2020 10 02

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

„Rex“ publika

Spektaklio scena.
Łukaszo Twarskowskio „Respublika“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

„Respublika“ – Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera, kurią režisavo Łukaszas Twarkowskis, Vilniaus kino klasteryje (iš)gyventa tris vakarus iš eilės, o paskutinį – rugsėjo 5 d., taip pat tiesiogiai transliuota internetu.

Po valandos žiūrėjimo norisi ištarti: „Rex publika“ (lot. rex – „karalius“), taip – karalių publika, o karalius – be karūnos, o karalius – nuogas. Pasirodymas, būtent – „pasirodymas“, nes pavadinti spektakliu – teatro meno kūriniu – akcijų ir atrakcijų, performansų – pasirodymų, kurių efektai virsta meno kūno defektais, nevalia. Tai jokiu būdu neprilygsta tikrajam teatrui, kurio pagrindas ir esmė yra drama.

Kur „Respublikos“ drama? Galbūt tragiškoji drama yra šiandienė teatro suvoktis. Jos pergalvojimo reikmė?

„Respublika“ akivaizdžiai parodė, kad šiandien viską nugali pasirodymas. Žiūrovai – dalyviai, patyrėjai – rex publika, vis dar jaučianti gyvo buvimo viešojoje erdvėje alkį ir visai realią bei artimą galimybę vėl būti izoliuotiems vieniems nuo kitų, paprasčiausiai nori bendrumo patirčių, pojūčio, kad esi ne vienas, kad esi su kitais ir tarp kitų. Tačiau atrodo, kad tas bendrumo potyris kartais yra tik tariamybė, ne taip reikšminga matyti kitą, svarbiau – parodyti save. Bet individualumą niveliuojančios visų veidus dengiančios kaukės nuasmenina ir žmogų – asmenybę paskandina be tapatybės jūroje, kuri vilnija ir banguoja trankios muzikos ritmais.

Elvina ir lelija. Elvinos Baužaitės asmeninio archyvo nuotrauka

„Respublikoje“ viską valdo ritmas, muzika, įtraukianti į šokio transą. Bet juk šokis yra daug daugiau už laisvą, beidėjinį judėjimą erdvėje, tai – minties ir jausmo kūniškas įprasminimas, prasminga savo kūno pajauta ir jo manifestacija, kalbanti apie save ir visa, kas yra būtis. „Respublikoje“ pasirodymas yra esmingas ir patiems aktoriams, kad jie yra, kad jie egzistuoja, kuria ir po karantino uždanga. Tačiau ar tai kūrybinės laisvės dvasia, išsiveržianti ir iš tiesų nepaisanti jokių suvaržymų, ribojimų?

„Respublikos“ atveju ji labai apribota beturininio ritmo, kuris yra tik viena, ką siūloma patirti. O kur prasmė ir esmė? Kas sukurta? Galbūt kitos penkios valandos atskleidė „Respublikos“ idėją ir dramą. Tačiau, perskaičius pasirodymo recenzijas, nė vienoje jų neaptarta, ką išvysti ir patirti kvietė režisierius. Veikiausiai esminė drama ir tragedija, kad drama miršta, jos agonijos pulsavimas ir yra tie muzikos ritmai, kuriems net nesusimąsčius pasiduota ir šokta. Švęstas gyvenimas, o kas jis yra, kodėl jį verta gyventi, kad ir „Respublikoje“, tos – rex publikos?

Pasirodymo „rex“ – režisierius Łukaszas Twarkowskis, pasitelkęs muziką – režisieriau, ar jūs jos autorius? – sužaidė respublikos idėja, laisvės tariamybe. Bet kur tai veda? Kur teatro meno esmė – drama? Tas amžinasis Williamo Shakespeare’o Hamleto klausimas: būti ar nebūti? O atsakymas turi būti pagrįstas ne tik – kas, kur ir kada, bet – kodėl ir kaip. Šie klausimai būtini kiekvienam autoriui ir patyrėjui, nes antraip karaliai lieka be karūnų.

Šiame pasirodyme viskas sutelkta taip, kad tik rex publika susirinktų ir jai būtų linksma bei smagu. Meninė kūryba nužeminta iki pataikavimo – juk viskas dėl rex publikos; šioji išlepinta gausos, o kartu ir apsvaiginta, paklaidinta menkaverčio populiariosios ir perteklinės „gražios“ formos, beidėjinės, tuščiavidurės, nepaliaujamo vartojimo kultūros peno, kuris norom nenorom valgydina, bet nemaitina, nepasotina, tik vis labiau žadina besaikį alkį, verčia būti priklausomam, nes neduoda nieko tikra, nieko to, kas augina sielą, plečia suvokimą, skatina ir netgi verčia mąstyti leidžiantis į gelmes. Tai reikalauja laiko, atsidavimo, mentalinių ir dvasinių pastangų, taip turtėjama, taip kuriama asmenybė, matanti ir mąstanti, besigilinanti ir suvokianti.

„Respublika“ išreiškiama, kaip paprasta, lengva manipuliuoti žmonėmis – siūloma stebėti gyvenimą eklektiškoje, tariamoje sodyboje, buities aplinkoje, kurios fragmentai pateikiami ir vaizdo medžiagoje, filmuotose jos gyventojų – aktorių – išpažintyse. Tačiau kur drama? Kas sukurta? Kas iš tiesų meninėje realybėje patiriama, apmąstoma? Fragmentiški buitiniai pašnekesiai, būtiškos refleksijos niekur neveda, nes „Respublikoje“ svarbiausia – šokis, muzika, ritmai, o už viso to – kad tik rex publikai nebūtų nuobodu.

Taip, galbūt lengviausia suvaldyti žmones muzika, įtraukti į beidėjinį judėjimą, vesti transo link. Šiuo laiku bendros patirtys, paprastas buvimas drauge – visuotinai eskaluojama vertybė. Kiek iš tiesų būnama su kitu, būnama kartu, o kiek esu apsvaigęs nuo savęs, nes aš – tas vienas ir vienintelis rex?

Spektaklio scena.
Łukaszo Twarskowskio „Respublika“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Spektaklio scena.
Łukaszo Twarskowskio „Respublika“. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Spektaklio scena.
Łukaszo Twarskowskio „Respublika“. Aktorė Nelė Savičenko. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Kaip teigė režisierius Ł. Twarkowskis, „Respublikoje“ permąstomas bendruomenės reiškinys, jos su(si)kūrimo ir egzistavimo prielaidos bei galimybės muzikos kūrybos akivaizdoje. Sąvoka „respublika“ tiesiogiai susijusi su žmonių laisve, demokratija. Ł. Twarkowskio „Respublikoje“ laisvė tariama. Rex publika įsivaizduoja, manosi esanti laisva, o iš tiesų įverginta ir valdoma muzikos ritmų, nurodant pertraukas ir tuo esminiu pasiūlymu – skatinimu – verčiau rinktis stebėti kitų gyvenimą, užuot išgyvenus savąją būtį vertai, išreiškiant prasmingai savo asmenybės individualią tapatybę.

Pasirodymo rex – režisierius Łukaszas Twarkowskis, pasitelkęs muziką – režisieriau, ar jūs jos autorius? – sužaidė respublikos idėja, laisvės tariamybe. Bet kur tai veda? Kur teatro meno esmė – drama? Tas amžinasis Williamo Shakespeare’o Hamleto klausimas: būti ar nebūti? O atsakymas turi būti pagrįstas ne tik – kas, kur ir kada, bet – kodėl ir kaip. Šie klausimai būtini kiekvienam autoriui ir patyrėjui, nes antraip karaliai lieka be karūnų.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Spektaklio „Respublika“ režisierius – Łukaszas Twarkowskis, dramaturgė – Joanna Bednarczyk, scenografas – Fabienas Lédé, vaizdo projekcijų kūrėjai: Karolis Rakowskis, Adomas Gustainis, choreografas – Pawełas Sakowiczius, kompozitorius – Bogumiłas Misala, kostiumų dailininkė – Svenja Gassen, šviesos dailininkai: Julius Kuršys, Dainius Urbonis, scenos operatorius – Karolis Juknys, garso režisieriai: Karolis Drėma, Adomas Koreniukas, šviesos operatoriai: Edvardas Osinskis, Dainius Urbonis, vaizdo operatorius – Adomas Gustainis, kameros operatoriai: Šarūnas Liudas Prišmontas, Naglis Kristijonas Zakaras, Rička Žigis, montažo operatorius – Vytenis Kriščiūnas; aktoriai: Nelė Savičenko, Airida Gintautaitė, Rasa Samuolytė, Janas Dravnelis, Rytis Saladžius, Valentinas Novopolskis, Vainius Sodeika, Augustė Pociūtė, Gediminas Rimeika, Ula Liagaitė, Martynas Nedzinskas, Diana Anevičiūtė, Algirdas Dainavičius, Komi Togbonou.