2020 11 20

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min

Rekomendacijos savaitgaliui: 3 originalūs filmai nuotaikai pakelti

Kadras iš rež. Rachel Lang filmo „Baden Badenas“ („Baden Baden“, 2016 m.).

Visai neseniai buvo įprasta rekomenduoti filmus, rodomus kino teatruose, o šiandien patarimų prireikia renkantis filmus virtualiose salėse, kur žiūrovai susiduria su žymiai platesne pasiūla, o kartu ir nuolatiniu klausimu, ką žiūrėti šiandien? Jei ieškote filmo nuotaikai pakelti, mėgstate absurdą ir juodąjį humorą, šie trys arthauziniai filmai, šiandien papildę „Skalvijos“ virtualios salės repertuarą, yra tai, ko jums reikia.

Netikėta – tokia yra San Sebastiano kino festivalyje pristatyta komiška drama „Miręs ir tuo patenkintas“ (Dead Man and Being Happy, 2012), pasakojanti apie septyniasdešimt kelerių metų samdomą žudiką Santosą. Svarbios detalės – jis serga vėžiu ir nežudo. Nenorėdamas savo paskutinių dienų praleisti palatoje, vyras pabėga iš ligoninės. Taip susiklosto, kad pakeliui jis sutinka keistuolę Eriką ir jie kartu leidžiasi į kelionę.

Pasakojimas apie esmines temas – gyvenimą, meilę ir mirtį – trečiasis ir kol kas pastarasis Madride gimusio režisieriaus Javiero Rebollo ilgametražis filmas. Šis, kaip ir pirmieji du jo darbai („Viskas, ką aš žinau apie Lolą“ bei „Moteris be pianino“), buvo rodomas Lietuvoje. 

„Baden Badeno“ (Baden Baden, 2016) pagrindinei veikėjai Anai – 26-eri. Ji ką tik metė pabodusį darbą ir grįžo į gimtąjį Strasbūrą. Kol močiutė gydosi ligoninėje, Ana sumąsto jai įrengti dušo kabiną. Tuo pat metu ramybės neduoda ir meilės reikalai. Ką daryti ir kaip gyventi toliau? Ana ieško struktūros savo chaotiškam ir sujauktam gyvenimui.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Berlyno kino festivalio „Panoramos“ programoje pristatytas filmas – paskutinė Anos trilogijos dalis, pirmosios dvi dalys buvo trumpametražės. Šiuo pasakojimu režisierė siekė pavaizduoti jauno žmogaus virsmą suaugusiu ir apskritai – virsmą į žmogų, tad „Baden Badeną“ galima vadinti brandos drama. Taip pat autorei svarbi ir kita tema – santykis tarp aistros ir veiksmo. 

Portugalų režisierius Pedro Pinho debiutiniame filme „Nieko fabrikas“ (The Nothing Factory, 2017) su humoru žvelgia į darbininkų santykius – šioje muzikinėje dramoje jie šoka ir dainuoja. Autorių inspiravo to paties pavadinimo pjesė apie fabriką, kuriame nieko nevyksta. Tarsi pjesę trijų valandų filmą jis suskaidė į tris veiksmus-dalis. 

Vieną vakarą Lisabonos gamyklos darbininkai sužino, kad administracija gvelbia įrangą ir mašinas iš savo paties darbovietės. Supratę greitai būsią atleisti, jie nusprendžia užimti gamyklą. Jų nuostabai, administracija suteikia kolektyvui laisvę nevaržomai įsivaizduoti naujus darbo metodus sistemoje, kurioje krizė virto dominuojančiu valdymo modeliu.

„Skalvijos“ virtualios salės repertuaro pagrindą sudaro specialiai atrinkti įsimintiniausi pastarojo dešimtmečio filmai ir ryškiausi režisierių debiutai. Katalogas dažnai atnaujinamas – filmai jame keičiasi panašiai kaip kino teatrų programose – žiūrovų pamatytas juostas keičia nauji darbai. 

Namų kino platformoje esantys filmai subtitruoti anglų arba lietuvių kalbomis, o pirmoji peržiūra nemokama.