2022 02 11

Kun. Arūnas Peškaitis OFM

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Režisierė S. Šulc: Oskaras Milašius drąsiai ieškojo tiesos

Spektaklio „Kanarėlės pranašystė“ akimirka. „Naujojo teatro“ nuotrauka

Vasario mėnesį Naujajame teatre bus rodomas ilgai lauktas Oskarui Milašiui skirtas keturių spektaklių ciklas „Kanarėlės pranašystės“. Šia proga kalbiname Naujojo teatro režisierę SVETLANĄ ŠULC.

Oskaras Milašius – itin daug Lietuvai nuveikęs žmogus, nors ir ne visiems gerai pažįstamas. Kaip susidomėjote šia asmenybe?

Kai buvau aštuoniolikos, pasirodė pirmoji jo poezijos knyga. Studijavau tuometinėje konservatorijoje režisūrą. Jo poezija tuomet labai atliepė ir mano mintis – tą dėkingumą žemei, kurioje augau ir gyvenu, tą begalinę meilę Lietuvai, tikėjimą, kad Lietuva yra šviesos kraštas. Tik tai manyje daug metų buvo lyg ir apmirę.

Naujajame teatre įgyvendinome projektą ,,Meilės laiškai – Jūsų širdims“. Iš jo gimė daug kitų projektų, kitų spektaklių, tarp jų – ir skirtasis Oskarui Milašiui. Tuomet ir prisiminiau, kad jau seniai jį pažinojau. Prieš šešiolika metų, stodama į vaidybą Mažojoje teatro akademijoje, į klausimą, koks yra mylimiausias poetas, atsakiau, kad Oskaras Milašius. Vėliau parengėm labai gražų koliažą iš Juditos Vaičiūnaitės ir O. Milašiaus poezijos. Galiausiai parašėme projektą Lietuvos kultūros tarybai – nusprendėme statyti spektaklį vien apie jį.

Svetlana Šulc. Naujojo teatro nuotrauka

Naujojo teatro spektaklis „Kanarėlės pranašystės“ yra dokumentinis ir stebina biografinių duomenų gausa. O juk lietuviškai turime tik tris su Milašiumi susijusias knygas (Laimono Tapino beletrizuotą biografiją „Septynios vienatvės Paryžiuje“, nedidelę poezijos rinktinę ir laiškų leidimą). Iš kur dar sėmėtės medžiagos?

Sukaupta medžiaga labai geranoriškai dalijosi Lietuvos archyvai, beje, įsikūrę Oskaro Milašiaus vardu pavadintoje gatvėje. Padėjo ir Prancūzijoje veikianti O. Milašiaus draugija, o Belgijoje mums netgi susidarė įspūdis, kad ten jis yra labiau mylimas ir žinomas nei Prancūzijoje. Savam krašte pranašu nebūsi…

Milašiaus gyvenimas primena, kad vieni mokame veržtis ir rodyti savo darbus, o kitiems visai to nereikia. Tuomet nutinka, kad tie žmonės lieka užmiršti. Man atrodo, su Milašiumi taip ir atsitiko.

Bet Jūs prikėlėte O. Milašių šiam laikui… Juk pastatėte ne vieną spektaklį. „Kanarėlės pranašystės“ – tai keturių spektaklių serialas, apimantis Milašiaus gyvenimą nuo vaikystės iki mirties…

Taip, pirmasis yra „Septynios vienatvės“, kuriame prisimename jo gyvenimo kelią maždaug iki 33-ejų metų. Antrasis – „Kanarėlės malda“, skirtas jo dvasiniam keliui, kaip jis atrado Dievą, nors ir buvo užaugęs ateistinėje aplinkoje.  „Ma Lituanie“ – trečioji dalis – pasakoja apie tai, kiek jis yra nuveikęs Lietuvai. O ketvirtoji  – „Už proto ribų“.

Tačiau pradinis sumanymas buvo vienas spektaklis. Kaip vis dėlto atsirado keturi? Ar tiesiog medžiaga taip užvaldė, iškilo tiek daug šitos asmenybės aspektų?

Turėjom labai daug laiko! (Juokiasi.) Atsakymas labai banalus: prasidėjo karantinas ir negalėjome rodyti spektaklių. O kūrėjas negali nekurti. Kadangi dirbome su Milašiaus medžiaga, karantinas mums tapo tiesiog dovana, ėjome vis labiau į gylį. Jei būtume pasilikę tik ties viena dalimi, būtų tik probėgšmais pereita, vos keliais potėpiais, o ne pateiktas platesnis, išsamesnis pristatymas. Mums įdomu buvo dirbti su ta medžiaga, ir patys daug gavom.

Galiu paliudyti – mačiau visas keturias dalis. Manau, kad kiekviena iš jų yra labai savita, atverianti vis kitą klodą. Seniai pastebėjau, kad Lietuvoje mes nelabai vertiname tuos, kurie yra mūsų žmonės, nors gyveno ne Lietuvoj. Jų tarsi nėra mūsų sąmonėje, viešojoje kultūrinėje erdvėje, istorinėje atmintyje. Mane labai sužavėjo tai, kad jūsų spektakliuose O. Milašius atskleistas taip įvairiapusiškai, ir labai įdomus jūsų režisūrinis sprendimas, kad aktoriai persikūnija iš vieno personažo į kitą. Kodėl taip nusprendėte?

Kūrybiniai sprendimai atsiranda čia ir dabar. Iš tikrųjų turėjo būti visko labai mažai. Tik apie Milašių. Kadangi turėjome daug laiko, kūrėme daug etiudų, mizanscenų, norėjosi jas ir suvaidinti, juk tai teatras. Taip ir nutiko, kad žmonės ėjo per visus vaidmenis. Lėmė ir objektyvios priežastys – keitėsi aktoriai. Viena mergina išėjo dekretinių atostogų, kitą aktorių reikėjo pakeisti dėl ligos. Tačiau pagrindinis buvo Milašius, o visi kiti, kaip ir gyvenime, – tik šalutiniai, jį atskleidžiantys vaidmenys.

Ko gero, ir mums einant per gyvenimą kai kurie žmonės yra atsikartojantys – tas pats žmogus, tik jau kitoks. O čia irgi – tas pats aktorius, bet įkūnijantis skirtingus asmenis… Pati ir režisavote, ir vaidinate visuose keturiuose spektakliuose. Be jau minėtos poezijos ir meilės Lietuvai, kas Jus dar sužavėjo? Koks jis atsiskleidė kaip žmogus ir kaip politikas (juk Milašius atstovavo Lietuvai po Nepriklausomybės paskelbimo)?

Iš tikrųjų tik dabar sužinojau, kiek daug jis Lietuvai padarė, juk mokykloje to nemokė. Jaunimas ir dabar nežino, kas tas Milašius. Sužinojau, kad, jam tapus Lietuvos atstovu Prancūzijoje, daug kas tikėjosi, kad Milašius bus lenkų pusėje, tačiau atsiskleidė ta jo mistinė meilė, kaip ant aukuro atnaša vardan Lietuvos.

Juk Milašius daug prisidėjo ir prie tarptautinio Lietuvos pripažinimo? Tuo metu jau dirbo Prancūzijos užsienio reikalų ministerijoje…

Jis juk buvo literatas, valdė žodį. Į galvą ateina ir Vaižganto žodžiai, ištarti, kai Milašiui sukako šešiasdešimt. Jis ragino skubėti, kad ne po mirties liaupsintume ir įvertintume saviškius. Jis prašė literatų, kas moka prancūziškai, versti greičiau Milašių, atnešti jį Lietuvai. Buvo pavienių žmonių, kurie tai suprato (tokių kaip Antanas Maceina), bet plačiau visuomenės žinia nepasiekė.

„Naujojo teatro“ nuotrauka

Mistinės patirtys yra atskleidžiamos visuose keturiuose spektakliuose. Juk net ir nuo vaikystės Milašius išsiskyrė jautrumu aplinkai, gimtajai vietai. Kalbėjimasis su, atrodo, negyvais daiktais, – bet tai poeto siela. Paskui ir religinė patirtis…

Iš tiesų visur tos mistikos labai daug. Dirbdami su Milašiumi, turėdami daug laiko, galėjome geriau stebėti aplinką, įvairiausias sąveikas. Pavyzdžiui, Emi – tai vienintelė Milašiaus meilė. Jie tik trumpai buvo kartu. Išsiskyrusi su juo, ji ištekėjo už kito ir pagimdė dukrytę Alisą. Mūsų aktorė, kūrusi vaidmenį šiame spektaklyje, išėjo dekretinių atostogų, galima sakyti, paliko Milašių, pagimdė mergytę ir davė jai Alisos vardą, nors ir nesuprato, kodėl. Ją net šiurpas apėmė, kai apie tai sužinojo.

Dar supratau, kad Milašius buvo labai drąsus. Pati aš vengiu stiprių dvasinių patyrimų, nenoriu nardyti ten, kur nesuprantu, gerai jaučiu kitą pasaulį ir prisibijau jo. Tačiau jis taip drąsiai ieškojo tiesos, iš kelio išklysdavo ir sugrįždavo. Žavi ta jo drąsa išlikti savimi, nors žmonės ir šaipėsi, ir juokėsi iš jo. Juk jis galėjo bandyti pritapti prie kitų. Kam jam reikėjo išsiskirti ir būti tuo bjauriuoju ančiuku?

Jis nebijojo atskleisti savo tapatybės, parodyti, koks jis yra, kaip jaučia pasaulį. Kita vertus, šiuose keturiuose spektakliuose nuskamba ir šiek tiek nuoskaudos. Atsimenu ištraukas iš vieno jo rašto (ar tik ne Lietuvos užsienio reikalų ministrui), kad jau tiek metų neatostogavęs, kad jam labai reikia atostogų. Žinome, kad po kelerių metų Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje jau tapo Petras Klimas, o Milašius liko tik patarėju…

Požiūrį, kad jis buvo įskaudintas, išsako L. Tapinas, tačiau aš taip nemanau.  Žinoma, galiu klysti, bet man atrodo, kad jis buvo labai toli nuo tų įvertinimų ar neįvertinimų. Jo biografams, aišku, logiškai atrodo – šitiek žmogus pasiaukojęs dėl Lietuvos, dirbęs be atostogų, tačiau, man atrodo, kad jis neturėjo nuoskaudų.

Matyt, žmogus buvo aukščiau šitų dalykų…

Matė jis, kad žmonės klysta, bet vis tiek mylėjo juos. Čia man ir su Vaižgantu labai susisieja: „Lininiai, mėšluočiai, arielkininkai tie lietuviai, bet jie mano broliai ir aš juos myliu visus.“ Kokie sutapimai! Mes tuo pat metu statėme du spektaklius – vieną apie Vaižgantą, kitą apie Milašių. Juk abu jie ir kanarėles augino.

Įsivaizduokit, susirenkame septintą valandą repetuoti spektaklio. Staiga – beldimas į duris. Atidarau – už durų stovi mūsų ekonomistė Irina ir sako, kad parduotuvėje pamatė molinę kanarėlę ir pajuto, kad reikia ją mums atvežti. Ji visiškai nieko nebuvo girdėjusi apie tuos spektaklius.

Spektaklį apie Vaižgantą mes pastatėme anksčiau, nes tuomet jam skyriau visą dėmesį, o Milašius liko tarsi užmirštas ir numestas. Atėjo diena, kai važiavau į Meno tarybos posėdį su mintimi, kad šio spektaklio nestatysim, nes reikia vaidinti kitus spektaklius, nėra laiko. Vos susirinkę sužinom, kad paskelbtas karantinas. Viskas iš karto pasikeitė. Tiesa, per pirmąjį karantiną mes spektaklio nepabaigėm, prireikė ir antrojo…

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Oskaro Milašiaus gyvenimui ir kūrybai skirto spektaklio „Kanarėlės pranašystės“ 3 ir 4 dalį Naujajame teatre galima bus pamatyti 2022 m. vasario 16 d. 16 val., o 1 ir 2 dalį – vasario 18 d. 18 val.

Pokalbyje minėto spektaklio ,,Meilės laiškai – Jūsų širdims“ premjera įvyks 2022 m. vasario 12, 13 ir 14 dienomis.