2022 05 21

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

„Reikia naujo Chaplino, kuris įrodytų, kad kinas nelieka nebylus.“ V. Zelenskio kalba Kanų kino festivalyje

Rež. Charlie Chaplino filmo „Didysis diktatorius“ („The Great Dictator“, 1940 m., JAV) kadras

Gegužės 17-ąją Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis vaizdo ryšiu kreipėsi į 75-ojo tarptautinio Kanų kino festivalio atidarymo ceremonijos dalyvius. Ši istorinė emocinga kalba tapo iškilmingo vakaro kulminacija.

Dešimties minučių V. Zelenskio kalboje, skirtoje, žinoma, karui Ukrainoje, nuskambėjo britų komiko Charlie Chaplino filmo „Didysis diktatorius“ (The Great Dictator, 1940 m.) ir JAV režisieriaus Francio Fordo Coppolos filmo „Šių dienų apokalipsė“ (Apocalypse Now, 1979 m.) citatos. Taip pat V. Zelenskis prisiminė italų režisieriaus Roberto Benigni legendinio filmo „Gyvenimas yra gražus“ (La vita è bella, 1997 m.) ir amerikiečių režisieriaus Quentino Tarantino „Negarbingų šunsnukių“ (Inglourious Basterds, 2009 m.) herojus.

Ne pirmą (ir ne paskutinį) sykį iš V. Zelenskio lūpų pasigirdo reikalavimas Europai palaikyti Ukrainą kovoje už laisvę. Labai aiškiai nuskambėjo žodžiai, kokią didelę reikšmę kinas žmonėms turi šiandien, kinas, gebantis keisti elgesį ir raginantis užimti poziciją. Iki pamatų Rusijos bombų suniokotą Mariupolio dramos teatrą Ukrainos vadovas sulygino su brolių Lumière’ų kino sale Kanuose. O kalbėdamas apie Rusijos ankstų vasario 24-osios rytą pradėtą karą Ukrainoje priminė žodžius iš F. F.Coppolos „Šių dienų apokalipsės“ – apie napalmo kvapą, padvelkiantį rytais.

Vis dėlto V. Zelenskio Kanų kalbos leitmotyvu tapo kitas filmas – Ch. Chaplino „Didysis diktatorius“. Tai istorija apie, regis, iš pažiūros nereikšmingo ir šypsnį keliančio žmogaus pergalę prieš totalitarinės valstybės karo mašiną. Iš esmės Ukrainos vadovas susitapatino su šio filmo pagrindinio herojaus – Ch. Chaplino suvaidinto barzdaskučio – pozicija, pacituodamas jo legendinę frazę apie žmoniškumą. Kartu V. Zelenskis paragino šiandienos kiną ir kino meną apskritai, turintį beribes galimybes, nelikti nebylų.

Viena svarbiausių žinių 75-ajame tarptautiniame Kanų kino festivalyje – Mariupolio mieste, Ukrainoje, kovo pabaigoje nužudyto kino režisieriaus, kultūros antropologo Manto Kvedaravičiaus dokumentinio filmo „Mariupolis 2“ pasaulinė premjera. Penktas, paskutinis, M. Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“ pratęsia režisieriaus filmografiją dar vienu kūriniu, derinančiu antropologo smalsumą ir ypatingą žmogišką jautrumą, poeziją ir atvirą tikrovei žvilgsnį. Filmo montažo režisierė – Dounia Sichov, dirbusi su M. Kvedaravičiumi kuriant filmus „Mariupolis“, „Partenonas“, o filmo režisieriaus asistentė, bendraautorė – Hanna Bilobrova.

M. Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“ pasakoja apie čia ir dabar naikinamo miesto kasdienybę. Filmą į Kanų premjerą palydi žodžiai, atskleidžiantys, kokie jausmai ir mintys M. Kvedaravičiui tapo postūmiu vėl sugrįžti į Rusijos okupantų naikinamą Mariupolį. 

„Žinote, kas Mariupolyje buvo visiškai neįtikėtina? Niekas nebijojo mirties, nors ir manė, kad bijo. Mirtis jau buvo čia, ir kiekvienas norėjo mirti prasmingai. Žmonės padėjo vienas kitam net rizikuodami gyvybe. Jie rūkė lauke ir šnekučiavosi net krintant bomboms. Pinigai nebeegzistavo, nes gyvenimas tapo per trumpas, kad apie juos galvotum. Visi buvo patenkinti tuo, ką turėjo, tapdami geresne savo pačių versija; nebuvo nei praeities, nei ateities, smerkimo, dviprasmybių! Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai. Mirties tikrosios vertės kvapas. Toks ten buvo gyvenimas“, – rašoma filmo pristatyme.

Skaitykite Ukrainos Prezidento V. Zelenskio Kanuose nuskambėjusio pranešimo vertimą į lietuvių kalbą.

Volodymyras Zelenskis kreipiasi į 75-ojo tarptautinio Kanų kino festivalio atidarymo ceremonijos dalyvius. Ukrainos prezidento administracijos nuotrauka

Man didelė garbė kreiptis į jus. Labai ačiū.

Ponios ir ponai. Bičiuliai.

Aš papasakosiu jums vieną istoriją.

Išties žodžiais „aš papasakosiu jums vieną istoriją“ prasideda toli gražu ne viena istorija. Tačiau šioje istorijoje kur kas svarbesnis už pradžią bus jos finalas. Ir tai nebus atviras finalas. Pagaliau jis gali padėti tašką ilgiau nei šimtmetį trunkančioje kovoje.

Šis susirėmimas prasidėjo nuo traukinio atvykimo. Iš jo išlipo herojus ir antagonistas. Ir taip ekrane gimė konfrontacija, peraugusi į realybę. Iš pradžių kinas pasirodė mūsų gyvenime, po to juo tapo.  O dar vėliau ir nuo kino ėmė priklausyti, kokia bus mūsų ateitis.

Šiandien mano istorija – būtent apie šią kovą. Apie kovą. Ir apie ateitį.

Patys baisiausi XX amžiaus diktatoriai mėgo kiną. Šis faktas apie juos žinomas. Tačiau pats svarbiausias dalykas iš to, kas liko po diktatorių, – tai šiurpūs dokumentiniai kino kronikos kadrai. Ir filmai, kuriais buvo mestas iššūkis šiems diktatoriams.

1939 metų rugsėjo 1-ąją Kanuose turėjo prasidėti pirmasis festivalis. Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Šešerius metus kinas šio karo fronte buvo kartu su visa žmonija. Šešerius metus kinas kovojo ir už laisvę, ir, deja, diktatūros naudai.

Atsigręždami į kiną galime matyti, kaip laisvė judėjo pergalės link. Ir kaip galų gale ji neleido diktatoriams užkariauti žmonių širdžių. Šiame kelyje nutiko daug labai reikšmingų dalykų. Vis dėlto pats ryškiausias – 1940-aisiais. Kai pasaulis išvydo antagonisto akistatoje iš pažiūros blankų vaikį, visai nepanašų į herojų. O jis toks buvo.

Anąsyk Charlie Chaplino „Didysis diktatorius“ neįveikė tikrojo diktatoriaus. Tačiau su šiuo filmu kinas liovėsi būti nebylus. Nebylus visomis prasmėmis. Kinas prabilo, ir tai buvo būsimos laisvės pergalės balsas. Jau tada, 1940-aisiais. Kai iš ekranų nuskambėjo: „Žmogiškoji neapykanta praeis, ir diktatoriai mirs, o valdžia, kurią jie atėmė, grįš į žmonių rankas. Ir kol žmonės miršta, laisvei niekada negrės pražūtis.“

Nuo tada, Chaplino herojaus žodžiais, žmonija sukūrė nemažai nuostabių kino filmų. Rodėsi, jau visi suprato, kad žmones pavergti galima ir nuostabiu dalyku, – suburiant juos prie ekranų, o ne keliančiu šiurpą, kai jie verčiami speistis bombų slėptuvėse.

Atrodė, jau visi manė, kad siaubas plataus masto karo pavidalu – karo, galinčio pasiglemžti visą žemyną, tęsinio daugiau nebesulauks. Tačiau ir vėl, kaip ir tada, yra diktatorius. Vėl, kaip ir tada, vyksta karas už laisvę. Vėl, kaip ir tada, būtina, kad kinas neliktų nebylus.

Rež. Charlie Chaplino filmo „Didysis diktatorius“ („The Great Dictator“, 1940 m., JAV) kadras

2022 metų vasario 24-ąją Rusija pradėjo plataus masto karą su Ukraina, kėsindamasi žengti gilyn į Europą. Ir kas tai per karas? Į šį klausimą noriu atsakyti kuo aiškiau. Pasiremdamas žodžiais, kurie kine nuskambėjo nuo tada, kai vyko andainykštis kontinentinis karas. Jūs jau esate girdėję šiuos žodžius. Jie skamba šiurpiai. Ekrane. Tačiau jie, deja, jau tapo realybe.

Ar prisimenate? Ar prisimenate, kaip tai skambėjo kino ekrane?

„Ar girdi? Napalmas, sūnau! Šio kvapo nė su niekuo nesupainiosi. Man patinka napalmo kvapas rytais…“

Taip, tai atsitiko Ukrainoje vieną rytą. Ketvirtą valandą paryčiui išgirdome pirmuosius raketų sprogimus. Prasidėjo oro atakos. Mirtis, kirtusi Ukrainos sieną, savo techniką paženklino svastikos analogu – simboliu Z.

„Visi jie nori būti geresniais naciais už Hitlerį…“

Dabar nė savaitės nereikia laukti, kad teritorijoje, į kurią buvo įžengusios ar ten iki šiol tebesančios Rusijos karinės pajėgos, būtų atrandamos nužudytų ir nukankintų žmonių masinio laidojimo vietos. Rusijos invazija pražudė 229 vaikus.

„Jiems daugiau nieko nepavyks padaryti, tik žudyti, žudyti, žudyti. Jie nusėjo Europą žmonių kūnais…“

Jūs savo akimis išvydote, ką Rusijos kareiviai padarė nedideliame Bučos mieste. Jūs matėte Mariupolį. Matėte „Azovstalį“. Matėte Rusijos bombomis susprogdintą miesto teatrą. Beje, jis panašus į tą, kuriame dabar esate jūs. Šiame pastate nuo apšaudymų slėpėsi paprasti civiliai. Du dideli, aiškiai matomi įspėjimai „Vaikai“. Ant asfalto šalia teatro. Ir to mes niekada nepamiršime, nes tai netgi ne pragaras.

„Karas – ne pragaras. Karas – tai karas, o pragaras – tai pragaras. Iš abiejų karas yra kur kas didesnė blogybė…“

Daugiau kaip du tūkstančiai Rusijos raketų smogė Ukrainai. Dešimtys miestų visiškai suniokoti. Sudeginti kaimai. Daugiau kaip 500 tūkstančių ukrainiečių buvo prievarta deportuoti į Rusijos gilumą. Dešimtys tūkstančių kali Rusijos lageriuose, įrengtuose pagal nacių lagerių pavyzdį. Niekas nežino, kiek iš ten įkalintųjų liks gyvi. Tačiau visi žino, kas dėl to kaltas.

„Manai, muilas nuplaus tavo dėmes?..“

Vargu.

Rež. Roberto Benigni filmo „Gyvenimas yra gražus“ („La vita è bella“, 1997 m., Italija) kadras. Roberto Benigni – Gvidas.
Rež. Quentino Tarantino filmo „Negarbingi šunsnukiai“ („Inglourious Basterds“, 2009 m., JAV, Vokietija) kadras. Bradas Pittas – leitenantas Aldo Reinas.
Rež. Francio Fordo Coppolos filmo „Šių dienų apokalipsė“ („Apocalypse Now“, 1979 m., JAV) kadras

Europoje vyksta pats baisiausias karas nuo Antrojo pasaulinio laikų. Ir tai visų pirma žmogaus, tūnančio Maskvoje, kaltė. Kiti žmonės žūva kasdien. Ir jie neprisikels iš mirusiųjų nuskambėjus frazei „Stop, nufilmuota!“

O ką mes girdime dabar? Kinas rinksis tylėti ar kalbėti?

Jeigu yra diktatorius, jeigu vyksta karas už laisvę ir jeigu vėl kaip tada viskas priklauso nuo mūsų vienybės, tai ar kinas kartu šioje vienybėje?

Mūsų miestai sunaikinti ne virtualia grafika. Dauguma ukrainiečių dabar kaip Gvidas bando paaiškinti savo vaikams, kodėl tenka slėptis rūsyje. Dauguma ukrainiečių dabar tapo tokie kaip Aldo Reinas.

Mūsų valstybės žemė išraižyta tūkstančiais apkasų. Žinoma, kad mes nesiliausime grumtis. Ir kitos alternatyvos neturime – tik kovoti už laisvę. Ir esu tikras, kad diktatorius pralaimės.

Tačiau turi nuskambėti žodžiai kaip 1940-aisiais. Nuskambėti iš visų ekranų laisvame pasaulyje. Reikia naujo Chaplino, kuris įrodytų, kad kinas nelieka nebylus. Prisiminkite, kaip tai skambėjo anąsyk:

„Gobšumas apnuodijo žmonių siеlas, suskaldė pasaulį neapykanta, įstūmė mus į nelaimę ir kraujo upes. Mes išvystėme greitį, bet užsisklendėme savo viduje. Technika, užtikrinanti mums gerovę, įvarė mus į skurdą. Žinojimas mus pavertė cinikais. Mūsų racionalumas – žiaurus ir pikta lemiantis. Mes galvojame pernelyg daug ir pernelyg mažai jaučiame. Labiau nei technikos mums reikia žmogiškumo. Labiau nei racionalumo mums reikia gerumo ir gailestingumo…

Tiems, kurie mane girdi, aš sakau: nepraraskite vilties… Žmogiškoji neapykanta praeis, ir diktatoriai mirs.“

Dėl to turime būti nugalėtojai šiose grumtynėse. Ir mums reikia kino būtent su tokiu finalu. Kad kiekvienas balsas būtų laisvės pusėje. Ir, kaip tai buvo akivaizdu visada, visų pirma šioje pusėje turi būti kino balsas.

Esu dėkingas jums visiems. Слава Украине!

Vertė Jurgita Jačėnaitė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien