2021 04 11

Česlovas Skaržinskas

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Rekviem

Kucūnai 1982 m. Rugiuose. Antrąkart numelioruotame kaimelyje neliko ir paskutiniųjų ąžuolų bei liepų... Česlovo Skaržinsko asmeninio archyvo nuotrauka

Kodėl taip tyliai ošia ąžuolai ir liepos, kurių nėra? Kodėl saulėtą dieną baltuoja smėlėtas kelias, kuris seniai suartas? Nebeatspėsiu, iš kurio beržyno skamba paukščių orkestras... Bet tarsi užuodžiu iš kažkur staiga atsklidusius vienkiemių kaminų dūmus. Ir sapnuose, ir ne sapnuose karštos vasaros ir gilios žiemos vis lanko.

Tarp miškų nemaža laukymė – vaikiui smagu siūti iš vieno kaimo galo į kitą. Jame maždaug per puskilometrį viena nuo kitos išsidėsčiusios sodybos, prisiglaudusios prie senų, aukštų medžių. Prireikus pagalbos – kaimynai kaipmat atskubės. Koks prasmingas pasakymas: geri kaimynai – tai užuovėja. Iš tikrųjų. Tame sodžiuje kaimynas dažnai geriau nei giminė. Tam kaimui pasisekė – visi gražiai sugyveno, sunkiai dirbo savo žemę, augino gamtą, kraštą mylinčius vaikus. Kad kaimas ir įvairiai per kelis šimtmečius vadintas – Kuceviciai, Kucūnai, Kučiūnai, – jo dvasia, veidas nekito. Net ir numelioruotas, seniai ariamas, bet gyvas palikuonių, išbarstytų po Viešpaties sutvarkytą pasaulį, širdyje. Melioracija vienus iškėlė į netoliese esančią gyvenvietę, kiti patraukė į miestą. O dar kiti iš kaimo išėjo, miesto nepriėjo… 

Tuk tuk! Vis beldžia į pirkios duris. Dažniausiai vėjas klebena nerakinamų mano senelio Vinco Stanislovo, tėvo Česlovo Skaržinskų pirkios durų velkę, kartais už puskilometrio gyveną kaimynai Kucevičiai, Labaravičiai, Miliai ar Žiogeliai. Kokią svarbią žinią atnešę ar paprasčiausiai pasikieminėti atėję. Labai dažnai jie rudenį pasibeldžia, kai laisvo laiko nuo darbų daugiau atkrinta. Kaimynai pasakoja įvairias istorijas. Oho, kaip mažiems pipirams įdomu! Kai kuris jų net išsižiojęs klausosi… Niekam neprailgsta net ilgas lietingas ruduo. 

Matau savo kaimą, kaip jis atrodė prieš šimtą ir daugiau metų. Susidariau vaizdą iš tėvų pasakojimų, iš šykščių rašytinių šaltinių. Vartau 1925 metais Kaune Finansų ministerijos išleistą brošiūrą „Lietuvos apgyventos vietos“. Leidinyje pateikiami 1923 metų pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo duomenys. Andai Alytaus apskrities Merkinės valsčiaus Kucūnų kaime yra 6 ūkiai (kiemai), 50 gyventojų. Tais laikais – tai labai mažas kaimas. Kitaip ir negalėjo būti. Jame gyveno stambių ūkių gaspadoriai. Buvę bajorai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariai. Bajorų palikuonių žemės driekėsi ne tik šiame, bet ir gretimuose Margų, Gudakiemio, Lemkaraisčio kaimuose. Kai kurie su miškais ir pievomis valdė daugiau nei po du valakus. Daugiausia Žiogeliai turėjo žemės – apie 60 ha. Mano senelis – su miškais ir pievomis – 42 ha. Giminaičiai Kucevičiai – apie 60 ha. Dokumentuose – iš pirmo žvilgsnio – tik pliki skaičiai, tačiau man – iškalbingi, nors gimiau, kai nebeaidėjo partizanų kovos, žemė iš tėvų buvo atimta, kai jie su kaimynais vargo sovietiniame ūkyje. Tačiau šitame viename mažyčiame Lietuvos kaime dar 1959 metais (irgi gyventojų surašymo duomenimis) gyveno 23 žmonės. Kaimelis stipriai nukraujavo pokariu. Pusę miškų apsupto kaimelio gyventojų pateko į Sibiro tremtį, žuvo apsuptuose bunkeriuose, kiti kitaip buvo laiko išblaškyti. 

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Kiekvieną dieną po karo vis tyliau ėmė ošti ąžuolai ir liepos, kurių Kucūnuose augo labai daug. Storakamienių, šimtamečių. Ko nesunaikino okupantai, pribaigė savi. Tuomečio „Pušyno“ sovietinio ūkio vadovai drauge su rajono valdžia numelioravo, išdraskė kaimą. Išrovė ąžuolus, liepas, išpjovė net dalį miško. Kad daugiau plyno lauko būtų. Vietoje pastatų, senų, didingų medžių ėmė bergždžiai žaliuoti pievos. O tolėliau – ištiesintas Straujos upelis, įtekantis į Nemuną, karštomis vasaromis nusenka, nes ne per šaltiniuotas vietas jau teka. Pikta valia sunaikino dalį unikalaus kraštovaizdžio. Gyvenviečių didinimas aukojant mažus kaimelius (vienkiemius) pakirto mažo kaimelio šimtmečių gyvavimo nuostatas, istorinį būvį.        

Daug kas pamiršęs, kad toks kaimas buvęs. Kucūnai ir tūkstančiai panašių kaimų Lietuvoje sunaikinti. Net žemėlapiuose nelikusių. Bet kodėl taip dažnai girdisi tų kaimų ąžuolų ir liepų ošimas, kodėl taip skaisčiai baltuoja beržynai su skambiausiomis pasaulyje paukščių giesmėmis? Manding, daug kur žemę galima numelioruoti, suarti, bet neįmanoma kiekvienam net įvairių pandemijų metu iš vidaus viską išrauti…