Tapkite mūsų partneriais, padėkite išlaikyti visiems prieinamą, nemokamą ir kokybišką žiniasklaidą. Paremti
Paremkite ir tapkite mūsų partneriais.

2022 08 18

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.
Režisierius Maratas Sargsyanas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

2022 08 18

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

13 min.

Režisierius M. Sargsyanas: „Karai visi vienodi, nes kariauja toks pats žmogus“

Kai armėnų kilmės lietuvių kino režisierius MARATAS SARGSYANAS 2020 m. Lietuvoje baigė savo vaidybinio ilgametražio filmo „Tvano nebus“ filmavimo darbus ir netrukus išvyko į karo frontą gimtojoje Armėnijoje, atsinaujinus nuožmiems susirėmimams Kalnų Karabache, jis nė negalėjo pagalvoti, kaip viskas apsivers aukštyn kojomis. Kad ir jam pačiam jo filmas po patirčių kare taps kitoks. Ir jis pats pasikeis. Ir duos sau pažadą daugiau apskritai niekada nekurti filmų apie karą. Kad, neduokdie, likimo scenarijus nepasikartotų.

„Kai esi kare, visas tavo kūnas, psichika ima žaibiškai keistis. Tu tampi kitoks. Keičiasi tavo tikslai, vertybės – viskas. Ir ne tik man vienam taip – visiems. Nes atsiduri akistatoje su žmogumi, kuris yra toks pats kaip tu – turi kojas, rankas, akis, širdį, bet daro viską, kad tave fiziškai sunaikintų. Tu tai jauti labai smarkiai. Žinote, kiek kartų į mane yra šovęs snaiperis? Ir, ačiū Dievui, nepataikė? Daugybę kartų! Toks pats, identiškas žmogus bandė mane fiziškai sunaikinti. Ir jauti tai labai aiškiai, labai arti, kitas žingsnis – mirtis“, – išsamiame interviu apie asmenines karo patirtis ir savo poetinę esė, narpliojančią beveidžio karo būsenas, pasakoja režisierius M. Sargsyanas.

Pasaulinė filmo „Tvano nebus“ premjera įvyko 2020 m. tarptautiniame Venecijos kino festivalyje. Kino teatruose filmą gali žiūrėti ir Lietuvos auditorija. 

Kūrėjų komanda šį darbą įvardija asmenine M. Sargsyano patirtimi paremtu vizualiniu epu, kuris jautriai atskleidžia karo nuovargį ir beprasmybę. Pagrindinį vaidmenį atlieka Valentinas Masalskis. Nesvarbu, nei kur vyksta šio filmo veiksmas, nei kokios čia kariaujančios pusės, nei psichologiniai personažų charakteriai. Rašyti filmo scenarijų M. Sargsyanas pradėjo 2015 m. ir rėmėsi įvairiais dokumentiniais šaltiniais – savo ir kitų istorijomis, įvykiais, prisiminimais, nuojautomis.

Maratas Sargsyanas gimė 1978 m. vasario 15 d. Armėnijoje, Kirovokano mieste (dabar Vanadzoras). Būdamas paauglys dirbo vietos televizijoje operatoriumi ir montuotoju. 1994 m. atvyko į Lietuvą ir įsidarbino Šiaulių televizijoje, vėliau dirbo „Tango TV“, kūrė muzikinius klipus. 2005 m. įstojo į LMTA Teatro ir kino fakultetą, įgijo audiovizualinio meno magistro laipsnį. Kūrė dokumentinius ir vaidybinius trumpo metro filmus.

Kadangi esate armėnas, karas, galima sakyti, yra jūsų kraujyje. Jums įaugę dešimtmečius trunkantys Armėnijos ir Azerbaidžano karai dėl Kalnų Karabacho, ankstesnės istorinės Armėnijos tragedijos, armėnų genocidas. Kokios jūsų asmeninės patirtys mąstant apie Armėniją, siaubiamą karų, ir kokios patirtys matant karą iš arti?

Nuo gimimo esu karo realybėje. Visokiomis formomis. Kai gimiau – tai buvo dar sovietų laikai, tiesioginės karo grėsmės nebuvo, bet jos nuojauta keliavo iš praeities. Mokydamasis mokykloje žinojau, kad armėnai šimtmečiais buvo nuolat mėsinėjami savo kaimynų, visų, kokie tik tuo metu egzistavo. Aišku, kaltų aš neieškau – tik noriu pasakyti, kad armėnui gimstant jo šalies istorija įaugusi jam į kraują. Ji kviečia, jis ją jaučia – kokia sena ta armėnų tauta, apie kurią net šumerai yra palikę rašytinių šaltinių, kokia didelė kadaise buvo Armėnija – nuo jūros iki jūros. Ir kas iš jos liko dabar – tik maža „provincija“.

Armėnijos kraštas vis mažėjo, traukėsi okupuojamas kaimynų, ir aiškiai supranti, kad tų kaimynų norai nesikeis. Turkija turi ambicijų susigrąžinti Osmanų imperiją, ir vidury jos kelio pirmiausia stovi Armėnija. Pati silpniausia. Juk 2020 m. atsinaujinęs karas vėl vyko Kalnų Karabache, toje dalyje, kur Armėnija pati siauriausia, kur teritoriją perimti lengviausia. Tu supranti, kad tai iš tikrųjų ne Kalnų Karabacho karas – tai karas, kuriam priežasčių nereikia. Turkija yra vis dar agresyviai nusiteikusi valstybė – turiu omenyje visų pirma ne jos žmones, o vadovus. Bet, juk žinot, jeigu vadovai tokie, tai ir didžioji dalis tautos panašiai galvos, nes propagandos poveikis didžiulis.

Būdamas armėnas visada jauti realią fizinę grėsmę, ir tai ne tik žemių okupavimo, bet ir tautos fizinio sunaikinimo klausimas. Prieš šimtą metų Turkijos lyderiai sakė, kad armėnų tauta turėtų egzistuoti tik muziejuje. To buvo siekiama vykdant genocidą. 2020-ųjų karas, kuriame ir man teko dalyvauti, tik įrodė, kad kaimynų norai nesikeičia, – nenoriu čia jums pasakoti tų visų baisių vaizdų, – bet noras fiziškai sunaikinti armėnų tautą iš tiesų yra realybė. Jeigu nebūčiau jautęs šios grėsmės, nebūčiau vykęs kariauti.

Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Maratas Sargsyanas. Armėnija, 2020 m. Asmeninio archyvo fotografija
Maratas Sargsyanas. Armėnija, 2020 m. Asmeninio archyvo fotografija

Čia galima nutiesti paralelę tarp armėnų ir ukrainiečių tautų žmonių, kai kalbama apie grėsmę juos nušluoti nuo žemės paviršiaus, kaip sakote – tam, kad egzistuotų tik muziejuje. Kaip ukrainiečiai, įveikę mirties baimę, stoja į kovą už savo tautos egzistenciją, taip ir armėnai. Tiesiog negalite elgtis kitaip, tiesa?

Žinokite, jeigu būčiau galėjęs nevažiuoti kariauti, būčiau nevažiavęs. Aš juk ne psichas. Turiu vaikų. Įsivaizduoju, kokios jų lauktų pasekmės augant be tėvų. Visada iškyla klausimas: ar gali to nedaryti? Ir jeigu supranti, kad negali, tiesiog darai. Nes tu esi čia, o ten naikina tokius pačius kaip tu. Jeigu juos išnaikins ten, ar aš vis dar egzistuosiu čia? Greičiausiai ne. Kalbu, aišku, ne apie fizinį kūną.

Aš buvau teisus. Atsidūręs karo sūkuryje supratau, kad dabar mano vieta čia. Čia stovi senovinės bažnyčios, statytos penktame, aštuntame amžiuje, čia gyveno mano senelių kartų kartos, čia jie visi palaidoti, čia jų žemė, jiems nereikėjo jos iš niekieno susigrąžinti, ji – jų. Stovi ir galvoji: nepajudėsiu aš iš čia niekur. Niekur. Ir taškas.

Kokia buvo jūsų patirtis atsidūrus karo įvykiuose? Ką veikėte?

Matote, aš ne karininkas. Aš net netarnavęs. Išvykau kaip žurnalistas, daug fotografavau, filmavau, bet turėjau ir ginklą. Išvažiavau tikėdamasis, kad ką nors veiksiu – nesvarbu, ką. Tiesiog būsiu viena iš darbininkių skruzdėlių gynyboje už išlikimą. Kadangi turėjau automobilį, nusprendžiau, kad vežiosiu sužeistuosius, pabėgėlius. 

Mirtis kare nesikeičia. Tas pats žiaurumas, tas pats žmogiškumas. Visi žuvusieji – tie patys žmonės. Kūnai kovos lauke nesikeičia, guli išmėtyti, ir nieko negali padaryti, nes snaiperiai veikia.

Sakote, neturite karinės patirties. Jūsų įrankis – kamera. O kai į rankas gavote ginklą, koks tai buvo jausmas?

Mano atvejis truputį kitoks. Aš gimiau Vanadzore, tai nedidelis miestas Armėnijos šiaurėje, dydžio kaip Šiauliai. 1991-aisiais čia buvo atidaryta vietinė televizija. Pirmoji nepriklausoma Armėnijos televizija. Tai buvo tiesiog tuščia patalpa su pora stalų, ant jų – du senoviniai kasetiniai magnetofonai ir viena kamera. Buvau priimtas čia dirbti todėl, kad turėjau kamerą. Senelis, verslininkas, ją nusipirko, kad jį filmuočiau.

Kodėl tai pasakoju? Šioje televizijoje dar per pirmąjį karą – 1990-aisiais, kuris tęsėsi penkerius metus, bazuodavosi daug savanorių. Ir aš mačiau jų ginklus, aš juos čiupinėjau. Vyrai vis išvažiuodavo ir grįždavo. Išvažiuodavo ir grįždavo. Kažkas negrįždavo, kažkas grįždavo ne toks, koks išvažiavo. Visa tai mačiau būdamas dvylikos metų – todėl sakau, kad karas mano viduje jau buvo. Nebuvo taip, kad 2020-aisiais ginklą į rankas paėmiau kaip koks berniukas baltomis pirštinėmis. Nesu aš jau tokio berniukiško sudėjimo. Aš juk matau save veidrodyje, žinau savo charakterį. Kaip sakoma, su tuo reikalu viskas gerai.

Tik karinės patirties neturiu. Todėl dariau, ką moku, – tuo metu ir dronus neblogai valdžiau. Kitas dalykas su tais ginklais – šiais laikais šautuvo vaidmuo mažėja, jis tampa tik nedidele karo dalimi. Dabar kare visai kitokios priemonės, strategija, karybos būdas pasikeitę, šaudoma daugiau ne ginklais, bet artilerija, dronais. Bet, tiesą sakant, toks čia ir „įdomumas“, vis tiek tikslas – nušauti, sunaikinti žmogų. Jis yra esminė kliūtis priešininkui užimti žemę, okupuoti teritoriją. Mirtis kare nesikeičia. Tas pats žiaurumas, tas pats žmogiškumas. Visi žuvusieji – tie patys žmonės. Kūnai kovos lauke nesikeičia, guli išmėtyti, ir nieko negali padaryti, nes snaiperiai veikia.

Armėnai pralaimėjo šį karą – truko jis šešias savaites, nesugebėję atsilaikyti prieš Turkiją ir Azerbaidžaną kartu. Gaila, niekas nepadėjo – nei Europa, nei Vakarai, kurie nuolat kartojo nusisukti nuo rusų. O kadangi mūsų premjeras jau dvejus metus žaidė vakarietišką politiką, tai ir rusai, kaip sakoma, mus paliko ant ledo. Kai viskas pasibaigė, kai armėnai buvo priversti pasiduoti ir sudaryti paliaubas, teko atiduoti daug teritorijų, netgi tas, kurios nebuvo fiziškai užimtos. Kitaip karas būtų tęsęsis, būtų buvę dar daugiau aukų, nes jėgos buvo nelygios… Aišku, būčiau stovėjęs iki galo, bet atsilaikyti buvo tiesiog neįmanoma. Kur tu stosi prieš Turkijos kariuomenę, vieną agresyviausių ir didžiausių pasaulyje.

Ir žinote, kas buvo po to? Stumiami iš savo protėvių žemės, armėnai pradėjo kartu gabentis savo chačkarus, tūkstantmečius akmeninius kryžius, sveriančius tonomis, kad šie nebūtų išdaužyti, suniokoti, sulyginti su žeme. Krovė, vežė džipais. Kai kuriuos chačkarus – nepajudinamus, slėpė giliose duobėse, kad kada nors čia vėl sugrįžę galėtų išsikasti. Kaip giluminės atminties relikviją.

Dabar, kai stebite naujienas iš karo fronto Ukrainoje, žiūrite į viską ne naujoko žvilgsniu, kaip žmogus, matęs karą savo akimis. Ar vienas karas, paskui kitas, trečias jums neatrodo kaip tam tikras pasikartojimas, neišvengiamas vieno ir to paties proceso tęsinys?

Karai visi vienodi, nes kariauja toks pats žmogus, – ar kalbėtume apie negailestingą indėnų naikinimą Amerikoje, ar armėnų genocidą, ar Holokaustą, ar Siriją, Ukrainą, ar kitus karus. Mes, žmonės, tokie patys. Ir mintys mūsų tokios pačios, ir lūkesčiai, ir Dievo šaukimas – viskas identiška. Žodžių skambesys gali būti kitoks, bet minties spalva tokia pati. Energija, kuri išeina iš galvos, visų ta pati.

Žiūriu į karo Ukrainoje nuotraukas ir matau apkasus. Jie tokie patys. Ten miega žmonės po tas kelias valandas, kai tik gali tarpuose tarp bombardavimų. Tik tų žmonių veidai netamsūs, nearmėniški. Visa kita – identiška. Kitas dalykas – Armėnijoje teritorija kalnuota, o Ukrainoje – ne. Skiriasi tik smulkmenos, bet esmė ta pati. Tarsi tęstųsi tas pats karas, net žaidėjai tie patys, tik pasikeitę pozicijomis. Rusija, Turkija, Didžioji Britanija, Armėnijos kare Amerikos gal buvo mažiau, Azerbaidžanas čia, sakyčiau, buvo labiau kaip įrankis, nenoriu įžeisti, bet ši šalis buvo kaip kovinis šuo turkų rankose – šitaip buvo naudojami Azerbaidžano žmonės. Nes Azerbaidžano ambicija šiuo atveju buvo prezidento kėdės išsaugojimas.

Aš labai palaikau ukrainiečius, bet suprantu, kad tai nėra ukrainiečių karas. Tai didesnių jėgų karas ukrainiečių rankomis. Mano subjektyviu įsitikinimu, jeigu Vakarai norėtų, jie galėtų šį karą sustabdyti. Bet daro tą patį, ką darė su armėnais. Didžioji Britanija, Jungtinės Valstijos buvo suinteresuotos įtraukti Rusiją į karą, kad ši taptų silpnesnė. Armėnijos atveju – Rusija nepasidavė ir neįsitraukė. Ukrainos atveju – Rusija įlindo į karą, ir Vakarai darys viską, kad jai būtų tik blogiau. Apie Ukrainą čia nelabai galvojama. Nes jeigu būtų galvojama apie ukrainiečių tautą, apie žmonių aukas, šis dalykas būtų sutvarkytas kur kas greičiau.

Stovėdamas karo lauke aš suvokiau, kad vyksta didesnis žaidimas, bet kartu – na ir kas iš to? Dabar nuo manęs priklauso, kiek mūsiškių bus sunaikinta. Galbūt, jeigu nebūčiau vykęs į karą, būtų sunaikinę daugiau. Bet aš nuvažiavau, kitas taip pat nuvažiavo, trečias, ketvirtas… ir žaidimas jau nebepavyko toks, koks buvo suplanuotas.

Režisierius Maratas Sargsyanas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka
Režisierius Maratas Sargsyanas. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Šis jūsų pasakojimas aiškiai rodo, kad negalėjote sukurti filmo apie kitką, ne apie karą. Nesvarbu, kad savo „Tvano nebus“ kūrėte dar prieš išvykdamas 2020-aisiais į susirėmimus Kalnų Karabache. Jūs aiškiai jaučiate, kad karas neturi konkretaus veido. Ir tam beveidiškam karui, apie kurį kalbate savo filme, labai tinka poetinės esė forma be konkrečios vientisos istorijos, siužeto, ryškių personažų. Viskas apie būsenas, emocijas. Papasakokite, kaip radosi idėjos ir formos filme „Tvano nebus“.

Apie žanrą aš sąmoningai negalvojau ir jo sąmoningai nesirinkau. Savaime atėjo. Mano įsitikinimu, nėra tokio dalyko, kad karas vyksta čia – jeigu jis vyksta, tai vyksta visur. Akis nemato, širdis neskauda, karas kažkur toli… Anaiptol. Karas – kaip virusas, nesustabdysi: jis gali būti toli, bet tik laiko klausimas, kada atsėlins pas tave. Jeigu karas kažkur vyksta – jis vyksta visur. Todėl tai žinodami turime tuojau pat rėkti ir reikalauti, kad jis būtų sustabdytas. Kai kurių karo analitikų teigimu, Armėnijos karas davė impulsą įvykti Ukrainos karui, nes Armėnijos atveju Vakarai demonstravo aiškią poziciją – kad toks karas įmanomas. O jeigu būtų įsikišę, sukėlę triukšmą ir pareiškę stiprų palaikymą Armėnijai, galbūt Ukrainos karo ir nebūtų buvę.

Kai kūriau filmą, nejaučiau poreikio karą suasmeninti. Man nereikėjo nei lokalaus siužeto apie vietovę, nei vardų – yra tik karinės pareigos, visur kare tos pačios: generolai, pulkininkai… Stengiausi, kad herojai nebūtų psichologinės draminės asmenybės, kad žiūrovai nesitapatintų su personažais, konkrečiu karu, konkrečiais likimais. Filmavau, kad karas vyksta čia. Šitoj vietoj. Šiais laikais. Filmavau Lietuvoj. Jeigu būčiau tai daręs Afrikoj, vis tiek būtų buvusi ta pati istorija. Mano filme yra toks Pulkininkas – senas karys, kuris keldavo karus kitur, bet dabar karas atėjo pas jį. Karas, jeigu jam leidžiama vykti, visada grįžta bumerangu.

Daugelis jūsų filmo fragmentų aiškiai atpažįstami Ukrainos karo kontekste. Bežiūrint nori nenori šio karo realybė veržiasi į jūsų filmą. Belaisviai, propaganda, mirties beprasmybė, prievarta… Ar šie visi siužetai jums asmeniškai svarbūs?

Ir taip, ir ne. Dokumentinius fragmentus siužetui ėmiau iš įvairių šaltinių – Sirijos, Ukrainos 2014 metų karo, ir jie atsikartoja dabar Ukrainos kare. Galiu teigti, kad buvau teisus – karas visada toks pats. Ir medija veikia taip pat – nežinai, ar rodoma tiesa, ar melas. 

Kai esi kare, visas tavo kūnas, psichika ima žaibiškai keistis. Tu tampi kitoks. Keičiasi tavo tikslai, vertybės – viskas. Ir ne tik man vienam taip – visiems. Nes atsiduri akistatoje su žmogumi, kuris yra toks pats kaip tu – turi kojas, rankas, akis, širdį, bet daro viską, kad tave fiziškai sunaikintų.

„Tvano nebus“ vaidina tokie meistrai kaip Valentinas Masalskis, Viktorija Kuodytė, vien žvilgsniu sugebantys atskleisti universalias karo būsenas. Jums būtinai tam reikėjo labai gerų aktorių?

Aš nesistengiu rašydamas scenarijų galvoti apie aktorius. Bet šį kartą, žinodamas, kad man vis tiek teks juos rinktis, pabandžiau aktorius įsivaizduoti. 

Valentino Masalskio pagal pirminį sumanymą neturėjo būti. Scenarijų rašiau galvodamas apie kitą aktorių, gerokai jaunesnį. Bet vėliau supratau, kad ne – ši istorija ne apie šitą žmogų, ne apie tokią išvaizdą. Čia reikia sunkesnio, monumentalesnio žmogaus, turinčio gerokai daugiau patirties. Ir tada – Masalskis, be konkurencijos. Aš, gink Dieve, nenoriu pasakyti, kad kitų gerų aktorių nėra. Ko jau ko, gerų aktorių kaip tik yra. Kai Masalskis perskaitė scenarijų – pasakė, gerai, man tinka. Išėjo taip, tarsi pats scenarijus išsireikalavo šio aktoriaus.

Čia reikėjo tokių aktorių, kad žiūrovai tapatintųsi labiau su būsena. Toks mano kino kalbėjimo būdas – pusiau poetinis, pusiau magiškasis realizmas.

Ir kaip pats sau apibūdinate savo filmo žanrą?

Mišinys tarp poetinės dokumentikos ir magiškojo realizmo. Tik nuolat akcentuoju, kad magiškąjį realizmą kai kurie supranta klaidingai. Magiškasis realizmas – tai „Šimtas metų vienatvės“, kai žiūri ir supranti, kad taip nebūna, kita vertus – o kodėl taip būti negalėtų? Magiškasis realizmas – tai ne siurrealizmas, ne sapnai, ne fantazija – tai realus mūsų gyvenimas, bet truputį kitoks, su vos peržengiama realybės riba.

Viena svarbių temų filme, užfiksuota ir pavadinime, akivaizdu, yra tikėjimo tema. Karo akivaizdoje tikėjimas ar jo nebuvimas, matyt, dažniausiai pasireiškia klausimu – kur yra Dievas, leidžiantis vykti prievartai ir žiaurumui? Leidžiantis vykti akivaizdžiam blogiui nekaltų žmonių atžvilgiu?

Kai kviesdama mane pokalbio apie šią temą užsiminėte, nejaukiai pasijutau ta prasme, kad tose vietose bandžiau išprovokuoti kitus dalykus.

Bet kiekvienas žiūrovas pamato savaip.

Kaip čia man dabar atsakius, kad ir nesumeluočiau, ir neįžeisčiau… Yra toks niuansas. Filmo pavadinimas, mano subjektyvia nuomone, yra filmo raktas. Raktas, kuriuo reikia atrakinti filmą. Aš to rakto esmės atskleisti negaliu. Nes jeigu atskleisiu, atrakinsiu tik vienas duris, o kitas užtrenksiu. O durų yra daug. Noriu, kad žiūrovas šiuo raktu atrakintų savo duris. Jūs pamėginote atrakinti savo duris, ir aš jų, gink Dieve, neužtrenksiu. Iš tikro labai džiaugiuosi, kai filmą kiekvienas žiūrovas traktuoja skirtingai. Pasakysiu žargonu – tai yra mano, kaip režisieriaus, kaifas. Kuo skirtingesnes duris žiūrovai atrakins, tuo aš save laikysiu geresniu režisieriumi, – čia taip nesikuklinant.

Taip, pavadinimas turi religinį atspalvį. Bet iš savo pusės galiu pasakyti, kad tai labiau provokacija. O provokacijos tikslas – niekada nepasitenkink tuo, kas yra akivaizdu. Nesitenkink vienu šaltiniu, pasigilink. Aš noriu užduoti klausimą, o ne atsakyti. Visas filmas – tam tikras žaidimas, kalbėjimas metaforomis, vaizdais, tam tikra kino kalbos maniera. O žiūrovas tegu pats sau susidėlioja tinkamiausią interpretaciją.

Bandau liesti daug sluoksnių – vyksta karas ar vis dėlto nevyksta? Žmonės patys atsirinks – filme niekas nešaudo. Kur tiesa? Aš nežinau. Išvis tokio dalyko kaip viena tiesa neegzistuoja, mes gyvename subjektyviame pasaulyje, kai žmonės labai lengvai, iš patogumo griebia pirmą pasitaikiusią tiesą, atitinkančią jų emocijas – kad tik būtų įdomu. Ir net nebandyk jų įtikinti kitkuo. 

Šis filmas buvo sugalvotas kaip provokacija, kuri šiandien, aišku, gali atrodyti kitaip.

Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Armėnija, 2020 m. Marato Sargsyano fotografija
Maratas Sargsyanas. Armėnija, 2020 m. Asmeninio archyvo fotografija

Šio filmo atėjimas į ekranus labai užtruko dėl pandemijos. Pradėtas kurti 2015-aisiais, pristatytas 2020-aisiais Venecijos kino festivalyje, kai amžino karo temą buvo pasiglemžusi pandemija. Tada išvykote į karą. Praėjo dar pora metų, jums pačiam atsirado atstumas nuo filmo, asmeninė karo patirtis, papildomi kontekstai. Kai jis pradedamas rodyti Lietuvoje – čia tema numeris vienas – karas Ukrainoje. Filmas neišvengiamai įgaus naujų prasmių ir sluoksnių dėl Ukrainos karo realybės. Jums teks kitaip jį pristatinėti. Kitaip atsakinėti į žiūrovų klausimus. Į visai kitokius klausimus nei tie, kurie buvo aktualūs jums kuriant filmą. Jus vadins vizionieriumi, žmogumi, kuris išpranašavo karą. 

Žinokit, tai vienas baisiausių man dalykų. Turėčiau tai priimti kaip komplimentą, bet šiuo atveju būtų buvę geriau, jeigu nebūčiau pataikęs.

Šis filmas man tapo kitoks po Armėnijos karo. Dėl labai stiprios asmeninės patirties. Dabar tokio nekurčiau. Apskritai nekurčiau filmo apie karą. Bent jau vaidybinio. Nes aš jau nebe toks, koks buvau prieš karą. Anksčiau galėjau provokuoti savo santykiu su karu, bet dabar, kai karas yra mano viduje kaip patirtis, dingo noras provokuoti. Viskas pasikeitė – požiūris į žmogų.

Kai esi kare, visas tavo kūnas, psichika ima žaibiškai keistis. Tu tampi kitoks. Keičiasi tavo tikslai, vertybės – viskas. Ir ne tik man vienam taip – visiems. Nes atsiduri akistatoje su žmogumi, kuris yra toks pats kaip tu – turi kojas, rankas, akis, širdį, bet daro viską, kad tave fiziškai sunaikintų. Tu tai jauti labai smarkiai. Žinote, kiek kartų į mane yra šovęs snaiperis? Ir, ačiū Dievui, nepataikė? Daugybę kartų! Toks pats, identiškas žmogus bandė mane fiziškai sunaikinti. Ir jauti tai labai aiškiai, labai arti, kitas žingsnis – mirtis.

Ir visos šios mintys kosminiu greičiu sukasi galvoje. Ne kiaurai varo, bet ratu. Esi nuolat tokios intensyvios būsenos, o fizinis kūnas irgi pasikeičia – tau nereikia jo kontroliuoti, jis ir pats be tavo kontrolės pasiruošęs daryti tai, ką reikia. Būdamas kare patiri tokių kraštutinių, stiprių jausmų, kad grįžus iš ten, nenoriu sakyti, kad apima beprasmybė, bet daug dalykų pasikeičia.

Šis filmas nėra vienareikšmiškai tik sukrečiantis, jame yra ir šviesos, subtilaus humoro, beveik nematomo, elegantiško.

Taip, iš tiesų, yra subtilios ironijos, ir labai raginčiau žiūrovus šiuos momentus pastebėti. Kitaip filmas praras savo vientisumą ir taps juoduliu, o jis nėra juoduliškas. Sakyčiau, šio filmo pilkasis kardinolas yra būtent humoro taškeliai. Jie yra svarbūs siūlai – jeigu juos pameti, daug prarandi.

Trumpai tariant, jūs pataikėte su šiuo filmu. Pataikėte taip, kad būtų normalu jums ir išsigąsti.

Išsigandau, kai atsidūręs kare susitikau kai kuriuos savo personažus. Pulkininką, labai panašų žmogų, tik jis nebuvo anksčiau sukėlęs karų, bet irgi jautėsi pavargęs nuo karo. Jis taip svajojo apie taiką, jis jos tiesiog meldė, nors buvo tikras herojus, gynėjas. Fenomenalus žmogus – nė sekundės nepagailėtų savo gyvybės, jeigu ją reikėtų paaukoti, į jį pasižiūrėjęs tiek daug drąsos įgaudavai. Taigi daugiau nebekursiu filmo apie karą vien todėl, kad daugiau nebenoriu vėl panašioje padėtyje su kuo nors susidurti.

Aktorius Valentinas Masalskis ir režisierius Maratas Sargsyanas. Katažynos Polubinskos nuotrauka
Režisierius Maratas Sargsyanas su šeima. Katažynos Polubinskos nuotrauka
Režisierius Maratas Sargsyanas. Katažynos Polubinskos nuotrauka

Ir paskutinis klausimas – esate tikintis žmogus?

Čia tas klausimas, kuris, mano manymu, reikalauja plačios diskusijos. Man atrodo, žodis „tikintis“ yra netinkamas, nes ką aš turėčiau tikėti? Dievą? Kas yra Dievas? Koks jis yra? Tada turėsite papasakoti apie savo Dievo suvokimą, kad suprasčiau, ar tikiu jį. Greičiausiai jūsų pasakojimas man bus svetimas, nes aš turiu savo.

Gal reikėtų sakyti ne „tikintis“, bet „žinantis“? Taip, aš žinau. Man asmeniškai žodis „tikėti“ reiškia visai kitką, nors taip, aš suprantu jo reikšmę. Jeigu jūs manęs paklaustumėte – ar esu ieškantis? Tikrai taip. Aš ieškantis žmogus. Ir, duok Dieve, visą gyvenimą ieškočiau. Nes kai tik nustoji ieškoti, nustoji būti laisvas. Tada atsiranda aiškios sienos. Būtent ieškojimas yra tinkamiausias kalbant apie dvasinius dalykus. Tikėjimas yra labiau uždaras, klaustrofobiškas, jis užbaigtas. Jeigu aš tikiu, vadinasi, žinau, ką konkrečiai. O to žmogus negali žinoti.

Visoms religijoms turiu pretenzijų. Ir visose religijose surandu nuostabių dalykų. Ir už religijos ribų turiu daug pamąstymų. Turiu ir savo susigalvotų dalykų.

Daug žmonių suranda. Vieni suranda daiktuose, kiti – patogume, treti – religinėje formoje. Bet kokia pabaigta forma nebegali būti tobulinama. Nes surasti – vadinasi, pasaulį apsibrėžti, o jis gerokai didesnis.

O kadangi religija susijusi su prasme, man atrodo, gyvenimas neturi prasmės, ir ačiū Dievui, kad neturi. Nes jeigu gyvenimas turėtų prasmę, tada ji būtų aiški, viena, ir mes visi kaip atlikėjai tos vienos prasmės siektume. Būtent dėl to, kad gyvenimas neturi prasmės, ieškojimas kaip laisvės forma mus daro unikalius.

Ar aš klystantis žmogus? Tikrai taip. Neduok Deive, nustočiau klysti. Nes tada vėl – jeigu neklystu, vadinasi, žinau, kaip daryti. Vadinasi, vėl atsiranda sienos, vėl esu uždarytas aiškioj erdvėj, ir mano pasaulis susiaurėja iki žinojimo.

Svarbu!

Įsivaizduokite, vieną dieną Jus pasiekia tokia žinia –
dėl finansinių sunkumų „Bernardinai.lt“ stabdo savo veiklą.

Darome viską, kad taip neatsitiktų, bet mums reikia Jūsų pagalbos.
Paremkite dabar, kad galėtumėte skaityti „Bernardinai.lt“ ir rytoj.