Rita Vinciūnienė. Kūrusi šviesų pasaulį

Gimė Rita 1944 metų sausio 1 dieną nedideliame Šalnių kaimelyje, valstiečių Klingų šeimoje. Joje augo penki vaikai: sūnus ir keturios dukros. Tėvai buvo religingi. Po daugelio metų Rita prisimins vaikystėje ir jaunystėje buvusi labai dievobaiminga. Vienu metu net galvojusi apie vienuolyną. Su mama ir močiute dažnai melsdavosi, giedodavo giesmes.

Jau tapusi rašytoja pedagoginės publicistikos knygoje „Tarnystė“ papasakos apie pirmąją skaudžią kalėdinę pamoką. Rita ir dvi jos draugės, geriausios Meilūnų septynmetės mokyklos septintokės, sumaniusios Kalėdų proga pasveikinti ne ką už jas vyresnį rusų kalbos mokytoją. Surado atviruką su Šventosios šeimynos atvaizdėliu. Rita sukūrė sveikinimo tekstą, visos pasirašė ir nusiuntė per suolus iki mokytojo staliuko. Mergaitės tikėjosi, kad mokytojas nusišypsos ir mokinius pasveikins su šventomis Kalėdomis.

„Deja, – prisimena R. Vinciūnienė, – atsitinka mums tada kažkas nesuprantama – rusų kalbos mokytojas su atviruku rankose be žodžių dingsta iš klasės. Mus aplanko visada linksmas, bet tą dieną, atrodo, pametęs bet kokį humoro jausmą klasės auklėtojas. Paprašo mūsų trijų – dviejų Genučių ir vienos Ritos – atsistoti ir rodydamas kalėdinį sveikinimo atviruką tik paklausė:

– Tai jūsų darbas?

– Mūsų! – choru atsakėme mes, vis nesuvokdamos savo „nusikaltimo“ esmės. Ir tik kai Naujųjų metų išvakarėse prie šventinės eglutės su raudona penkiakampe viršūnėje, kur susirenka ne tik visi kaimo mokyklos auklėtiniai, bet ir mūsų tėvai, vietoj įprastų pagyrimų „už gerą mokymąsi“ ir nepriekaištingą elgesį mes išgirstame pedagogų tarybos sprendimą: „Sumažinti elgesio pažymį už netinkamą tarybiniam moksleiviui…“ – mes suprantame, kokią karčią pirmąją pamoką gavome ilgam…“

Vėliau, ištekėjusi už netikinčio vyro, nuo Bažnyčios nutols.

Baigusi Meilūnų septynmetę ir Vabalninko vidurinę mokyklą, aštuoniolikmetė Rita tampa mokytoja. Pradžioje moko pradinukus, o vėliau tenka dėstyti net rusų ir anglų kalbas. Bet mieliausia jai bus perteikti vaikams žinias apie lietuvių literatūrą, pasakoti apie rašytojus, jų kūrybą, atskleisti vaikams kūrinio prasmę ir grožį. 1969 metais baigusios Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros studijas Ritos laukė aštuoneri ilgi ir sunkūs darbo metai Biržų internatinėje mokykloje, kur buvo tiek daug nelaimingų, regis, niekam nereikalingų vaikų. Tais metais rajono laikraštyje, o ir respublikinėje literatūrinėje ir pedagoginėje spaudoje, pasirodo Ritos straipsniai, dešimtys apybraižų apie bendradarbius, pirmosios satyros, netrukus sugulsiančios į pirmąją jos knygą „Taip susitinkame“ (1980 m.).

Nepamiršta ir potraukio gėlininkystei. Jos sodyba, apsupta žydinčių rožių ir kruopščiai prižiūrimų žolynų, ne kartą minima kaip gražiausia Biržuose. Čia savaitgaliais renkasi Ritos bendraminčiai literatai, į svečius atvyksta Biržų krašto ir biržėnų pasiilgęs poetas Eugenijus Matuzevičius. 

Kartą Rita paklausė, ar negalėčiau pas ją atvežti poeto ir jo žmonos Genovaitės. Atvažiavę autobusu į Biržus, jie ateitų į miesto centre esančios redakcijos kiemą. Sutikau. Įsiminiau iki šiol šią dieną tikriausiai todėl, kad ji buvo nelabai sėkminga. Nepamačiau, kad prie išvažiavimo į gatvę iškastas griovelis. Vienu „moskvičiaus“ ratu jį kliudžiau. Po trinktelėjimo nutrūko duslintuvas. Poetas Eugenijus kantriai laukė, kol nevykęs vairuotojas sutvarkė šį gedimą, ir mes pagaliau pasiekėm Ritos namus. 

Porą metų padirbėjusi Biržų „Aušros“ mokykloje, 1986-aisiais Rita išvyksta į Kauną. Ten jos laukia kūrybos bičiuliai rašytojai satyrikai, turiningas ir įvairus kultūrinis gyvenimas. Tačiau net po trisdešimties metų, kalbėdama su savo buvusia mokine žurnaliste Regina Vaičekoniene, prisipažins Kauno taip ir neprisijaukinusi, nors Senamiesčio gatvelėmis galėtų vaikščioti užsimerkusi – nepasiklystų. Kaunas taip ir likęs jai svetimas miestas. „Žiūrėk, imu ir pasakau kokioj Klaipėdos ar Palangos stoty pirkdama bilietą namo: „Man į Biržus. Vieną.“

Dirbdama Radvilėnų vidurinėje mokykloje netrukus išgarsėja kaip Kaune viena geriausių lituanisčių eksperčių. Visada besišypsanti, geros nuotaikos, kukli. Rūpestinga mama ir močiutė dukroms Rasai ir Jolantai, anūkams Martynui, Julijai, Mykolui, Jurgiui ir Agotai. Randanti laiko ir kūrybai. Rašo esė, publicistiką, pasakėles vaikams. Miniatiūrose kalbanti taupiai, paprastai, matydama supančio pasaulio grožį, tačiau neužsimerkdama, regėdama gyvenimo juodulius bei žmonių bendravimo skaudulius. 

Kaune Ritos Vinciūnienės gyvenime įvyksta didžioji metamorfozė. Trisdešimt metų gyvenusi be Dievo, ji sugrįžta į tikinčiųjų bendruomenę. Rita prisipažins, kad grįžimas prie Dievo nebuvo paprastas: „Tą ribą peržengiau per kokius 4–5 metus. Iš pradžių vis susigūždavau – o jei kas pamatys, kad einu į bažnyčią, nors jau buvo ne sovietmetis. Paskui labai dažnai lankiausi Vytauto bažnyčioje. Klausiausi ten pamokslų. Bendravau su jėzuitu Algirdu Palioku, kuris mane ragino tuo metu rašyti apie naujai atsiradusią dvasinę patirtį. Už savo tekstus netgi gavau prelato Juozo Prunskio premiją Čikagoje. Tėvas Severinas, kuris vienu metu dėstė tikybą mūsų mokykloje, išmokė mane džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka, vertinti ją, padėjo suvokti, kad malda – nebūtinai tik poteriai. Malda yra ir nesavanaudiška pagalba kitam žmogui, jo išklausymas, supratimas.“ 

Ritos grįžimas prie Dievo buvo lemtingas ir jos kūrybai. Humorą pakeitė išpažintiniai religiniai tekstai. Jos bičiulės poetės Dovilės Zelčiūtės žodžiais, Ritos aštrų žvilgsnį, ironiją ir kandumą, matant atgimstančios Lietuvos kasdienybės paradoksus, pakeitė atsidūsėjimo ir apgailėjimo gaida. 

R. Vinciūnienė parašė ir išspausdino devynias knygas. Be jau minėtos humoreskų knygelės „Taip susitinkam“, dar gyvenant Biržuose, 1985 metais pasirodė jos apsakymai „Didžioji kaltė“. Vėliau Rita šią savo kūrybą vertins labai kritiškai. Sugrįžimo knygą „Skaudus praregėjimas“ (1993 m.) ji pasirašė Ritos Latvėnaitės slapyvardžiu, taip pagerbdama tokią pavardę turėjusios savo motinos atminimą. Nežinodama, kad Klaipėdoje yra rašytoja Rita Latvėnaitė. Dėl to sutapimo turėjusi nemalonumų.

Po metų išspausdinta impresijų knyga „Tėvo Severino pamokos“. 1995-aisiais ji tampa Lietuvos rašytojų sąjungos nare. 2002 metais išleidžiamos dvi Ritos knygos: „Tarnystė“ (tai mintys, žvalgantis pro mokyklos langą) ir „Sekmadienio kryžkelė,“ kurią iliustravo jos dukra dailininkė Jolanta Vinciūnaitė-Andziulienė. 2004-aisiais pasirodo eskizų knyga „Trilapis dobilas“, dar po poros metų autorės tekstų dėlione įvardinta „Sijos“, o 2009 metais – „Nepasekta Jurgučio pasaka“. Dvi knygos liko rankraščiuose. 

„Būtų gerai, – yra sakiusi Rita, – kad kas nors susigundytų ir išleistų mano, pavyzdžiui, „Senatvės dienoraščius“. Savo išleistųjų knygų neskaitanti, nevartanti, jomis nesidominti. Kai kurių namie turinti tik po vienintelį egzempliorių. 

Gražiai ir taikliai apie Ritą pasakė rašytoja, buvusi Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė: „Tokie žmonės kuria aplink save šviesų pasaulį.“ Pati Rita, likus metams iki mirties, 2013 m. gruodžio 31 d. sakė gyvenime daugiausia sutikusi gerų žmonių: „Tų piktesniųjų, nemaloniųjų, tik vienas kitas pasitaikė. Ir tai neilgam. Probrėkšmais susitikom – išsiskyrėm, ir nieko neliko. Nei pykčio, nei keršto, nei neapykantos. Priešų mano amžiuje jau nebėra. Tik bičiuliai, tik geri pažįstami, tik šiaip jaukūs ir supratingi žmonės.“ 

Po sunkios ligos Rita Vinciūnienė mirė 2015 metų vasario 20 dieną. Palaidota Karmėlavos kapinėse. 

Iš Algirdo Butkevičiaus parengtos knygos „Biržų krašto siluetai“