Rinkimams ruošiuosi kasdien

Portretas. — Giedrė Kazlauskaitė: „Šiandien nuo rašančiųjų labai sunku atsiginti – jie atakuoja socialiniuose tinkluose, dažniau viešindami neraštingumą, negu raštingumą. Bet gal esama tokių, kurie parašytų ir atraktyvų ilgesnį tekstą?“ Dainiaus Dirgėlos nuotrauka

Prieš bet kuriuos rinkimus viešojoje erdvėje suveši emocijos. (Nors kada gi jos nedominavo – daugelis kasdien iracionaliai įsijautrinę nuo antraščių, kurios, žiūrėk, dar visai neblogai imituoja realybę.) Vieni nori būti kilnūs, aplinkinius ragindami atlikti pilietinę pareigą, kitiems viskas vien tik blogai ir iš anksto beviltiška. Treti karštai skelbia savo įsitikinimus, neretai pridarydami daugiau žalos, negu naudos.

Pagal testo „Mano balsas“ rezultatus rinkos ekonomiką vertinu kaip leftistė, žmogaus teises – kaip liberalė, o užsienio politiką – kaip konservatorė… Štai kur tikras oksimoronas! Ir vis dėlto nesu nei liberalė, nei konservatorė. Už dešiniuosius balsuoti neleidžia širdis, už populistines partijas – išsilavinimas. Su liberalais nepakeliui dėl jų nejautrumo ekonomiškai silpniausioms socialinėms grupėms ir kone barbariško santykio su kultūra (ačiū debatams). Be to, lyg tyčia daugokai žinau apie priklausomybes.

Prieš kiekvienus rinkimus tyrinėju sąrašus (kairiųjų partijų, bet dėl visa ko peržiūriu ir kitas). Įdėmiau apžiūriu nenomenklatūrinių socialdemokračių kandidatūras, stengiuosi daugiau pasidomėti jų personalijomis. Bėda, kad, kai pasidomiu, praeina noras balsuoti už tą partiją. Be to, visų partijų sąrašuose pasitaiko labai jau kontroversiškų asmenybių, kurių Seime jokiu būdu nenorėčiau matyti. Programų beveik niekada kruopščiai nenagrinėju – egzistuoja toks dalykas kaip teksto demagogija. Į saldžius žodžius įvilkti įmanoma praktiškai bet ką. Padidintas cukraus kiekis atgraso vos užmetus akį, bet ir tuo sunku pasikliauti – gal dirbti visai moka, tik skonio neturi.

Belieka kliautis vadinamuoju „sveiku protu“ (keista, absoliuti dauguma rinkėjų įsitikinę, kad jį turi, nors psichinės sveikatos statistikos rodmenys sako ką kita) ir poetine intuicija. Ir, jeigu atvirai, atsisakiau pradinės idealistinės intencijos balsuoti vien tik už moteris, nors praėjusiuose rinkimuose balsavau tik už jas. Dar šiek tiek lūkuriuoju, gal atsiras preliminarūs siūlomų ministrų (ypač kultūros!) sąrašai, bet ir šis momentas gali kiek klaidinti.

Įprastai rinkimams ruošiuosi kiekvieną gyvenimo dieną – žiūriu „Panoramą“, skaitau straipsnius, klausausi radijo ir galvoje pasidarau išvadas. Mėgstu atsiriboti nuo feisbuko draugų, net jei jie mieli ir sąžiningi žmonės, karštų agitacijų ir rekomendacijų. Kaip krikščionė, tikiu, kad ne pats žmogus kontroliuoja savo likimą; egzistuoja aukštesnė jėga, kuri suklosto viską taip, kad būtų įdomiau.