2021 01 27

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.
Protestas Maskvoje palaikant Rusijos opozicijos lyderį Aleksejų Navalną. EPA nuotrauka

2021 01 27

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min.

Režisierius A. Sokurovas apie laiką ir valstybę: „Galime prarasti Rusiją“

„Atėjome ten, kur ėjome. Kur buvome numatę, ten ir atėjome“, – duodamas interviu „Šiaurės realijų“ (Sever.Realii) korespondentei Tatjanai Voltskajai ir svarstydamas apie pasikeitusią Rusijos žmonių realybę kalbėjo pasauliniu mastu garsus rusų režisierius ALEKSANDRAS SOKUROVAS.

Jus tai stebina? – pasiteiravo jis. Juk niekas, jo žodžiais, neužtikrino, kad tai, ką darė Borisas Jelcinas, leis įkopti į olimpą ar apskritai duos kokių nors rezultatų. Politika visuomet – sunkus ir ilgas kelias, ji kaip įprasta duoda ir neigiamų rezultatų, tokių, kokius, režisieriaus teigimu, žmonės Rusijoje ir turi. Jeigu tai būtų buvusi humanitarinė visuomenės vystymosi programa, rezultatai galėtų būti kitokie.

Politinė kova negailestinga, dažnai beprasmiška ir neurotiška. Nereikia ieškoti partinių, politinių galių logikos, jos maža ir pas mus, ir Vakaruose. Partinė visuomenės gyvenimo planavimo praktika išsisunkusi, ji neturi perspektyvų“, – mąsto režisierius A. Sokurovas. Ir ką gi daryti priėjus tokį tašką? Režisieriaus atsakymas – dirbti, būti santūriam, atidžiai stebėti tai, kas vyksta aplinkui. Kita vertus, laikantis tokios pozicijos lengva tapti auka – tave gali praryti ir sunaikinti. Toks jau laikas, kalba A. Sokurovas.

Laisvės radijuje (Radio svoboda) 2021 m. sausio 22 d. publikuoto pokalbio autorė režisierių kalbino apie pastarojo laikotarpio įvykius Rusijoje – ką jis manantis apie represyvius įstatymus, priimtus prieš Naujuosius metus, Aleksejaus Navalno areštą ir masinius jį palaikančiųjų sulaikymus, kurie privertė daugelį susimąstyti apie valstybės dabartį ir ateitį.

Skaitykite svarbiausias interviu įžvalgas, o visą tekstą originalo kalba – čia.

Režisierius Aleksandras Sokurovas 2017 m. 30-ojoje Europos kino apdovanojimų ceremonijoje Berlyne su statulėle už viso gyvenimo pasiekimus. EPA nuotrauka

A. Navalnas – ne vienas, tokių daug ir bus dar daugiau

Paprašytas pasidalinti nuomone apie Kremliaus kritiko A. Navalno, grįžusio į Rusiją, poelgį ir apie hipertrofinį valdžios atsaką į tai (kai 400 saugumo pareigūnų, gavę valdžios nurodymą, vyko į oro uostą, kur turėjo nusileisti lėktuvas, skraidinęs Rusijos opozicijos lyderį; prievarta laipino iš traukinių žmones, vykusius jo pasitikti, puolė sulaikyti jį pasitinkančiuosius, o vėliau ir pavienių piketų už jo išlaisvinimą dalyvius), režisierius pabrėžė, kad A. Navalnas visų pirma yra politinė asmenybė ir jo tikslai yra politiniai.

Jis, žinoma, norėtų dalyvauti valstybės politikoje, formuoti šalies pokyčius, kurie, jo akimis žvelgiant, gyvybiškai svarbūs. Juolab kad ir mes visi suvokiame, kad tokie pokyčiai būtini. Vyksta vis įnirtingesnė politinė kova, kokios, regis, nėra buvę nuo 1918-ųjų – kai gausi dalis visuomenės pasirengusi sunaikinti kitą savo pusę, kai aštrėja visos teisėsaugos sistemos atstovų veiklos formos. Visa tai gali priminti 1918–1920 metų skerdynes, mums visa tai pažįstama, tik užmiršome“, – sakė A. Sokurovas ir patikino, kad, nors šis taškas dar neprieitas, Rusijai jau nebetoli.

O Aleksejus Navalnas, vieno garsiausių Rusijos kino režisierių teigimu – stiprus, drąsus, didvyriškas žmogus, toks, koks ir turi būti politikas. Jis kuo puikiausiai suvokia, kad gali būti nužudytas, kad jo gyvenimas nevertas nė cento. Vis dėlto jo prisiimama rizika adekvati jo siekiams ir vertybėms. Jis itin vertina valstybės gyvenimą, ir jos problemos, kaip įsivaizduoja, adekvačios jo gyvenimo kainai. Jis pasirengęs ją mokėti.

Jis ne vienas, tokių daug ir bus dar daugiau. Dabar Navalnui smarkiai padeda žiniasklaidos priemonės – ir mūsiškės, ir Vakarų, jos jį augina. Taip būna visuomet: kiekvieną politinį veikėją pirmiausia augina jo laikas, tada terpė ir galiausiai – tie, kurie domisi jo asmenybe, – svarstydamas apie tai, ką reiškia A. Navalno pasirodymas Rusijos horizonte, kalbėjo režisierius A. Sokurovas. – Aš visiškai neužsiimu politiniais reikalais, tačiau labai norėčiau sužinoti apie Navalno politinę ir ekonominę programą – matyt, tokios esama. Apgailestauju, kad nieko apie ją nežinau. Tačiau žinau, kad šis žmogus į viešumą rusų visuomenei iškelia stulbinamų faktų apie korupciją, kurie tiesiog žemina, smukdo normalų Rusijos gyvenimo kokybės pagrindą. Tik aš nesuprantu, kaip jis, būdamas valstybės veikėjas, sugebės su tuo dorotis – juk jis negalės nusisamdyti naują FSB, neras naujų valdininkų.

Navalno žodžiai giliai įsirėžė į milijonų vyrų ir moterų, atsakingų už valstybinę šalies veiklą, pasąmonę. Kai užkratas apėmęs visą šeimą, kaip rasti tą sveikąjį, į kurį galėtum remtis ir kuris visus pradėtų gydyti? Šį klausimą kadaise esu uždavęs Javlinskiui. Tokia situacija visuomet nemaloni ir kvaila. Bet kokia politinė veikla kvailoka, ir visuomenė šiandien perkopusi šias kategorijas, kurias mums įperša pati politinio gyvenimo prigimtis.“

Negalima nuolat pyktis su kaimynais, kurie mums lemti likimo. Ukraina, Baltijos, Skandinavijos šalys – visos mums likimo siųstos, jos visuomet liks mūsų kaimynėmis, tad turime tai suprasti ir priimti – kad neįmanomos jokios tarpusavio konfliktų formos ir kad tai niekur nenuves.

Svarbiausia valstybės užduotis – humanitariniai siekiai ir bendra kalba su pasauliu

Esminis klausimas, pasak A. Sokurovo – kokių tikslų turėdamas ir kokias priemones pasitelkęs imsis veikti žmogus, kurio rankose – lyg mostelėjus burtų lazdele – atsidurs didžiulė valdžia. Tai turįs būti ne politikas, o humanistas – režisieriaus tikinimu, neįmanoma Rusijos išvesti iš dabartinės padėties pasitelkus politinius ir galios instrumentus.

Visa tai diskreditavo ne tik dabartinių specialistų, politikų, teisėsaugos atstovų klaidos ir nusikaltimai, visa tai nuvertėjo dėl visos stalininės praktikos ir, deja, milžiniškų komunistų partijos klaidų – ji tiesiog ištrynė, sunaikino socializmo idėją. Tačiau išties rimtu veidu apie tai kalbėti nemėgstama, nes tai susiję su krypties pokyčiu, principine humanitarine veikla“, – aiškino jis.

Tik jeigu svarbiausia valstybės užduotimi taps humanitariniai siekiai, priemonės, principai, A. Sokurovo požiūriu, Rusijos visuomenė sugebės visų pirma išsiaiškinti, kas vyksta jos viduje, antra – išvengti pilietinio pasipriešinimo, nacionalinio ir religinio, trečia – atrasti bendrą kalbą su likusiu pasauliu.

Bent su Europa, su kuria bendraujant jokiu būdu negalima santykių kreipti karo link: negalima nuolat pyktis su kaimynais, kurie mums lemti likimo, – įsitikinęs režisierius. – Ukraina, Baltijos, Skandinavijos šalys – visos mums likimo siųstos, jos visuomet liks mūsų kaimynėmis, tad turime tai suprasti ir priimti – kad neįmanomos jokios tarpusavio konfliktų formos ir kad tai niekur nenuves.

Taip pat, kaip ir mūsų vakariečiams kaimynams dera suprasti, kad neutralių šalių Rusijos pasienyje sistemos sukūrimas yra vienintelis kelias, užtikrinantis normalius santykius ir ramybę. Jeigu jie nesusidoros su savo klaikiomis baimėmis, vadinasi, jų laukia neišvengiama akistata su tuo, ko taip bijo. Kas lokio irštvoje daigina avietynus? Tai nedera su gamtos ir proto dėsniais. Dėl susiklosčiusių dabartinių aplinkybių kalta ne tik politinė Rusijos praktika. Pamėginkite kur nors Europoje prabilti apie nacionalinės kultūros atgimimą, apie partinio ir visuomeninio gyvenimo humanitarizavimą, apie tvarkos palaikymą su islamo pasauliu.

Tai čia dabar galime apie tai samprotauti kaltindami cenzūrą, o Vakaruose toks viešas pokalbis neįmanomas. Tai bendra intelektualinio dusulio būsena. Nėra didžių kompozitorių, nėra didžių rašytojų, nėra didžių asmenybių. Mus turi auginti mūsų humanitarinė terpė. Ir Senojo pasaulio humanitarinė terpė eilinį kartą turės prisiimti atsakomybę už taikaus sugyvenimo trūkį – kaip tai jau nutiko dukart, kai Senojo pasaulio humanitarinė terpė leido įvykti Pirmajam ir Antrajam pasauliniams karams.

Negi tai buvo Mėnulyje? Ne – tame pačiame kultūros, meno lopšyje.“

Protestas Maskvoje palaikant Rusijos opozicijos lyderį Aleksejų Navalną. EPA nuotrauka
Protestai Maskvoje. EPA nuotrauka

Teisę ir teisybę saugo tautos jaunieji

Daugelis Rusijoje teigia, kad dabartinę valdžią iš esmės perėmusios jėgos struktūros. Ir, pasak režisieriaus A. Sokurovo, tai šalyje paskatino kiekvienam valdininkui gręžtis į vietos FSB administraciją, laukti iš ten skambučių su nurodymais, tikėtis priežiūros, šūktelėjimo. Didžiausias valstybinių institucijų nuvertėjimas ir paklydimas manant, kad tai padės sustiprinti šalį.

Niekuomet jokios karinės jėgos, jokios chuntos neįstengė suformuoti ir išlaikyti valstybės jėgas, institucijas, niekuomet neįstengė plėtoti ekonomiką, juolab kad Rusijoje gerokai daugiau problemų nei vien politinėje srityje. Ir juk Navalno pretenzijos visų pirma nukreiptos į ekonomiką. Jeigu jo žodžiai yra tiesa, tai yra ekonomikos nestabilumo įrodymas – dėl teisės institucijos netvarumo. Šlubuoja ekonomika, silpnėja armija, tautinė savivoka, blaškosi jaunimas, kuris visada jautriai žvelgia į teisės stabilumą, į juridinės sistemos grožį“, – Laisvės radijuje publikuojamame interviu svarstė A. Sokurovas.

Tautos jaunieji, įsitikinęs jis, yra svarbiausi teisės ir teisybės saugotojai, jiems atgrasus bet koks melas: „Su amžiumi žmogus išmoksta priimti kompromisus, o kol jaunas – jam valstybės gyvenimas atrodo kaip erdvė kurti sąžiningus, padorius santykius. O kai to nėra, susidaro slegiantis įspūdis, kad sisteminės klaidos tik tarpsta. Šios klaidos didėja kaip banga – ir štai čia mes vėl priėjome prie to, kad partinė, politinė praktika išsisėmusi, ji nepajėgi rasti išeitį iš susiklosčiusios situacijos Rusijoje.“

Padėtis tik blogės, pranašavo režisierius. O tam, kad scenarijus būtų kitoks, reikalinga visiškai kitokia priemonė, galinti sukurti kitokią valstybės sandarą, artimą federalizmo principui.

Apie visa tai esu kalbėjęs posėdyje su Putinu, tačiau į tai niekas neatkreipė jokio dėmesio – ir dabar neatkreiptų, – sakė jis. – Tačiau man šie klausimai yra visiškai aiškūs, suprantami ir išspręsti. Kita vertus, aš neturiu klausimų savo šalies, Rusijos Federacijos, politikams – man prieš akis – vis didesnių klaidų ir klystkelių sistema. Krūva sluoksnis po sluoksnio tik didėja, reikalauja dar daugiau sugriežtinimų, naujų beatodairiškų veiksmų.“

Paklaustas, ar nemanantis, kad Rusijos valdžia jaunimą laiko savo priešu (tai akivaizdžiai parodė įvykiai mitingo A. Navalnui palaikyti išvakarėse), A. Sokurovas buvo atviras: „Ne tik jaunus žmones ši valdžia laiko priešais, bet ir kai kuriuos asmenis iš ginkluotųjų pajėgų, iš tos pačios FSB – tuos, kurie su nerimu žvelgia į įvykius, pavyzdžiui, Kaukaze, suvokdami, kas iš tikrųjų ten dedasi ir kas bręsta.“

Didžiumos gyventojų pasaulėžiūra, A. Sokurovo svarstymu, nesuderinama su šiandienės valdžios pasaulėžiūra – tai kone pilietinė priešprieša. Šalies jaunųjų nuomonė visiškai nesutampa su vyresnio ar netgi vidutinio amžiaus žmonių požiūriu, tai iš principo priešingybės. Ir galimas scenarijus – kad ateityje abi pusės neturės nieko bendra – vietoj diskusijos vėl gali atsiverti praraja.

Stoti skersai kelio jaunimui beprasmiška, jo prigimties – ir emocinės, ir psichologinės, ir seksualinės – neįmanoma pakeisti. Nusikalstama iš valstybės pusės sodinti į kalėjimus jaunuosius. Kaip ir suimti merginas, moteris už politinę visuomeninę veiklą. Ši grandinė daug ką apsunkina ir įvykius daro negrįžtamus. Aš tai kartoju savo jauniesiems režisierių kurso kolegoms.

Pasikartojantis scenarijus: valdžiai išsaugoti – jėgos veiksmai prieš tautiečius

Pokalbyje apie pasikeitusią Rusijos realybę A. Sokurovas išvardijo ir tai, ką gali sukelti toks pasaulėžiūrų susipriešinimas. „Augantį įkalintųjų skaičių, didžiumos žmonių erzulį, Rusijos Federacijos žūtį. Tačiau labiausiai nukentės rusų tauta, kuriai tenka didžiausia šios valstybės išlaikymo našta. Ir kilus religiniams bei nacionaliniams konfliktams visa atsakomybė užguls irgi rusus, kaip tai nutiko čečėnų karo metu – dėl visko liko kalta Rusija, – mintimis dalijosi režisierius. – Tai gali sukelti negrįžtamų padarinių, galime prarasti Rusiją tokią, kokia ji yra dabar.

Juolab kad mes dar ne iki galo esame išsiaiškinę kovidinius procesus, besiritančius banga po bangos ir galinčius pažeisti fizinę tautos būklę. Persirgusiųjų jau milijonai, tačiau juk nežinome, kokios jie sveikatos sulauks kitų metų. Visa pasaulio mokslo bendruomenė to irgi nežino. Visa tai sunkiai prislegia dar ir sudėtingas politines aplinkybes šalyje.“

A. Sokurovo tvirtinimu – tai išbandymas Rusijai: visi kiti jį užnugaryje paliks lengviau, o rusai – su milžinišku vargu. Visa sunkioji pramonė slegia Rusijos gyventojų pečius, visos pavojingos ekologinės zonos driekiasi ten, kur gyvena ši tauta, ir ji bus dėl visko kalta.

Gali susiklostyti taip, kad 1936–1938 metų priemonės bus vienintelė išeitis tiems, kurių rankose sutelkta dabartinė valdžia, kurią jie nori išsaugoti, – apie galimas masines represijas kalbėjo režisierius. – Tokie sprendimai priimami ratais. Imtis jėgos veiksmų, nukreiptų į gausų būrį tautiečių, buvo būdinga ne sykį, ir kaskart toks sprendimas baigdavosi tuo, kad nemaža valdančiojo elito dalis valdžią išsaugodavo.“

Jėga išsaugoti valdžią galima dešimtmečiais, teigė A. Sokurovas. O ir pralieto kraujo kiekis kels vis didesnį susidomėjimą.

Kiek aš galiu spręsti, šiuo metu teisėsaugos organai pasipildo ta karta žmonių, kuriems tikrieji didieji universitetai tebuvo materialūs santykiai. Teisėsaugos organai, nepaisantys Konstitucijos ir nejaučiantys jokių ribų, tiesiog pavojingi. Jų karinėse mokymo įstaigose buvo įprasta kalbėti tik apie atlyginimus, apie tai, kaip prispausti kokį verslininką – per tėvelį, per pažįstamus, meilužius ar meilužes, kaip pasinaudoti tarnybine padėtimi, – vardijo pašnekovas. – Ši karta, neturinti valstybinių, ideologinių interesų, yra tiesiog grėsminga. Ir politiniame šalies gyvenime aš įžvelgiu vien pasikartojimus, ten maža originalumo.

Mūsų Konstitucija neleidžia priimti sprendimų, bloginančių žmonėms gyvenimą, tačiau per pastaruosius metus priimta daugybė įstatymų, susijusių su ekonominės ar moralinės padėties blogėjimu. O moralinio klimato prastėjimas retsykiais būna sunkus – ekonominius sunkumus galima paaiškinti, o moralinio klimato šalyje sunkumų – niekaip.“

Iš lenkų režisierės Agnieszkos Holland rankų rusų režisierius Aleksandras Sokurovas priima apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus 30-ojoje Europos kino apdovanojimų ceremonijoje Berlyne 2017 m. EPA nuotrauka
EPA nuotrauka

Nusikaltimas suimti merginas ir moteris už politinę visuomeninę veiklą

Režisierius A. Sokurovas įsitikinęs: gyvename laiką, kai kiekvienas asmeniškai turi priimti sprendimus sukaupęs visą savo drąsą ir kantrybę.

O stoti skersai kelio jaunimui beprasmiška, jo prigimties – ir emocinės, ir psichologinės, ir seksualinės – neįmanoma pakeisti, – sakė jis. – Nusikalstama iš valstybės pusės sodinti į kalėjimus jaunuosius. Kaip ir suimti merginas, moteris už politinę visuomeninę veiklą. Ši grandinė daug ką apsunkina ir įvykius daro negrįžtamus. Aš tai kartoju savo jauniesiems režisierių kurso kolegoms: reikia būti ypač atidžiam įvykiams šalyje, ypač atsargiems vertinant politinius faktus, rinktis profesiją, kad reakcija į visa, kas vyksta, būtų sąmoninga. Jokių patarimų čia neduosi. Visi kuo puikiausiai supranta, ką reikia daryti. Kai matau žmones, išeinančius piketuoti, prieštarauti, protestuoti, viduje, žinoma, tai sveikinu, sakau jiems – ačiū! Deja, aš pats ir dėl fizinės būklės, ir dėl kitų priežasčių negaliu leisti sau tokios prabangos – elgtis kaip jie. Tačiau tai jų gyvenimas, jie privalo jį gyventi su visa savo aistra, su visa savo rizika, su visu didvyriškumu.“

Rusijoje, režisieriaus A. Sokurovo manymu, žmonės yra atsidūrę ties žiaurios reakcijos į juos riba. Vis dėlto, anot jo, reikia tęsti, ką visuomenė mano esant reikalinga, nesiliauti reiškus savo poziciją, kad ir kokia visiškai priešinga būtų valdžios reakcija. Akivaizdų nusikaltimą, anot režisieriaus, daro liepiantieji sulaikyti žmones, kurie reikalauja išsaugoti žaliąsias miesto zonas (neseniai Sankt Peterburge policija sulaikė tuos, kurie atėjo prie parlamento nešini plakatais ir reikalaudami nepriimti įstatymo, mažinančio želdynų plotą mieste).

Kiekvienas policininkas, vykdantis tokius nurodymus, mano požiūriu, nusikalsta savo valstybei. Juk jis mato, kad žmonės taikiai atėjo iki parlamento – o kitų būdų dažnai tiesiog nėra, – kad primintų deputatams, jog jų prievolė – saugoti visuomeninę miesto erdvę, o jeigu dėl to šie žmonės sulaikomi, kiekvienas policininkas, nesvarbu, kokį laipsnį turėtų ar kokio amžiaus būtų, turi suvokti paklūstantis neteisingam, teises pažeidžiančiam įsakymui ir vykdantis nusikaltimą prieš savo tautiečius“, – svarstė režisierius.

Ir be manęs didelėje ir nuostabioje Rusijoje protingų žmonių daug, visi tai kuo puikiausiai žino, tik gaila, kad praktikai, žmonės, turintys valdžią ir patirtį, kažkodėl jokių veiksmų dėl to nesiima. Padaryti tai nelengva, tačiau nedaryti negalima.

Istorinis lyderis nevaldo laiko, kurį gyvena

A. Sokurovas šiuo metu kuria istorinį filmą, nagrinėja istorinius dokumentus ir sako matantis, su kokiu agresyvumu istorinis procesas lenkia žmogų, lyderį, kaip ima jį valdyti, o šis nė nesuprantantantis, kas ir iš kokios pusės ragina jį priimti vienokį ar kitokį sprendimą.

Daugelį kartų įsitikindavau, kad istorinis lyderis nevaldo laiko, kuriuo gyvena, jis labai dažnai nieko negali padaryti, tik stengiasi bent išsaugoti savo protingą gyvenimą arba realizuoti į kažkokius rėmus įterptus principus, – tęsė režisierius. – Tačiau visada visi šią kovą pralaimėdavo ir krisdavo. Nė vienas lyderis – caras, premjeras ministras, prezidentas nesugebėjo nugalėti savo laiko ir nesugebėjo įvykdyti nė vienos numatytos užduoties. Netgi patį nepalenkiamiausią, de Gaulle’į, prancūzai palaužė.“

Dėl visa to, pasak režisieriaus, kalti visi: „Kaltas ir aš, ir jūs, ir prezidentas kaltas, kalta ir valdančioji partija. O išėjimo niekas negali rasti dėl to, kad, man regis, pasitelkiamas ne tas instrumentas, ne prie to vairo stota.“

O jeigu šis vairas būtų įduotas pačiam A. Sokurovui – ko jis imtųsi?

Vairo geriau man neduoti, – sakė jis, – elgčiausi gerokai griežčiau nei Putinas ir, matyt, nei galėtų elgtis Navalnas. Nes be rimtų veiksmų, kuriuos motyvuoja valstybės interesai, nieko išspręsti neįmanoma. Būtina keisti užsienio ir vidaus politiką, pakeisti ir rekonstruoti valdžios institucijas – tankus miškas problemų, kurios galbūt ne tokios ir sudėtingos iš pažiūros.“

Režisierius A. Sokurovas pakeistų viską – ir išsilavinimo, ir valdymo principus.

Aš tvirtai į vietą pastatyčiau žiniasklaidą – turiu omenyje tai, kad ji turi rūpintis informacija ir nesitaikstyti su cenzūros varžtais. Apribočiau televizijos darbą ir interneto kryptingumą, perorganizuočiau visą Rusijos valstybės sistemą – išleisčiau į laisvę visus, kurie nenori gyventi Rusijos Federacijoje, tuos, kuriems mieliau atskirai, o tokių jau nemažai – todėl man į rankas valdžios geriau neduoti.

Perorganizuočiau kultūros valdymo sistemą panaikindamas kultūros ministeriją – mano atveju nebūtų jokio kultūros ministro. Universitetų sistemą padaryčiau labiau nepriklausomą – visus mokslo ir kultūros klausimų sprendimus perkelčiau į universitetų terpę. Siekčiau sukurti visiškai nepriklausomą galingą valstybinę sveikatos apsaugos sistemą“, – įsivaizdavimais, kaip pakeistų Rusijos realybę, dalijosi jis ir dar pridūrė, kad sveikatos apsaugos sistemą padarytų nemokamą 90 procentų.

Taip pat A. Sokurovas performuotų armiją panaikindamas bet kokią prievartą ir dedovščiną, uždraustų stoti į kariuomenę nusikalstamą praeitį turintiems asmenims, visiškai pakeistų karinio išsilavinimo, karinės teisėtyros sistemą. Visiškai pakeistų teismų darbo sistemą.

Tačiau ir be manęs didelėje ir nuostabioje Rusijoje protingų žmonių daug, visi tai kuo puikiausiai žino, tik gaila, kad praktikai, žmonės, turintys valdžią ir patirtį, kažkodėl jokių veiksmų dėl to nesiima. Padaryti tai nelengva, tačiau nedaryti negalima“, – teigė režisierius Aleksandras Sokurovas „Sever.Realii“ korespondentei Tatjanai Voltskajai.