„Reikia save pamilti.“ Austėjos kova su priklausomybe

Austėja dalinasi, kad buvo pratusi visą save atiduoti kitiems, o savimi nesirūpinti.

„Kai reikėdavo pas direktorę eiti dėl piniginių priedų už atliktus darbus, dėl darbuotojų būdavo daug lengviau prašyti nei dėl savęs. Sau niekada neprašydavau. Vis galvodavau, kad mane ir taip įvertins“, – sakė ji.

Moteris pridūrė, kad jai būdavo itin svarbus žodinis įvertinimas: „Kai nebūdavau įvertinama, pradėjau linksmintis su stikliuku. Po septynerių metų santuokos mane dėl kitos moters metė taip pat geriantis vyras. Tai buvo skausminga, aš jį labai mylėjau. Dvejus metus sirgau depresija, ne alkoholis man buvo galvoje.“

20 metų nuožulnia trasa į dugną

Austėjai sergant depresija, sesuo ir pastarosios draugė stengdavosi nepalikti jos vienos namuose. Moterys vesdavosi Austėją kartu į barus, naktinius klubus, bet ten ji negerdavo. Alkoholio priklausomybė atsirado dėl, atrodytų, nekaltų išgėrimų po darbo arba laisvadieniais: „Palaipsniui ta būsena pradėjo man patikti, o tada atsirado ir poreikis, netgi – įprotis“, – teigia Austėja ir alkoholizmą lygina su leidimusi kalnu. Ilga, nuožulnia trasa į dugną ji sako besileidusi 20 metų.

Alkoholio vartojimas ir buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl po skyrybų su vyru moteriai nepavykdavo užmegzti ilgalaikių santykių.

„Kai sutikau vyrą, kuris buvo toks pat vienišius alkoholikas kaip aš, mes užmezgėme tarpusavio ryšį – aš pradedu sakinį, o jis jį užbaigia. Vos grįžusi į namus, atidariusi duris, supranti nuotaiką, žinai, kada pasakyti žodį, o kada – geriau nutylėti. Jis jautėsi lygiai taip pat“, – tikina ji. Tačiau pora nuolat girtavo, ir netrukus Austėjos draugas mirė.

„Po jo mirties nusigėriau labai stipriai. Negėriau net vandens – tik degtinę. Būdavo, atsibundi ir žinai, kad nieko neturi išgerti. Tada turi iškentėti sunkią abstinenciją, kad nueitum į parduotuvę. Pasiimdavau močiutės lazdelę, kad galėčiau išlipti iš autobuso – taip drebėdavo kūnas. Paimdavau obuolį, kad bent kiek pavalgyčiau, ir nusipirkdavau degtinės penkioms dienoms. Tai galėjo būti maždaug 4–5 litrai alkoholio. Pradėdavau butelius slapstyti, kad neišgerčiau visų iškart. Tiek vienu kartu išgerti ir neįmanoma, bet būdavo labai sunku iškęsti abstinenciją“, – dalijasi moteris.

Apsimesti, kad viskas gerai

Nors nuolat vartojo alkoholį, tačiau prieš artimuosius Austėja vaidino, kad jai viskas gerai. Net ir tuomet, kai sesuo pakvietė vykti kartu į sodą, Austėja, nors ir buvo išgėrusi, pasisiūlė vairuoti. Toks sprendimas neapsiėjo be pasekmių. Poliklinikos aikštelėje moteris numušė automobilių numerių registratorių.

Padedant vienam vaikinui, moterys užpildė įvykio protokolą. Nors vaikinas nė žodžiu neužsiminė jaučiantis nuo moters sklindantį alkoholio kvapą, vis dėlto važiuodama namų link moteris sulaukė skambučio – įvykis aikštelėje buvo užfiksuotas kamerų.

„Tuomet suvokiau, kad darau didžiausią kvailystę ir, kol nevaldoma, negaliu sustoti. Padariau dar didesnę kvailystę – nuvažiavau prie Vilnelės, tikėdamasi nusiraminti ir išsiblaivyti. Siekdama antklodės ant galinės sėdynės radau pusę litro degtinės – ir išgėriau“, – pasakoja moteris.

Dar tą patį vakarą ją rado policija. Kadangi alkotesterio rodmenys gerokai viršijo normą, už pasišalinimą iš įvykio vietos ir vairavimą išgėrus jai buvo iškelta baudžiamoji byla. Tėvai ramino dukrą sakydami, kad tai nieko tokio, o moteris toliau vaidino, kad jai viskas gerai.

Jaučiasi kaip be odos

Austėja pasakoja vėliau ėmusi nebeatsakyti į telefono skambučius. Vienos abstinencijos metu atvažiavusi jos motina pamatė, kad dukra dreba ir negali pati atsikelti: „Ji buvo išsigandusi, kad esu išsekusi nuo depresijos ir tuoj mirsiu. Tada ir pasakiau jai, kad esu alkoholikė.“ Šis situacijos įvardijimas garsiai ir buvo lūžis, dėl kurio prasidėjo pokyčiai. Šiuo metu, kai moteris dalijasi savo liudijimu, nuo jos reabilitacijos pradžios jau yra praėję septyni mėnesiai.

„Iš tikrųjų dėkoju sau, kad pasirinkau sveikti. Nėra lengva, esu netekusi savivertės, 52-ejų ir neturiu darbo, o prieš tai ėjau aukštas pareigas“, – pasakoja Austėja ir priduria besijaučianti kaip be odos, nes kiekvienas psichoterapijos ir savianalizės užsiėmimas paliečia vis giliau.

Kalbėdama apie alkoholio vartojimą moteris sako: „Šiandien dar ne, o rytoj – kaip bus. Ir taip kiekvieną dieną. O kai vartojome, darėme atvirkščiai. Kai atsiranda kitas suvokimas, kai gali bendrauti, juoktis, džiaugtis pražydusiomis gėlėmis ar paprastais žodžiais, juos kitaip priimi, pasirodo, galima linksmintis ir atsipalaiduoti ne vien dėl alkoholio. Bet nėra taip lengva.“

Pasak jos, 50–70 proc. reabilitantų grįžta prie priklausomybės neatlaikę nepasitikėjimu grįstų santykių su artimaisiais.

Aštuntą mėnesį reabilitacijoje leidžianti moteris sako, kad nuolatinis buvimas tarp tų pačių žmonių kartais lemia trintį ir ima varginti. Bendraujant su artimaisiais jų emocijų svyravimas taip pat kelia įtampą.

„Mums sako, kad pirmiausia reikia rūpintis savo blaivybe. O vėliau, kai atsistoji ant kojų ir jausiesi tvirtesnis, tada gali eiti. Aš to dar nejaučiu, todėl būnu čia“, – sako ji ir cituoja popiežių Pranciškų, sakydama, kad alkoholizmas – tai meilės stygiaus liga.

Moteris teigia, kad save reikia pamilti: „Jeigu savęs nemylėsi, tai kaip mylėsi aplinkinius, kaip atrasi artimą žmogų? Kai pamilsi save, pamilsi ir kitus. Banalu, tačiau tai taip svarbu, kaip vaikui išmokti vaikščioti. Ir aš pradedu tuo tikėti.“

Priklausomybes turinčių asmenų bendruomenė „Aš esu“

Adresas: Šv. Stepono g. 37, Vilnius

El. paštas: [email protected]

Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.