Režisierius A. Sokurovas apie kivirčą su V. Putinu ir Rusiją, dūstančią nuo politikos

A. Sokurovas savo tarybos nario ataskaitoje palietė daugybę temų: priminė V. Putinui apie savo noru iš gyvenimo pasitraukusią žurnalistę Iriną Slaviną (kuri už nepatogias publikacijas buvo nuolat persekiojama operatyvinių tarnybų), užstojo istoriką Jurijų Dmitrijevą, įkalintą, žmogaus teisių specialistų nuomone, pateikus išgalvotus kaltinimus, taip pat užtarė namų areštu nubaustą buvusį Sankt Peterburgo deputatą Maksimą Rezniką, dėl Ingušijos bylos persekiojamus Achmedą Barachojevą, Zarifą Sautijevą ir kitus Ingušijos aktyvistus.

Taip pat kino režisierius paragino V. Putiną nesivaikyti po visą šalį paskui opoziciškai nusiteikusį jaunimą, veikiau pagalvoti apie tai, kaip pagerinti gyvenimą Rusijos regionuose. Pasiūlė pasvarstyti, ar nebūtų prasmingiau suteikti laisvę su Rusija išvien nenorinčioms eiti Šiaurės Kaukazo šalims, paragino perskirstyti biudžeto dotacijas Baltarusijai, Abchazijai, Sirijai ir pietiniams šalies regionams, gyvenantiems už pašalpą. Užtarė išmirštantį Rusijos šiaurės kraštą, pagaliau ragino gelbėti archainį Lužicų kaimą, kuriame gyvena beveik išnykusi finougrų tautelė – vodai, ir kurį statant dujų perdirbimo kompleksą planuojama nušluoti nuo žemės paviršiaus.

A. Sokurovas priminė apie žiniasklaidos ir nevyriausybinių organizacijų, vadinamų „užsienio agentais“, diskriminaciją, ir tai, kad iš šalies emigruoja jaunimas. Užsiminė ir apie Rusijos istorinių tyrimų ir politinių represijų aukų įamžinimo organizaciją „Memorialas“, kuri irgi pripažinta „užsienio agentu“ ir kurią prokuratūra reikalauja likviduoti. Režisierius paragino Rusijos vadovą apmąstyti, kas ne taip šalyje, kur visa tai vyksta.

V. Putinas į A. Sokurovo žodžius sureagavo atžariai, apkaltino jį neprofesionalumu, neapgalvotai ištartais žodžiais, esą kalbėdamas apie „kai kurių respublikų nenorą likti Rusijos sudėtyje“ pašnekovas norįs „dar vienos Jugoslavijos mūsų teritorijoje“. V. Putinas keletą sykių pakartojo, kad netgi A. Sokurovui neleistina reikštis apie tai, kad kažkas Rusijoje gyvena už pašalpą, kad panašios kalbos – „pavojingas žaislas“ ir kad nederėjo tokius svarstymus kelti į viešumą.

V. Putinas A. Sokurovo kalbą pavadinimo manifestu, kurį galima įvardyti kaip „problemų pluoštą ir baimių pluoštą, kuriuos turi tam tikra mūsų piliečių dalis“.

Prezidento spaudos sekretorius Dmitrijus Peskovas komentuodamas režisieriaus ir šalies vadovo pokalbį teigė, kad A. Sokurovas iškėlė daugelį svarbių temų „neprofesionaliai ir neišmanydamas reikalo esmės“, o tai yra „tai, ko negali pakęsti prezidentas“. Į klausimą, ar A. Sokurovui gresia baudžiamoji atsakomybė už ištartus žodžius, D. Peskovas atsakė: „Žinoma, ne.“

Čečėnijos vadovas Ramzanas Kadyrovas jau paragino patikrinti A. Sokurovo žodžius dėl antivalstybinės veiklos ir ekstremizmo.

Po kilusio konflikto kino režisierius ALEKSANDRAS SOKUROVAS davė interviu žurnalistei Tatjanai Voltskajai iš „Sever. Realii“ / „Šiaurė. Realijos“ (Laisvės radijo / „Radio Svoboda“ medijos projektas) 2021 m. gruodžio 11., dalindamasis mintimis, kaip asmeniškai vertina konfliktą su V. Putinu. Labiausiai režisierių nuliūdino pašnekovo neįsigilinimas į ištartus žodžius.

Išsamų A. Sokurovo interviu „Ką po to man padarys – man jau vis vien“. Sokurovas apie kivirčą su Putinu“ rusų kalba galite skaityti čia.

Šiame straipsnyje pateikiamos kai kurios svarbios režisieriaus įžvalgos.

Šalis dusinama ir gramzdinama į politinę suirutę

„Man gaila, kad jaunų žmonių likimas, mano bendrataučių – jaunų žmonių, tarp jų ir mano mokinių, klostosi šioje epochoje, – duodamas interviu pabrėžė režisierius A. Sokurovas. – Tai ir vėl pereinamasis etapas. Mes nežinome, kokių formų Rusijoje jis įgaus, banditinių, religinių. Gali būti, kad tai bus kažkokia baisi pravoslaviška žiauri valstybė, su kokiais nors pravoslaviškais rubliais, aš nežinau, kas dar. Mes, deja, to nežinome. Nes iš tiesų mūsų valstybės ateitis neprognozuojama. Mes, gyvendami sovietinėje santvarkoje, vienaip ar kitaip dar suvokėme, kas mūsų laukia. Gyvendamas Sovietų Sąjungoje aš nesitikėjau katastrofinės įvykių eigos. Tačiau dabar gyvenu naujos politinės ir ekonominės struktūros sąlygomis ir negaliu būti tikras, kokie bus netgi treji ateinantys metai.“

A. Sokurovas Rusijos ateitį mato kaip labai sudėtingą, konfliktinę politinę procedūrą, ir tai jo netenkina. Deja, prabilti apie tai V. Putinui jam nebuvo duota galimybė: „Tai šalies dusinimas, gramzdinimas į politinę suirutę, į politinį orgazmą – tai pražūtinga šaliai. Neturėtų būti tiek daug politikos, ji neturėtų būti paremta jėga. Valstybėje turi vyrauti ekonominė veikla, švietimas, išsilavinimas, socialinių institucijų kūrimas. Tokia valstybės užduotis. Ir mūsų problema – kad mes dūstame nuo politikos, tik ženk žingsnį – visur politika.“

V. Putinui buvo sudėtinga susiorientuoti

T. Voltskajos paklaustas, kaip vertina savo kalbą Pilietinės visuomenės plėtros ir žmogaus teisių tarybos susitikime su V. Putinu ir pastarojo reakciją į pasisakymą, A. Sokurovas teigė esąs labai nuliūdintas, kad pašnekovas neįsigilino į tai, ką jis pasakė.

„Nekaltinu jo, žinoma, jis buvo visiškai nepasiruošęs mano kalbai. Juk įprastai jam atneša tarybos narių pasisakymų tekstus, o aš, aišku, niekada iš anksto neduodu saviškių. Ir jam buvo labai sudėtinga susiorientuoti. Tai buvo šūsnis naujos informacijos, pasiūlymų – manau, jis tiesiog nepasirengęs tokiam darbo pobūdžiui. Todėl ir esu kaltinamas tuo, kad leidau sau lyg ir elgtis familiariai, keisti temas, rakursus ir mintis formuluoti tiesiai, nediplomatiškai.

Galbūt iš tiesų taip nedera elgtis su šalies vadovu, aš nežinau. Tačiau aš ne diplomatas ir ne politikas, ir tiesiog ne mano pastangoms galvoti apie visus šiuos niuansus, kontroliuoti save kalbant apie tokius svarbius mano šaliai klausimus. Tai sukėlė susierzinimą ir pyktį. Aš apgailestauju dėl to, taip neturėtų būti. Esame pašnekovai, ir taryba sukurta apsikeisti skirtingomis nuomonėmis, kurios kartais būna visiškai priešingos. Maniau, kad bent iš dalies būsiu išgirstas, tačiau pasirodė, kad mano kalba buvo didelė klaida. Bus teisinga, jeigu dabar būsiu pašalintas iš tarybos“, – po kilusio konflikto pareiškė A. Sokurovas ir tikino iš spaudos sekretoriaus reakcijos suvokęs, kad visi išties smarkiai pasipiktinę.

Režisieriaus teigimu, pokalbio sąlygos buvo techniškai sudėtingos – jis sėdėjo Smolnyje, institute Sankt Peterburge, specialioje patalpoje, o kur tuo metu buvo prezidentas, jis nežino. Ryšys trūkinėjo: kai režisierius pradėdavo kalbėti, V. Putinas dar nebuvo baigęs, kai pabaigdavo ir pradėdavo vėl kalbėti A. Sokurovas, V. Putinas imdavo prieštarauti atžariai atsikirsdamas. Režisierius minėjo pernelyg nesistengęs įsitraukti į diskusiją, nes matė, kad tai virsta beprasmybės gniutulu ir ši beprasmybė greičiau žemina šalies vadovą, o ne jį.

„Žinoma, man buvo apmaudu dėl tokio pokalbio pobūdžio – seniai su manimi taip kas nors šnekėjo, iš tiesų niekas, – atviravo A. Sokurovas. – Matyt, kažkas atsitiko žmogui, galbūt jis smarkiai pavargo po darbo dienos, galbūt po ką tik vykusių derybų su amerikiečiais, negaliu to žinoti. Tačiau buvo aišku, kad susierzinimas įsiplieskė akimoju – jis pasakė, kad turiu parengęs ištisą programą, ištisą manifestą. Iš pradžių pagalvojau – kaip gerai, man, paprastam žmogui, ne politika, o ištisas manifestas išėjo. Tačiau pasirodė, kad manifestas iš Žmogaus teisių tarybos nario lūpų – blogai, taip neturėtų būti. Jeigu tai šitaip smarkiai nuvylė šalies vadovą, prašau man atleisti – tiesa, nesuprantu, kuo gi jį taip galėjau nuvilti.“

Didžiausią susierzinimą sukėlė Šiaurės Kaukazo tema

Labiausiai V. Putinas sudirgo, kai A. Sokurovas prabilo apie Šiaurės Kaukazo problemas.

„Esu seniai sakęs, kad tai pati didžiausia federacijos problema: nei nacionalinis, nei ekonominio ir kultūrinio augimo klausimas čia neišspręstas. Nebendrauju su ten gyvenančiais savo amžiaus žmonėmis, o ir Kaukazo valdantieji atsisako su manimi kalbėtis. Bendrauju tik su jaunais žmonėmis, savo studentų bendraamžiais, jie šneka su manimi visiškai nuoširdžiai ir ramiai man išsako tai, apie ką nepasipasakos nei savame rate, nei tėvams. Matyt, dėl to, kad pasitiki manimi kaip žmogumi“, – aiškino A. Sokurovas.

Jo nuomone, jeigu Rusijos Federacija neatkreips dėmesio į istorinius, ideologinius, ekonominius gyvenimo Kaukaze aspektus, naujas konfliktas čia neišvengiamas. Nes, pasak režisieriaus, ateina nauja karta, neturinti nei kultūros, nei išsilavinimo, nei išsiauklėjimo, ką retsykiais suteikdavo sovietinė mokykla ir sovietinis institutas. Ir elgsis jie jau kitaip, be to, islamo veiksnys turi vis didesnę reikšmę.

„Islamo atėjimas į tą pačią Kabardą–Balkariją, kur buvau filmavimuose šią vasarą, kelia susirūpinimą ir kabardinams, ir balkarams – bent jau tiems, kuriuos pažįstu. 2007-aisiais esu sakęs, kad man akivaizdi santykių su Ukraina ir Kazachstanu įtampa, tada, žinoma, niekas į tai nekreipė dėmesio. O dabar sakau, kad galvojantieji apie šalies likimą, federacijos likimą – jeigu tokia mums reikalinga, negali likti abejingi tam, kas dėl įvairių priežasčių vyksta Šiaurės Kaukaze.

Savo kalboje visą laiką kalbėjau apie federaciją, apie kultūrinio, nacionalinio konteksto vaidmenį, – T. Voltskajai savo motyvus dėstė A. Sokurovas. – Mano pašnekovas, deja, visiškai neatkreipė į tai dėmesio. Žinau ir iš visų pusių girdžiu sakant, kad jokios federacijos daugiau nėra. Prieš keletą metų susitikime su Medvedevu kėliau įvairius klausimus, taip pat federacijos sąrangos, jis man ištarė: na ką jūs, Aleksandrai Nikolajevičiui, kokia federacija. Žinoma, likau nustebęs – galbūt jie geriau žino, yra pas mus federacija ar nėra.

Tačiau aš gyvenu šalyje, kur veikia federacinės valstybės Konstitucija, kurios pamatas – nacionalinis pasiskirstymas, sumanytas dar prieš šimtą metų. Ir aš atkreipiau dėmesį, kad šiam dokumentui šimtmetis, kad reikia galvoti apie ateitį, kad taip tęstis daugiau nebegali.“

Kaip atsaką A. Sokurovas išgirdo nuostabą sukėlusias replikas – esą jis vos ne skatina šalies griūtį ir vos ne kelia maištą.

A. Sokurovas: „Man tik reikia, kad mano tėvynėje būtų nors kokia galimybė išlikti“

Kai „Sever. Realii“ žurnalistė uždavė klausimą, kaip režisierius mano, kodėl keletą kartų jo pasisakymą V. Putinas pavadino neprofesionaliu, šis atsakė nesantis nei politikas, nei žurnalistas, nei publicistas – jis esąs amatininkas, menininkas, išmanantis savo darbą, ir savo pasisakymus grindžiantis dramatinių priešpriešų principu: „Kalbėdamas apie socialinę įtampą, veržiančią žmogaus gyvenimą ir jo teises, aš kaip pavyzdį pateikiau užslopintą mūsų šalyje profsąjungų judėjimą – o jis net nežino, apie ką kalbama.

Pareiškiau, kad savo šalyje neturime svertų, kaip žingsnis po žingsnio spręsti katastrofines situacijas, kad reikia rūpintis civiline sauga, nes Nepaprastųjų situacijų ministerija su tuo nesusitvarko, ir niekas miestuose nežino, kaip elgtis, kai spaudžiant 20–30 laipsnių šalčiui sutrinka elektros energijos tiekimas. Kad šalies šiaurės vakaruose, Sibire ir Urale reikia liautis statyti daugiaaukščius namus, kuriuos nežinia kaip apšildyti nutikus katastrofai, o ten, kur tų namų yra – įrengti specialius šildymo ir maitinimo punktus žmonėms, patekusiems į bėdą.

O jeigu kiltų potvynis – ką daryti su žmonėmis, kurie gyvena tuose didžiuliuose bokštuose, kaip iš viršutinių aukštų nuleisti žemyn mamas su vaikais arba garbaus amžiaus žmones – ar apie tai kas nors galvoja, ar ne?“

V. Putinui pasipiktinus, A. Sokurovas teigė norėjęs dar kai ką pridurti, tačiau nespėjęs: „O kodėl jūs apie tai negalvojate? Juk klimato pokyčių banga gali užklupti bet kurį mėnesį, kitą pavasarį, o jūs nesiliaujate vaikytis po šalį jaunimą, sodinti jį į kalėjimus. Kaip galima sutelkti gyventojų dvasią ir ryžtą, jeigu šalyje toks įtemptas politinis gyvenimas? Stebiuosi, kodėl šis klausimas sukėlė tokią sumaištį šalies vadovui.“

„Galbūt timptelėjote nervą? – A. Sokurovo paklausė žurnalistė.

„Nežinau, ką timptelėjau. Esu Rusijos Federacijos pilietis, turiu vieną pasą ir vieną tautybę, Rusija man – pati svarbiausia, ir jau esu tokio amžiaus, kai imi ypač jausti atsakomybę už gyvenimą šioje šalyje. Jeigu užkliudžiau kažkieno skaudžias vietas – o kaipgi kitaip, kam tada reikalinga pilietinė visuomenė ir pilietis, jeigu ne tam? Taip, aš kalbėjau aštriai, taip, aš jį pertraukinėjau. Viešpatie, atleisk man už tai, tačiau aš ir kiti tokie kaip aš, – o tokių žmonių šalyje daug – kitos išeities neturi, tik prasiveržti ir štai taip surinkti į krūvą daugybę sudėtingų problemų, ir nacionalinių, ir politinių, tai ir karo, ir taikos problemos, ir siaubą kelianti situacija Ingušijoje, nes jos prigimtis nėra konstitucinė.

Ir maniau, kad mano šalies prezidentui svarbu išklausyti viską, ką mano ir kalba jos pilietis. Matyt, esu naivuolis, nepaisant mano amžiaus. Ir jis puikiai žino, kad nieko kito iš manęs laukti neverta. Juk man asmeniškai nieko iš jo nereikia. Man tik reikia, kad mano tėvynėje būtų nors kokia galimybė išlikti. Ir kad jauni žmonės, kurie, ačiū Dievui, vis dar supa mane, turėtų šalyje saviraiškos galimybę, kad jie nebėgtų iš čia.

Kaip esu priimamas ir ką po to man padarys – man jau vis vien. Kai peržengi tam tikrą amžių, jau būna vis vien, kokia bausmę tau skirs, sąžinė svarbiau. O klaidos – darau jų kartais. Tačiau žinau, kad niekas iš Žmogaus teisių tarybos neištarė to, ką pasakiau aš, ir niekas manęs nepalaikė, niekas nemezgė dialogo su šalies vadovu, visi tylėjo, kai kurie sėdėjo nuleidę galvą“, – kalbėjo A. Sokurovas.

Didelės šalies politika slegia tautą

„Žinome savo istorijos periodą, kai turėjome komunistų partijų visame pasaulyje, o patiems, atleiskite, nebuvo ką ėsti – ar vėl neišeina taip, kad mitiniai valstybės interesai, jos puikybės skrydis prieštarauja tautos interesams?“ – režisieriaus paklausė T. Voltskaja.

„Turiu jums pasakyti, kad penkiasdešimčia atvejų iš šimto valstybės interesai prieštarauja tautos interesams. Tautos interesas, pavyzdžiui, yra nekariauti. Nors kartais, man atrodo, žmonės Rusijoje nori šiek tiek pakariauti, tikiuosi, aš klystu. O valstybei karas būtinas dėl tam tikrų priežasčių. Tai labai suprantama. Argi JAV gyventojams, JAV jaunimui buvo reikalingas Vietnamo karas? Kokios milžiniškos buvo protesto prieš jį demonstracijos. O JAV, norėjusioms įrodyti savo viršenybę tam tikroje žemės rutulio dalyje, ekonomikos ir globalinės politikos atžvilgiu toks karas buvo reikalingas“, – kalbėjo A. Sokurovas.

Didelė šalis – didelė sunki politika, slegianti tautą, tęsė jis. Tauta dažnai nepajėgi pakelti didžiulės šalies, kokios yra JAV arba Rusija, sunkią dalią. Reikalas kitas, pasak A. Sokurovo – kad valstybė prastai išaiškina, ji kartais labai dviprasmiškai ir gudraudama elgiasi su tavo tauta, arba iki galo nepasako, arba ką nors pareiškia ne laiku, arba kyla kokių pogrindinių motyvų. Šis ne gyventojų, o tautos ir valstybės interesų pertrūkis – beveik natūralus reiškinys. Tačiau tam ir yra demokratinės struktūros, kad kilus poreikiui iš valstybės vadovo ar valdymo organų būtų reikalaujama atskleisti, kodėl vyksta vienaip ar kitaip.

„Todėl paprastinti šiuos dalykus irgi negalima. Deja, taikos dabar niekur nėra – nei Rusijos vidaus kultūroje, nei vidaus politikoje. Nėra taikos tarp Europos ir Rusijos kultūros srityje, pažiūrėkite, kas vyksta tarptautiniuose festivaliuose. Nėra taikos tarptautiniuose, kariniuose santykiuose. Pamėginkite pasikalbėti su Baltijos šalių žmonėmis ir skandinavais, su lenkais apie tai, kad reikia organizuoti neutralių valstybių grandinę, apie tai nuolat su jais šnekuosi. Sukurkite šias neutralias valstybes ir pamatysite, kaip staigiai pasaulyje pasikeis situacija, bent jau Europoje. Tačiau užsispyrę visi! Visi užsispyrę!“ – replikavo A. Sokurovas.

Pasak režisieriaus, kalbėdamas jis rėmėsi savo šalies interesais ir Konstitucijos dokumentu, nes tik šiame tekste yra sudėta visa žmogaus teisių paisymo kultūra, tik šis dokumentas susieja valstybės praktiką ir žmonių gyvenimą.

Jis sakė galintis šnekėtis su savo šalies vadovybe remdamasis konstituciniais pagrindais, kurie vis dar egzistuoja. Todėl ir pasakė pabaigoje: jeigu galvojama apie ateitį, būtina iš principo atnaujinti šalį, taip pat struktūriškai valstybę, ir visiems, kurie pavargo nuo sąjungos su rusais, reikia suteikti laisvę.

„Aš vadovaujuosi savo šalies interesais. Mano šalis – sunkioje padėtyje, todėl ir pasakiau, kad savo akiratyje matau rimtą konstitucinę krizę, tai yra klibančius pamatus. Negi tai ne profesionaliai suformuluota mintis? O tada įrodinėjau, kur matau šią krizę. Ir kodėl žmogus, turintis juridinį išsilavinimą, būdamas toks kompetentingas ir patyręs kaip šalies prezidentas, atsisakė tai suvokti, na… Viešpaties keliai nežinomi“, – svarstė A. Sokurovas.