Ribota Karalystės samprata

Casey Cole, OFM, Paleisk: Septynios kliūtys Kristaus mokinio kelyje, Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2020

Iš anglų kalbos vertė Irena Jomantienė

Ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą? Turtingam jaunuoliui, šito paklaususiam Jėzų, buvo pasakyta parduoti viską, ką turi, ir išdalyti vargšams. Bet dar svarbiau, kad Jėzus jį ir pakvietė: „Ateik ir sek paskui mane!“ Pranciškonas Casey´is Cole´as kviečia mus išsilaisvinti iš to, kas daug sunkiau nei materialiniai turtai: iš nepagrįstų lūkesčių, nerimo, patogumų, žaizdų, susikurtų priešų, galios ir savo apgaulingo „aš“. Kalbėdamas iš asmeninės ir sielovadinės patirties, jis išryškina kliūtis, trukdančias mums sekti Jėzų kaip tikriems Jo mokiniams. Atsakymas į klausimą „Ką turiu daryti?“ paprastas, bet nelengvas. Paleisk. Padaryk tai dabar.

„Nors šioje knygoje autorius gana tradiciškai apeliuoja į kliūtis Kristaus mokinio kelyje, vis dėlto tai ne moralizavimas, o pirmiausia įvairiopa asmeninė krikščionio patirtis, dėstoma tai graudžiai, tai su humoru, kitąsyk – naiviai, bet visada su didele tikėjimo aistra, su laime tikėti ir su troškimu užkrėsti kitus tuo pačiu. Mums įprasta, kad jauni dvasininkai, energingi ir iškalbūs, siunčiami evangelizuoti jaunimo, užsitvėrus nuo likusios bendruomenės. Casey’is Cole’as elgiasi priešingai – savo jaunu vynu jis nori dosniai vaišinti kiekvieną. Ir gal net labiau vyresniąją kartą, nelaukiančią nieko naujo, nieko svaigaus ir užburiančio savo tikėjimo kelyje. Kodėl nepaklausius ir neparagavus?“

Kun. Julius Sasnauskas, OFM

***

IŠTRAUKA

Ribota Karalystės samprata

Dievas ne be priežasties uždraudė žmonėms dirbintis stabus, net tokius, kurie neskirti kitiems dievams. Vaizdiniai iš prigimties riboti ir subjektyvūs. Kai garbiname pranokstantį laiką ir erdvę, nematerialų ir nepažinų Viešpatį, bet kokie mėginimai Jį pavaizduoti tik apriboja. Dievo vaizdiniai susiaurina mūsų begalybės viziją iki baigtinio paveikslo. Tai pastangos aprėpti neaprėpiamą. Vaizduojant Dievą kaip karį, seną išmintingą žmogų, mylinčią motiną arba teisingą teisėją atskleidžiama dalis tiesos apie Jį, bet tai niekada neišsems Jo viso. Leisdami sau prisirišti prie vieno Dievo aspekto, imame tai, kas nėra Dievo pilnatvė, ir vadiname Dievu. Toks siauras transcendencijos vaizdas ir yra stabmeldystė.

Nors šiais laikais žmonės veikiausiai retai dirbina fizinius stabus (arba netikrus dievus), kaip darė Senojo Testamento veikėjai, mes turime savų stabmeldystės atmainų, ribojančių Karalystės gylį ir plotį ir taip sumenkinančių Kristaus misiją žemėje. Tai prasideda nuo siauro matymo, ką ši Karalystė apima.

Nors Katalikų Bažnyčia nevengia su tikrumu skelbti pasauliui apie neabejotiną  konkrečių žmonių – šventųjų – buvimą danguje, daugelis nustebtų sužinoję, kad ji nėra padariusi priešingo pareiškimo, oficialiai patikinančio apie kokio nors konkretaus asmens pasmerkimą. Kiek galėtume suprasti iš Bažnyčios laikysenos, visiškai įmanoma, kad pragare nieko nėra. Šiuo pavyzdžiu neteigiama visuotinio atpirkimo idėja, esą Dievas būtinai išgelbės visus iki vieno; veikiau atsargiai mėginama neapriboti Dievo galybės. Tikrai nežinome, kiek siekia Dievo gailestingumas, ir gerokai paika dėtis, kad tos ribos mums žinomos. Deja, mes dedamės. Nuolatos.

Krikščionybės istorijoje vadinusiems save Kristaus sekėjais buvo itin įprasta pasmerkti, atskirti ir tiesiog nekęsti tų, kuriuos Kristus panoro pakviesti į Dievo Karalystę. Kaip bjauru matyti krikščionis, kupinus prietaringų jausmų kitų rasių ar etninių grupių žmonėms, atskiriančius juos nuo bendro gyvenimo! Kaip baugu matyti Kristaus sekėjus, neva piliečius tos Karalystės, kuri mums nepriklauso, aklai besivienijančius su kuria nors tauta ir įnirtingai puolančius imigrantus! Tie, kas supranta Dievo malonės plotį ir Jėzaus kvietimą visoms tautoms, lieka priblokšti, atsiradus tokioms organizacijoms kaip „Ku Klux klanas“, skelbiančioms, kad rasizmas ir  nacionalizmas suderinami su Karalystės misija. Tokie neapykantos veiksmai nekyla iš Kristaus, kiekvienas, bandantis juos susieti su Kristaus misija, iš Dievo daro stabą. Jie garbina ne gyvąjį ir tikrąjį Dievą, bet susikurtą ribotą vaizdinį, palenktą savo galiai. Juk sakoma: „Suprasi, kad susikūrei Dievą pagal savo paveikslą, kai Jis nekęs visų tų žmonių, kurių nekenti tu.“ (Amerikos rašytoja ir politinė aktyvistė Anne Lamott)

Bet nemanykime, kad jei nevilkime baltų gobtuvų, neišdeginame kryžių ant kitų žmonių vejos, tai tokia stabmeldystė mūsų nevaržo. Kaskart patys parinkdami, kas Dievo Karalystei netinka, susiauriname jos viziją. Gal mūsų požiūriai nėra atvirai rasistiniai, skatinantys kenkti kitiems, bet pritariame subtiliam rasizmui, kai su vienos ar kitos rasės ar etninės grupės žmonėmis siejame menkesnius lūkesčius, abejojame jų gebėjimais. Gal mums kliūva ne odos spalva, bet žmonės, kurie atrodo stokojantys inteligencijos, darbo kultūros, jų veikla ne tokia naši, tad nesinori patikėti jiems svarbių užduočių. Gal mums nesmagu šalia vargšų arba atstumiame turtingus, nesugebame maloniai priimti jų savo bažnyčiose. O gal jaučiamės gerokai morališkai pranašesni, gal smerkiame kitų nuodėmes, nesugebėdami pamatyti savų, manome, kad kai kurie žmonės nuklydo per toli, kad būtų išgelbėti. Kiek daug žmonių įvairiausiais būdais patys atstumiame, išsirinkę pajėgius Dievo darbui ir vertus Karalystės. Taip kai kuriuos išbraukiame iš Bažnyčios gyvenimo, nebematome jų kaip išminties ir gyvenimo šaltinio. Kartais juos tiesiogiai pasmerkiame. Taip pakliūvame į siauros Karalystės sampratos stabmeldystę, apribodami Dievo gebėjimą veikti tarp mūsų.

Biblijoje neteks ilgai ieškoti pavyzdžių, iliustruojančių, kad Dievas niekada nepasirenka tų, kuriuos rinktumės mes, nepaliauja stebinęs žmonių, atlikdamas nepaprastus darbus per silpnuosius, pažemintus, prarastus, pamirštus. Abraomas buvo ne karalius, bet klajoklis piemuo, Ruta – moabietė, svetimtautė, Dovydas – jauniausias iš aštuoneto sūnų iš niekam nežinomo miesto, Marija Magdalietė – moteris, iš kurios Jėzus išvarė septynis demonus. Jėzus negimė sėstis į kilmingųjų sostą. Jis nepasirinko labiausiai išsimokslinusių ar religingiausių savo misijai vykdyti. Ne, Jis bendravo su mokesčių rinkėjais ir prostitutėmis, pasikvietė žvejus ir piemenis, netgi atidavė savo gyvybę nuodėmingiems ir rituališkai nešvariems. Valgydamas su turtingais ir galingais, ragindavo juos žvelgti giliau, nei apibrėžė jų socialinė padėtis.

Deja, fariziejai neįstengė to priimti. Tai, ką jie pamatė, neatitiko jų su Mesijo atėjimu siejamų lūkesčių, panašiai kaip aš, vidurinės mokinys, jie pristigo lankstumo. Juos tai išmušė iš vėžių. Praradę bet kokią savitvardą, pagauti pykčio dėl beribės prieš jų akis besiveriančios malonės, regėdami nesuvokiamo pločio Dievo Karalystę, jie puolė tą patį Dievą, kurį manėsi giną. Jie pasirinko savo ribotą vaizdinį. Jiems norėjosi mažesnio, lengviau aprėpiamo Dievo, mylinčio tuos žmonės, kuriuos jie myli, nekenčiančio jiems atgrasių. Jie garbino stabą.

Kaip mes reaguosime, kai Jėzus nuspręs išaukštinti miesto benamį, suteikdamas jam išminties, atskleidžiančios mums, kiek maža suprantame apie gyvenimą? Ką darysime, kai ta nepakenčiama moteris, taip ilgai nuodijusi mums gyvenimą, lauks mūsų greta Jėzaus pašlovinta Dangaus Karalystėje? Būti Kristaus mokiniu reiškia atsisakyti noro pasirinkti, kas sėdės šalia mūsų bažnyčioje, kas bus mylimas ir kam bus atleista, kam Dievas patikės svarbias užduotis, ir galiausiai – su kuo būsime amžinybėje. Jeigu Kristaus misija yra kaip kviestinė vakarienė, kai delsiame atsakyti, ar priimsim kvietimą, kol nesužinome, kas dar dalyvaus, gali būti, jog nesame pasirengę Jį sekti. Kai nubrėžiame ribas, kam galima įeiti ir ką Dievas gali pasitelkti, į jas spaudžiame patį Dievą, o savo tikėjimą paverčiame stabmeldyste.

Tą patį galima pasakyti, kai brėžiame ribas tam, kaip toji Karalystė atrodo ir ko prašoma iš mūsų. Vienas man patraukliausių pasakojimų Senajame Testamente yra iš Antrosios karalių knygos apie Naamano pagydymą. Varginamas raupsų kariuomenės vadas iškeliauja pas pranašą Elišą prašyti išgydomas; tikėdamasis ko nors nepaprasto, karys nusivilia pranašui liepus viso labo išsimaudyti purvinoje Jordano upėje. Matydami apviltus Naamano lūkesčius, tarnai jį įkalbinėja: „Tėve, – jie sakė, – jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtumei to daręs? Juo labiau kada jis tau pasakė: „Nusimaudyk ir būsi švarus“?“ (2 Kar 5, 13) Kitaip tariant, vien dėl to, kad kas nors atrodo paprasta, dar nereiškia, kad tai mažiau stebuklinga ar paveiku. Mesk šalin visus savo lūkesčius ir džiūgauk dėl to, kad Viešpats tave gydo!

Labai dažnai giliai įtikėję Evangelija jaučiame, kad metas nuveikti ką nors nepaprasto. Žvelgiame į kankinius, vienuolinių ordinų įkūrėjus, tuos, kurie dėl Kristaus sukėlė revoliucijas, ir galvojame: dabar, kai tikėjimas man toks svarbus, ir aš turiu nuveikti ką nors didingo. Galbūt kaip tik to Kristus ir prašo – kad svajotumėte apie didingus dalykus ir leistumėte Jam keisti pasaulį per jus.

O gal ne. Gal jus paakins imtis paprastų ir kasdienių, neišskirtinių darbų: pasirūpinti senstančiu šeimos nariu, maloniai pastebėti vienišą kaimyną, parodyti nuolankumo ir kantrybės persekiojimo akivaizdoje. Kaip lengva pažvelgus į tokius rūpesčius nusivilti. Ne, Viešpatie, aš noriu nuveikti ką nors svarbaus dėl Karalystės. Noriu dėl Tavęs eiti į mūšį! Žvelgdami į fronto linijų heroizmą pamirštame, kad kiekvienai gerai armijai reikia ir buhalterių. Be to, kas nors turi budėti bazėje, išsiųsti svarbius pranešimus, pripildyti lentynas. Tai nebūtinai garbingos pareigos, kurių svajotume imtis, bet ne mažiau būtinos misijos sėkmei. O jei kaip Naamanui tie kasdieniai vargeliai ir bus viskas, ko teks imtis, kad įeitume į Dangaus Karalystę? Ar neatliksime jų su didžiu džiaugsmu? Negalime leisti, kad mūsų lūkesčiai dėl savo vietos Karalystėje sukliudytų atlikti tai, ko mus išties prašo.

Kaip naujai įšventintas kunigas pradedu tarnystės gyvenimą kupinas kilniausių lūkesčių dėl to, ko manęs paprašys Dievas. Viliuosi, kad man skirtas ilgas gyvenimas skelbti Evangeliją, kad rūpinsiuosi neturtingais, ginsiu teisingumą, švęsiu sakramentus, dirbsiu su jaunais žmonėmis skatindamas pašaukimus, toliau plušėsiu socialiniuose tinkluose evangelizuodamas. Neabejotinai turiu viziją, kokia būtų sėkminga kunigo tarnystė. Bet kas žino, – purtausi vien tokios minties, – gal Dievas nori, kad daryčiau ką nors kita. Kas nutiktų, jeigu susirgčiau degeneracine liga, netekčiau regėjimo ir  negalėčiau skaityti, vairuoti, net vienas laikyti Mišių? O jeigu Bažnyčią ar vienuoliją ištiktų baisūs persekiojimai, ir aš nebegalėčiau atvirai praktikuoti tikėjimo? O jeigu nutiktų liūdniausia ir mane neteisingai apkaltintų už kokį nors nusižengimą, aš neįstengčiau apsiginti ir visam likusiam gyvenimui būčiau suspenduotas kaip kunigas? Savaime aišku, nė viena iš šių situacijų neatitinka mano svajonių apie kunigišką tarnystę. Tiesą sakant, tai būtų pribloškianti įvykių eiga.

Tačiau tai nebūtų mano gyvenimo darbų dėl Karalystės pabaiga.

Ir nors galiu įsivaizduoti, koks bus mano vaidmuo darbuojantis dėl Kristaus, visgi nuspręsti skirta ne man. Viliuosi ir meldžiuosi, kad Jis panaudotų mane kaip kunigą, bet gal Jam reikia, kad tapčiau nuolankumo simboliu. Galbūt mano paskirtis pasiaukoti už kitus. Galbūt mano vieta ne priešakinėse linijose, bet užnugario bazėje, kur rūpinsiuosi ir drąsinsiu kylančius į mūšį.

Jeigu norime būti Kristaus mokiniai, teks atsisakyti visų šių lūkesčių. Tai reiškia išsilaisvinti iš savo siaurų Dievo sampratų, griežtų ribų, atskiriančių tai, kas gali būti misijos dalis, ir asmeninių vilčių, ko mes pasieksime. Mes nematome viso paveikslo ir atrodome kvailokai, kai bandome jį patys nutapyti. Leiskime Dievui būti Dievu ir likime atviri kiekvienam stebuklui, kuris Jo Karalystėje gali nutikti.