Režisierė K. Gudmonaitė: ant skausmo pamato stovi didžiausia palaima gyventi

Pasak režisierės, neįgalumo tema išjudino ir svarbius dalykus jos pačios viduje. „Reikėjo užaugti iki šios temos. Visas temas pasirenku dėl asmeninių priežasčių. Jeigu jaučiu savyje nepatogų tašką, kuriame ko nors nepriimu, kvestionuoju, stengiuosi peržengti šią ribą. Kažkas man viduje turi skaudėti, kad statyčiau spektaklį. Kiekvienas mano darbas yra pasąmonės dienoraštis, su kuriuo augu ir vis noriu ką nors išspręsti, suprasti, pakeisti. Žodžiu – išgyti“, – atvirauja režisierė. Ką gi, visi einantieji į K. Gudmonaitės spektaklius turėtų ją neblogai pažinoti.

Pokalbyje su K. Gudmonaite – apie jos spektaklį „Šventė“ ir trupančias įgalumo ir neįgalumo ribas. Gal galios poziciją iš tiesų užima tie, kurių „negalia“ tapo mažiausiai galinčiųjų primestu nuosprendžiu?

Oficiali statistika skelbia, kad neįgalieji Lietuvoje sudaro apie 9 proc. visų gyventojų. Tai beveik kas dešimtas šalies gyventojas. Vis dėlto dauguma negalios neturinčių asmenų apklausos metu drąsiai teigia, kad neįgalių asmenų Lietuvoje apskritai nėra. Jie nematomi.

Jūsų spektaklis „Šventė“ man susisieja su MO muziejaus paroda „Permainų šventė“, kuri, kaip ir jūsų darbas, kviečia švęsti gyvenimą, jo įvairumą ir kasdienybę. Kaip jums jūsiškėje šventėje nuskambėjo gyvenimo įvairumas, kaip nusitrynė ribos tarp įgalumo ir neįgalumo?

Iš pradžių net nenumaniau, kokia bus spektaklio kryptis, į ką išsivystys dramaturgija. Pradėjome nuo balto lapo, o šventės idėja atsirado ilgainiui, kai bendraudama su kūrybine grupe, neįgaliaisiais, pamačiau, kaip gera tiesiog būti. Kalbėdamiesi vis giliau leidomės į labai nepatogias savo asmenybės ir kūno dalis. Šnekėti apie neįgalumą iš pradžių nebuvo lengva. Visas procesas buvo lėtas leidimasis į skausmingas žaizdas, kurių aktoriai galbūt net nėra niekada lietę, kurių ir aš niekada neliečiau.

Didžiausias paradoksas, kad nusileidęs ir pasiekęs skausmingą tašką vėl gali pradėti stipriai džiaugtis. Džiaugtis, kad gyveni. Dažnai patirdavau ir patiriu, kad priėmus savo skausmą, galutinai jį įsisąmoninus kažkas nutinka tavo egzistavimui. Pradedi džiaugtis, kad esi. Iš tikrųjų gyventi. Šis spektaklis man yra apie laimę, kurios rūmai stovi ant nepatogaus ir skausmingo pamato. Bet jo viršūnėje yra didžiausia palaima gyventi.

„Šventės“ pavadinimas ir gimė kaip kvietimas pasižiūrėti į savo skausmingas dalis, jas išeksponuoti, priimti ir pradėti švęsti savo gyvenimą. Pati dabar tai ir darau – švenčiu savo gyvenimą.

Kaip natūraliai priimti neįgalų žmogų? Kaip matyti jį, o ne jo negalią? Kaip paprastai su juo kalbėtis, ne gailėtis? Manau, kurdama šį spektaklį patyrėte šį nepatogumą, ko gero, ateinantį iš visuomenės konstruojamų stereotipų. Papasakokite apie savo asmeninius lūžius, patirties virsmus, kokius pamatėte savo herojus ir save pačią?

Esu anksčiau bendravusi su neįgaliaisiais, turiu draugų, pažįstamų, turinčių negalią. Tačiau nemanau, kad kada nors anksčiau buvau taip arti priėjusi prie jų problemų. Į spektaklio repeticijas atsinešiau gausybę įvairių stereotipų, įsitikinimų, „normų“ iš visuomenės. Dėl to jaučiausi nepatogiai – dėl sukurto stereotipinio mąstymo apie neįgalumą.

Per pirmąsias repeticijas iš tikrųjų patyriau tą pačią kelionę, kurią patiria ir spektaklio žiūrovai. Tai buvo mano asmeninio santykio su šia tema kelionė. Kurdama spektaklį visada seku savo subtilius potyrius. Pavyzdžiui, sprendimą spektaklį „Sapnavau sapnavau“ rodyti visiškoje tamsoje pakuždėjo mano pojūtis bendraujant su nuteistaisiais. Jaučiausi, lyg būčiau tamsoje.

Be abejo, statant „Šventę“ iš pradžių buvo labai nepatogu. Kaip kalbėti, kiek atvirai kalbėti su neįgaliaisiais? Kaip užduoti klausimus? Ar galima imti ir klausti tiesiai? Ar galima vartoti žodį „negalia“? Net nežinojau, kaip apie ją kalbėti. Patiems žmonėms kalbėti apie savo negalią kažkuria prasme buvo daug paprasčiau negu man. Ir tai tik parodė, kaip pati esu paveikta išankstinių nuostatų.

Iš pradžių su dramaturge Laura Švedaite vis bandydavom apeiti šį žodį. O paskui supratome, kad reikia bendrauti kuo atviriau. Ir tada viskas po truputėlį pradėjo vertis, keistis. Labai daug laiko praleidome kartu su aktoriais, valgydavome, šokdavome. Mūsų repeticijos, tiesą sakant, virto nuolatiniu šventimu. Kas kartą jausdavaisi lyg atėjęs į balių. Sausainiai, pyragai, tortai ant stalo, tai vienas atneša, tai kitas… Netgi buvo kilusi mintis spektaklio metu kartu su žiūrovais sėdėti prie bendro stalo, tik tų išskirtinių žiūrovų tada būtų kokie septyni. Todėl nusprendėme sukurti kitokį buvimo drauge stalą.

Kai eksponuoji savo dalis, kurių bijai, tada ir supranti, kad per kitus tau pačiam eksponuojamas tavo netobulumas, kad kituose žmonėse matai ir savo įtrūkius, savo fizinį netobulumą, galų gale net mirtingumą. Ir tai ima veikti – susitaikai su savo kūniškumu, ribotumu.

Su Laura kalbėdavomės, kad šio spektaklio kūrimas mums leido pačioms gyventi tokioms, kokios esame. Nors neturime negalios, bet turime kitų problemų, su kuriomis kasdien tenka susidurti. Aš asmeniškai šioje kelionėje išmokau labiau save mylėti.

Todėl savo gyvenimo kryptį kol kas taip ir įvardiju – leisti žmonėms jausti tai, ką jie jaučia, leisti žmonėms būti tokiems, kokie jie yra, nes pati nuolatos savo viduje dėl to kovoju. Norisi, kad ir aš pati, ir visuomenė – mes visi! – pagaliau gyventume savo autentišką gyvenimą. Pilną, visą, visuminį, su visomis jo dalimis. Neapsimetinėdami.

O ar aktoriai pasidalijo, kokių jie patyrė virsmų, per kokius sunkumus jiems teko pereiti?

Tai buvo gan nelengvas procesas. Kadangi repetavome beveik metus, visko buvo, net konfliktinių, sudėtingų situacijų. Ne visiems tiko kalbėti apie neįgalumą tokia forma. Ne visi galėjo kalbėti apie skausmą. Keletas žmonių pasitraukė iš spektaklio kūrimo proceso, ir aš gerbiu jų pasirinkimą, teisę pasakyti „ne“ – ne, aš nenoriu eiti į tą savo dalį. Bet buvo žmonių, pasiryžusių eiti toliau šiuo keliu. Jų dėka šis spektaklis ir įvyko.

Galiu papasakoti, kaip atsirado vienos herojės monologas. Kai aktorė, kuri turi regėjimo negalią ir nežino, kas yra kūno kalba, atvirai pasidalino, kad yra sulaukusi nemažai nepriėmimo dėl to, kad kartais linguoja, su choreografu Mantu Stabačinsku nusprendėme šį jos veiksmą padaryti svarbiu spektaklio elementu. Lingavimas net nesusijęs su aktorės aklumu, tai jos kūno gynybinė reakcija į nesaugias situacijas, tačiau kažkodėl kai kuriems žmonėms tai atrodo nepriimtina.

Per vieną repeticiją įjungėme muziką ir aktorės paprašėme: dabar tu tiesiog linguok – kiek nori ir kaip nori, leidome jai daryti tai, ką visuomenėje tarsi daryti nepriimtina. Ji pradėjo linguoti, linguoti į visas puses, tada galiausiai gultis ant žemės ir visaip vartytis, žaisti. Ir juoktis! Man ji buvo tokia graži. Tai buvo toks išsivadavimаs! Ji taip nuostabiai pasijuto, net pati nustebo: esu tokia, kokia būnu viena kambary. Galiu išsidirbinėti! Galiu būti tokia, kokia esu! Man tai buvo pats didžiausias laimėjimas, nes pamačiau, kaip svarbu žmonėms suteikti erdvės būti tokiems, kokie jie yra. Ir kaip stipriai visuomenėje ši laisvė apribojama.

Todėl savo gyvenimo kryptį kol kas taip ir įvardiju – leisti žmonėms jausti tai, ką jie jaučia, leisti žmonėms būti tokiems, kokie jie yra, nes pati nuolatos savo viduje dėl to kovoju. Norisi, kad ir aš pati, ir visuomenė – mes visi! – pagaliau gyventume savo autentišką gyvenimą. Pilną, visą, visuminį, su visomis jo dalimis. Neapsimetinėdami. Aš noriu tiesiog eiti ir kalbėti: pažiūrėkit, kaip gražu gyvenime, koks jis įvairus, kiek daug skirtingų formų medžių, kokie įvairūs būna kristalai, kokių skirtingų yra žuvų!

Iš tikrųjų gyvenimas dar vienu fiziniu pavidalu man atsivėrė, kai pradėjau nardyti. Supratau – o Dieve, kiek daug nežinau apie fizinį pasaulį. Nardymas man tapo metafora nematomo, nežinomo, povandeninio grožio, kuris gali būti įvairiausių spalvų, keisčiausių formų. Mūsų sieloje, mūsų viduje lygiai taip pat, kaip ir fiziniame pasaulyje, slepiasi povandeninis gyvenimas. Reikia tiesiog nardyti dvasiškai. Išdrįsti ir panerti.

Ištarėte svarbią frazę – gyventi autentišką gyvenimą. Būtų gerai, jei taip lengvai būtų galima tai padaryti. Tačiau jūsų spektaklis ir yra apie tai, kaip sunku būti savimi, kai tavęs nesupranta ir net nenori suprasti, nes esi kitoks, kai nuolat dėl to esi priverstas trankytis į sieną ir gauti per galvą. Kokie tie keliai, jūsų nuomone, į autentišką, neveidmainišką, išlaisvinantį gyvenimą, nebijant išdrįsti būti tokiam, koks esi iš tiesų?

Dar daug mums reikia nueiti. Ir individualiai kiekvienam, ir visuomenei. Manau, sveikai egzistuojanti visuomenė privalo apmąstyti savo įtrūkius. Apmąstyti, stebėti ir juos priimti, tik tada ji taps sveika. Lygiai kaip ir žmogus sveikas yra tada, kai nebijo savo dalių, kai vis į jas pasižiūri. Aišku, turbūt neįmanoma iki galo nebijoti. Vis tiek esame labai sudėtingos būtybės su begaliniu visų savo dalių kosmosu, kur neaišku, kas iš ko kyla. 

Matau vienintelį kelią – mėginti pastebėti ir priimti tas dalis, kurių nesinori, neatmesti jų. Nors dabar matau stipriai paaštrėjusį visuomenės susiskaldymą, ir tai mane baugina. Vis dėlto aš bandau ieškoti kelių ir pradedu nuo savęs: stebiu savo pačios priešinimąsi, nepriėmimą. Ir man kartais sunku priimti, ir aš kartais negaliu suprasti kitokios nuomonės. Sunkiausia priimti nepriimančiuosius. Kai pavyks tai padaryti, turbūt tada įvyks didžiausias išgijimas.

Man teatras yra ta išraiškos forma, kuri padeda priartinti žmones, jų grupes, neturinčius balso, ir suteikti jiems galimybę kalbėti. Kad kas nors, pabuvęs šalia tokio žmogaus, šalia neįgaliojo, kitąkart sutikęs jį gatvėje imtų kitaip suvokti jo visuminį, visokį egzistavimą. Anksčiau žvelgdama į neįgalųjį pirmiausia matydavau jo negalią ir žinau, kad daugeliui taip yra. Dėl to spektaklio dramaturgija sukurta taip, kad iš pradžių kalbama apie negalias, būtent apie tai, ką mes visi pirmiausia pamatome – aspektą, kuris iš tiesų neišreiškia ir neapibrėžia to žmogaus. Tada spektaklis po truputėlį dekonstruoja negalios kostiumą ir kviečia pasižiūrėti, kas yra po juo.

Vienas dalykas, kai su aktoriais dirbate per repeticijas kaip terapinėje grupėje, tačiau visai kas kita, kai visi žinote, kad neišvengiamai artėja apsinuoginimo prieš žiūrovą akimirka. Juk reikia milžiniškos drąsos atsiverti nepažįstamam žmogui, ypač kai esi pažeidžiamas, kalbi apie savo skausmą. Kaip jūsų herojai tam ruošėsi? 

Jie labai bijojo. Bijojo būti nepriimti. Bijojo to, kas jiems įvyksta kiekvieną kartą. Natūralu, kad kai pasidalini kažkuo, bijai būti atstumtas. Ir aš bijojau, kad jiems pajautus atstūmimą gali įvykti retraumatizacija. Bet nėra kito kelio, kaip tik eiti į ugnį ir pasitikėti procesu, jais pačiais ir žiūrovais.

Tarpusavyje daug apie tai kalbėjomės, bandžiau su meile reaguoti ir išgirsti kiekvieno abejonę. Prieš premjerą įvyko dar keletas išankstinių rodymų, nes nenorėjau, kad ji būtų ta pati pirmoji patirtis. Šie rodymai tapo stipriu paskatinimu, buvo žiūrovų, kurie stojosi ir ėjo apkabinti aktorių. Verkė drauge su jais. Aktoriai reagavo su nuostaba: negaliu patikėti, aš taip atsiveriu, o į mane sureaguoja ne atstūmimu, o apkabinimu. Manau, šis spektaklis herojams daro poveikį, bet labiausiai juos gydo žiūrovų reakcijos. Netgi norėtųsi kviesti žiūrovus po spektaklio nebijoti išreikšti savo meilės, ateiti, apkabinti, kad aktoriai žinotų, jaustų, nes plojimų kartais nepakanka.

Augant spektakliui visada drąsėja ir žiūrovas. Manau, šis spektaklis dar atneš staigmenų. Pamenu, ilgainiui per „Trans Trans Trance“ žiūrovai taip išdrąsėdavo, kad eidavo į sceną. Yra buvę, kad po translyčio monologo ir patyčių scenos vienas žiūrovas atsistojo ir ištarė aktorei: aš noriu tave apkabinti. Ir apsikabino. O tada dešimtys žiūrovų irgi atsistojo, ir visi stovėjo apkabinę aktorę Jovitą Jankelaitytę.

Dar daug visuomenėje ties šia integracija reikia dirbti – kad vaikai aplink save nuolat matytų negalią turinčių žmonių. O jų, pasirodo, yra labai daug. Devyni procentai visų Lietuvos gyventojų. Vadinasi, beveik kas dešimtas turi vienokią ar kitokią negalią.

Ar pirmuosius „Šventės“ rodymus žiūrėjo ir neįgalieji? Koks buvo jų žvilgsnis, reakcijos?

Taip, buvo ir neįgaliųjų. Viena regėjimo negalią turinti mergina po spektaklio pasidalijo, kaip jai gera girdėti savo, kaip neįgaliosios, balsą skambant scenoje, kad tai vyksta iš tiesų. Ir padėkojo už drąsą, nes, jos ir daugelio neįgaliųjų nuomone, atverti savo skausmą kol kas Lietuvoje yra labai sunku. Tai tik pirmieji žingsniai.

Ar galvodama apie jautrų psichologinį klimatą repeticijose, individualią kiekvieno žmogaus psichologinę reakciją teiravotės specialistų pagalbos, kad patartų, kaip neperžengti ribos ir laiku sustoti, neperspausti?

Kartu su dramaturge konsultavomės su keletu pažįstamų psichologų, nes visada dirbant su tam tikromis socialinėmis grupėmis man svarbus menininko etikos klausimas – nenueiti per toli, laiku pastebėti, kad jau reikia sustoti, ir jautriai žiūrėti į kiekvieno situaciją. Kita vertus, tai buvo ir tyrinėjimas, buvo ir baimės, kad kažką peržengusi nežinia, ar suvaldysiu, bet, ačiū Dievui, viskas pavyko sklandžiai. Šio spektaklio kūrimas mane iš dalies paskatino studijuoti psichoterapiją, kad pati turėčiau priemonių dirbdama su tokiomis grupėmis. O ir teatras yra labai geras įrankis, kuriuo naudodamasis gali atsiverti, išlaisvinti, susikurti saugią aplinką.

Šokis (ir šiame spektaklyje tuo tik dar kartą įsitikini) yra viena tų idėjinių priemonių, kurios padeda kūno judesiu išreikšti tai, ką galbūt sunku ištarti žodžiais.

Man kūnas apskritai yra svarbi išraiškos forma. Kiekviename mano spektaklyje šokama, judama – konvulsyviai, drąsiai, atvirai. Kūne viskas užfiksuota, jis yra mūsų patirčių namai. Leisdamas aktoriui kūnu išreikšti save gali netgi jam padėti išgyti nuo savo baimių, traumų, atlaisvinti susikaupusius nemalonius dalykus. Šiuo atveju mes irgi turėjome daug kūno praktikų, užsiėmimų, ir čia labai padėjo choreografas Mantas Stabačinskas. Taip, turiu tradiciją ieškoti konvulsiško, laisvo kūno kiekviename spektaklyje.

Labai subtilia metafora spektaklyje atskleista Justinos istorija. Už merginos stiprią negalią stipresnė tampa jos svajonė, suteikianti žmogui sparnus ir galinti net Lozorių iš kapo prikelti.

Kiekvienas žingsnis Justinai yra labai sudėtingas, bet spektaklio pabaigoje ji tai padaro: eina per visą scenos ilgį iki pat galo. Tai jai buvo didžiulis laimėjimas. Kiekvienas spektaklio elementas gimė iš to, kas įvyko spektaklio repeticijų procese. Kiekvieno žingsnis. Kiekvieno galimybės. Kiekvieno asmenybei atskleisti reikėjo savitų priemonių, nes ne visi atsiskleidžia kalbėdami. Kai kuriems atsiverti padėjo žaidimas, kai kuriems – judėjimas.

Tikriausiai su dramaturge išsikėlėte klausimą, kaip apsieiti be žodžių „neįgalieji, negalia“, kuo juos pakeisti. Ar radote atsakymą?

Lietuvių kalboje kol kas nėra kito oficialiai įtvirtinto varianto. Aš sakyčiau – žmonės, turintys specifinių poreikių. Nes iš tikrųjų tiktai tiek ir yra.

Žodis „negalia“ turėtų būti kuo nors pakeistas, nes neteisingai apibrėžia sąvoką. Kodėl galia? Kodėl žodyje yra galios perspektyva? Kas nustatė, kad kažkas gali, o kažkas negali? Kodėl galios perspektyvoje esantys žmonės leido sau suskirstyti, kas yra įgalus ir kas – neįgalus? Ši tema man irgi įdomi. Įvairūs neįgalumo fenomeno tyrinėtojai, svarstydami apie šią galios perspektyvą, teigia, kad tai – visuomenei primestas dalykas, kai norint centralizuoti galią, nustatyti tvarką reikia apibrėžti, kurie yra mažiau žmonės negu kiti.

Manau, kūrybinė komanda su jumis pasidalijo mintimis apie neįgaliųjų atskirtį, apie savo buvimo trūkumą visuomenėje. Kokių sprendimų matote ir jūs, ir patys neįgalieji?

Yra dar daug iki šiol neįgyvendintų fizinius neįgaliųjų poreikius galinčių užtikrinti dalykų. Bet, be fizinių aspektų, neįgaliam žmogui dar gana sunku susirasti darbą. Iš aktorių išgirdau, kad jeigu turi įrašą apie psichinį sutrikimą, beveik visi darbdaviai tavęs atsisako. Ir tada tokie žmonės priversti dirbti darbą, kuris neatitinka jų išsilavinimo, arba sėdėti namuose. Tada ir finansiškai labai sudėtinga tampa gyventi, kyla vertės, žmogiško orumo klausimas, didėja emocinė atskirtis. Todėl reikia mąstyti, kaip darbdavius įkvėpti priimti neįgaliuosius. Kad jie turėtų savo vietą visuomenėje, o ne būtų atskirti ir gyventų kažkur getuose – neįgaliųjų bendruomenėse.

Aš nežinau, ar vien tik neįgaliųjų mokyklos yra itin geras modelis. Vien tai jau yra nemenka atskirtis, tas nepaaiškinamas skirstymas į „jūs“ ir „mes“. Dar daug visuomenėje ties šia integracija reikia dirbti – kad vaikai aplink save nuolat matytų negalią turinčių žmonių. O jų, pasirodo, yra labai daug. Devyni procentai visų Lietuvos gyventojų. Vadinasi, beveik kas dešimtas turi vienokią ar kitokią negalią.

Spektaklio „Šventė“ kūrėjų mintys, nuskambėjusios po premjeros diskusijos su žiūrovais metu

Božena Burokienė: Reikėjo peržengti per save, kad galėtum apie save pasakoti visiems. Tai buvo sunkus barjeras. Bet kai peržengėm, tada jau viskas tekėjo savo linkme. Taip, kaip turėjo būti.

Aš visada sakau – visiškai nenoriu, kad manęs gailėtųsi, o taip labai dažnai būna. Kai pamato – oi, kas čia jums yra? Mes visi turim trūkumų. Jūs irgi turite savo trūkumų. O mes gyvenam su savo trūkumais. Ir puikiai gyvenam.

Oleg Dlugovskij: Čia kaip ir gyvenime – yra ir sunkių, ir lengvų momentų. Tai ir čia visko buvo – nuo juoko iki ašarų. Nuo džiaugsmo iki liūdesio. Kaip kita herojė pasakė, kad sunkiausias turbūt momentas buvo peržengti ribą – kalbėti, atsiverti. Nes dažniausiai mes, kaip sako – tie, kurie tipo turi negalią, bijom, kad mūsų nesupras. Bet kai peržengi tą ribą, tiesiog jau plauki pasroviui.

Kad ir kokie mes atrodytume – ar su išorine negalia, ar galvoj, ar kažkokia kita, vis tiek mes visi esam žmonės. Ir svarbiausia, man atrodo, kas yra širdy. Kas yra viduje. Nes tas vidus yra varomasis variklis. Kaip Justinos atveju pavyzdys. Ji ir vaikšto, ir bendrauja, ir šnekasi, ir šypsosi, ir dainuoja.

Loreta Taluntytė: Aš išgyvenau visko labai daug. Visų pirma išgyvenau gėdą, man tuo metu buvo svarbu, ar mane priims, ar ne. Aš labai norėjau būti priimta. Ir buvo baisu, kad manęs nepriims. Ir pykčio buvo, kad turiu apie save kalbėti. Pykčio ne ant kitų, bet kad tiesiog turiu apie tai kalbėti. Buvo baimės, ką čia dabar po repeticijos pasakys kolegos, kas čia bus, kaip čia su manimi bendraus. Ir liūdesio buvo, ir džiaugsmo, ir pykčio, ir gėdos, ir sumišusi būdavau. Visokių emocijų buvo. Paskui supratau, kad pirma turiu priimti save tokią, kokia esu. Ir tada, kai pradėjau priimti save ir kai pamačiau, kad esu priimta papasakojusi savo istoriją, kad žmonės mane palaiko, atsirado ir laisvumas. 

Kristina Šaparauskaitė: Man tai buvo iš tikrųjų įdomi patirtis. Ne pirmą kartą vaidinu savo gyvenime, bet pirmą kartą apie save pasakoju. Man nebuvo tokių klausimų, kaip čia mane priims, kaip į mane žiūrės, dėl to, kad su liga esu jau dvidešimt metų. Spėji susigyventi ir su ja, ir įvairiom nuomonėm apie ją, ir esi nukentėjęs nuo tos ligos. O iš kitos pusės – ir pasisekė, kad negalią turiu, nes neįgaliųjų teatre dirbu. Nors, aišku, jeigu ligos nebūtų, viskas kitaip būtų. Dažnai pagalvoju apie tai. Bet va, jos dėka suvaidinau „Šventėj“. Yra, kaip sakoma, ligos pliusų. Man buvo svarbi žmonių nuomonė, kad patiktų, kad jiems būtų įdomu, kad nebūtų – mes čia vargšeliai, gailėkit mūsų, nes nieko iš tikrųjų panašaus. Tokie patys esam. Tik dešimt tablečių per dieną. Tik tuo ir skiriuosi.

Justinos Platakytės mama: Esu dėkinga teatrui. Justina pradėjo ir daugiau kalbėti, ir savarankiškesnė tapo. Po vieną milimetrą. Tvirtėja, tobulėja, ir viskas teatro, draugų dėka. Ji teatre pati silpniausia iš visų. Ir vaikščioja. Tai tiesiog stebuklas man, mamai. Bet, aišku, dirbt stipriai reikia. Ji tik vieni metai kaip čia lanko. Pamenu, verkė: oi nepriims, oi nepritaps. Bet Justina turi žemaitiško kraujo, yra užsispyrusi ir eina per „negaliu“. Iškala viską mintinai – išmoksiu, sako. Ir džiaugias tada širdis. Ir noris verkt, ir džiaugtis.

Artimiausias rež. Kamilės Gudmonaitės spektaklio „Šventė“ rodymas – spalio 15 d., penktadienį, 19 val. OKT Studijoje (Ašmenos g. 8, Vilnius). Tarpininkas atrenkant aktorius spektakliui – neįgaliųjų teatras „Naujasis teatras“.