2020 09 28

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

7 min

Režisierius K. Lupa: aktorius yra savęs paties, o ne mano įrankis

Kalba į mikrofoną.
Režisierius Krystianas Lupa knygos „Utopija. Laiškai aktoriams“ („Apostrofa“, 2020 m., vertė Živilė Pipinytė) pristatyme. Vladimiro Klopovskio / laikraščio „Obzor“ nuotrauka

Rugsėjo 24-ąją Jaunimo teatre, kitą rytą po savo spektaklio „Austerlicas“ pagal W. G. Sebaldo knygą premjeros, vienas iškiliausių šiandien gyvenančių Europos teatro režisierių, padaręs įtaką daugybei pasaulio teatralų, KRYSTIANAS LUPA iš Lenkijos pristatė savo knygos „Utopija. Laiškai aktoriams“ lietuvišką leidimą („Apostrofa“, 2020 m.).

Knyga parašyta dienoraščio forma ir atskleidžia unikalų režisieriaus darbo su aktoriais būdą.

Pasak šios knygos į lietuvių kalbą vertėjos, kino kritikės Živilės Pipinytės, K. Lupos knyga „Utopija. Laiškai aktoriams“ – tai pasvarstymai ties kūrybos filosofijos, psichologijos riba apie tai, kas yra aktorius teatre, apmąstymai apie aktoriaus vietą teatre, taip pat – apie šiais laikais intensyviai besikeičiantį teatrą ir kartu – apie savitą K. Lupos teatro koncepciją.

Keletas režisieriaus K. Lupos įžvalgų, nuskambėjusių knygos pristatymo metu.

Apie šiuolaikinį teatrą, provokuojantį žiūrovą nesaugumo jausmu, ir „koronavirusines“ žiūrovų sales. Man regis, tai, ką žiūrovas daro tradiciškai – ateina į teatrą ir atsisėda salėje į savo vietą, psichologiškai yra keistas elgesys. Skirtingi žmonės sėdasi vieni šalia kitų – tarsi vištos vištidėje. Tai nenatūrali būsena. Šį nenatūralumą labai gerai jaučia vaikai, kai grupe susėda teatro ar kino salėje. Toks sėdėjimas juos iš karto provokuoja išdykauti.

Salėse mes sėdime per daug susiglaudę vienas prie kito. Vieno asmens aura ima gožti šalia sėdinčiojo aurą, ir dabar, kai stebiu „koronavirusines“ žiūrovų sales, turiu jums pasakyti – man jos patinka. Vakar žiūrėdamas spektaklį tai pajutau – kad toks sėdėjimas pasitarnauja tam, kas vyksta ant scenos. Žmonės sėdi labiau atsipalaidavę, o ne sulipę kaip šprotai.

Kaip žiūrovas mąsto tradiciškai: aš sėdžiu salėje, o aktoriai man vaidina, ir aš nenoriu, kad būtų kitaip. Atsirado performansų, griaunančių tokį santykį – tam, kad atskleistum tam tikras situacijas, turi pažeisti žiūrovo saugumo jausmą. Kad jis pajudėtų, atsakytų, akimirką liautųsi būti pasyvus stebėtojas, – galbūt tuomet kai kuriuos dalykus priims kitaip. Tai, kad teatre tokios priemonės pasitelkiamos vis dažniau, nėra koks nors savavališkas režisieriaus sprendimas, tai naujo ryšio su menu kūrimo poreikis, kurio reikia mums patiems. Visos klasikinės disciplinos: tapyba, prozos rašymas, skulptūra – visos turi savas taisykles, tarsi mums nepriklausytų. Staiga pajuntame norą ištrūkti iš šių taisyklių leisdamiesi dar neišmintais meno paribių takais. Anksčiau dažnai baimindavomės sulaužyti tas šventas taisykles. Jeigu įsivaizduotume poeziją, prozą, tapybą, muziką kaip atskirus ratus, anksčiau jie niekada nesusiliesdavo, tarp jų būdavo tuščia erdvė, į kurią niekas nedrįsdavo įžengti. Visi grybai tuose ratuose jau būdavo išrankioti, o paribiuose – dar pilna grybų. Dalykų, kurių nežinome.

Laiko rankose savo knygą.
Režisierius Krystianas Lupa knygos „Utopija. Laiškai aktoriams“ („Apostrofa“, 2020 m., vertė Živilė Pipinytė) pristatyme. Vladimiro Klopovskio / laikraščio „Obzor“ nuotrauka

Apie vaizdą ir kalbą. Manau, vaizdas šiuo metu mums gali parodyti naują kelią. Gyvename laikais, kai žodis ir mintis yra visiškai beverčiai. Gyvename visuomenėse, kuriose žodžiai reikalingi tik melui skleisti. Gyvename šalyse, kurių diskurse išvešėjęs melas, kuriose tiesos diskursas iš esmės tapo nebeįmanomas. Tiesos, mūsų sąžiningų žmogiškųjų pozicijų siekimas – visa tai tapo nebesvarbu. Pilietinis tiesos jausmas niekuo nebesusijęs su veiksmais. Kaip ir menininko žodis. Galbūt tiesos yra tik vaizde, kurio nėra palietęs žmogaus žodis. Pavyzdžiui, Sebaldas yra iš tų rašytojų, kurie kabinasi ir į vaizdą – į kažką, kas išties egzistuoja, o ne kaip kalba, vartojama be vertės.

Dėl to, kaip mes vartojame kalbą, neturime galimybės atpažinti transcendentinius dalykus, nes mūsų melas glūdi jau pačios kalbos ištakose. Bernhardas ir Sebaldas yra rašytojai, vartojantys milijonus žodžių, bet iš esmės juodu maištauja prieš ligtolinę literatūrą, maištauja prieš tuos, kurie aklai tiki kalbos galia kaip priemone pasiekti tiesą. Vaizdas yra pirmesnis už kalbą. Mūsų žodžiai jį darko.

Apie muziką ir menų sinesteziją. Visi žinome žodį „sinestezija“, smegenų fenomeną, kai tarpusavyje susipina mūsų juslių suvokimas. Dėl to kartais girdime kvapus, arba skonis mums sukelia erdvinių patyrimų. Todėl retsykiais muzika mums sako: šalta arba drėgna, naktinis oras ar ežeras netoliese. Muzika gali sukurti drėgmės pojūtį – tai, ko nėra spektaklyje, bet kas tą akimirką yra iš tiesų. Mane labai žavi muzika ties girdėjimo riba – vos girdima, panašiai kaip kad jaučiamas oras. Kartais sakome: koks nuostabus šiandien vakaras, kvepia našlaitėmis, ir jausmas, lyg kažkur tolumoj girdėtum grojant koncertą.

Kai susitinku su kompozitoriumi, iš pradžių visada gėdijuosi, nes apie tai, kokios muzikos noriu, pradedu kalbėti bepročio žodžiais, kartais pats nesuprasdamas, ką sakau. Tačiau šiuo atveju visi konkretūs žodžiai būtų netikri. Būna, man sako: nenusišnekėk, įvardyk konkrečiai, ką turi omenyje. Sakau: negaliu, nes jeigu įvardysiu konkrečiai, prarasiu pirmapradį vaizdinį.

Neatsimenu, kokioje knygoje skaičiau tekstą apie vieną religinę sektą, kurios nariai apeigose gieda ypač tyliai, ir toks giedojimas juos hipnotizavo. Ir su aktoriais bandėme per repeticijas dainuoti ties girdėjimo riba. Man patinka tokia „paslėpta“ muzika, padedanti patirti pojūčius, kurių trūksta teatre, kita vertus – ir „invazinė“, įsibraunanti į tave, muzika, skatinanti kitokį sėdėjimą teatre.

Kalbasi prie stalo.
Režisierius Krystianas Lupa ir Živilė Pipinytė K. Lupos knygos „Utopija. Laiškai aktoriams“ („Apostrofa“, 2020 m., vertė Ž. Pipinytė) pristatyme.

Apie aktoriaus vietą. Ar aktorius yra įrankis? Manau, kad taip, bet ne mano, o savęs paties. Aktorius yra įrankis personažo, kurį įkūnija, paslapčiai atskleisti. Taip pat aktorius yra įrankis žiūrovui, kad iš dalies jam šią paslaptį atskleistų, iš dalies – pridengtų.

Aktorius yra gilesnis žmogaus pažinimo įrankis nei psichiatras, psichologas, nes aktorius vienintelis gali gyventi kitų gyvenimus, išgyventi juos po daugybę kartų. Jis gali daugybę kartų išgyventi akimirką, kuri paprastų žmonių patiriama tik vieną kartą. Dėl to, kad mūsų gyvenimo mirksniai yra vienkartiniai, dažnai negalime suvokti, ką išgyvename – tai yra savęs pačių. Aktoriai turi stebuklingą galimybę savimi įkūnyti kitą žmogų ir gyventi kitų gyvenimus.

Vidinis monologas yra pagrindinis dalykas, kurį turėtų pasitelkti aktorius, kad pradėtų veikti tas keistas mūsų vidinis mechanizmas. Manau, aktorius gali atrasti savo būdą, kaip suvokti save ir savo personažą. Man nepatinka žodis „metodas“, manau, jis pavojingas, nes metodai virsta receptais. Aktorius neturėtų dirbti pagal kieno nors metodą – jis turi atrasti savo būdą.

Apie aktorių ir žiūrovų, aktorių ir režisieriaus santykį. Aktoriui kaip partneris reikalingas ne tik žiūrovas. Šis jam – kaip rinktinis kūnas arba kaip enigmatinis rinktinis personažas, kurio aktorius dažnai bijo. Ypač kai ateina į teatrą apimtas keistos nuotaikos ar būsenos, kaip kad būna gyvenime, kai neišeina dirbti su kitais „susigrojus“, sinchroniškai, kai atrodo, kad psichologiškai nepavyks suvaidinti spektaklio. Tokias asmenines nuotaikas ar jausmus sunku pažaboti.

Aktoriai manęs klausia, kaip su šia problema dorotis. Manau, šiuos jausmus ar dienos ritmą, su kuriuo atėjai, reikia išnaudoti, pabandyti sau atrasti kelią, kaip tai pritaikyti personažui. Tegul tavo personažas šiandien būna liūdnas, pavargęs. Jei tai bus tikra, galbūt apėmęs liūdesys padės giliau suvaidinti kažką visiškai priešinga, pavyzdžiui, džiaugsmą, kurį tau reikia atskleisti spektaklyje.

Aktorius, kuris įžengia į sceną turėdamas neišsamų peizažą, bijo žiūrovo ir tampa nuo jo priklausomas. Žiūrovas – kaip sfinksas, ypač kai tyli. Dažnai aktorius kaip ištroškęs laukia, kol salėje pirmą kartą nuskambės juokas – kaip patvirtinimas, kad jis yra, kad jis yra girdimas, kad jį supranta.

Man, kaip režisieriui, reikia sąveikauti su aktoriais, todėl aš visada tartum bandau panirti į hipnozę ir bendrauti su aktoriumi, atsiduoti jam. Savo reakcijomis nemėginu nieko primesti aktoriui, elgiuosi, tartum su juo kartu improvizuočiau džiazą: jis veda, jis pirmas pradeda groti klarnetu, o aš tik lengvai pritariu būgneliu. Ir tada kartu panyrame į džiazą. Kai aš tokia kalba bendrauju su aktoriumi, tai jam kažkokiu būdu padeda užmegzti ryšį su partneriu ir atsikratyti priklausomybės nuo žiūrovo blogąja prasme. Kita vertus, nemanau, kad žiūrovas aktoriui turi būti visiškai nesvarbus arba nematomas.

Laiko rankose savo knygą.
Režisierius Krystianas Lupa knygos „Utopija. Laiškai aktoriams“ („Apostrofa“, 2020 m., vertė Živilė Pipinytė) pristatyme. Vladimiro Klopovskio / laikraščio „Obzor“ nuotrauka

Apie žiūrovą kaip mąstymo partnerį. Čechovo laikais buvo kalbama apie ketvirtąją sieną – tarsi teatre būtų mėginama sukurti iliuziją, esą žiūrovų čia nėra, ir aktoriai būtų kambaryje, kuris yra vienintelė tikrovė. Vis dėlto ir tokiu atveju meluojama, nes net vieni būdami kambaryje, būna, dažnai kreipiamės į ką nors: galbūt pykstamės su draugu ar žmona. Sakome: ji tauškia kažkokias nesąmones, o tu, Dieve, tai girdėdamas ant jos neužsirūstauji. To kažko kito, antrojo „aš“, buvimas, net kai esi vienas, teatre gali būti žiūrovas. Kitaip tariant – mano mąstymo partneris. Štai kalbuosi su savimi: paklausyk, čia suklydai. O kitas atsako: kur suklydau? Na negi nematai, kad ne taip padarei, pažiūrėk.

Sukuriu dialogą, kai aiškiai įsivaizduoju partnerį priešais save arba jis klaidžioja po kambarį. Atkreipkite dėmesį – kai esame susikaupę, mūsų žvilgsnis būna į ką nors sutelktas: galbūt į stiklinę, galbūt į pieštuką, o kartais gal į tai, ką laikome rankoje. Gal tai duonos gumuliukas, į kurį sutelkęs dėmesį mąstai. Štai tuo duonos gumuliuku gali būti žiūrovas. Sakau aktoriams: būdami vieni visuomet į ką nors esate sutelkę dėmesį. Pavyzdžiui, vienaip kalba du žmonės sėdėdami ant jūros kranto ir žvelgdami į ją. Visai kitaip jie kalba sėdėdami kavinėje vienas priešais kitą. Sakau aktoriams: įsivaizduokite, kad pykstatės su mylimuoju, atrodo, tuoj viską nutrauksite ir išsiskirsite. Skambinate jam, kad sutartumėte lemtingą susitikimą – likti kartu ar ne. Skambinate ir klausiate: kur eisime? Vienas siūlo: gal į kavinę, į kurią visada užsukame? O kitas: o gal į paplūdimį, ant uolos, ant kurios dažnai sėdime?

Ir esu tikras, kad nuo to, kokia šiuo atveju vieta bus pasirinkta, priklausys, kur link pakryps pokalbis, ir tai, ar juodu susitaikys. Taigi aktoriams sakau: tegu žiūrovai būna miškas arba jūra, į kurią žvelgsite. Kalbu ne apie konkretų žiūrovą, į kurį aktorius kreipiasi tradiciškai Shakespeare’o dramose, kalbu apie žiūrovą kaip savo minčių partnerį.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

***

Mano monologas – tai per mane tekantis laiko srautas, dabar prabėgančios akimirkos srautas kartu su viskuo, ką šią akimirką patiriu, nors ir šimtąkart turtingesnis, talpesnis ir paslaptingesnis, labiau neapčiuopiamas už dabar aktualią mintį ar net už susipynusių minčių srovę, plūstančią visais šią akimirką pasiekiamais takeliais, tai yra šią akimirką prieinamais lygmenimis. Vis dėlto AŠ atrodo, kad dabar išgyvenama akimirka kažin kaip akivaizdžiai yra manojo AŠ kalba, nes net viskas, kas ateina iš išorės ir išnyra iš mano kūno, iš kūno ir psichikos paribių, kažkaip yra „pasakyta“. Tai tiesiog AŠ buvimas šią akimirką… Kai bandau tai suvokti, pasiekti giliausią įmanomą sluoksnį, tampu sau lyg nesuprantamas, bet vis dar kažkaip būtinas ir akivaizdus. Be šito nėra būties, nėra pasaulio… Kiekvieną akimirką sakau šimtus dalykų, kurių nežinau ir nesuprantu… Kalbu, nes paskui tai juk lieka kažkur užrašyta… Kalbu sena slapta kalba, iki galo nesuprantama, slypinčia po mano gimtąja kalba, kuria kalba sąmonė.

(Iš Krystiano Lupos knygos „Utopija. Laiškai aktoriams“, „Apostrofa“, 2020 m., iš lenkų k. vertė Živilė Pipinytė)

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.