Regimanto Adomaičio smėlio pilys

Legendiniam Lietuvos teatro ir kino aktoriui REGIMANTUI ADOMAIČIUI (g. 1937 01 31) – aštuoniasdešimt penkeri. Dalijamės jo mintimis, publikuotomis prieš penketą metų Pasvalio krašto istorijos ir kultūros žurnale „Šiaurietiški atsivėrimai“ (2017 m. Nr. 1), pasitinkant 80-ąjį jubiliejų.

Meilė teatrui baigėsi

Šiandien jis nuo teatro jau atsitraukė – pastaruosius metus nebevaidina, o ir pačiame teatre rečiau besilanko. Nebenori, nebepatinka, laikas sustoti, kaip pats sako. Ir ne tik todėl, kad daugiau laiko sau taupo, tiesiog dingo aistra, meilė dingo, nebeliko to virpulio.

„Liko tik tuštuma, nulis, niekas. Būna, prisimenu tą teatro gyvenimą, pagalvoju, tačiau mano širdy teatro nebėra. Ir nei liūdna, nei skauda dėl to, tiesiog konstatuoju faktą“, – kalba R. Adomaitis. 

Pasak jo, aktorius vaidindamas visuomet turi jausti, kad kažką atiduoda, tačiau atiduoti šiandien nebėra ką, viskas jau išdalyta.

Jubiliejus – ir kraštiečių apsupty

Sausio 31-ąją garsiam pasvaliečiui suėjo 80 metų. Ir nors nuo tos dienos praėjo jau keli mėnesiai, aktorius iki šiol gyvena gimtadienio nuotaikomis – draugų, kolegų sveikinimai jį pasiekia įvairiomis formomis. Ką jau ten apie gražių linkėjimų kupinus skambučius kalbėti – scenos bendražygiai R. Adomaičiui ilgiausių metų linkėjo specialiai jam skirtame renginyje Vilniaus mažajame teatre, teatrologė dr. Daiva Šabasevičienė išleido jo biografinę knygą „Smėlio pilys“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017).

Progos drauge pasidžiaugti gražia sukaktimi R. Adomaitis nepraleido ir kraštiečių apsuptyje. Kadangi yra pasvalietis, Vilniuje susitiko su Pasvalio kraštiečių bendrijos nariais, kur, prabilęs tarmiškai, dalijosi sentimentaliomis jaunystės laikų istorijomis.

Apie tai, kaip pasigaminęs meškerę ant Mūšos kranto Šimonių kaime žvejojo, kaip vėliau pagautą laimikį bandė turguje parduoti, apie tai, kaip svajojo tapti rašytoju, kaip Pasvalio pušynėlyje ieškojo poetinio įkvėpimo. Ten eidavo ir fizikos uždavinių spręsti, ten ir merginoms užgimę jausmai savas istorijas plėtojo. 

R. Adomaitis prisiminė ir pirmus aktorystės kelio žingsnius, kai numojęs ranka į kandžias tėvo replikas, kad iš šios profesijos duonos nevalgys, vis tik nusprendė klausyti širdies ir fizikos mokslus iškeitė į scenos gyvenimą.

Fiziką išmainė į aktorystę

Dėl šio sprendimo aktorius prisipažino nė karto nepasigailėjęs – per kelis karjeros dešimtmečius tapęs vienu ryškiausių Lietuvos aktorių gerbėjų širdyse R. Adomaitis iki šiol užima svarbią vietą.

„Meilė teatrui prasidėjo dar mokykloje. Jau net nepamenu, kelintoje klasėje buvau, bet metams bėgant man jis vis labiau ėmė patikti. Įstojau į mokyklos dramos būrelį, vaidindavau – ir man taip patikdavo!“ – pasakoja R. Adomaitis.

Dar besimokydamas Pasvalyje jis ėmė leistis į mini gastroles, kur skirtinguose Lietuvos miestuose kartais pristatydavo įvairius spektaklius. Tuomet, kaip pats sako, įspūdį stiprindavo ir pačios kelionės – juk neretai į kitus miestus tekdavo dundėti traukiniu, autobusu žvyrkeliu kratytis. Tačiau visa tai tarsi suteikdavo dar daugiau žavesio – taigi teatras! – sakydavo.

„Nebenorėjau būti nei poetu, nei rašytoju, nors pradžioje turėjau tokių minčių. Mėgau knygas skaityti, bet teatras patraukė labiau. Tuomet supratau, kad mano ateitis aiški – noriu mokytis konservatorijoje“, – aktorystės amato pradžią prisimena pašnekovas.

Ir nors tuo metu R. Adomaitis pasekė tėvo pėdomis ir krimto fizikos mokslus, visuomet svajojo apie sceną. Kaip pasakojo, neretai net nerasdavo sau vietos, mat visos mintys sukosi aplink… teatrą. Galų gale ketverius metus pasimokęs fizikos nutarė – gana, reikia išbandyti ir įsitikinti, gal tas artisto gyvenimas tik naiviai vilioja, gal visa tai net ne jam.

„Vasarą buvo stojamieji, laikiau egzaminus. Labai blogai pasirodžiau, bet mane priėmė. Matyt, dėstytoja pagalvojo, kad šitas tipas kažkoks neaiškus, buvo įdomu, ko čia iš fizikos sugalvojau lįsti į teatrą, galvojo, kad gal kažkas įdomaus gali išeiti“, – juokiasi R. Adomaitis.

Tikslieji mokslai pravertė ir scenoje

Iš pirmo žvilgsnio dvi sunkiai suderinamos specialybės jo gyvenime ėmė atrasti sintezę – kaip fizikas, įpratęs atsakyti į klausimą „kodėl?“, jis ėmė jo ieškoti ir tapęs aktoriumi, tapo svarbu rasti atsakymą, kodėl vienas ar kitas jo kuriamas personažas elgiasi taip ir ne kitaip. 

Tiesa, klausimas „kodėl?“ jį suvedė su režisieriumi Henriku Vancevičiumi. Spektaklis „Altonos atsiskyrėliai“ R. Adomaitį įtraukė į iki tol mažai ištyrinėtą egzistencializmo temą.

„Egzistencializmo filosofija buvo vadinama buržuazine, tarybiniam žmogui netinkama filosofija, nebuvo nė vadovėlių dar. Pradėjau studijuoti absurdo filosofiją, skaičiau prancūziškai. Galiausiai tapo aišku, apie ką autoriai kalba, jie literatūrą ir dramaturgiją naudojo kaip iliustracijas savo filosofijai. Staiga man viskas tapo akivaizdu, o tada ir vaidinti kitaip ėjosi“, – kalba pasvalietis. 

Būtent šį vaidmenį aktorius vadina vienu svarbiausių – tai buvo didelis tramplinas į vėlesnį aktorystės kelią.

Tarp brangiausių aktoriui spektaklių – ir Algirdo Latėno „Aprengėjas“, Raimondo Banionio „Susitikimas“, kuriame R. Adomaitis su Donatu Banioniu vaidino Bacho ir Hendelio susitikimą, nors šie realiame gyvenime niekada taip ir nebuvo susitikę. 

Kinas – tik saldus desertas

Pašnekovas itin brangina ir savo indėlį kine. Turbūt nėra tokių, kas R. Adomaičio neatsimintų filmuose „Niekas nenorėjo mirti“ ar „Karalius Lyras“. Nors apskritai tuomet pakliūti į kino ekranus buvo kiekvieno aktoriaus svajonė – kinas padėjo pelnyti šlovę, o ir, neslėpkim, finansiškai buvo daug naudingesnė erdvė saviraiškai.

Tačiau R. Adomaitis, kaip ir daugelis jo srities profesionalų, visuomet širdyje labiau mylėjo teatrą – būtent jis yra tikroji aktorystės kalvė.

„Teatras aktoriui reikalingas kaip sportininkui treniruotė – tai pastovus lavinimas toje profesijoje, o norint tobulėti būtent tokios treniruotės labai svarbios. Todėl laikiausi principinio nusistatymo – nepalikti teatro ir nesusivilioti kinu“, – tvirtina pasvalietis.

Tėvo pėdomis pasekė sūnus

Į aktorystės kelią R. Adomaitis įtraukė ir vieną iš trijų sūnų – vidurinysis Gediminas pasuko tėvo pėdomis ir šiuo metu sėkmingai tęsia karjerą Londone. Ten ir gyvena, ten sukūrė šeimą, su svečia šalimi sieja ateitį.

Ir nors G. Adomaičio balsą galima išgirsti lietuviškai įgarsintose reklamose, vis dėlto daugiausia laiko atima darbas su užsienio projektais – Gediminas nepraleidžia aktorių atrankų, filmuojasi įvairiems smulkesniems ir didesniems projektams, filmams.

Vienas solidesnių įrašų jo, kaip aktoriaus, karjeroje – vaidmuo „bondiados“ juostoje „Spektras“. Gediminas tapo pirmuoju lietuvių aktoriumi, kuriam pavyko priartėti prie legendinio Džeimso Bondo personažo.

Tokiu obuolio nuriedėjimu nuo obels R. Adomaitis ir džiaugiasi, ir ne. Jis sako visuomet palaikęs sūnus, nesvarbu, kokią šie profesiją būtų norėję pasirinkti. Kita vertus, pasvalietis tikina niekuomet nelinkėjęs sūnums aktorystės – tai sunkus ir daug jėgų atimantis darbas. 

Kalbant apie R. Adomaičio šeimą, negalima nepaminėti šviesaus atminimo aktorės, dainininkės Eugenijos Bajorytės. Jųdviejų meilės istorija – gana simboliška, poros jausmai įsižiebė filmuojantis filme „Jausmai“.

Žmonos netektį 2011-aisiais išgyvenęs R. Adomaitis ėmė svarstyti apie tai, kad gal laikas po truputį palikti teatrą.

„Kartais galvoju, kad man gyvenime labai pasisekė. Nežinau, kodėl taip Dievas man buvo maloningas, bet davė ir gerą žmoną, ir gerus vaikus, ir gerą profesiją… Durniams sekasi“, – šmaikštauja jis.

Jaunimui linki netingėti dirbti

Tačiau nors save R. Adomaitis vadina sėkmės kūdikiu, kuriam likimas laiku ir vietoje pamėtėjo gražiausius dalykus, jaunimą, ypač nusprendusį pasukti į teatrą, jis ragina ne tinginiauti, o dirbti, dirbti ir dar kartą dirbti. Čia pacituoja filosofo Arthuro Schopenhauerio žodžius: „Dirbk, dirbk. Dirbk, kol numirsi.“

Šiandien aktorius tikina besidžiaugiantis jaunų studentų darbais. Pasak jo, teatras, kuris ateina kartu su jaunais žmonėmis, bus kitoks nei tas, kuriame gyveno ir kūrė jo kartos atstovai.

„Ir labai gerai, juk turi būti judėjimo procesas, – įsitikinęs R. Adomaitis. – Iki šiol nežinau, kas yra įkvėpimas ir kaip jį pagauti. Bet žinau, bet šventai tikiu, kad sėkmė ateina per meilę.“