2022 05 26

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

4 min.

Režisierius K. Serebrenikovas: „Mano šalies kareiviai įžengė į svetimą šalį ir pradėjo ją naikinti. Žudyti žmones“

Režisierius Kirilas Serebrenikovas. EPA nuotrauka

Rusų kino ir teatro režisierius Kirilas Serebrenikovas, išvykęs iš Rusijos ir šiuo metu gyvenantis Prancūzijoje, gegužės 24 d. savo telegramo kanale pasidalijo tekstu, kurį pavadino „Raudonas lakas“. Tai užuomina į pasaulį apskriejusią agentūros „Reuters“ balandžio 2-osios fotografiją po Bučos žudynių.

Nuotraukoje – rusų kareivių nužudytos moters ranka su ką tik padarytu manikiūru – skaisčiai raudona spalva nudažytais nagais. Būtent iš jų buvo identifikuota moters tapatybė. Žuvusioji – 52-ejų Bučos miesto gyventoja Irina Filkina. Išvydusi nuotrauką ją atpažino visažistė iš Gostomelio Anastasija Subačeva, kurios paskaitų internetu Irina klausėsi iki prasidedant karui. Apie tai mergina pasipasakojo savo socialiniuose tinkluose ir interviu dienraščiui „The New York Times“.

K. Serebrenikovo tekstą išvertė Jurgita Jačėnaitė.

Raudonas lakas

Kasdien žiūriu karo fotografijas. Vis žiūriu, žiūriu. Suniokoti miestai, sudeginti automobiliai, nužudyti žmonės. Tas raudonas lakas ant mirusiosios rankos. Kiekvieną dieną, kad ir kur būčiau, man regisi, kad tai virš manęs pralekia lėktuvai, kad tai man reikia bėgti į slėptuvę nuo bombų. Mano bičiuliai, ir tie, kurie išvyko, ir tie, kurie liko, savaitėmis rauda. Vyrai, moterys. Aš pats kažkodėl neverkiu. Manyje kažkas tvenkiasi nerasdamas išėjimo.

Coetzee yra parašęs romaną „Barbarų belaukiant“. Barbarai, kurių tvirtovėje laukė herojus, atsėlino iš vidaus. Mus užklupo naujosios barbarybės laikas. Barbarams kitas žmogus – tai tik grobis. Mėsa ir resursai. Plaukai. Oda. Kaukolė. Vergiškas darbas. Kartais įmantresni barbarai iš odos gamindavo lempų gaubtus, iš kaukolių – kaušus, plaukais kimšdavo pagalves. Barbarai eina į paštą namiškiams išsiųsti prisiplėštą grobį. Siuntiniuose – plaukai, kaukolės, oda, raudona spalva nulakuoti nagai. Barbarai versliai kumščiuojasi, demonstruoja pasitikėjimą savimi. Karas greitai nužmogina, ir jokia kultūra neišgelbės nuo baisiausio nusikaltimo, jeigu teisę jį daryti suteikia valdžia.

Vokiečiai apie karą kažką suprato tik tada, kai buvo atvesdinti prie griovių su kalintųjų Aušvice ir Buchenvalde palaikais. Ir po Niurnbergo tribunolo. O šiaip iki 1945-ųjų jie kalbėjo apie „dežydifikaciją“, apie tai, kad „nėra tokios šalies, nėra tokios tautos“, ir teiravosi: „O ką jūs darėte, kai žudė vokiečius Sudetuose…“

Tie, kurie pradeda karą, visada pralaimi. Tie, kurie prievartauja, žudo, tardo taikius gyventojus, – karo nusikaltėliai. Tie, kurie juos pateisina, – taip pat. Užjausti sadistus ir žmogžudžius neįmanoma.

Keistas sapnas. Aš – vaikis su kamufliažiniais drabužiais, priverstas skaityti knygą mirusiai ukrainietei, gulinčiai karste. Tai kone „Baubas“, tačiau tai vyksta dabar, šiame kare. Aš negaliu skaityti, eilutės liejasi, bet žiūrėti į merginą aš irgi negaliu. Murmu kažką panosėj. Merginai ant rankų – raudonas lakas.

Kultūra Rusijoje visuomet prieš valstybę, nepaiso jos, prieštarauja. Kartais už valstybės pinigus, bet vis tiek – ne jos vardan ir ne jai. Rusijos valstybė ir politika žudo ir ardo. Išskiria šeimas. Laužo gyvenimus. Kultūra gelbėja ir rankioja tai, ką dar žmogiška yra išsaugoję žmonės. Valdžių Rusijoje buvo daug, ir jų visų prigimtis žmogėdriška. Tie reti metai, kai valdžia Rusijoje neėdė žmonių, vadinami atšilimu. Valdžia tiesiog ilsėjosi. Kad vėl imtų ryti žmones.

Kultūra visados apie tai, kas valstybei nėra reikšminga. Apie gailestingumą puolusiesiems. Apie atjautą. Apie žmogiškosios dvasios prarajas ir aukštumas. Apie neviltį. Apie vienatvę. Apie juokingus, mažuosius, vargšus, niekam nereikalingus, ne šiuolaikinius žmones. Apie mažumą. Todėl rusų kultūrą maža kas iš valdžios gerbė ir beveik niekas nemėgo. Prievarta mokėsi mokykloje. Skaitė tas mažai kam įdomias knygiūkštes. Žiūrėjo tuos mažai kam suprantamus filmus. Klausėsi tos keistos muzikos. Gūžčiojo pečiais. Tačiau skaitė, žiūrėjo, klausėsi. Nes kitko nebuvo. Nebuvo nieko talentingai ir nuoširdžiai sukurta apie valdžią, „kuri nuo Dievo“, apie „galim pakartoti“, apie imperijos pasididžiavimą ir didybę. Tiksliau, kartais valdžia tokius dalykus užsakydavo ir versdavo rašyti, filmuoti, dainuoti ir deklamuoti. Skaityti, žiūrėti, klausytis. Ir beveik visuomet išeidavo šūdas.

Mirusi mergina pakyla iš karsto. Priartėja prie manęs murmančio. Aš nežiūriu. Aš nežiūriu. Prieina, nori pažvelgti į akis. Aš slepiu jas įsikniaubęs į rusiškas raides. Staiga ji sako man: „Tylos.“ Aš negaliu neskaityti, kažką lemenu rusiškai. Ji – garsiai: „Ša. Nutilk! Noriu tylos.“ Aš iš išgąsčio nutylu. Tačiau akių pakelti negaliu. Ji man: „Pažvelk į mane.“

Mano šalies kareiviai įžengė į svetimą šalį ir pradėjo ją naikinti. Žudyti žmones. Niokoti namus. Į Rusiją iš Ukrainos gabenami karstai ir išgrobstyta buitinė technika, grįžta luošiai ir neapykanta. Šios grįžusios neapykantos bombos, galingumo sulig keletu Hirosimų, drasko į gabalus mano šalies gyvenimą. Jomis užminuota kiekvieno žmogaus, kiekvienos šeimos ateitis. Ši neapykanta nušluos visas gerovės ir laisvės viltis. Gyvenimas baimėje ir neapykantoje – štai kas laukia mūsų, šio karo liudininkų, dalyvių, aukų. Netgi jeigu mes prieš jį.

Valstybė pradeda karus norėdama suburti daugiau savo „šventųjų“ – jai juk svarbūs pavyzdžiai, kad galėtų mėgdžioti, jai patinka apokrifai. Visiems nusispjauti į mirusius kareivius, kurie tįso nepalaidoti laukuose, į sušaudytus civilius, paliktus pakelėse: jie – atidirbęs resursas, jie gadina iškilmių statistiką, jų nėra. Apie šiuos pamirštus mirusiuosius galvoja menas – apie paskutinius jų ištartus žodžius, apie jų sapnus, apie jų negimusius vaikus. Nepalaidoti mirusieji – tikros literatūros, sąžiningo kino, nuoširdaus teatro herojai.

Aš tyliu. Mirusi ukrainietė gražuolė tyli. Pauzė. Ji žiūri į mane. Aš žvelgiu į jos rankas su ryškiai raudonu manikiūru. Norisi nubraižyti kreida ratą. Ji kužda: „Nepadės, berniuk. Tai nepadės.“ Žinau, kad nepadės. Tačiau noriu užgniaužti mane kamuojančią neviltį. Nors kreidos girgždesiu. Nors širdies dūžiu. Tačiau kaip tyčia viskas nuščiuvo.

Tie, kurie pradeda karą, visada pralaimi. Tie, kurie prievartauja, žudo, tardo taikius gyventojus, – karo nusikaltėliai. Tie, kurie juos pateisina, – taip pat. Užjausti sadistus ir žmogžudžius neįmanoma. Aš užjaučiu tuos, kurie ne savo valia buvo įvelti į kraupius karo nusikaltimus. Tuos, kurių rankos dar nesuteptos nekaltų žmonių krauju.

Prisimenu vieną Olego Tabakovo pasakojimą, kaip močiutė kartą privertė jį nunešti duonos kalintiems vokiečiams, po karo varomiems lauk per Saratovą. „Jie juk priešai!“ – pasimuistė berniukas Olegas. „Jie – žmonės. Dabar jiems blogai“, – tarė močiutė. Berniukas Olegas nunešė duonos ir padavė ją visai jaunam nuskurusiam vokiečiui. Jis apsiverkė. Tabakovas tai prisiminė visam gyvenimui ir papasakojo man.

Man baisu įsivaizduoti, kas vyksta sąmonėje kareivio, kuris prieš savo valią atsidūręs svetimoje šalyje vykdo įsakymą „Žudyk!“, tik tam, kad nuo jo „atstotų“. Man baisu įsivaizduoti tėvus, kurie iš pradžių palaiko „specoperaciją“, o vėliau gauna popiergalius su melagingais pranešimais apie savo vaiko žūtį „dėl nelaimingo atsitikimo“. Man baisu ir skauda už juos. Man baisu už tuos, kuriuos apkvaišinusi propaganda. Aš negaliu nuo jų atsiriboti – nuo apgautųjų, nužudytųjų ir prakeiktųjų.

Moteris iš Bučos prieš karą internetu klausėsi manikiūro paskaitų. Štai iš kur ant jos rankų raudonas lakas. O tada atėjo mano šalies žmonės – tie, kurie kalbasi su manimi ta pačia kalba, ir ją nužudė. Galbūt ši spalva jiems pasirodė pernelyg išsišokėliška.

Aš laikau rankose kažkokią knygą, parašytą rusiškai. Raidės mirė. Lūpos perdžiūvo. Mirusi ukrainietė mergina stovi priešais mane ir prašo: „Pažvelk į mane, berniuk. Pažvelk.“ Aš mintyse: „Negaliu, negaliu.“ „Reikia, berniuk, reikia.“ Tyliu, nežinau, ką daryti. Ji šnabžda: „Žiūri?“ Aš sakau: „Ne.“ Ji juokiasi: „O tu pažiūrėk! Nebijok.“ Tyliai tariu: „Tada pakelkite man vokus.“ Kažkas pakelia man vokus, priverčia žiūrėti. Man baisu, tačiau aš žiūriu. Aš žiūriu. Ten – karas.

Vertė Jurgita Jačėnaitė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien