinimas dėl teisės šv. Brunoną laikyti ir savo vienuolijos dvasiniu įkvėpėju. Neteisingai buvo suprastas ir Betliejaus seserų pažadas dėl didesnės meilės siekti visų krikščionių vienybės (jis vis išsakomas Sekmadienio vigilijoje, meldžiantis už tai) pavadinant jį „vienybės įžadu“, kurio nėra jokioje kitoje vienuolinėje bendruomenėje. Tiesa, straipsnio pabaigoje pasakojama apie jau vykstančią vienuolijos reformą, tačiau kas beskaito ilgą straipsnį iki galo, kai pradžioje trankiai apšaudoma.

Betliejaus seserys Izraelyje. EPA nuotrauka

Žodžiu, pasaulietė su visa „demaskavimo“ jėga užsipuolė jai nelabai pažįstamą konkrečią vienuolinę bendruomenę. Ir dėl ko? Dėl jos reformavimo. Jei reforma rūpi kokioms nors kitų bendruomenių vienuolėms, jos pačios ir turi apie ją kalbėti pirmiausia savo vienuolijų viduje. Yra geras lietuviškas patarimas: „Nelįsk į kaimyno daržą ravėti burokų, kai tavo darželyje rožės vysta.“ Reforma konkrečiai svarstoma pačių seserų, kurios kaip tik tuo metu tą darė susirinkusios Prancūzijoje, nors pradėta ji buvo anksčiau.

Galiu tą patvirtinti, nes prieš metus ne pirmą kartą vedžiau joms seminarų ciklą ir seseris neblogai pažįstu. Joms pačioms tie pokyčiai rūpi, ir vienuolijos organizacinė struktūra pradėta keisti. Kodėl nuo jos įkūrimo pradžios generalinė vyresnioji ir jos paskirtos konkrečių bendruomenių vyresniosios nebuvo perrenkamos? Tokia buvo ilgalaikė tradicija, orientuojantis į pačios Bažnyčios hierarchinę struktūrą ir subordinaciją tradicinių vienuolijų viduje. Bet ar tai yra mūsų, kaip pasauliečių, Bažnyčioje problema?

Irena Eglė Laumenskaitė. Asmeninio archyvo nuotrauka

Pagal patį „sektos“ apibrėžimą jokia krikščionių bendrija sekta būti negali, nes sektos pagrindinė charakteristika yra tai, jog jos doktrina negali būti žinoma prieš patenkant į ją, o joje jau atsidūrus, įsigali mechanizmai, kurie apsunkina galimybę iš jos pasitraukti. Kiek man yra žinoma, jokia vienuolinė ar kita krikščionių bendruomenė to nepraktikuoja, juolab kad mokymas bei regula yra viešai prieinami.

Grėsmingas žodis „sektiškumas“ reiškia vidinio gyvenimo uždarumą. Iš tikro prašalaičiai negali vaikščioti po vienuolių celes ar ermitažus ir žiūrinėti. Tačiau seserys yra labai atviros priimti pasisvečiuoti tuos, kuriems reikia dvasinės atgaivos, patarimo ir net pagalbos. Nuo jų įsikūrimo Lietuvoje keli tūkstančiai žmonių tą patyrė ir yra joms dėkingi.

Minimų vidinių problemų atsiranda tuomet, kai bendruomenė savo pradžioje aktyviai buriasi, kviečia įsijungti ir nesupranta, kad šitaip gali patraukti ir nestabilios psichikos bei ydingos struktūros asmenų. Jie vėliau sukuria nemažai problemų, nes į tai nebuvo atsižvelgta nuo pat pradžių – nebuvo parengiamųjų programų ir reikiamų mokymų atsakingiesiems. Žodžiu, buvo pernelyg pasitikima vien gerais norais ir nebrandžiu tikėjimu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Jei problema yra vyresniųjų piktnaudžiavimas galia, dėl ko vyko nusikaltimai (seksualinis išnaudojimas, korupcija, psichologinis ir dvasinis smurtas), jie turi būti konkrečiai išaiškinami, dėl ko Vatikanas ėmėsi griežtų priemonių, Prancūzijos vyskupai atgailauja (net kai ne patys tuos nusikaltimus vykdė ar slėpė) ir kviečia aukas kreiptis visokios pagalbos. Piktnaudžiavimas galia ir sąžine, ką popiežius Pranciškus yra įvardijęs kaip klerikalizmo požymius, vyksta visų piktnaudžiavimų atvejais ir pasaulyje. Deja, tik vienetai nesuklumpa ties galios ir pinigų pagunda, nes gavę aukštas pareigas ir didelę atsakomybę nepasinaudoja šiomis privilegijomis.

Tas seniai žinoma, tačiau šiandien atgrasu tai, kad pasaulietinei valdžiai moraliniai kriterijai menkai betaikomi. Mūsų piktinimąsi būtent Bažnyčia sukelia tai, kad tie daug kur paplitę piktnaudžiavimai radikaliai prieštarauja Bažnyčios skelbiamiems dalykams, kurie mums svarbūs. Todėl popiežius Pranciškus pradėjo nuo Bažnyčios: jei ji keisis, pasaulis turės pavyzdį ir gal taip pat pradės keistis. Kinų krikščionys praktikuoja maldą: „Viešpatie, keisk mūsų pasaulį, pradėdamas nuo manęs.“

Popiežiaus Pranciškaus kvietimas išeiti į sinodinį kelią yra laiku. Panašu, kad kol kas mes tik stebime, kaip pajudėjo kiti (jei mums apskritai tai rūpi). Melskimės ir mes ta kinų krikščionių malda, kad taip pat pajudėtume ir tuo būdu įveiktume užsilikusius „demaskavimo“ polinkius.