Rinktinių juostų spalvos. Pokalbis su audėja V. Babičiene

Tekstas perpublikuojamas iš kultūros paveldo žurnalo „Būdas“ (2022 m. Nr. 6)

Kada ir kaip susidomėjote tautinių juostų audimu?

Austi pradėjau daugiau nei prie trisdešimt metų, kai gimė mano duktė Eglė. Kai ji paaugo, atsirado daugiau laiko kitiems užsiėmimams, ir atsitiktinai, vaikščiodama su dukra po mišką, susipažinau su audėjų Aušrinės Ylekytės (audė staklėmis) ir Donato Stačioko (ant rėmelio audė kaklaraiščius) pora.

Galvojau, taip nebūna – vyras audžia! Paprašiau, kad pamokytų. Sakė, kiek turėjęs mokinių, nė vienas nesusidomėjo, pasimokė ir dingo: „Ir tu nesusidomėsi, bet galiu pamokyti.“ Donatas parodė, kaip austi ant rėmelio, be to, paskolino savo darbo įrankį. Ir jau kitą dieną nunešiau jam parodyti pačios išaustą juostelę. Galvojau, ne aš būsiu, jei nepadarysiu. Taip ir užsikabinau. Žinau, kad mokytojas po keleto metų jau nebeaudė, o aš audžiu iki šiol.

Baigėte rimtas matematikos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete (VPU), o ar su taikomuoju liaudies menu nebuvote susidūrusi? Gal tėvai laisvalaikiu užsiėmė rankdarbiais?

Ne, mano tėvai Emilija ir Juozas Gudavičiai vokietmečiu, 1942-aisiais, baigė Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą: tėtis buvo teismo medikas, o mama – farmacininkė (ji buvo kilusi iš Dūčių kaimo, (Pakruojo r.), seneliai buvo gana stambūs ūkininkai). Nei jie, nei mano sesuo Laima, chemijos mokslų daktarė, su liaudies menu nebuvo susiję. Tėvai manė, kad vaikai turi būti baigę rimtus mokslus, o visokie menai jiems atrodė kažkokie neapčiuopiami. Tiesa, mano teta labai gražiai nėrė ir mezgė, aš megzti, siūti buvau pramokusi mokykloje, darbų pamokose, o išmokti austi buvo principo reikalas.

Nė dienos matematike nedirbote, o austi nenustojate. Kodėl?

Nežinau, man tiesiog patiko. Pradėjus austi iš pradžių trūko ir teorinių, ir praktinių žinių. Kas audžiant svarbiausia? Tvirtas juostos sumušimas ir lygūs jos pakraštėliai. Sumušimui reikia jėgos, o kad nevingiuotų pakraštėliai, reikia kruopštumo, turi reguliuoti siūlų įtempimą ir visa kita.

Pradėjusi austi nežinojau, kad juostos būna įvairios: vytinės, pintinės, rinktinės, kaišytinės, austinės. Ėmiau domėtis, A. Ylekytė mane supažindino su tuometinio Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės poskyrio vedėja, menotyrininke Terese Jurkuviene, ji, galima sakyti, įvedė mane į juostų audimo kosmosą. Susiradau šios tematikos knygų, katalogų, lankiausi muziejų fonduose, bendravau su muziejininkėmis.

Tiesa, į Lietuvos nacionalinio muziejaus fondus įsiprašiau tik su VPU rektoriaus rekomendacija, kitaip neįsileido. Be to, prisidievagojau, kad apie tai nerašysiu mokslinių straipsnių, nieko nekopijuosiu. Iš pradžių ir ten ištraukė tik tarybinių laikų juostas ir žiūrėjo, kaip reaguosiu, ar susigaudau. Sakiau, kad Dailės kombinato tiražuotos juostos manęs nedomina, tada ištraukė stalčių su tikrosiomis…

Domėjausi juostų spalvų deriniais, kuo, tarkim, suvalkietiškos juostos skiriasi nuo žemaitiškų. Bendravau ir su etnografe Stase Bernotiene, kuri iškritikavo atneštas parodyti mano austas juostas (prieš tai T. Jurkuvienė išgyrė, o S. Bernotienė supeikė…) Ji pasiūlė, jei noriu, sėsti prie ten buvusių staklių ir austi muziejui, aš, aišku, įsižeidžiau… Pagalvojau, kad dar geriau padarysiu…

Kuo skiriasi Lietuvos etnografinių regionų juostos, jų audimo technika? Kaip jos galbūt keitėsi, varijavo?

Pintinės juostos būdingos tik Aukštaitijai. Jos pinamos rankomis iš vilnonių siūlų (vienas galas pririšamas prie kėdės ar durų rankenos, ir pinama). O rinktinės juostos audžiamos visuose Lietuvos regionuose. Pavyzdžiui, man labai gražios Mažosios Lietuvos siaurutės (iki 2 cm) daugiaraštės juostikės. Kaišytinės juostos paplitusios tik Dzūkijoje, kitur jų nebuvo.

Austinės juostos audžiamos staklėmis, ir jų, mano žiniomis, nėra daug. Dar yra vytinės juostos, kurios vejamos tik iš vilnonių siūlų naudojant kaladėles. Tai seniausios istorinės juostos. Joms vilna dažoma natūraliomis žemės spalvomis (ruda, raudona, bordo). Bet natūraliais dažikliais neišgausi ryškių spalvų, o man patinka rinktinių juostų ryškumas, spalvingumas. Per spalvų derinius atsiskleidžia audėjo savitumas. Moku visas juostų audimo technikas, bet šiuo metu man mieliausios rinktinės juostos.

Kaip jos komponuojamos?

Ant balto lininio pagrindo guldomas spalvinis ornamentų raštas. Nors esu aukštaitė, man gražiausios suvalkietiškos rinktinės juostos, jų spalvos. Ta raudona… Pavyzdžiui, aukštaitiška raudona labiau panaši į eglės kamieno spalvą, ji rusvesnė, ramesnė, o suvalkietiška – ryški, kontrastinga. Arba jų mėgstama tikra žalios žolės spalva. Tokios spalvos tiesiog pulsuoja, dega.

Seniau juostos žmones lydėjo nuo lopšio iki karsto. Paprastesnės buvo audžiamos iš šiurkštesnių siūlų – lauknešėliui pasirišti, kūdikiui suvystyti, lopšiui pakabinti, šiaip įvairiose buitinėse situacijose, tarkim, per įvairias šventes surišti dovanoms. Žinoma, kad suvyniotas į kamuoliukus ir perrištas juostelėmis per vestuves jas dovanodavo svečiams.

Iš kur tas jų savitumas?

Šitų juostų siūlų augaliniais dažais nenudažysi. Rinktinių juostų spalvos ateina iš XIX a., kai buvo pradėti naudoti skaisgijų siūlai, dažomi ir gaminami fabrikuose. Ir aš iš pradžių, kai parduotuvėse dar nebuvo gražių spalvų siūlų, esu juos dažiusi anilininiais dažais. Nors augaliniais dažais įmanoma išgauti savitesnę geltoną, žemės rudą, žalią, bet jos nebus tokios intensyvios kaip vėliavinė žalia ar ryškiai raudona.

Beje, pastebėjau, kad į Kaišiadorių apylinkių rinktinių juostų pakraštėlius įdedama aitri rožinė spalva. Man ji tokia baisi, ypač jei naudojama ornamentams, nors toms vietovėms būdinga. Matyt, buvo atvažiavęs koks prekeivis su rožiniais siūlais, audėjos jų prisipirko ir pamėgo dėti į juostų pakraštėlius – tiesa, jei naudojami tik du siūliukai, jie juostą pagyvina.

Audžiate rinktines juostas, bet juk ne vien suvalkietiškas?

Taip, audžiu visų regionų rinktines juostas. Esu jomis aprūpinusi daugelį folkloro ir šokių kolektyvų, turiu net juostų katalogą – ką, kam ir kaip esu nuaudusi. Labiausiai man patinka austi daugiaraštes juostas, o žemaitiškas rinktines juostos austi nuobodžiau – jose vis kartojasi tas pats smulkus ornamentėlis. Jau sakiau, kad suvalkietiškos juostos mane traukia dėl ryškių, labai spalvingų derinių. Taip pat patinka juostos, kuriose yra gražiai derantys centrinis ir pakraštėlių ornamentai.

Kaip radosi „Aukso vainiko“ karūną taikomosios dailės srityje Jums pelniusi juostų kolekcija?

Mano konkursinėje kolekcijoje buvo dvidešimt juostų. Iš jų dvi aukštaitiškos, viena dzūkiška, o likusios – suvalkietiškos, tad pagrindas ir buvo dvisluoksnės suvalkietiškos juostos. Nedaug jų originalų teišlikę. Jos atrodo puošniai, nes ornamentuose persidengia dvi spalvos. 2021 m. susitelkiau būtent prie jų. Tos juostos – ne tikslios kopijos, o mano kūrybinė improvizacija žinomų originalų iš Suvalkijos pagrindu. Nenorėjau nukrypti į lankas, bet žaidžiau su spalvomis. Daugiausia ten žalios ir raudonos atspalvių, bet bandžiau pasitelkti ir kitas spalvas.

Dvi juostas pavadinau kalėdinėmis, jose suderėjo žalia, raudona, geltona ir violetinė spalvos: pakraštėliuose švyti ryškiai geltona, o ornamentuose dera žalia su raudona. Kartais naudoju ir mėlyną, bet šiuokart jos į kolekciją neįtraukiau. O tokių pavyzdžių yra – žinoma labai graži tamsiai mėlyna (beveik į juodumą) dvisluoksnė suvalkietiška juosta, taip pat mėlyna plati Mažosios Lietuvos juosta.

Kaip pasikeitė juostų funkcijos? Kam jos naudotos seniau ir kam pasitelkiamos šiais laikais?

Seniau juostos žmones lydėjo nuo lopšio iki karsto. Paprastesnės buvo audžiamos iš šiurkštesnių siūlų – lauknešėliui pasirišti, kūdikiui suvystyti, lopšiui pakabinti, šiaip įvairiose buitinėse situacijose, tarkim, per įvairias šventes surišti dovanoms. Žinoma, kad suvyniotas į kamuoliukus ir perrištas juostelėmis per vestuves jas dovanodavo svečiams. Tokios juostelės galėjo būti siauros ar vidutinio platumo – nuo 3 iki 5 centimetrų, o antai Mažojoje Lietuvoje yra saugoma labai graži ir originali septynių centimetrų pločio juosta, naudota nuotakos kostiumui sujuosti. Vis dėlto dažniausiai daugiaraštės aukštaitiškos juostos plotis siekia iki 6,5 centimetro.

XIX a. šaltiniuose rašoma, kad juostos buvo naudojamos ir karstams nuleisti. Iš geresnių, skaistgijų siūlų buvo audžiamos juostos prie šventadienių kostiumų. Beje, jos negali būti skirstomos į vyriškas ir moteriškas, tiesiog platesnės juostos, panašiai kaip dabar diržai, buvo rišamos ant viršutinių drabužių (sermėgų), o siauresnės naudotos apatiniams rūbams pasirišti. Pavyzdžiui, suvalkietės platesnę juostą rišdavosi ant prailgintos liemenės, o kitur juosta dažniau rišama po liemene, o jos galai puošė sijono priekį.

Kuo ypatingos daugiaraštės juostos?

Įprastinėse juostose audžiamas vis tas pats fragmentas, o daugiaraštėje juostoje gali būti, tarkim, šeši ar daugiau skirtingų fragmentų, kurie komponuojami vienas po kito, tad pasikartoja tik po tam tikro tarpsnio. Kai kas tokias juostas vadina šimtaraštėmis, o aš jas vadinu daugiaraštėmis (juk šimto skirtingų ornamentų jos neturi…).

Daugiaraštės juostos buvo paplitę Mažojoje Lietuvoje, jos buvo siaurutės (2 cm pločio). Bet labai gražios ir aukštaitiškos daugiaraštės juostos (ypač iš Šiaulių, Pasvalio r.). Daugiaraštes juostas austi nenuobodu, tik visą laiką turi atidžiai stebėti, net skaičiuoti siūlus. Dabar jau esu įgudusi austi nežiūrėdama į piešinį, jau pati matau, kaip ornamentas formuojasi.

Kaip renkatės ornamentus? Arba – ką norite pasakyti, pasirinkusi būtent tokią simboliką ar, kitaip sakant, ženklų kalbą?

Tiesiog renkuosi tai, kas man gražu, visai negalvodama apie gilumines prasmes. Pavyzdžiui, pabandau austi vieną ornamentą, pamatau, kad negražiai pinasi spalvos, tada sumažinu siūlų kiekį ir bandau kitą. Tiesiog matematiškai išskaičiuoju, be minčių apie simboliką.

Žvelgiant į Jūsų juostas akyse, rodos, sumirga visas kosmosas, nors kasdienybėje, regis, išlaikėte matematikės savimonę…

Taip, tiesiog pati braižausi schemas ant milimetrinio popieriaus, o dirbdama pamatau, kas geriau pavyksta.

Vadinasi, esate sukaupusi ornamentikos ruošinių arsenalą, iš kurio renkatės konkrečiam sumanymui?

Žiūriu, kas būdinga pasirinktam regionui, kas tinka, o kas ne, bet kliaunuosi ir savo nuovoka, improvizuoju… Juk konkretų ornamento fragmentą galima truputį susiaurinti ar praplatinti, tai nebus nusižengimas tradicijai.

Apskritai latvių juostų ornamentai, jų fragmentai yra panašūs į mūsiškius, kai kurie tokie patys. Baltarusiškos juostos (kaip ir kitų slavų) dažniausiai raudonos ant balto dugno. O mūsiškės pasižymi spalvų įvairove, tai suteikia žaismingumo, juostos tiesiog žydi, dega… Savitos tuo kitoniškumu.

Kaip juosta gimsta?

Visų pirma reikia turėti audimo rėmą. Pageidautina turėti senų gerų natūralios spalvos lininių siūlų. Juos reikia išsivynioti ir išsibalinti, tada išsiplauti ir išsidžiovinti. Turiu iš fabriko nesuktų vilnonių siūlų, kuriuos rateliu pati sukriai susisuku. Tada darau metimą. Pradedu nuo dviejų siūlų lininių pakraštėlių tam, kad juosta būtų tvirtesnė. Tada po truputį veriu pakraščio siūliukus – vieną į nytį, vieną – laisvą, ir vėl – į nytį ir laisvą… Po to imu konstruoti ornamentą. Turiu jo schemą, kurioje yra paskaičiuota, tarkim, penkiolika rašto siūlų.

Darydama metimą veriu du lininius siūlus ir vieną spalvotą, iš kurio bus audžiamas ornamentas. Paskui vėl – du balti lininiai siūlai ir vienas ornamento ir taip toliau. Jei juostos dugnui naudosiu medvilninius siūlus, juosta bus minkštesnė. Tada pasidarau žiotis ir pradedu austi. Ataudams naudoju du nesukto lino siūlus. Kiti ataudams ima didesnį siūlų pluoštą, bet juosta darosi grubesnė, gali deformuotis (ištįsti) ornamentas. O mano juostų ornamentas neištemptas, išsaugotos natūralios jo proporcijos. Dar svarbu ataudų siūlus gerai sumušti.

Austi reikia kruopščiai, nors darbas nėra labai įdomus – ilgai ir nuobodžiai kartoji vis tą patį ornamentą…

Jūsų išaustų juostų yra daugelyje Lietuvos ir pasaulio muziejų, jas noriai įsigyja folkloro ir kiti meno kolektyvai, pavieniai audinių gerbėjai, užsienio lietuviai. Su jomis esate dalyvavusi reprezentaciniuose tautodailės pristatymuose Lietuvoje ir visame pasaulyje: Australijoje, Pietų Korėjoje, JAV, Meksikoje, daugelyje Europos šalių. Ką tokiuose renginiuose paprastai rodote?

Pristatau visų regionų rinktines juostas. Stengiuosi, kad tokiais atvejais kolekcijos būtų kuo būdingesnės, įvairesni spalviniai deriniai ir ornamentika. Tiesa, kartą Amerikos lietuvis kunigas, kurio protėviai buvo aukštaičiai, paprašė nuausti daugiaraštę aukštaitišką juostą. Parodžiau jam būdingus pavyzdžius, jis išsirinko patikusią juostą, bet paprašė nuausti ją mėlyną. Sakiau, kad ši spalva joms nebūdinga, bet nuaudžiau. Jis liko labai patenkintas, nors tai nebuvo tradicinė aukštaitiška juosta. Beje, mano juostų yra ir Santa Fė muziejuje Naujajame Meksike, Aliaskoje (JAV).

Matyt, minėtasis užsakovas buvo paveiktas Antano Tamošaičio išeivijoje kurtų tautinių kostiumų atspalvių… O kaip elgiatės su jubiliejiniais įrašais juostose?

Kategoriškai atsisakau juos austi. Man tai yra kičas, įsigalėjęs sovietmečiu dailės kombinato gaminiuose. Tiesa, yra išlikusi ir žemaitiška daugiaraštė juosta su įaustu įrašu: „I praszom paziurie tionai“.

Kiek prisidėjote formuojant Lietuvos nacionalinio kultūros centro Tautinio kostiumo kolekciją?

Joje yra kelios dešimtys mano nuaustų visų regionų rinktinių juostų.

Rengiate edukacijas, įvairius pristatymus, mokymus. Ar turite mokinių?

Anksčiau buvo daugiau, o dabar – labai nedaug. Ateina, susidomi, bet dažniausiai grįžtamojo ryšio nebebūna, net nežinau, ar tebeaudžia… Įvaldo senojo amato techniką, pasimoko savo malonumui, matyt, dėl bendro išprusimo, bet parodose nedalyvauja. Dažniausiai mokiniai užduoda du klausimus: per kiek laiko įvaldysiu šią audimo techniką ir kiek iš to galėsiu uždirbti?

Dalyvaudama tarptautiniuose renginiuose ir matydama kitų tautų juostas gal pastebėjote, kuo mūsiškės savitos?

Man labai gražios daugiaraštės latviškos Lielvardės juostos. Pavydžiu jų latviams… Jų ornamentai plaukia kaip upės vandenys, iš vieno fragmento plastiškai pereina į kitą… Esu ir aš pagal užsakymus jas atkartojusi, techniškai tai padaryti gana nesunku, bet juk neperimsi, nepasisavinsi tradicijos. Kita vertus, jų raštai būna tik raudoni. Kitos latviškos juostos man nepatinka, kliūna jų pakraščių ornamentėlių spalvos. Tarkim, jei pakraštėlis iš penkių siūliukų, kraštiniai mėlyni, o viduryje bus įterptas raudonas. Mano akimis, per daug margumo.

Apskritai latvių juostų ornamentai, jų fragmentai yra panašūs į mūsiškius, kai kurie tokie patys. Baltarusiškos juostos (kaip ir kitų slavų) dažniausiai raudonos ant balto dugno. O mūsiškės pasižymi spalvų įvairove, tai suteikia žaismingumo, juostos tiesiog žydi, dega… Savitos tuo kitoniškumu. Kai dalyvavau renginyje Meksike, priėję afrikiečiai juokaudami sakė, kad lietuviai nukopijavo jų juostas. Atsinešė parodyti ir savąsias. Atsakiau, kad tai jie mūsų juostas kopijavo, nes lietuviškos dar spalvingesnės ir gražesnės…