2022 01 28

Kristina Sadauskienė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

6 min.

Režisierius K. Dworakowskis: „Bendravimas su jauna auditorija suteikia galimybę išgirsti, kaip atrodys pasaulis, kurį jie kurs“

Režisierius Konradas Dworakowskis. Domo Rimeikos nuotrauka

Kreiptis į jauną žmogų kaip į lygiavertį pašnekovą ir jam nepamokslauti – tai svarbu šiuo metu Klaipėdos dramos teatre dirbančiam režisieriui iš Lenkijos KONRADUI DWORAKOWSKIUI. Jis pastebi, kad suaugusieji į jaunimą dažnai žiūri iš aukšto labai nepelnytai: „Norime, kad jie tikėtų žmogiškumu, bet patys jį menkiname ir diskredituojame.“

Klaipėdoje K. Dworakowskis kuria spektaklį pagal vieno žymiausių lenkų rašytojų Stanisławo Lemo „Robotų pasakas“. Režisierius sau kelia užduotį scenoje prikelti daugialypį, prasmėmis talpų vieno žymiausių pasaulyje mokslinės fantastikos rašytojų pasaulį. Fantastiškame, robotų apgyvendintame jo centre – klausimai apie žmogų ir žmogiškumą. K. Dworakowskio „Robotų pasakos“ bus skirtos žiūrovams nuo 12 metų. Spektaklio premjera – vasario 12–13 dienomis.

K. Dworakowskis savo šalyje žinomas spektaklių jaunajai kartai režisierius. Jis taip pat yra scenografas ir dainų tekstų autorius, dėsto meno akademijose Varšuvoje, Vroclave, Lodzėje. 10 metų vadovavo Lodzės „Pinokio“ teatrui. Tarptautinio festivalio „Teatro karuselė“ („Teatralna Karuzela“) sumanytojas ir meno vadovas. Režisierius kuria plačiai suprantamą formos teatrą, jungdamas judesio teatro, dramos teatro, lėlių teatro ir cirko patirtį.

Kokios aplinkybės atvedė į Klaipėdą, kur dirbate su lietuviais aktoriais ir kuriate spektaklį pagal vieno garsiausių visų laikų mokslinės fantastikos rašytojų tekstus? Ar turėjote dvejonių prieš imdamasis šio darbo?

Man tai buvo gana netikėtas kvietimas. Praėjusių metų rudenį Adomo Mickevičiaus institutas Varšuvoje kreipėsi į mane su pasiūlymu kurti spektaklį pagal „Robotų pasakas“. Tai buvo susiję su tuo, kad 2021 metai buvo paskelbti Stanisławo Lemo metais, taip minint šimtąsias jo gimimo metines. Pirmasis lietuviškas vertimas ir leidykla, pristačiusi šį išskirtinį apsakymų rinkinį, paskatino Robertą Jaroszą parengti teksto sceninę adaptaciją. Ji man buvo pateikta kaip pasiūlymas statyti spektaklį bendradarbiaujant su Klaipėdos dramos teatru.

Pasiūlymas visais atžvilgiais buvo didelis iššūkis. Sudėtinga adaptacijos struktūra, ypatinga S. Lemo tekstų poetika, taip pat perspektyva statyti spektaklį kalba, kurios nemoku – atrodė, kad iššūkis nelengvas, bet kartu ir labai patrauklus.

Užduoties nepalengvino ir tai, kad vizualiniu pasakojimu pagrįsta spektaklio kalba, turinti daug judesio teatro, poetikos elementų, nėra įprasta dramos teatrų kasdienybė, bet dėl to darbas su lietuvių kūrėjais pasirodė man itin įdomus.

„Robotų pasakos“ Lenkijoje priklauso literatūros kanonui, yra įtrauktos į mokyklinę programą. Vaikai ne visada turi teigiamą santykį su privalomų skaitinių sąrašais, gal pats prisimenate savo paties pažintį su S. Lemo tekstais ir būtent „Robotų pasakomis“? Kada pradėjote jas vertinti?

Tiesa, „Robotų pasakų“ suvokimas, žvelgiant į jas iš mokyklinio skaitymo perspektyvos, nėra lengvas. Dėl pasakojimo daugialypiškumo reikia nuodugniai nagrinėti teksto reikšmes, metaforas ir pačią kalbą, o tam mokykloje paprasčiausiai nėra laiko. Skaitant šį tekstą taip pat kyla daug filosofinio ir socialinio pobūdžio klausimų, o tai irgi nepalengvina darbo su tekstu mokykloje, nes reikalauja iš mokytojo daug pastangų – jam reikia sukurti labai platų kontekstą.

Pirmą kartą su S. Lemo knygomis susidūriau iš tiesų dar pradinėje mokykloje, bet tai nebuvo „Robotų pasakos“. Kai skaičiau jas pirmą kartą, jau buvau perskaitęs kitas knygas, tarp jų ir bene žinomiausią pasaulyje šio rašytojo romaną „Soliaris“, taigi skaičiau jas šiek tiek pasiruošęs ir ne mokykliniame kontekste. Vėliau ilgą laiką neturėjau kontakto su S. Lemo kūryba. Sugrįžau prie jo jau gerokai po mokyklos laikų, pasirodo, kad esama tokių atradimų, kuriuos galima daryti pakartotinai, netgi neribotą laiką. Ir dabar, kai dirbu su šiais tekstais, man susidaro įspūdis, kad susižavėjimas ir pripažinimas yra jausmai, kuriuos galima nuolat kurstyti.

Rež. Konrado Dworakowskio spektaklio „Robotų pasakas“ pagal Stanisławą Lemą repeticija. Domo Rimeikos nuotrauka
Rež. Konrado Dworakowskio spektaklio „Robotų pasakas“ pagal Stanisławą Lemą repeticija. Domo Rimeikos nuotrauka
Rež. Konrado Dworakowskio spektaklio „Robotų pasakas“ pagal Stanisławą Lemą repeticija. Domo Rimeikos nuotrauka

S. Lemas buvo genijus – kas iš jo literatūrinio palikimo masyvo labiausiai rezonuoja jums pačiam?

Jo gebėjimas kurti pasaulį pasitelkiant metaforą, gebėjimas balansuoti tarp fantastikos, realizmo ir grotesko. S. Lemo tekstai padeda vaizduotėje kurti itin talpią pasaulio metaforą. Jo kurti tikrovės modeliai yra išraiškingi atskaitos taškai. Dėl to man jis yra ne tik rašytojas ar filosofas, bet ir poetas. Man taip pat labai patinka akimirkos, kai jo literatūroje atrandu sąvokas ar idėjas, pralenkiančias savo laiką, numatančias ateities įvykius. Net iš pažiūros gana paprastos ar humoristinės „Robotų pasakos“ pasižymi visomis šiomis savybėmis.

Kai stebiu jaunus žmones, kovojančius už planetą, tapatybę, įvairovę, žmogaus teises, pripažinimą, galvoju, kad, jei iš tiesų esame tokie protingi, turėtume žinoti, jog turime dalyvauti jų kovoje, pasitikėti jais, nes jie žino apie ją daugiau ir vis dar tiki tuo, kuo mes jau nebetikime.

„Robotų pasakos“ yra daugiaplanių istorijų rinkinys, tad kiekvienas skaitytojas gali išryškinti labai skirtingas temas. Ką iškelsite į dėmesio centrą savo spektaklyje?

Man labiausiai rūpi, kad šis daugialypiškumas būtų išsaugotas. Sutelkiame į tai dėmesį ir lygiagrečiai kurdami paralelinius pasakojimus – tai vyksta tiek siužeto, tiek spektaklio kalbos lygmeniu. Pasitelkdami itin talpią S. Lemo prasmių konstrukciją, istoriją kuriame vizualiojo teatro dvasia, kurio esminė savybė – dviprasmiškumas.

Tikiu, kad taip sukursime plačią interpretacinę erdvę, kuri gali mus išgelbėti nuo pažodiškumo. Kurdamas teatrinį pasakojimą scenoje, noriu suteikti galimybę kitam teatriniam pasakojimui rasti tinkamą erdvę žiūrovų mintyse. Suteiksime jiems galimybę pasirinkti tas prasmes ir pojūčius, kurie jų vaizduotėje rezonuoja stipriausiai. Daugiausia dėmesio skiriu metaforų, galinčių labiausiai sužadinti jų pasaulį, kūrimui. Man asmeniškai šiame spektaklyje svarbiausia yra pasakojimas apie žmogų. Jei pasinaudotume savo rūšiai būdingomis savybėmis, ar galėtume pagerinti ar išgelbėti pasaulį?

Ką įvardintumėte kaip didžiausias kliūtis perkeliant S. Lemo pasaulio vaizdą į sceną, juk jo tekstas pilnas neregėtų kraštovaizdžių ir nežinomų išradimų?

Vienintelė kliūtis sukurti vaizdingą scenos pasaulį gali būti vaizduotės ar talento trūkumas. S. Lemo atveju taip pat prisideda pagarba genijui. Jei tai mūsų neriboja, S. Lemas gali mums tik padėti. Likusios kliūtys yra natūralios kūrybinio proceso ypatybės, su kuriomis visada susiduriame intensyviai patirdami ir kurdami scenos pasaulį.

Kokias užduotis kėlėte kitiems kūrybinės komandos nariams – scenografijos ir kostiumų dizainerėms, kompozitoriui. Kokią atmosferą scenoje siekiate sukurti?

Kitiems bendrakūrėjams skiriamos užduotys yra susijusios su šios istorijos daugiasluoksniškumu. Norėčiau, kad kiekvienas spektaklio elementas sukurtų savarankišką istoriją, savarankiškus personažus, kurie būtų susiję su pagrindinėmis sąvokomis ir klausimais, tarnaujančiais kaip kiekvieno iš mūsų atskaitos taškai.

Visi mes pasakojame tą pačią istoriją, bet leidžiame sau aktyviai jos ieškoti savo asociacijose. Vizualinė spektaklio kalba įpareigoja priimti meninius sprendimus atsižvelgiant į užduotis, kurias realizuoju kartu su aktoriais.

Kiekvienoje srityje sutelkiame dėmesį į ribą tarp to, kas yra organiška, žmogiška, turi dvasią bei emocijas, ir to, kas mechanizuota bei pavaldu sistemai.

Yra tam tikras universalus nusistatymas, kad jaunoji karta yra ne tokia gera kaip vyresnioji – kad jų vertybių sistemos, kultūriniai fenomenai ir t. t. nėra pakankamai geri. Kokios jūsų mintys apie šį nusistatymą prieš jaunimą, juk galima apversti ir kitaip – o gal vyresnieji nebesupranta besivystančios kultūros, ateities?

Jaučiu kartų skirtumus ir suprantu, kad besikeičiantis pasaulis skirtingai nuteikia skirtingas kartas. Tačiau nesutinku su pernelyg globėjišku tonu jaunosios kartos atžvilgiu. Tokį pasaulį, su kuriuo jie susiduria, lemia ir tai, kokį pasaulį jiems paliksime, ko nepavyko mums išsaugoti, ko nenumatėme ir ką apleidome.

Iš tiesų manau, kad prarandame gebėjimą kurti ir, svarbiausia, suprasti kultūrą. Tačiau tai ne jaunosios kartos klausimas, o savotiška mūsų rūšies drama. Nes kultūros supratimas – tai pirmiausia gebėjimas daryti išvadas, numatyti, skaityti ženklus, kurti metaforas, galinčias įvardyti tai, kam trūksta tinkamų žodžių, tobulai tai pažinti ir gerbti. O tai, kad vyresnieji įspėja jaunimą, tikriausiai yra natūralu, juk jie patys padarė tiek daug klaidų.

Režisierius Konradas Dworakowskis. Domo Rimeikos nuotrauka
Rež. Konrado Dworakowskio spektaklio „Robotų pasakas“ pagal Stanisławą Lemą repeticija. Domo Rimeikos nuotrauka

„Robotų pasakos“ Klaipėdoje bus skirtos jaunimui nuo 12 metų. Kodėl svarbu kalbėti su tokio amžiaus žiūrovais ir kas svarbiausia tai darant, kokie raiškos būdai veikia geriausiai?

Čia turiu prisipažinti dėl tam tikro savo režisūrinio proto sutrikimo. Neskirstau teatro suaugusiesiems ir vaikams. Taip pat niekada nesinaudojau teatru kaip priemone, kurią būtų galima įvertinti, ar ji veikia geriau, ar blogiau, nors žinau, kad tam tikri meniniai gestai daro didesnį ar mažesnį įspūdį ir žiūrovai juos stebi su didesniu susidomėjimu. Laikai ir skoniai keičiasi, o tikrovė patikrina jų poveikį. Tikiu savo kuriamu teatru ir, nors kartais mano kuriamas pasaulis jaunam žiūrovui atrodo keistas, prisiimu riziką kalbėti vaizdais bei metaforomis.

Su jaunaisiais žiūrovais stengiuosi kalbėti taip, tarsi jie būtų kompetentingi kultūros gavėjai. Nedarau jiems estetinių nusilenkimų, nesupaprastinu kalbos ir nekuriu teatro, kad juos ko nors išmokyčiau. Manau, kad svarbiausia jūsų klausimo dalis yra ta, kurioje klausiate, kuo ypatingas pokalbis su jaunu žiūrovu. Manau, kad bendravimas su šia auditorija suteikia mums galimybę išgirsti, kaip atrodys pasaulis, kurį jie kurs, pamatyti save jų akimis. Taip pat svarbu, kad tai nebūtų pokalbis, kai nepatogias temas galime praleisti pro ausis, nutylėti, nuleisti jas juokais ar nuvertinti.

Daug kuriate būtent jaunajai auditorijai – ką manote apie šiuolaikinius vaikus ir jaunimą? Kokius didžiausius iššūkius jie turi įveikti ir kaip mes, save protingesniais ir geresniais laikantys suaugusieji, galime jiems padėti?

Taip, manau, kad suaugusieji su jaunais žmonėmis elgiasi pranašiau, nei jie nusipelno. Manau, kad suteikiame jaunimui priemones, kurių patys nesuprantame, arba naudojame jas ciniškai. Mainais už tai siūlome jiems pasaulį, už kurį turės kovoti, užuot skyrę laiko tobulėti asmeniškai. Norime, kad jaunimas tikėtų žmogiškumu, bet patys jį menkiname ir diskredituojame.

Kai stebiu jaunus žmones, kovojančius už planetą, tapatybę, įvairovę, žmogaus teises, pripažinimą, galvoju, kad, jei iš tiesų esame tokie protingi, turėtume žinoti, jog turime dalyvauti jų kovoje, pasitikėti jais, nes jie žino apie ją daugiau ir vis dar tiki tuo, kuo mes jau nebetikime.

Spektaklio partneris – Adomo Mickevičiaus institutas, rėmėjas – Lenkijos institutas Vilniuje.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien