Rėtis rečiausias. Skylėti kandidatų į Seimą pažadai

Tekstas originaliu pavadinimu „Rėtis rečiausias, arba iš ko pyrago neiškepsi“ perpublikuojamas iš 2020 m. rugsėjo-spalio „Artumos“ numerio

Remdamasi dr. Eglės Laumenskaitės parengta Bažnyčios socialinio mokymo apžvalga, žurnalo „Artuma“ redakcija parengė klausimyną, kurį išsiuntė visų partijų, kandidatuojančių šių metų Seimo rinkimuose, štabams. Atsakymus atsiuntė šios (abėcėlės tvarka):

Darbo partija (DP), Drąsos kelio partija (DK), Kartų solidarumo sąjunga-Santalka Lietuvai (KSS-SL), Krikščionių sąjunga (KS), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (LRLS), Lietuvos socialdemokratų partija (LSDP), Nacionalinis susivienijimas (NS), Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD); kitos – atsakė, kad neatsakys, arba nieko neatsakė.

Savo ruožtu „Artuma“ paprašė trijų skirtingų Lietuvos universitetų politologus ir apžvalgininkus – iš Vilniaus universiteto, Vytauto Didžiojo universiteto bei ISM vadybos ir ekonomikos universiteto – kad jie apžvelgtų ir pristatytų tuos atsakymus bei pasidalintų savo nuomone su skaitytojais. Visus atsakiusiųjų partijų tekstus galima rasti „Artumos“ interneto svetainėje.

Šiandien pateikiame Vilniaus universiteto profesoriaus Pauliaus Subačiaus įžvalgas.

Primename, kad tai yra teksto autoriaus asmeninė pozicija, kuri nebūtinai sutampa su „Bernardinai.lt“ redakcijos nuomone.

***

Kritiškesnieji dažnai su nepasitikėjimu vertina tiek partijų programas, tiek lyderių priešrinkiminius pareiškimus. Skepticizmas grindžiamas dviem motyvais: esą žadama tai, ko net neketinama daryti, o atsakymai surašomi samdytų viešųjų ryšių žinovų, taigi neatspindi politikų autentiško galvojimo.

Artumos klausimynas nemažu mastu užkardė šias agitacinės kampanijos ydas ir norinčiam iš tiesų susivokti skaitytojui atvėrė pretenduojančių į Seimą mentalitetą. Viena, buvo prašoma ketinimus aptarti jau nuveiktų darbų kontekste. Antra, klausimai tokie konkretūs, kad atsakius citatomis ir skambiomis frazėmis nesutapimas tarp prašyto ir gauto matėsi plika akimi. Gal todėl patyręs politikas Gediminas Kirkilas, užuodęs „katalikų klastą“, LSDP vardu mandagiai padėkojo už dėmesį ir atsiuntė… partijos programą. Kad ir kaip šį išvengimo manevrą vertintume, susivokimas, jog neturi ką pasakyti, yra geriau už cinišką Valstiečių ir žaliųjų sąjungos atšovimą „nedomina“  ar beprasmių žodžių papliūpas.

Perskaitęs partijų atsakymus, kurį laiką negalėjau atsikvošėti iš liūdnos nuostabos, kokią mažaraštystę, nenuoseklumą, minties skurdumą, idėjų badą ir panieką oponentams byloja dalis jų. Suabejojusiems, ar tai reikšminga, esą gal svarbi tik ištikimybė krikščioniškoms vertybėms, priminsiu: parlamentas priima ne vien skambias deklaracijas, bet ir sudėtingus įstatymus. Kai juose galas nesueina su galu, neatsižvelgiama į sudėtingą žmogišką tikrovę, kenčiame visi. Išties būtų liūdna, jei analizę supaprastintume iki plius ir minusų ties keliais punktais. Deramai atstovauti krikščioniškų pažiūrų rinkėjams pirmiausia būtina politinė kultūra, kurios spragų nepridengsi paramos šeimai ar tautinės mokyklos atkūrimo lozungais.

Išskirtinio dėmesio vertas pjūvis – kaip partijos apibūdino savo ligšiolines pastangas ir jų rezultatus. Penkios iš aštuonių atsakiusių išvis ignoravo klausimų dalį „ką esate nuveikę“. Krikščionių sąjunga ir „Nacionalinis susivienijimas“ tik šiemet susikūrę, tačiau pirmõsios vadovas Rimantas Dagys po Seimą vaikšto nuo neatmenamų laikų, todėl ne naujumas buvo kliūtis paminėti ligšiolinį įnašą. Matyt, su ankstesne politine veikla problemiška tapatintis, kadangi visi sąjungos lyderiai (be Dagio – Egidijus Vareikis, Arvydas Akstinavičius) pakeitę bent tris keturias skirtingų spalvų partijas.

Savo ruožtu, Nacionalinis susivienijimas nurodė, kad jo nariai intensyviai reiškėsi dar iki įsikūrimo – rašė straipsnius, platino peticijas, organizavo mitingus. Bet Artuma klausė apie įgyvendintus užmojus, o tokių nebuvo išvardyta. Tik sritis, kuriose kėlė iniciatyvas, bet ne rezultatus paminėjo ir „Kartų solidarumo sąjunga-Santalka Lietuvai“. Beje, ji sau prisiskyrė visa, ką darė parlamento Aplinkos apsaugos komitetas, kuriam vadovauja organizacijos vicepirmininkas, šešias partijas pakeitęs Juozas Imbrasas. Tačiau pastarasis Seime priklauso Valstiečių ir žaliųjų frakcijai, paiso Ramūno Karbauskio, o ne Arvydo Juozaičio valios.

Vienintelė TS-LKD paminėjo trylika konkrečių politinių veiksmų (tarp jų – įstatymų projektų) iš aplinkosaugos, švietimo, medicinos srities, kurie turėjo realų poveikį. Tai nereiškia, kad kitos Seime reprezentuojamos partijos, būtent socialdemokratai, darbiečiai, Liberalų sąjūdis, nesiūlė įstatymų ar pataisų, tačiau jos aiškiai mažiau kultivuoja teisėkūros atmintį. O galbūt – kliaujasi įvaizdžiu ir pažadais, bet ne kur kas sunkiau pagrindžiama rezultatyvios politikos patirtimi.

Ne mažiau įdomu, kad atsakiusios partijos „nepastebėjo“ ir daugiau jiems nepatogių klausimų. Šiuo požiūriu pirmavo Darbo partija, išvis praleidusi temą apie pamatinių žmogaus teisių užtikrinimą, taip pat švietimo temos aspektus apie ugdymą šeimai, humanitarinių ir socialinių mokslų reikalus. LSDP nė žodžiu nepakomentavo, ko imsis, idant būtų įtvirtinta kiekvieno asmens teisė gimti ir oriai gyventi iki natūralios mirties, taip pat teisė elgtis pagal sąžinę ir laisvai išpažinti tikėjimą bei jį praktikuoti. Liberalų sąjūdis į abi pastarąsias potemes atsiliepė tiesiog pacituodamas Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją ir Leonido Donskio kalambūrą „laisvė tikėti“. Panašiai abstrakčiai atsakė „Drąsos kelio“ partija, tik ji dar pasirodė neskirianti teisių nuo tiesų. Ši pretendentė į Seimą labiau išsiskyrė tuo, kad praleido klausimą: „Kaip numatote bendradarbiauti su kitomis partijomis bei politinėmis jėgomis dėl bendrojo gėrio“, – suprask, partnerių nemato ir neieškos.

Kaip alternatyva nutylėjimams, patraukia dėmesį atvejai, kai atsakyta detaliai arba tiesmukai. Krikščionių sąjunga planuoja paramą jauniems mokslininkams būsto kreditui gauti, „Nacionalinis susivienijimas“ – tiesioginius seniūnų rinkimus ir savarankiškus seniūnijų biudžetus, LSDP – mokymosi visą gyvenimą čekių sistemą. Iš tokių detalizuotų idėjų neaptikome nė vienos, kuri būtų glaudžiau susijusi su katalikams ypač rūpimais dalykais. Pastarųjų atsakymai pasirodė lengvai numanomi. Antai Liberalų sąjūdis be užuolankų teigia, kad „abortas yra kiekvienos moters apisprendimas ir pasirinkimas“, tiesa, reikia „užtikrinti, kad sprendimas yra primintas turint visą reikalingą informaciją“. Įsidėmėtina, kad tiek panašių nuostatų besilaikanti LSDP, tiek bemaž priešingų – „Kartų solidarumo sąjunga“ ir „Nacionalinis susivienijimas“ nė netarstelėjo apie krizinio nėštumo programas, kurias kiti pretendentai į Seimą žada remti ir stiprinti, o TS-LKD dargi pademonstravo šių programų specifikos ir problemų supratimą. Priešingai, nė vienai partijai nesisekė įtikinamai apibūdinti, kaip jie smurto namuose akivaizdoje derintų tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo nuostatas ir vaikų gyvybės apsaugos principą, kurį visos pripažįsta. Apmaudu, kad politikai neatkreipė dėmesio į individualizuotą, konkrečių aplinkybių paisančią prieigą kaip sprendimo raktą.

Vargiai galėtumėte patikėti savo akimis, jei rastųsi politinė grupė, kuri neketintų kovoti su korupcija bei skurdu ir nežadėtų skirti (ar palikti – apkarpius mokesčius) daugiau viešųjų gėrybių tam tikroms visuomenės grupėms. Koks skirtumas, ar Darbo partija dar 2012 m. skelbėsi visiems duosianti 1509 litus, ar dabar mini 1289 eurų vidutinę algą. Kliautis atsakymuose nurodomais atlyginimų, pašalpų didėjimo, atskaitymų mažėjimo bei perskirstymo skaičiais, kurių pažėrė ir kiti, nėra jokio protingo motyvo, kol nepaaiškinama, kaip tam dalijimui bus sukaupta solidesnė bendroji gėrybių suma. Net labiausiai ekonominius aspektus pabrėžianti Darbo partija vertėsi tik aptakiomis investicijų aplinkos gerinimo ir Lietuvos konkurencingumo didinimo tezėmis. Pasak Liberalų sąjūdžio, gerovė padidės išlaisvinus verslo iniciatyvą, o pasak LSDP ir „Nacionalinio susivienijimo“ – tiesiog perdalijus pajamas. Greta šių antrą šimtmetį skaičiuojančių ideologinių alternatyvų, šviežiau skamba TS-LKD numatymas perorientuoti valstybę iš žemos į aukštą pridėtinę vertę kuriančią ekonomiką. Tiesa, priemonių išvardyta ne itin daug.

Vis dėlto man kaip filologui bene geriausiai apie partijų nusiteikimus byloja jų vartojamos gramatinės formos. Kuo daugiau atsakyme konkretumo, tuo įprastesnis daugiskaitos pirmasis asmuo: „vertiname“, „siūlome“, „esame pasirengę“, „įsipareigojame“. Deja, dažnokai rašyta, tarsi ne kandidatuojančios grupės, o kažkokia nenusakoma jėga ar visai kiti žmonės turėtų už jas įgyvendinti skelbiamus įsitikinimus: „reikėtų didinti“, „valstybė turi vykdyti“ („Drąsos kelias“), „reiktų siekti“, „valstybė privalo suteikti“ (Krikščionių sąjunga), „reikėtų gausinti“, „valstybė privalo pripažinti“ („Nacionalinis susivienijimas“). Vien šio pasąmoninio atsiribojimo nuo asmeninės atsakomybės pakanka, kad apsispręstume ne už skylėtus pažadus, o pagal gyvenimo liudijimą. Netobulo, bet gyvo ir tikro.