2020 10 20

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min
Butauto Barausko / Fotobanko nuotrauka

2020 10 20

Simonas Bendžius

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

11 min

Rinkimai 2020: kunigai ir vyskupai agitavo už politikus, partijos naudojosi Bažnyčios autoritetu

„Dvasininkams neleidžiama aktyviai dalyvauti politinių partijų veikloje […], nebent, kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu, tai būtų reikalinga Bažnyčios teisių gynimui ar bendros gerovės įtvirtinimui“ (Kan. 287, § 2).

Tokius žodžius randame pagrindiniame Katalikų Bažnyčios teisyne – Kanonų teisės kodekse. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad ši taisyklė turėtų priversti dvasininkus susilaikyti nuo agitacijos už konkrečias politines partijas – ypač „karštu“ rinkimų laikotarpiu. Tačiau dalis Lietuvos kunigų, vienuolių bei vyskupų Kodeksą interpretavo įvairiai – ir viešai reklamavo kandidatus į 2020 m. Seimą. Patys politikai taip pat nesnaudė – savo agitacijai naudojo sakralias bažnyčių erdves.

Iš pradžių, rugsėjį, per Šiluvos atlaidus, dalį tikinčiųjų papiktino Nacionalinio susivienijimo skleidžiama politinė reklama: agitaciniai leidiniai buvo dalijami susirinkusiesiems – nepaisant to, kad, „Bernardinai.lt“ žiniomis, Kauno arkivyskupija buvo griežtai uždraudusi bet kokią politinę agitaciją atlaidų metu, o partijos atstovai tą žinojo.

Turbūt daugiausia dėmesio sulaukė visuomenininko Andriaus Tapino paviešintas įrašas iš Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios, kurioje kunigai aukojo šv. Mišių intenciją už Lenkų rinkimų akciją-Krikščioniškų šeimų sąjungą ir jos sėkmę Seimo rinkimuose.

Po kelių dienų Vilniaus arkivyskupijos kurijos komunikacijos koordinatorė Živilė Peluritienė naujienų agentūrai BNS teigė, kad „bažnyčių sakralumas yra nesuderinamas su politine agitacija“ – o su visų bažnyčių, kuriose pastebėta agitacija, kunigais yra kalbamasi bei tariamasi, kad tokie dalykai nepasikartotų.

Vėliau paaiškėjo dar vienas agitacijos atvejis – šįkart kritikos susilaukė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidatė Laima Andrikienė, kuri sakė kalbą Žarėnų šv. vyskupo Stanislovo bažnyčioje. Nuotrauka, kurioje tai užfiksuota, savo feisbuko paskyroje vėlgi pasidalijo A. Tapinas.

Minėti atvejai iki šiol buvo nuskambėję garsiausiai – tačiau jais nevienareikšmiška dvasininkų ir politikų bičiulystė toli gražu nesibaigė. Per pastarąsias kelias savaites „Bernardinai.lt“ gavo informacijos dar apie mažiausiai 5 atvejus, kai už savo mėgstamus kandidatus ragino balsuoti ir kunigai, ir vyskupai. O buvo ir atvejų, kai politikai be dvasininkų žinios ir leidimo naudojosi sakralia erdve savo agitaciniams tikslams.

Jūsų vertinimui pateikiu konkrečių agitacijos pavyzdžių su minimų dvasininkų komentarais. Visiems uždaviau tuos pačius du klausimus: kaip nutiko, kad jų veidai ar citatos atsidūrė politinėse reklamose, ir kaip jie vertina savo veiksmus, turėdami omenyje minėtąjį Bažnyčios kanonų kodeksą.

Taip pat paprašiau Lietuvos vyskupų konferencijos bei teisininko komentaro.

Kard. Sigitas Tamkevičius su Krikščionių sąjungos nariais. Krikscioniu.lt nuotrauka

Kardinolas Sigitas Tamkevičius Krikščionių sąjungos reklamoje

Krikščionių sąjungos interneto svetainėje, pradinio puslapio apačioje, įdėta nuotrauka-reklama, kurioje matosi susirinkę šios politinės partijos nariai, o viduryje – kard. S. Tamkevičius, SJ. „Neleiskime iškirsti Lietuvos, jos šeimų ir miškų!“ – skelbia reklama.

Paklaustas, kodėl reklamuoja Krikščionių sąjungą, dvasininkas trumpai atsakė raštu: „Tikintys žmonės aplankė sergantį kardinolą ir papasakojo apie savo planus, kaip jie planuoja ginti krikščioniškas vertybes. O gal, kaip ganytojas, turėjau nepriimti? Šiuo atveju ne tik neprasižengiau prieš CIC, bet pasielgiau, kaip ir dera kiekvienam ganytojui. Mes priimame įvairių partijų žmones, tik ne visi apsilanko, pavyzdžiui, Laisvės partijos žmonės neapsilankė.“

Kardinolas prieš tai parašė, kad savo poziciją jau yra išsakęs laikraščiui „XXI amžius“. Tame interviu, be kita ko, S. Tamkevičius sako: „Man, kaip dvasininkui, netinka pirštu rodyti ir sakyti: balsuokite už šią ar kitą partiją“. Tačiau matome, kad pirštas vis dėlto buvo nukreiptas į Krikščionių sąjungą.

Vyskupo Eugenijaus Bartulio SMS žinutės už Krikščionių sąjungą

Šiai partijai simpatizuoja ir kitas ganytojas – Šiaulių vyskupas E. Bartulis. Savaitę prieš pirmąjį rinkimų turą jis savo pažįstamiesiems siuntė SMS žinutes, kviesdamas balsuoti už Krikščionių sąjungą, ir nurodė konkrečius partijos sąrašo reitingavimo numerius.

Už Krikščionių sąjungą agituojanti SMS žinutė, kurią pažįstamiems žmonėms siuntė vysk. Eugenijus Bartulis. „Bernardinai.lt“ nuotrauka

Vyskupas „Bernardinams“ prisipažino, kad siuntė tokias žinutes, ir teigė, jog tai darė ne kaip ganytojas, bet kaip privatus asmuo.

„Mūsų buvo bendras vyskupų raštas, kad reikėtų balsuoti už tokius žmones, kurie turi krikščioniškas vertybes ir kuriems brangūs visi tie dalykai. Dėl žinučių – čia yra mano asmeninis reikalas, tai nėra koks nors agitacinis triukas. Mes aktyviai [politinėje veikloje] nedalyvaujame, mes visada galime pasikalbėti su kiekvienu žmogumi, išreikšti savo asmeninę nuomonę. O bendrą vyskupų nuomonę mes išreiškiame bendrai“, – telefonu sakė vysk. E. Bartulis.

Kunigas Robertas Grigas: „Paremkime Nacionalinį susivienijimą“

Nacionalinis susivienijimas – dar viena politinė jėga, kuri skelbia besivadovaujanti krikščioniškomis vertybėmis. Vienas iš viešų palaikytojų – Kauno šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos vikaras kun. Robertas Grigas. Nacionalinio susivienijimo reklaminiame leidinyje, paskutiniame puslapyje, skaitytojas raginamas balsuoti už šią partiją, kuri, anot kunigo, gina „krikščioniškosios civilizacijos ir laisvos, orios lietuvių tautos gyvybę“.

Dvasininkas „Bernardinams“ telefonu pasakojo, kad yra pažįstamas su daugeliu Nacionalinio susivienijimo veikloje dalyvaujančių žmonių, kurie jam artimi tiek asmeniškai, tiek idėjiškai. Tad, kai jo paprašė viešo palaikymo, iškart sutiko.

Kun. Roberto Grigo paraginimas balsuoti už Nacionalinį susivienijimą. Iškarpa paimta iš Susivienijimas.lt.

Kun. R. Grigas teigė suprantantis, kad agitacija už Nacionalinį susivienijimą kelia klausimų dėl bažnytinės teisės, ir savo poziciją paaiškino šitaip:

„Kanonai yra įvairiai interpretuojamas reiškinys. Jie jau keletą šimtų metų yra panašūs (arba su nežymiais pokyčiais). Bet mes, aktyvesni dvasininkai, sakome, kad visą nepriklausomą Lietuvą, kurios tąsa, tikime, dar gyvename, didele dalimi kūrė tie aktyvūs dvasininkai – kaip Maironis, kun. Mykolas Krupavičius, Vaižgantas ir daugybė kitų mažiau žinomų. Jų įsitraukimas ir veikla tuo metu, XIX a. pabaigoje–XX a. pirmoje pusėje, kai kada irgi buvo nevienareikšmiškai vertinama tiek Vatikano, tiek ir Bažnyčios hierarchijos. Tačiau be viso to, nepriklausomos Lietuvos su šiek tiek krikščionišku turiniu mes tikriausiai nebūtume turėję.

Kun. Robertas Grigas. Šarūno Mažeikos / Fotobanko nuotrauka

Žinoma, kunigui iškyla tam tikra dilema – kokiu būdu ir kiek aš turiu čia dalyvauti. Tuo labiau, kad ir mūsų vyskupai, kaip matote, nevienareikšmiškai elgiasi. Vieni, kaip ir aš, susiję su Lietuvos antisovietinio pogrindžio veikla, dabar matome, kad irgi aktyviai įsijungę į įvairius politinius procesus – dalyvauja renginiuose, pasisako spaudoje, kaip kardinolas S. Tamkevičius ar Panevėžio vyskupas emeritas J. Kauneckas.

Aš savo sąžinėje aiškinu taip: partinė, politinė veikla, kurioje dvasininkas jau neturėtų dalyvauti – tai tiesioginis įsitraukimas į rinkimų procesą, kai esi partijos narys su partiniu bilietu, kai tu keli savo kandidatūrą į politinius postus, leidiesi renkamas. Tai jau tartum keistų pašaukimą ar darbo pobūdį. Bet tai, ką darau pats ir ką mano minėti dvasininkai kartais padaro, aš laikau savo moralinės pozicijos išreiškimu – kokį sau leisdavau okupacijos laikotarpiu ir vėliau. Turiu savo moralines vertybes, įsitikinimus, kas mano bendruomenei, Lietuvai ir Bažnyčiai yra teisinga. Ir viešai išreiškiu tą savo poziciją, palaikydamas vienus ar kitus asmenis, vienas ar kitas idėjas politikoje.“

Brolis pranciškonas Benediktas Jurčys – nuo Dainiaus Kepenio iki Gedimino Jauniaus

Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno vyresnysis, kun. Benediktas Jurčys, OFM, šiuo rinkimų laikotarpiu įsiamžino su dviejų skirtingų politinių partijų kandidatais. Feisbuke galima rasti reklamą su dvasininko nuotrauka – vienuolis kviečia rinkimuose reitinguoti Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatą Dainių Kepenį. Kunigas jį esą pažįsta „kaip tą, kuris kiekvieną savo veiksmą derina su tarnyste tiesai“.

Kun. Benediktas Jurčys, OFM. Feisbuko paskyros „Tavo balsas gali“ nuotrauka

Kita (kur kas plačiau paplitusi) nuotrauka – su Laisvės partijos kandidatais Aušrine Armonaite, Gediminu Jauniumi ir Nerijumi Vitkausku. G. Jauniaus oficialioje feisbuko paskyroje ši nuotrauka vadinama „politine agitacija, kuriama ir skleidžiama neatlygintinai“. Laisvės partijos kandidatas rašo apie „įkvepiantį susitikimą“, kuriame su vienuoliu kalbėtasi dvasingumo, priklausomybių prevencijos, kultūros ir kitomis temomis.

Kun. Benediktas Jurčys su Laisvės partijos kandidatais. Gedimino Jauniaus feisbuko paskyros nuotrauka

Kun. B. Jurčiui skambinau ketvirtadienio popietę. Pakėlęs ragelį, vienuolis teigė nenorintis šios temos komentuoti telefonu ir pasiūlė parašyti klausimus raštu. Tą pačią dieną išsiuntęs elektroninį laišką, atsakymo negavau iki šiol. Į telefono skambučius ir SMS žinutes dvasininkas taip pat neatsako.

Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero pranciškonų provincijos ministras kun. Algirdas Malakauskis, OFM, telefonu pasakė, kad šiuo metu atostogauja ir dar nespėjo įsigilinti į pranciškono Benedikto atvejį – tačiau priminė bendrą nuostatą, kad kunigams ir pašvęstojo gyvenimo broliams nederėtų dalyvauti politinėje veikloje.

Šventežerio bažnyčia ir Laisvės partijos kandidatės reklama 

Feisbuke paplito Laisvės partijos atstovės Ausmos Sakalauskaitės politinė reklama – profesionaliai sukurtas vaizdo klipas, kuriame iš pradžių ilgą laiką matosi Lazdijų rajono Šventežerio Švč. M. Marijos Gimimo bažnyčios vidus. Kandidatė groja vargonais (ir prisistato kaip bažnyčios vargonininkė), gieda parapijietės. Kitame kadre A. Sakalauskaitė skaito Šventojo Rašto ištrauką. Paskui veiksmas nusikelia į Kalvarijos miestelį, susitinka su senais bičiuliais bei savo suburto choro nariais, o apie save A. Sakalauskaitė pasakoja, filmuojama vienoje iš Kalvarijos sinagogų.

Kandidatė prisipažįsta esanti homoseksuali katalikė, o pačioje pabaigoje, be kita ko, sako: „Aš einu į Seimą tam, kad būčiau viena iš žmonių, kurie priima partnerystės įstatymą. Aš noriu galėti šioje valstybėje susituokti su savo partnere.“

Kadras iš Ausmos Sakalauskaitės reklaminio klipo (Ausmos Sakalauskaitės feisbuko paskyra).

Vaizdo klipas sudaro įspūdį, kad vietos bendruomenės neprieštarauja šiam moters siekiui („Bažnyčia atvira visiems, ir Dievas myli visus“, – sako buvęs Kalvarijos bažnyčios ūkvedys), viskas gražu ir harmoninga. Tačiau taip neatrodo Šventežerio parapijos klebonui kun. Egidijui Juravičiui – sakrali bažnyčios erdvė politinei reklamai buvo panaudota be jo žinios ir sutikimo.

„Aš pats neturiu feisbuko, man žmonės pradėjo skambinti ir atsiuntė vaizdo klipą likus kelioms dienoms iki pirmojo rinkimų turo, – pasakoja kun. E. Juravičius. – Būna, pas mus dažnai kas nors atvažiuoja pafilmuoti bažnyčios. Neįtarsi nieko… O apie politinę reklamą niekas nieko nesakė. Aš net neįtariau, kad ji [Ausma Sakalauskaitė] eina į Seimą.“

Kitas dalykas – prieštaringai vertinamas reklamos turinys. Kunigas sako žinojęs, kad kandidatė yra lesbietė, ir dėl to jokių priešpriešų nekilo – vien tik potraukis tai pačiai lyčiai (be veiksmų) dar nėra nuodėmė, o ir pati A. Sakalauskaitė savo homoseksualumo viešai neakcentavo. „Trejus metus grojo gražiai ir gerai. Suorganizuodavo renginių, viskas labai gražiai vyko“, – prisimena Šventežerio parapijos klebonas.

Šventežerio Švč. M. Marijos gimimo bažnyčia. Parapijos feisbuko paskyros nuotrauka

Tačiau šiandien A. Sakalauskaitė čia nebevargonuoja – pasak kunigo, pamačius jos vaizdo klipą, su kandidate „teko atsisveikinti“. To priežastis – minėtieji paskutiniai reklamos žodžiai, palaikantys homoseksualių asmenų partnerystę, ir užuomina apie norą susituokti su partnere: „Jeigu ji yra katalikė ir eina į Seimą, kad priimtų įstatymą dėl vienalyčių porų santuokų – tai yra žmogus, kuris visiškai nesilaiko Katalikų Bažnyčios mokymo. Netgi priešingai“, – teigia kun. E. Juravičius.  Pasak jo, išsiskyrimas su kandidate vyko be dramų: „Nieko ten ypatingo nereikėjo sakyti. Ji prisipažino, kad ir pati norėjo atsisveikinti. Išsiskyrėm, ir viskas.“

Dvasininkas priduria, kad vaizdo klipas susuktas šiek tiek dirbtinai: vieną giedančią „parapijietę“ jis pamatė pirmąkart gyvenime, sudaromas klaidingas įspūdis, kad Šventežerio bažnyčios chore gieda ir netikintieji, A. Sakalauskaitė save pristato kaip šios parapijos vargonininkę, nors iš tikrųjų ji gyvena ir dirba mokytoja Vilniuje – o į Šventežerį pavargonuoti per pamaldas užsukdavo tik kartais.

Vis dėlto kun. E. Juravičius nepareikalavo šios reklamos pašalinti iš interneto: „Buvo likusios vos kelios dienos iki rinkimų, o tam klipe aš pats jokio vaidmens nevaidinu.“

LVK atstovas: Bažnyčia neišskiria jokių politinių įsitikinimų žmonių

Apie anksčiau surašytus dvasininkų ir politikų agitacijos pavyzdžius paklausiau Lietuvos vyskupų konferencijos (LVK) nuomonės. Į elektroninį laišką raštu atsakė LVK generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius. Konkrečių minėtųjų pavyzdžių dvasininkas nekomentuoja, tik teigia, kad Bažnyčia nesuteikia pirmenybės jokioms politinėms partijoms.

Kun. Kęstutis Smilgevičius. Dainiaus Labučio / ELTA nuotrauka

„Lietuvos vyskupų konferencija jau ne kartą yra išsamiai išdėsčiusi Bažnyčios mokymą Jums domimu klausimu bei to mokymo konkretų pritaikymą. Kunigai yra pašaukti skelbti Evangeliją ir tarnauti toms bendruomenėms, kurios jiems yra pavestos, tad neturėtų aktyviai dalyvauti politikoje ir politinių partijų veikloje, nebent kompetentingos bažnytinės valdžios sprendimu tai būtų reikalinga Bažnyčios teisėms ginti ar bendram gėriui skatinti, kaip nurodo Kanonų teisės kodeksas (Kan. 287, § 2).

Jei politine agitacija užsiimama šventoriuje ar juolab bažnyčios viduje, ne tik klebonas, kunigas, bet ir tikintieji turėtų atkreipti į tai dėmesį, nevienareikšmiškai paragindami agitatorius pasirinkti tinkamesnes tam vietas. Bažnyčios sakralumas nesuderinamas su politikavimu.

Bažnyčia yra viena iš institucijų, kuria visuomenė pasitiki labiausiai, tad prieš rinkimus žmonės teiraujasi ir apie kandidatus, paramą jiems. Kai kurie klausia, kodėl bažnyčioje negalima agituoti už vienus ar kitus. Tačiau sprendimą, už kurį kandidatą balsuoti, kiekvienas pilietis priima asmeniškai, pagal savo įsitikinimus, patirtį ir vertybes.

Bažnyčia palaiko visas geros valios iniciatyvas ir neišskiria jokių politinių įsitikinimų žmonių, kol jie neprieštarauja Bažnyčios mokymui.

Jeigu dvasininkas per pamokslą ragina balsuoti už konkretų kandidatą ar partiją, reikėtų švelniai atkreipti jo dėmesį, kad tai netinkama, jei nepadeda – informuoti bažnyčios kleboną, o jei agitacija nesiliauja – vyskupą.

Kaip ne kartą kartojo vyskupai, kiekvieno laisvės ir demokratijos sąlygomis norinčio gyventi piliečio svarbiausia pareiga – dalyvauti rinkimuose ir per tai prisidėti prie visuomenės gerovės. Pagal krikščioniškąją sampratą, pilietinė pareiga neatsiejama nuo pareigos artimui ir bendrajam gėriui“, – rašo LVK generalinis sekretorius kun. K. Smilgevičius.

Teisininkas: Lietuvoje sunkiai rasi politinę jėgą, kuri visiškai atitiktų Bažnyčios mokymą

Tuo metu teisininkas, valstybės ir Bažnyčios santykių tyrinėtojas Vytis Turonis pastebi keletą įdomių dalykų. Pasak eksperto, Bažnyčios kanonų kodeksas griežtai nenumato, kad dvasininkai niekada negali dalyvauti politinėje agitacijoje. Esama išimčių taisyklėje, ir kiekvienos šalies vyskupai turi tarpusavyje sutarti, kokios politikos – neutralumo ar kurios nors pusės palaikymo – laikytis. Visada reikia prieš akis turėti klausimą: kas geriau?

„Kiekvienas Lietuvos pilietis, nepaisant to, ar jis yra dvasininkas, ar ne, pagal mūsų šalies Konstituciją, gali išsakyti savo politinę nuomonę viešai ar privačiai, remti tam tikrus kandidatus. Šiuo klausimu piliečiams netaikomi jokie apribojimai.

Iš kitos pusės, konkrečiai kalbant apie Katalikų Bažnyčios dvasininkus, – jiems galioja Kanonų teisės kodekso 287 kanonas, draudžiantis aktyviai dalyvauti politinių partijų veikloje. Galime prisiminti ir ir 285 kanoną, kuris neleidžia dvasininkams eiti pareigų civilinėje valdžioje.

Vis dėlto reikėtų pasakyti, kad tie mano minimi kanonai viešojoje erdvėje yra labai dažnai pristatomi plačiai – t. y. terminas „aktyviai dalyvauti“ aiškinamas išplėstai ir paprastai pristatomas ne tik kaip draudimas būti tam tikros partijos nariu ar kelti savo kandidatūrą rinkimuose, bet taip pat ir palaikyti politinių partijų kandidatus, kitus politinės kampanijos dalyvius, išsakyti savo poziciją rinkimuose.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Tačiau čia yra svarbus kitas – 18 – kanonas, kurį labai retai kas cituoja. Jis sako: „Įstatymai, nustatantys bausmę, suvaržantys laisvą naudojimąsi teisėmis arba turintys išimčių nuo įstatymo, aiškinami griežta prasme“. Tai reiškia – kuo siauresne apimtimi. O tai, kad 287 kanonas numato išimtis iš bendros taisyklės ir kad jame vartojamas žodis „aktyviai“ – tai reiškia, kad net ir patys kanonai, žiūrint siaurąja prasme, dvasininkams nedraudžia išsakyti savo pozicijos politiniais klausimais ir netgi palaikyti atskirus kandidatus.

Bet bendras vertinimas visgi priklausytų Bažnyčios hierarchams, Vyskupų konferencijai. Tai yra politinis, diskusinis klausimas taip pat ir Bažnyčios viduje. Mes matome, kad vyskupai kartais dvasininkus ragina susilaikyti nuo viešų pareiškimų, motyvuodami tuo, kad dvasininko, kaip ganytojo, statusui nepridera išreikšti savo politinių idėjų“, – sako V. Turonis.

Vytis Turonis. Austėjos Lapėnaitės nuotrauka

Pasak teisininko, net jei Bažnyčios 287 kanoną galima „apeiti“, tai dar nereiškia, kad kunigų ir vyskupų politinės agitacijos yra labai jau sveikintinas reiškinys. Dėl vienos priežasties – vargiai berasi politinę partiją, kurios programinės nuostatos visiškai  atitiktų Bažnyčios mokymą. O juk jis visų pirma labiausiai ir turėtų rūpėti dvasininkams:

„Be abejonės, yra dalis žmonių, kurie gali pasipiktinti dvasininkų pasiūlymais balsuoti už vieną ar kitą partiją, ypač jeigu tai neatitinka tavo politinių preferencijų. Bet lygiai taip pat dvasininkai gali papiktinti žmones ir išsakydami Katalikų Bažnyčios doktriną, Bažnyčios socialinio mokymo aspektus. Aš nesu tikras, ar tas pasipiktinimas turėtų būti rodiklis vertinant, ar dvasininkai turėtų pasisakyti politiniais klausimais.

Reikėtų turėti omenyje dar ir kitą pusę: yra tikinčiųjų, kurie savo ganytojų prašo patarimo, už ką balsuoti. Tačiau Lietuvoje turime tokią situaciją, kad mūsų dvasininkai tą patarimą nelabai gali suteikti – nes politinė situacija išties yra sudėtinga.

Norėdamas išvengti tam tikrų kontroversijų Lietuvos kontekste pasakysiu JAV atvejus. Pavyzdžiui, Respublikonų partija palaiko mirties bausmės įgyvendinimą valstybės ribose, bet kritiškai žiūri į abortų legalizavimo galimybę – ir pačius abortus kaip reiškinį. Kita vertus, turime Demokratų partiją, kuri, priešingai, pasisako prieš mirties bausmę ir už abortus. Jeigu žiūrėtume į Katalikų Bažnyčios doktriną – ji yra kažkur per vidurį. Jos netenkina nė vienos iš šitų partijų pozicijos. Modernioji, šiuolaikinė Katalikų Bažnyčios pozicija yra ta, kad tiek mirties bausmė, tiek abortai yra neetiški – ir neturėtų būti legalūs valstybėje.

Taigi, matome, kad JAV kunigai, kurie agituoja už Respublikonų ar Demokratų partiją, bet kuriuo atveju yra priversti „aukoti“ dalį Katalikų Bažnyčios mokymo, ir dėl to tai tampa labai sunkiu uždaviniu. Galbūt dvasininkui geriau yra likti prie bendrųjų Bažnyčios principų išdėstymo ir priminimo tikintiesiems – kartu su paraginimu eiti balsuoti, dalyvauti rinkimuose.“