2021 11 23

Mūza Svetickaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

9 min.

Režisierius, dramaturgas V. Balsys: „Pjesė gali egzistuoti ir be žiūrovo, tačiau jos prigimtis veržiasi į sceną“

Režisierius, dramaturgas Vytautas Balsys. Emilio Garofalo nuotrauka

Šiuolaikinio meno lauke vis svarbesnę vietą užimant medijų menui ir technologijoms gali pasirodyti, kad klasikinis teatras pamažu keliauja į paraštes. Tačiau dramaturgija randa naujų būdų pasiekti žiūrovus, vienas jų – dramų skaitymai, kai pjesė ne vaidinama, o skaitoma žiūrovams kaip savarankiškas literatūros kūrinys.

Palangoje jau trečius metus gyvuoja tokius renginius organizuojantis Dramų skaitymų klubas. Vienas jo įkūrėjų – teatro, kino ir televizijos režisierius, dramaturgas, aktorius, rašytojas, Kauno mažojo teatro įkūrėjas VYTAUTAS BALSYS.

„Šiandienės teatro pastatymų technologinės galimybės dažnai pakiša dramaturgą po vaizdo efektų, aktorinių riksmų ir triukšmo velėna“, – teigia V. Balsys. Su kūrėju kalbėjomės apie jo kelią teatre, neįkainojamą pjesės rašymo procesą, dramaturgo grąžinimą į sceną ir šiuolaikinės dramos tendencijas.

Baigęs vidurinę mokyklą studijavote vokiečių kalbą ir literatūrą, tačiau vėliau pasukote į televizijos ir kino režisūrą. Kas nulėmė tokį pasirinkimą?

Kai pradėjau studijuoti Vilniaus universitete germanistiką, mąsčiau apie vertėjo ar diplomato ateitį. Gyvenimas sostinėje įtraukė mane į kultūrines pinkles, lankiausi teatruose, koncertuose, kine, parodose. Tekdavo susitikti su studentais iš Dailės instituto, Konservatorijos. Žavėjo jų laisvė, bohemiškas gyvenimo būdas ir kūrybinės ambicijos. Nėriau į naujo ir nepatirto gyvenimo verpetą stačia galva. Menininkų bendruomenė man pasirodė sava ir suprantama. Filologijos studijos reikalavo rimto užsienio kalbos kalimo ir gramatikos taisyklių. Teatro fėja mane sugundė savo vylingu grožiu, vaizduotės žaisme ir scenos magija. Racionalus protas buvo bejėgis pasipriešinti teatro sirenų vilionėms. Lengva ranka užtrenkiau universiteto duris ir žengiau į man nepažinų meno aistrų pasaulį.

Sukūrėte ne vieną spektaklį pagal žinomų dramaturgų pjeses (pavyzdžiui, Henriko Ibseno „Lėlių namai“, Juozo Grušo „Herkus Mantas“, Pero Olovo Enquisto „Iš sliekų gyvenimo“ ir kt.). Kada ir kaip kilo noras pačiam kurti dramas?

Iki pradėjau statyti spektaklius Kauno dramos teatre, režisieriaus patirties sėmiausi televizijoje, kino studijoje, kūriau spektaklius su bičiuliais studentiškame teatre. Kauno dramos teatro aktorių trupė buvo įvairaus amžiaus ir labai stipri, teatro repertuaras reikalavo ypatingos dramaturgijos. Mane domino nauji lietuvių autoriai. Į rankas pateko Juozo Marcinkevičiaus pjesė „Erelio gūžta“, pasakojanti apie lietuvių poetą, aušrininką Andrių Vištelį-Višteliauską.

Kai pradėjau pjesę nagrinėti su aktoriais, supratau, kad didžioji teksto dalis neturi jokio sceninio veiksmo, personažų monologai yra deklaratyvūs ir statiški. Atsidūriau duobėje, artistai ėmė maištauti, o ir pats pastebėjau, kad autoriaus tekstas priešinasi mizanscenoms, todėl spektaklio kūryba sustojo vietoje. Man teko taisyti ir perrašinėti tekstą pagal veiksmo logikos dėsnius, kad personažai turėtų ką veikti scenoje. Pjesės autorius neprieštaravo, nes jis neišmanė teatro subtilybių. Tai buvo pirmas mano žingsnis pačiam pradėti rašyti pjesę. Gimė puikus Kauno dramos teatro spektaklis „Erelnyčia“ pagal J. Marcinkevičiaus kūrinį. Savo teksto autorystę nutylėjau, užteko režisūrinių nuopelnų, bet rašymo patirtis buvo neįkainojama.

Dramų skaitymų klubo Palangoje įkūrėjai (iš kairės): rašytojas Rolandas Rastauskas, dramaturgas Vytautas Balsys, rašytojas Herkus Kunčius. V. Balsio asmeninio archyvo nuotrauka
Režisierius, dramaturgas Vytautas Balsys. Mindaugo Daugėlos nuotrauka

Keletą spektaklių režisavote pagal paties kurtas pjeses („Akla višta“, „Žmogus medyje“, „Dirbtinis įkvėpimas“). Papasakokite apie rašymo ir režisūros procesus: ar režisūros procesas statant savo paties kurtas dramas stipriai skiriasi nuo kito autoriaus kūrinio perkėlimo į sceną? 

Pirmas spektaklis pagal mano rašytą pjesę buvo „Akla višta“ Kauno mažajame teatre. Pjesės idėja gimė perskaičius kriminalinę istoriją apie nevykėlius plėšikus, kurie mėgino užsiimti reketu ir iš savo sėbro atimti traktorių. Mano pjesės struktūrą sudarė nuotaikinga istorija, panaši į Balkanų filmo scenarijų, tačiau aktualijos buvo lietuviškos, groteskiškos ir aktoriams puikiai suprantamos. 

Tiesa, spektaklio statymas vyko labai konfliktiškai, nes teatro direktorius įžvelgė viename personaže savo paties parodiją. Repeticijas privalėjome nutraukti, prasidėjo skundų rašymas ir teksto nagrinėjimas miesto Kultūros komitete. Šviesaus atminimo dirigentas Petras Bingelis pakvietė mane išgerti kavos ir rimtu veidu klausė: „Kur čia blogio šaknys?“ Mes abu smagiai pasijuokėme, vėliau jis palaikė mane Kultūros komitete. Tačiau iš kitų recenzentų gavau įvairių raštų, draudimų ir rekomendacijų, kad mano kūrinys „Akla višta“ neatitinka teatro meninio lygio ir gali būti rodomas tik naktiniame miesto klube.

Spektaklio kūrimas atėmė daug fizinių ir emocinių jėgų. Premjera sėkmingai ir skandalingai išvydo sceną, bet įsižeidusi teatro administracija boikotavo tolesnį spektaklio rodymą. Visais įmanomais biurokratiniais metodais „Akla višta“ paslapčia buvo išstumta iš teatro repertuaro.

Spektaklis „Dirbtinis įkvėpimas“ buvo kuriamas mano bute ir oficialiai parodytas vienam žiūrovui – Juozui Erlickui. Tai buvo irgi savotiškas protestas prieš trumparegišką miesto kultūros veikėjų politiką. Kauno mažąjį teatrą miesto valdžia uždarė, o jo patalpose įkūrė savo „kultūros biurą“. Taip Kauno senamiestyje ir mano širdyje liko atvira, negyjanti žaizda. Teatro sunaikinimas – beprasmių intrigų rezultatas, o spektaklis „Dirbtinis įkvėpimas“ buvo parodytas žiūrovams pačią paskutinę teatro gyvavimo dieną. Toliau tyla.

Pjesė „Dirbtinis įkvėpimas“ pasakoja apie tragikomišką aktorių gyvenimą ir dviejų realybių susipainiojimą. Pjesėje veikia personažė Barbora, nuoširdi scenos meno mylėtoja, kuri jau trisdešimt metų neša gėles tam pačiam mylimam aktoriui. Kurdamas šį personažą turėjau galvoje labai aiškų moters prototipą, pažinojau ją asmeniškai. Tačiau prasidėjus repeticijoms, aktorių nuostabai Barboros vaidmenį skyriau aktoriui Sauliui Bagaliūnui ir neapsirikau. Jo kuriamas personažas padiktavo spektaklio stilistiką, lengvą humorą, o aplink Barborą būrėsi ir visi kiti pjesės personažai.

Statyti spektaklį pagal kito autoriaus dramaturgiją yra lengviau, esi labiau atsakingas tik už spektaklio režisūrą, o ne už tekstą. Vienu metu rašyti pjesę ir režisuoti spektaklį sunku. Konfliktuoja tavo žodis su sceniniu veiksmu, personažai dažnai sukyla prieš pjesės autorių. Pasibaigus spektakliui visos sceninės emocijos išnyksta lyg sniegas saulėje. Spektaklio nebelieka. Parašyta pjesė toliau gyvena savo gyvenimą, kol patenka į kito režisieriaus rankas ir ieško naujų personažų scenoje.

Ar kurdamas pjesę įsivaizduojate, koks turėtų būti spektaklis, kurie aktoriai galėtų atlikti vaidmenis, kaip turėtų atrodyti scenografija?

Rašydamas pjesę ne visada numanau, kas joje vaidins, ir nelabai įsivaizduoju scenografijos. Būna ir taip, kad repetuoji savo parašytą tekstą ir atsiduri aklavietėje, scena nesivysto, tampa statiška, neįdomi, tuomet gali pykti tik ant savęs. Tenka braukyti ir keisti tekstą, kurti naujas mizanscenas, emocionaliau įtikinėti aktorius. Repeticijų metu kartais gimsta ir spontaniški aktorių sakiniai, įvairūs ištiktukai, personažų vertinimai. Mielai juos įtraukiu į sceninį veiksmą.

Spektaklis pagal mano pjesę „Žmogus medyje“ buvo suvaidintas Hamburgo teatre „Kammerspiele“ (pjesę į vokiečių kalbą išvertė Markusas Roduneris), kuriame kažkada savo garsųjį kūrinį „Lauke už durų“ režisavo jaunasis Wolfgangas Borchertas. Po mano spektaklio vyko diskusijos, susitikimas su žiūrovais, ir tik Vokietijoje išgirdau nemažai teigiamų atsiliepimų apie savo pjesę. Man buvo be galo įdomu sekti teksto analizę, Lietuvoje to neteko patirti. 

Be pjesių, rašote ir apysakas, noveles, romanus. Ar tai, kad esate režisierius ir dramaturgas, veikia jūsų prozos kūrinius? Kuo skiriasi dramos ir romano kūrimo procesas?

Pirmas romanas paaugliams „Liepsnojantis kalavijas“ gimė spontaniškai, susitikus su labai smalsiu dešimtmečiu berniuku. Jis kreipėsi į mane norėdamas kurti meninį filmą, nesvarbu, apie ką. Kalėdų proga tėvai padovanojo jam mažą filmavimo kamerą, ir berniukui pasirodė, kad to pakanka norint sukurti veiksmo trilerį. Vaiko kūrybinis užsidegimas įvėlė mane į vaizduotės žaidimą ir šešėlių teatrą. Kristupas tapo romano apie 1863 metų sukilimo maištininką ir sukilėlių vadą Antaną Mackevičių personažu. Kai knyga gimė ir buvo ruošiama Vilniaus knygų mugei, ištiko pandemija, o romano leidybą teko atidėti geresniems laikams. Per tą laiką parašiau savo antrąjį romaną „Gėlių slenkstis“ apie 1972-ųjų paauglius. Tai liūdnas pasakojimas apie jauno žmogaus pasirinkimą, meilę, draugystę ir Romo Kalantos susideginimą Kaune. 

Romanas apima daugiau įvykių, laikmečio detalių, personažų gyvenimų. Tai savotiškas kino filmo kūrimas popieriuje. Man svarbus įtaigus pasakojimas, paveiki istorija, teksto vizualumas.

Kokias temas jums įdomiausia ir svarbiausia analizuoti kuriant teatro ar radijo spektaklius, filmus, dramas, prozos kūrinius?

Įdomiausia man yra amžina žmogaus pasirinkimo tema. Nuo apsisprendimo kančių niekur negali pabėgti, visuomet turi ieškoti, kaip pasielgti arba kaip išvengti naštos. Pirmiausia prisimenu savo jaunystę ir dvasines kančias. Paaugliui svarbios visos gyvenimo spalvos. Jam sunku paaiškinti, kas yra tikra, o kas išgalvota. Sapnai veikia taip pat realiai, kaip ir matytas spektaklis, o šiurpus eismo įvykis sukrečia iki gelmių lyg pirmoji meilės liepsna. Daug ką tenka patirti prieš savo valią, nudegti ir atskirti pelus nuo grūdų. Patirtys yra visos kūrybos motina. Sukurti personažai pjesėse renkasi savo gyvenimo kelią ir siekia tikslo. Jie veikia per kitus personažus, plėtoja santykius, atskleidžia siužeto įvykius, pina intrigas. Publika iki galo nesužino tikrųjų veikėjų kėslų, tačiau sceninis veiksmas rezonuoja su salėje sėdinčių žiūrovų mintimis, panardindamas juos į bendrą mąstymo lauką. Kartais teatre įvyksta ir katarsis. Toks matomo mąstymo malonumas yra mano teatro tikslas.

Vytauto Balsio asmeninio archyvo nuotrauka
Vytauto Balsio asmeninio archyvo nuotrauka
Vytauto Balsio asmeninio archyvo nuotrauka
Vytauto Balsio asmeninio archyvo nuotrauka
Režisierius, dramaturgas Vytautas Balsys. Mindaugo Daugėlos nuotrauka

Esate adaptavęs šiuolaikinei scenai literatūros kūrinių ar kitų autorių pjesių, pavyzdžiui, Šiauliuose neseniai pasirodė Arvydo Lebeliūno režisuotas spektaklis „Beatričė“, kuriai, įkvėptas Dantės „Dieviškosios komedijos“, pjesę sukūrėte remdamasis J. Grušo drama „Meilė, džiazas ir velnias“. Kuo skiriasi pjesės kūryba nuo kito kūrinio adaptacijos? 

Režisierius Arvydas Lebeliūnas svajojo pastatyti spektaklį, kuriame gyvai skambėtų 1970-ųjų muzika. Pagalvojau apie Dantės mylimąją, gražuolę Beatričę, kuri apsireiškia bet kurioje sistemoje, bet kuriuo laiku, o jos gyvybingumo paslaptis eina kiaurai sienas. Tai grožio, laisvės ir meilės iliuzija. J. Grušo dramoje ši mintis buvo stipriai suvaržyta socialinėmis laikmečio virvėmis. Su visa pagarba autoriui stengiausi pjesės veiksmą vystyti aplink Beatričės likimą, pjesę rašiau scenomis, derinau jas prie muzikinio fono.

Pagal mano sumanymą Beatričė nežūva, ji prisikelia kaip amžinas priekaištas brutalumui, kaip nemirtingos meilės vizija. Teatre tai įmanoma, nes personažas visada gali grįžti į sceną, tai įtikinama.

„Meilė, džiazas ir velnias“ – lietuvių literatūros ir teatro klasika, o „Dieviškoji komedija“ – vienas svarbiausių poezijos kūrinių pasaulyje. Ar nejautėte spaudimo rengdamas naują pjesės adaptaciją, juk šis kūrinys jau ne vieną kartą interpretuotas lietuviško teatro scenoje? Kiek sekėte originalą ir kiek leidote sau kūrybiškai nuklysti?

Labai nutolti nuo autoriaus nesistengiau, tačiau nejaučiau jokių „klasikos“ suvaržymų. Turėjau aiškų tikslą ir improvizavau. Kūrybinio proceso metu daviau tekstą perskaityti režisieriui, išklausydavau jo pastabų. Prasidėjus repeticijoms su aktoriais daugelis scenų keitėsi, įgavo naujų prasmių, gyvybės ir humoro. Spektaklis pavyko, aktoriai jame patys vaidina, groja, šoka, šėlsta. Net pats buvau nustebęs, kad Dantės Beatričė įžiebė man kūrybinę kibirkštį, o J. Grušo dramos pasirinkimas atitiko išankstinius režisieriaus ir mano lūkesčius.

Su rašytojais Rolandu Rastausku ir Herkumi Kunčiumi Palangoje įkūrėte Dramų skaitymo klubą, kuris gyvuoja jau tris sezonus. Klubo renginiuose įvairūs dramaturgai žiūrovams skaito savo pjeses. Kaip kilo idėja organizuoti tokius renginius? 

Idėja sukurti Palangos dramų skaitymo draugiją kilo spontaniškai besišnekučiuojant su bičiuliais. Mūsų skaitymų tikslas yra grąžinti į teatro sceną pjesės autorių. Šiandienės teatro pastatymų technologinės galimybės dažnai pakiša dramaturgą po vaizdo efektų, aktorinių riksmų ir triukšmo velėna. Pauzė ir mąsli tyla scenoje nyksta su dūmų debesimis. Autoriaus mintis yra tik antrinė žaliava. Pjesė neretai tampa tik padėklu, ant kurio vyksta režisūrinio persivalgymo bakchanalija. 

Mūsų skaitymuose vyrauja pati teatro prado žaismė. Autorius perteikia savo draminę mintį žodžiu, įkūnija ją žiūrovų akivaizdoje, pažadindamas klausytojų vaizduotę ir personažų veiksmą. Tarp žiūrovų salės ir autoriaus vyksta regimo mąstymo procesas, jis nėra užgožiamas įvairiais triukais ar režisūriniais gąsdinimo akcentais. Žiūrovas įsivaizduoja savąjį spektaklį pagal autoriaus skaitomą tekstą, todėl aptarimai vyksta gyvai ir emocionaliai.

Mūsų klubas toliau sėkmingai gyvuoja ir kiekvieną kartą teikia džiaugsmo išgirsti naują dramos kūrinį, o po to apie jį padiskutuoti. Dramų skaitymo idėja susisuko savo lizdelį Palangos viešojoje bibliotekoje, už tai esame dėkingi bibliotekos direktoriui Kęstučiui Rudžiui. Jo geranoriškumas ir pagalba sudaro puikią atmosferą ne tik skaitovams, bet ir visiems žiūrovams. Čia yra visos techninės sąlygos, viename renginyje net parodžiau žiūrovams savo vaidybinį filmą „Ataraxia“ pagal Antano Škėmos dramą „Pabudimas“.

Savo pjesę „Afalina“ skaičiau Jono Šliūpo muziejuje ir patyriau ypatingą tų namų aurą. Manau, kad ateityje skaitymai gali vykti visur, kur mus pakvies ir kur klausytojams bus malonu pabendrauti su autoriais. Norėtųsi į sceninį veiksmą įtraukti aktorių, kompozitorių, kitų atlikėjų. Skaitymai turi tikimybę peraugti į nedidelius spektaklius. Tačiau stambesni pasirodymai reikalauja išlaidų ir papildomo administravimo. 

Pastaruoju metu vis daugėja renginių, kuriuose pjesės ne statomos scenoje, o skaitomos. Ar manote, kad pjesės gali gyvuoti kaip savarankiškas literatūros kūrinys, kuriam teatro scena nebūtina?

Pjesė gali egzistuoti ir be žiūrovo. Tačiau jos prigimtis veržiasi į sceną. Dramaturgiją skaityti vienam – sudėtingas procesas. Jeigu tik atsiranda žiūrovas, kūrinys parodo savo formą, žanrą, gyvybingumą. Pjesė lyg nematoma fėja, tik perskaityta publikai gali išskleisti kūrinio charakterį, grožį, intrigą. Sceninis veikalas kartais labai kaprizingas. Teatre ilgai repetuojama, nagrinėjami personažų charakteriai, jų veiksmų priežastingumas, nustatomi pagrindiniai pjesės įvykiai. 

Aktoriaus kuriamas personažas skverbiasi pro dramaturgo tekstą, kurdamas scenoje gyvą žmogų su visais jo trūkumais ir privalumais. Tas personažas kartais būna aršus, jam autoriaus tekstas ne visada patinka, jis konfliktuoja su parašytais žodžiais. Nieko negali kaltinti, autorius pagimdė savo veikėją pjesėje, o scenoje šis gyvuoja įtaigiau ir be autoriaus teksto.

Ar pastebite skaitytojų susidomėjimą pjesėmis kaip literatūros žanru? Kaip manote, jis auga ar menksta?

Šiuo metu nelabai pastebiu skaitytojų susidomėjimo vien dramaturgijos žanru. Teatras yra kolektyvinis kūrybos procesas. Gerai, jeigu dramaturgas ir režisierius dirba drauge, domisi vienas kito kūryba. Puikus pavyzdys yra Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo bendradarbiavimas. Svarbiausia – jis vaisingas, iškeliantis sceninio meno kartelę aukštai. Kiekvieno autoriaus svajonė yra sudominti režisierių, kad šis įkūnytų jo tekstą scenoje. Šiaip rašyti pjesių tarsi neapsimoka, nors ir visas menas neturi apčiuopiamos vertės. Tačiau aš tikiu, kad kiekvienoje kartoje atsiras autorių, įžiūrinčių savo kūrybos prasmę dramaturgijoje, sceniniuose monologuose, herojų manifestuose. Skatinti rašyti pjeses gali įvairūs konkursai arba individualūs užsakymai.

Skaityti dramą kaip literatūros kūrinį – visai kas kita nei, pavyzdžiui, romaną. Manau, šis žanras menksta, nes teatrą užkariauja ekranas ir techniniai triukai, modernus šokis su technologiniais traukuliais ir vizualiu smurtu. Įtaigus aktoriaus pasakojimas apleidžia teatro dirvonus. Sceninė išraiška veržiasi į avatarus ir hologramas, į greitą rezultatą scenoje. Manau, kad sulauksime kalbančių robotų valandos, jie scenoje angliškai išveblens „Aš tave myliu“, ir tai bus įtikinama.

Kaip vertinate dabartinę pjesės žanro padėtį Lietuvoje ir pasaulyje? Kaip keitėsi lietuviškoji dramaturgijos tradicija Lietuvai atgavus nepriklausomybę?

Stažuojantis Hamburge teko iš arčiau susidurti su vokiečių teatru. Jame šiuolaikinė dramaturgija labai skatinama. Naujų pjesių skaitymai dažniausiai tampa neatsiejama teatro festivalių dalimi. Teatrų režisieriai ir dramaturgai nuolat ieško talentingų autorių, naujų temų ir istorijų. Vertingiausi kūriniai apdovanojami solidžiomis premijomis, įtraukiami į teatrų repertuarus. Vyksta natūrali konkurencija tarp teatrų ir autorių.

Lietuvoje pjesių rašymas vyksta kitaip. Autoriaus ir režisieriaus susitikimas panašus į atsitiktinį porų susitikimą gyvenime. Gerai, jeigu dviejų žmonių chemija suveikia ir įsižiebia kūrybinė aistra. Tuomet šis susitikimas primena gandrą, kuris atneša savo snape kūdikį – spektaklį į teatro sceną. Reikia suprasti, kad režisierių ir dramaturgų bendradarbiavimas galimas tik valstybiniame teatre. 

Laisvas ir nepriklausomas teatras Lietuvoje neegzistuoja. Nežinia, kaip jaustųsi dailininkai, jeigu jų meno kūrinių nebereikėtų, užtektų tik valstybinių muziejų pastovių ekspozicijų. Tačiau visada yra „bet“… Dažnai panašus sutinka panašų, įvairiausi literatūriniai eksperimentai gali kilti tarp bendraminčių, draugų ar bičiulių. Gimsta mintis kūrybinį darbą įkūnyti scenoje, pačiam suvaidinti ar režisuoti. Taip atsiranda galimybė rastis naujam autoriui. Esu matęs nemažai moksleivių teatro spektaklių, kurie mane savo kūrybiniu polėkiu ir aistra giliai sukrėtė ir sužavėjo.

Gyvename laisvės sąlygomis, todėl šiais laikais teatro menas įgauna vis daugiau pramoginio atspalvio. Žiūrovui norisi kuo mažiau problemų scenoje, geidžiama tik lengvo turinio siužetų, efektų, daugiau humoro ir atsipalaidavimo nuo kasdienybės. Todėl scenoje klesti arkliškas žvengimas, antrojo galo pokštai ir žiauri skonio stoka. Tokie spektakliai surenka pilnas sales lankytojų, jie finansiškai klesti ir diktuoja madas. Herojus yra tas aktorius, kuris vaidina televizijos seriale ir žiūrovų yra atpažįstamas scenoje.

Tačiau teatras – visoks, jis turi teisę egzistuoti įvairiomis raiškos priemonėmis.

Ką patartumėte skaitytojui, įpratusiam skaityti epiką ar lyriką, tačiau norinčiam pradėti gilintis ir į dramos kūrinius? Kuriuos šiuolaikinius ar klasikinius autorius ir jų kūrinius rekomenduotumėte?

Siūlyčiau skaityti klasikinius autorius: H. Ibseną, A. Strindbergą, L. Pirandellą, W. Shakespeareʼą, A. Čechovą ir t. t. Didelį pjesių pasirinkimą galima rasti interneto svetainėje „Dramų stalčius“. Joje surinkta nuostabi dramos kūrinių biblioteka. Čia kiekvienas skaitytojas pagal savo skonį ras klasikinę ar šiuolaikinę pjesę. Jeigu kas nors pasirinktų savo mėgstamą kūrinį ir jį surepetuotų, mielai pakviestume į Palangos dramų skaitymo draugiją surengti kūrybinį vakarą. Po to vyktų aptarimas ir nuostabi diskusija iki paryčių.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien