Vidutinis skaitymo laikas:

7 min.

Rinkimai internete: virtualios realybės sindromas

Unsplah.com nuotrauka

Valentinui Mitei atminti

Tekstas perpublikuojamas iš žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ (2022 m. Nr. 1)

Pastaruoju metu vėl atgijusios diskusijos dėl internetinio balsavimo diegimo valdžios rinkimuose vis labiau primena medikų bendruomenės ginčus su skiepų priešininkais, kuriose gydytojai, pasitelkę savo profesinį išmanymą ir mokslo pasiekimus, yra priversti įrodinėti skiepų naudą, atsimušinėti nuo įvairaus nerimtumo lozungų, teorijų ir kliedesių. Panašiai, balsavimo klausimu, informatikų bendruomenė yra verčiama mobilizuoti savo patirtį ir kompetencijas, diskutuoti su rinkimų internetizavimo šalininkais.

Skirtumas tik tas, kad skiepų klausimu medicina gali remtis šimtmečių ar net tūkstantmečių patirties ir sėkmės istorijų bagažu, o informacinės technologijos yra palyginus jauna ir sparčiai besivystanti industrija; ne mokslas, o labiau amatas, dar neturintis savųjų kanonų ir dogmų. Todėl ginčai šia tema nuolatos slidinėja tarp reklaminių lozungų ir bent kažkiek konkretaus dalykiškumo.

Įdėmiau sekant šią diskusiją, neįmanoma nenusistebėti, kad nepaisoma labai vieningos informatikų (t. y. profesionalų, išmanančių kaip siūlomas technologijas naudoti, pritaikyti) nuomonės. Nuomonės, kurią, labai smarkiai sušvelninus, galima pavadinti skepsiu. Nemenkos dalies tų ginčų priežastį galima būtų įvardyti konkrečiu terminu – virtualios realybės sindromas. Šis fantastų ir distopijos mylėtojų kadaise aprašytas reiškinys apibrėžia įsivaizdavimą, kad virtualioji realybė ir yra tikroji realybė; virtualios realybės papročių ir pasaulėvokos perkėlimą į realųjį pasaulį, ir gana taikliai paaiškina šį nesusikalbėjimą. Nors dažniausiai terminas taikomas geimeriams, rečiau – socialinių tinklų burbulų gyventojams, bet pripažinkime – daugiau ar mažiau jis tinka mums visiems. Mes daug laiko praleidžiame elektroninėje erdvėje ir gana natūraliai įprantame manyti, kad tai, ką darome prie kompiuterio – spaudome klavišus, matome to spaudymo atvaizdą monitoriuje ir išsaugome jį duomenų laikmenose – yra visiškai realu. Juk atrodo kaip antis, kreksi kaip antis, plaukia kaip antis – tai gal visgi antis? Įprantame galvoti, kad užrašyti kompiuteryje yra tas pats, kas užrašyti ant popieriaus. O iš tiesų – retas, labai retas iš šio teksto skaitytojų gebėtų atskirti signalą, kurį siunčia klaviatūra, paspaudus klavišą „K“, nuo signalo, kuris siunčiamas, paspaudus klavišą „P“. Lygiai taip pat neatskirtų signalo, kurį kompiuterio procesorius siunčia monitoriui, kai reikia atvaizduoti raidę „K“, nuo signalo, skirto raidei „P“, ir neatskirtų laikmenoje išsaugotos raidės „P“ nuo raidės „K“. O iš tikrųjų paspaudus klaviatūroje klavišą „K“, tas paspaudimas pereina per galybę tarpinių vartiklių, keitiklių, tvarkiklių, kol tam tikroje ekrano vietoje užsidega tam tikri taškiukai, suformuodami raidės „K“ atvaizdą. Kitaip tariant, yra aibė tarpinių sistemų, kurių įpratome nepastebėti ir net nebesusimąstome, kad jos egzistuoja – tokiu būdu ir formuojasi virtualios realybės pojūtis.

Kazys Preikšas. Asmeninio archyvo nuotrauka

Kalbose apie virtualios realybės sindromą tikrai nereikia ieškoti IT specialistų snobizmo apraiškų. Kompiuteristai, programuotojai, visa IT profesinė gildija – jie lygiai taip pat veikiami šių apžavų: lygiai taip pat gyvenimo skubos gundomi iš keliolikos tarpusavyje sujungtų blokelių sudarytą schemą laikyti informacine sistema, gundomi užmiršti, kad tai, kas galvota rašant programos kodą, visai nebūtinai atitinka parašytą kodą, etc. Vienintelis dalykas, iš tiesų skiriantis juos nuo „paprastų mirtingųjų“, yra tas, kad iš gyvenimo virtualioje realybėje juos reguliariai išmuša „realioji“ realybė. IT specialistai yra priversti paisyti tikrosios realybės, nes jų profesinė pareiga – užtikrinti vartotojams virtualios realybės pojūtį, palaikyti ryšį tarp abiejų realybių. Todėl jie negali nė akimirkai pamiršti realybės ledkalnių, tūnančių virtualybės rūke. Apskritai kalbant, saikingas buvimas virtualiame pasaulyje nėra kažkuo ypač kenksmingas ar blogas. Tikrai nėra būtino reikalo nuolatos atminti elektroninės erdvės virtualumą, bet tik tol, kol ta virtualybė neima skverbtis – arba kol patys nepradedame jos stumti – į svarbias gyvenimo sritis.

Kas nutinka, kai apimti virtualios realybės sindromo, imame kalbėti apie rinkimų internetizavimą? Pirmiausia, remiamės prielaida, kad tai, ką „rinkėjas“ suspaudo klaviatūroje (ir mato savo monitoriuje), yra nusiunčiama ten, kur reikia – į „elektroninę“ Vyriausiąją rinkimų komisiją, kad ten gaunamas jo balsas, kad jis teisingai išsaugomas, o po to – teisingai suskaičiuojamas. Nesusimąstoma, kad galima klaviatūroje suspaudyti viena, o ekrane programa rodys ką kita, kad galima išsiųsti visai ne tai, kas pasirinkta, kad išsiųstus duomenis galima pakeliui perimti ir į „e-VRK“ nusiųsti kitus, kad „e-VRK“ gali priimti siųstus duomenis, bet išsaugoti juos kitaip, o suskaičiuoti – dar kitaip. Nesusimąstome, kad „e-VRK“ gali atsirasti „neišsiųstų“, „rinkėjo neinicijuotų“ papildomų balsų1. Nesusimąstome, kad kiekviename iš žingsnių gali būti pakišti naudoti (netgi, tarkime, aprobuotos, patikrintos ir visiškai tinkamos programos) klonai. Pavyzdžiui, kiek skaitytojų galėtų lengvai atskirti tinklapį Goоgle.com nuo tinklapio Google.com? Viename iš šių užrašų viena iš dviejų „o“ raidžių užrašyta kirilica – ir tai nukreiptų vartotoją į visiškai kitą tinklapį. Kitaip tariant, turime problemą, kuri, atsižvelgiant į temos pobūdį, t. y. rinkimų svarbą, yra fundamentali: patikrinamumo (ir pažeidžiamumo).

Valdžios kaita rinkimų būdu yra demokratinės valstybės pamatas. Rinkimų sistema Lietuvoje paremta liberalios demokratijos principais. Rinkimai yra visuotiniai, slapti ir laisvi. Remiantis šiais principais, parengtos ir vykdomos dabar egzistuojančios rinkimų tvarkos. Renkamų deputatų skaičius, mažoritarinė ar proporcinė sistema – tai labiau antriniai dalykai, visų pirma, tos tvarkos yra skirtos įgyvendinti žmonių teisę laisvai reikšti savo valią. Ir – o tai nė kiek ne mažiau svarbu – jos numato rinkimų procedūros kontrolę. Iš šių abiejų dalykų – kur galimybė kontroliuoti rinkimų procesą yra ne mažiau svarbi nei pati teisė rinkti – ir kyla pasitikėjimas rinkimų procesu, o atitinkamai ir visos valdžios sąrangos legitimumas.

Kitaip tariant, dabar galiojančios rinkimų procedūros yra paprastos, aiškios ir iki apčiuopiamumo skaidrios. Labai svarbu tai, kad jose numatyti saugikliai, skirti užkardyti „valdžios“ ar „rinkimų vykdytojų“ suokalbį. Balsavimo pradžioje patikrinama balsadėžė, įsitikinama, kad ji tuščia, ir tada užantspauduojama, taip apsaugant nuo nesankcionuotos intervencijos. Balsavimo metu kiekvieno rinkėjo asmenybė yra nustatoma, patik­rinama, ar jis turi teisę balsuoti. Jam išduodamas balsavimo biuletenis. Biuletenio žymėjimo procedūra irgi yra aiškiai reglamentuota ir stebima – taip saugant ir balsavimo slaptumą. Biuletenio įmetimas į balsadėžę taip pat stebimas, saugantis nuo galimo biuletenių įmetimo urmu. Pasibaigus balsavimui, balsadėžė atveriama, skaičiuojant balsus perskaičiuojami ir biuleteniai, apylinkės rezultatai įrašomi balsavimo protokole. Kiek­vienas iš šių žingsnių yra aiškus, vienprasmis ir patikrinamas, o svarbiausia – skaidrus ir stebimas. Kiekvienas pilietis, atlikęs tam tikrus procedūrinius veiksmus, gali pats tapti rinkimų stebėtoju. Ir būtent šis stebėtojų institutas yra apsaugos mechanizmas, neleidžiantis pažeidinėti aukščiau aprašytų procedūrų. Keli, paprastai tarpusavyje konkuruojančioms politinėms jėgoms ar tiesiog visuomeniniams judėjimams atstovaujantys rinkimų stebėtojai nuolatos fiksuoja tai, kas vyksta – ir turi pakankamai teisių ir galių užkardyti pažeidimus. Taip pat verta paminėti, kad „paprastosios“ rinkimų procedūros kontrolės vykdymui visiškai nereikalingos papildomos kompetencijos: praktiškai bet kuris vidurinį išsilavinimą įgijęs pilietis yra pajėgus tiek suprasti rinkimų tvarką, tiek tikrinti jos vykdymą.

Seimo rinkimai 2020 m. „BNS Foto nuotrauka“

Kaip šiuo – skaidrumo ir kontrolės – požiūriu atrodytų internetinio balsavimo sprendimas ir tvarkos? Visų pirma, būtų sukurta tam tikra informacinė sistema, kuriai mažų mažiausiai reikėtų rinkėjo kompiuterio (ar tai būtų speciali programa, ar interneto naršyklė), serverinės dalies, į kurią suplaukia visi balsai, ir ryšio tarp pirmų dviejų elementų užtikrinimo – ir dar krūvos įprastai nepastebimų tarpinių vartiklių, tvarkyklių, naršyklių ir t. t. Suprantama, teoriškai yra įmanoma patikrinti bet kurią informacinę sistemą ar net visą jos ekosistemą: tai, ką vienas sugalvojo, kitas gali patikrinti. Tačiau toks patikrinimas reikalautų didžiulių laiko ir išteklių sąnaudų, taip pat – kompetencijos. Pradėjus tokį tikrinimą, atsirastų „išrinktųjų kasta“, kuri vienintelė gebėtų patikrinti, ar diegiama sistema veikia tinkamai. Ir dar siauresnis „tikrųjų išrinktųjų ratelis“, kuris tą patikrinimą vykdytų. Taip pat nedera pamiršti, kad tai, ką vienas sugalvojo ir sukūrė, o antras patik­rino, trečias gali „nulaužti“, pirmiems dviem net apie tai nesužinant.

Palyginimas su praktiškai absoliučiu „popierinio“ balsavimo skaidrumu ir patikrinamumu – tikrai ne kompiuterizacijos naudai, toli gražu. Internetinio balsavimo keliamas rizikas galima trumpai ir gana aiškiai suformuluoti, iškėlus klausimą – o kas keistųsi, jį įdiegus? Kitaip tariant – palyginti pačius internetinio ir fizinio balsavimo procesus.

„Popierinis“ balsavimas vyksta fizinėje, realiai kontroliuojamoje erdvėje, tuo tarpu internetinis balsavimas – virtualioje, nekontroliuojamoje ir kontrolei sunkiai pasiduodančioje erdvėje. Norint palyginti abiejų sistemų pažeidžiamumą, praverstų štai tokia iliustracija: „popieriniame“ balsavime norint falsifikuoti vienos apylinkės rinkimų rezultatus, reikėtų paveikti – įkalbėti, papirkti ar įbauginti – maždaug 15 žmonių (skaičiuojant visą rinkimų komisiją ir rinkimų stebėtojus). Vidutinis apylinkės dydis – apie 1000 rinkėjų, vidutinis bendras dalyvaujančių rinkimuose piliečių skaičius – arti milijono. Kitaip tariant, reikia kontroliuoti keliolika žmonių vien tam, kad falsifikuotum vos 0,1 proc. visų rinkėjų balsų. Skaitmeninio balsavimo atveju paveikti rinkimus yra daug paprasčiau: keliolikos „kritinių“ žmonių – žmonių, valdančių visą sistemą – užvaldymas (įtaka, papirkimas, įbauginimas) suteiktų galimybę falsifikuoti visus (!) rezultatus. Sistemos valdytojas galėtų užkrauti ne tikrą rinkimų sistemą, o jos imitacinį kloną, atjungti ar neįjungti kažkurio sistemos saugumo parametro, nutekinti kritinę saugos informaciją ir t. t. – būdų įtakoti rinkimų rezultatus daugybė, juos galima panaudoti pasitelkiant vieno ar kelių žmonių momentinius veiksmus, o sukontroliuoti – sudėtinga net teoriškai. Visa rinkimų kontrolė nustoja būti išskaidyta, o susikoncent­ruoja tam tikros grupės žmonių rankose.

Kitas paminėjimo vertas aspektas – įsilaužimo į sistemą rizika, kuri realiame pasaulyje yra visiškai nulinė: neįmanoma nepastebimai okupuoti rinkimų apylinkės, o okupavus – sukurti iliuziją, kad šis veiksmas buvo legitimus. Tuo tarpu įsilaužimai į informacines sistemas yra gana dažnas dalykas, o kuo sistema svarbesnė, tuo daugiau išteklių metama įsilaužimui įvykdyti.

Kiek svarbios ir reikšmingos įvardytos rizikos? Įsivaizduokite, kad tarp rinkėjo ir balsadėžės atsiranda savotiškas tarpininkas – stovinti juodoji dėžė. Dabar įsivaizduokite rinkimų apylinkę: rinkėjas, gavęs ir pažymėjęs biuletenį, jį įmeta į juodąją dėžę, vėliau kažkas kažkokiu būdu juodosios dėžės turinį perdeda į balsadėžę. Rinkimams pasibaigus, balsadėžės turinys būtų perskaičiuojamas, skelbiami rezultatai (nors dar taisyk­lingesnė būtų tokia schema: rinkėjas įmeta biuletenį į juodąją dėžę, o pasibaigus balsavimui, juodoji dėžė išspjauna rinkimų apylinkės balsavimo rezultatus). Kas tokiu atveju galėtų paneigti, kad valstybės valdžią išrinko juodoji dėžė, o ne rinkėjai? Turėkime omenyje jau aptartus aspektus: neaiškumą, ką juodoji dėžė daro su biuleteniais, t. y. ar saugo neliestus, ar koreguoja, ar įmeta papildomų.

Profesionalų grupės, kurios turi daugiausia kompetencijos vertinti siūlomus rinkimų sistemos pakeitimus, gana vieningai pasisako prieš juos. Versle, kur nevykusios rizikų valdymo pasekmės tiesiogiai sugrįžta ir prislegia sprendimų priėmėjus, net perpus mažiau kategoriška nuomonė ilgam palaidotų siūlomą reformą.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, verta aptarti ir internetinio balsavimo santykį su pamatiniais valstybinės sąrangos klausimais. Valdžios legitimumą pirmiausia lemia susitarimai ir pasitikėjimas, kad tų susitarimų bus laikomasi: ne surašyti punktai, ne teisininkų interpretacijos, ne punktų laikymasis ar nesilaikymas, o būtent tautos pasitikėjimas, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Kokia bus tautos nuomonė apie juodosios dėžės pagalba vykdomus rinkimus? Nepasitikėjimas rinkimais tokiu atveju nebūtų sąmokslo teorija, mūsų provincialumo, tamsumo ar dalies politinės tautos įsikalbėto nepasitikėjimo „valdžiažmogiais“ išraiška. Kokios mintys savaime kiltų kiekvienam iš mūsų, jei rinkimų metu pateikiami exit-poll duomenys ir įvykusių rinkimų rezultatai stipriai skirtųsi?

O tai gali nutikti ir natūraliu, ir dirbtiniu būdu, siekiant pasėti abejones valdžios legitimumu. Švietimas ir reklaminės kampanijos čia nepadėtų, juk – prisiminkim! – būtent daugiausia apie informacines technologijas išmanantys vieningai priešinasi elektroniniam balsavimui. Žinant IT gildijos nuomonę šiuo klausimu, visai neparadoksalūs ir labai simptomiški atrodo mūsuose nelabai garsinami faktai, kad Estijoje ginčai dėl internetinio balsavimo nesaugumo tęsiasi nuolatos, o Helgeris Lipmaa, vienas pagrindinių estų internetinio balsavimo analitikų, demonstratyviai balsuoja popieriniu būdu, bent jau taip mėgindamas pabrėžti sprendimo netobulumą.

Susikurti ir įdiegti įrankį, kuris tiesioginiu būdu skatina abejoti valdžios legitimumu, nėra nei pažangu, nei šiuolaikiška, nei išmintinga. Nekeiskime to, kas nesugedę. Ginčas apie internetinį balsavimą nėra ginčas apie konservatyvumą ir pažangą. Jei patys IT specialistai, apsikarstę moderniomis informacinėmis technologijomis nuo kišenių iki ausų ir akinių, tvirtina, kad e-balsavimo sistemos diegimas yra pavojingas – gal verta įsiklausyti? Žvaliai žingsniuojant po virtualiosios realybės pasaulį, lengva užkliūti už tikrovėje gulinčio akmens, griūti ir kruvinai prasiskelti kaktą.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien