2021 06 27

Rimgailė Renevytė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min.

Režisierius A. Obcarskas: „Stipriai ir įdėmiai pažiūrėjus sau į veidą, jame pasimato mūsų tėvų bruožai“

Režisierius Antanas Obcarskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Liepos 14, 15 d. įvyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera – „Kas nužudė mano tėvą“. Spektaklį pagal kylančio Prancūzijos literatūros talento Édouard’o Louis kūrinį stato dviem Auksiniams scenos kryžiams nominuotas režisierius, trisdešimtmetis autoriaus bendraamžis ANTANAS OBCARSKAS.

Artėjant premjerai, kuri vyks Lietuvos medicinos bibliotekoje, o liepos 15 d. bus tiesiogiai transliuojama internetu, pokalbis su režisieriumi.

Kaip prancūzų rašytojo Édouard’o Louis kūrinys „Kas nužudė mano tėvą“ atsidūrė tavo rankose? Kuo tau patrauklus pats kūrinys?

Tai mano trečias spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Iš pradžių ėmiausi klasikos – „Voiceko“, vėliau patys su Laurynu Adomaičiu rašėme pjesę „Alisa“, atliepdami šiuolaikinio pasaulio išgyvenimus, o dabar atėjo tokia mintis, kad noriu pasirinkti kažką, apie ką galvoja mano kartos žmonės visoje Europoje.

Sulaukus trisdešimties metų, atsirado stiprus noras pažvelgti į savo atvaizdą, į savo veidą. Tai tipiška, labai šabloniška, pradėti galvoti apie savo generaciją, sugalvoti, kuo mes ypatingi. Bet stipriai ir įdėmiai pažiūrėjus sau į veidą, jame pasimato mūsų tėvų bruožai. Nors norėčiau būti išskirtinis, tačiau toks nesu. Esu savo tėvų vaikas. Taigi natūraliai įvyko ši paieška, o jos rezultatas – Édouard’as Louis.

„Kas nužudė mano tėvą“ yra autobiografinis kūrinys, kuris man pasirodė itin artimas. Tekstas jau savaime pasiruošęs scenai – jo vidinis sumanymas atitinka viską, ką norisi perteikti. Tai naujas tekstas, parašytas 2018 metais, todėl nieko iš esmės keisti net nesinori. Istoriją gali suprasti ir iki galo išgyventi be papildomo aiškinimo.

Visos autoriaus knygos yra autobiografiniai pasakojimai apie jauno žmogaus patirtis augant Prancūzijos provincijoje. Jis augo arti skurdo ribos gyvenančioje darbininkų klasės šeimoje Šiaurės Prancūzijoje. Daug kas nutiko jam ir jo šeimai – vidinė nesantaika, psichologinis smurtas, nesusikalbėjimas, prasta emocinė sveikata, alkoholizmas, pyktis ir svajonių žlugimas. Tai aplinkybės ir situacijos, kurias jis fiksuoja savo pasakojimuose. 

Perskaičiau pasakojimą „Kas nužudė mano tėvą“, ir mane sukrėtė tapačios paauglystės ir jaunystės patirtys. Vaizdai, kuriuos tekste kuria Édouardas Louis, yra mano gyvenimo vaizdai. Emocijos, kurias jis patyrė, yra mano emocijos. Negalėjau suprasti, kaip taip gali būti. Nors mes esame toli vienas nuo kito, bet man tai iškėlė klausimą: ar provincijos gyvenimas Europoje, Europos regionuose nėra kažkuo tapatus nepaisant geografinės platumos ar tautybės? Buvimas paribyje, tolimame regione, užkampyje – tai subendrina mentalitetą.

Édouard’as parašė pasakojimą apie savo tėvą, kuris konformistiškai prisiėmė visas vyriškumo normas (negatyvus, viskuo besibjaurintis, šaltas, paniekinantis). Tuo savo vyriškumu jis kankino save, traumavo savo šeimą ir sūnų, traumavo ir save. Édouard’o Louis tėvas priklausė kartai tėvų, kurie iš vaikų tapo suaugusiaisiais visiškai staiga. Tai yra pagrindinė spektaklio tema. Ką reiškia būti tėvu, kai nesi pasiruošęs juo būti, ką reiškia vaidinti brandą, kai esi vaikas? Tai priverstinės tėvų jaunystės pabaigos tyrimas sūnaus akimis. 

Aš nujaučiu, kodėl taip netoli mūsų patirčių yra Édouard’as Louis. Prieš trisdešimt metų žlugus sovietiniam režimui mūsų kartos tėvai prarado lig tol pažįstamą realybę, užtikrintumą. Prasidėjo laisvė. Ir žūtbūtinis išlikimas laisvėje. Matėsi naujo liberalaus ir sotaus Vakarų pasaulio pažadas, svajonė, vizija. Kaip ir visai valstybei, jos žmonėms prasidėjo antra jaunystė. Ta jaunystė buvo pilna entuziazmo, pasitikėjimo pasauliu, bet realybė neretai buvo labai žiauri. Visi sukosi, o mes, būdami vaikai, sukomės paskui. Vieni prisitaikė ir išgyveno, kitiems ne taip pasisekė, šių buvo daugiau, tarp jų ir mūsų tėvai. 

Taip staigiai baigėsi sisteminis nerūpestingumas, reikėjo užaugti per naktį, pulti mokytis išgyventi, o tai skaudus procesas, neužtikrintas. Mes, šita karta, gyvenome auklėjami žmonių, kurie patys kartais nemokėjo gyventi. Dažnai patys vieni daugiabučių kiemuose, ir taip augo dauguma Europos vaikų didžiųjų miestų priemiesčiuose, fabrikų darbininkų kvartaluose ir mikrorajonų paribiuose. Patys vieni patyrėme pasaulį. Tai mūsų visų bendra patirtis. Ir didžioji ašis Édouard’o Louis kūrinyje. Kai matau vaizduojamą neišsilavinusią, provincialią, kultūriškai atsilikusią, nepritekliaus varžomą, nebendraujančią Édouard’o Louis šeimą – matau ir savo šeimą. Neabejoju, kad daugelis Lietuvos šeimų dar gyvena tokiame atšiaurume. 

Spektaklio kūrybiniame procese dalyvauja tavo ankstesnių spektaklių bendražygiai (scenografė Lauryna Liepaitė, kostiumų dailininkė Flore Vauvillé, aktorius Gediminas Rimeika). Ar šis spektaklis turi ir kitų sąsajų su tavo ankstesniais darbais? Kokios jos? 

Šis spektaklis sąsajų su ankstesniais darbais galbūt turi mažiau, nes spektaklis skirtas tarsi man pačiam, mano dabarties permąstymui. Tai klišė, tačiau mano kartai labai sunku bendrauti su savo tėvais. Mano tėvai užaugo pasaulyje, kurio daugiau nebėra. Sovietinis blokas užsidarė, išnyko. Žiūriu į aplink save esančius suaugusius žmones ir galvoju, kad neretai jie nenutuokia, ką daro. Daro tai, ką moka geriausiai, nes daugiau nieko nebegali išmokti. Ar tai nėra vis dar tie patys paaugliai, kurių kūnai suaugo ir suseno?

Menininkai, kartu kuriantys šį spektaklį, yra pirmiausia mano bendraamžiai. Su jais esame vienoje mąstymo bangoje – panašiai galvojame, panašiai kalbame, panašūs dalykai mus jaudina.

Mes, trisdešimtmečiai, mąstome, kaip sukurti savo šeimas. Kaip būti tėvu? Motina? Bet vis vėliau tampame tėvais, įsipareigojame. O mus lydi mūsų šeimų vaizdai, jie ne visados gražūs. Aš galvoju, kad galbūt šitos mūsų baimės ir dabartinės neurozės yra mūsų šeimų, tėvų nužudytų svajonių pasekmė.

Repetuoji su vienu aktoriumi, būsimas kūrinys – monospektaklis. Pagrindiniam ir vieninteliam vaidmeniui pasirinkai aktorių Gediminą Rimeiką. Kokių iššūkių kyla kartu išbandant šį žanrą?

Dirbti su vienu aktoriumi yra intymus iššūkis ir kartu profesinė laboratorija, nes aš esu labai arti žmogaus, su kuriuo dirbu. Vis geriau jį pažįstu, matau vis didesnį vidinių balsų spektrą. Ieškau būdų, kaip jį mobilizuoti ir atpalaiduoti nuo inercijos, nuo vienkrypčio teksto matymo. Tai labai įdomus procesas. Svarbiausia, kad mes esame vienmečiai, esame labai panašūs, kilę iš to paties miesto, mūsų panašios vaikystės patirtys, tokios pačios mados vyravo mūsų kiemuose, kai augome. Juk tai ir suformavo mūsų bendravimą. Noriu pasakyti, kad mes kalbame ta pačia kalba.

Įdomiausia, kad visa spektaklio našta guls ant jo pečių. Reikia suprasti, kad esi vienas scenoje ir nesulauksi, kol ateis tavo partneris. Partneris – tai jo vidus, jo veidas, jo emocijos, jo šilčiausi ir šalčiausi balsai…

Iššūkis, manau, yra toks – kaip žinoti, kas šiame pasakojime pasigirsta silpniau, o kas stipriau, kai scenoje yra tiktai vienas žmogus, su kuriuo ieškome šio spektaklio kalbos.

Režisierius Antanas Obcarskas. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kokį matai šio kūrinio personažą? Kokias temas jis atrakina?

Kadangi tos istorijos yra labai asmeniškos, jos ateina iš vaikystės, iš paauglystės, pagrindinį personažą matau jau išlipusį iš tos įtampos, tų pragariškų gyvenimo sąlygų, tos nemeilės, tos nesantaikos, sudužusių jo tėvų svajonių… Su šia atmosfera, rodos, jis jau yra nutraukęs santykius, nes pasakoja, kalba apie tai be jokių asmeniškumų. Noriu, kad personažas pamatytų tas scenas, apie kurias jis pats pasakoja, iš šalies. Juk tame elgesyje yra labai daug vaikiškų ir paaugliškų kraštutinumų bei pasiteisinimų iš jo tėvų pusės. Tai lyg vaikų peštynės smėlio dėžėje, tik tiek, kad tie vaikai jau seniai yra suaugusiųjų kūnuose. Noriu, kad tai būtų neasmeniška, noriu, kad tai būtų šviesu. Dėl to, kokį gyvenimą pergyvenome, mums nebereikia jaustis kaltiems ar sužalotiems, nes jis jau pergyventas ir todėl pasibaigęs. 

Šis tekstas daugeliui nueis tiesiai į širdį, tai išskirtinai universali istorija. Mes, trisdešimtmečiai, mąstome, kaip sukurti savo šeimas. Kaip būti tėvu? Motina? Bet vis vėliau tampame tėvais, įsipareigojame. O mus lydi mūsų šeimų vaizdai, jie ne visados gražūs. Aš galvoju, kad galbūt šitos mūsų baimės ir dabartinės neurozės yra mūsų šeimų, tėvų nužudytų svajonių pasekmė. Retai ką nors skaitydamas galiu viską taip aiškiai kaip ant delno matyti ir suprasti. 

Susisiekiau su autoriumi, jis pažadėjo atvykti į premjerą. Tai bus įdomu. Manau, kad šis tekstas yra raktas tiesiogiai ir be jokių metaforų kalbėti apie tektoninį lūžį, kuris skiria mus nuo mūsų tėvų. 

Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjera „Kas nužudė mano tėvą“ liepos 14, 15 d. vyks Lietuvos medicinos bibliotekoje (žiūrovai bus pasitinkami prie Žemaitės skulptūros, Žemaitės skvere, Gedimino pr.). Po to spektaklis bus rodomas naujai pastatytoje LNDT Mažojoje salėje. Liepos 15 d. spektaklis bus tiesiogiai transliuojamas internetu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien