Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Robertas Keturakis: egzistencinės gelmės-viršūnės (I)

Portretas.
Poetas Robertas Keturakis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Eseistinėje recenzijoje ne tik atveriamos naujausios nenuilstamai kūrybiško vyresniosios kartos poeto Roberto Keturakio eilėraščių knygas „Teesie“ bei „Nežinomasis“, bet ir negailima griežto žodžio kažin kur besidairantiems ir tendencingai kai kuriuos autorius nutylintiems literatūros kritikams.

Bet jeigu pasieksi

Padangėj iškeltą viršūnę,

Tu būsi kaip Dievas,

Paniekintos žemės klajūne!

Vincas Mykolaitis-Putinas, „Viršūnės ir gelmės“, 1921 m.

Robertas Keturakis, be jokios abejonės, yra europinio lygio kūrėjas, jau pasiekęs ne tik „padangėj iškeltą viršūnę“, bet ir sugebėjęs pabuvoti dvasinio išbandymo, kančių, dramatizmo kupinose gelmėse, tuos potyrius didžiule talento jėga perteikęs savo poezijos rinkiniuose. Man jis – besąlygiškai didis Lietuvos Poetas, ir ne tik. Jis man – „pirmasai Lietuvos Poeta“, kaip kažkada save titulavo Juozas Tysliava.

Titulai nubyra su laiku, kaip nuvytę laurų vainiko lapeliai, laurų, kuriais ne vienas J. Tysliava bandė vainikuotis. Kiek buvo tokių besidabinančių narcizų mūsų padangėje, kiek jų dar yra, ypač šiomis dienomis. Kartais atrodo, kad tokių jaunų ir besijauninančių narcizų, gebančių neva eilėmis pliaupti apie viską – ekologiją, ekosistemas, ateivius-išeivius, hedonizmą, sociumą, panoptikumą beigi pošlumą, kasdien daugėja, ir derėtų juos vadinti vienu vardu – legionas.

Šiame knibždyne, primenančiame Dantės Hado vizijas, nėra vietos nei gelmėms, nei viršūnėms. Dar net poetais netapę, bet jau nusibaigę rašinėjantys ponaičiai ir poniutės tik čik-čirik apie savo užčiuoptas gelmes ir iškilumus bei ertmes, kuriose jie bando klaidžioti ir nepasiklysti. Falinė ir obsceniška kalbėsena – tai jų viršūnės ir gelmės.

Kažkas papuvę danų karalystėje. Gal ir tame kelių nepakeičiamų literatūros kritikų areopage, kur, apsigaubus neklystančiųjų gobtuvais, įnirtingai propaguojama būtent ta fališka ir kūniškų ertmių fiziologinė rašliava arba palankiai vertinami tuštybės bei plagijavimo kupini pafilosavimai pagal individualius motyvus. Tai jiems skamba kaip kokia padangčių būgnų ir cimbolų muzika, kaip negirdėti, nauji sąskambiai ir sambalsiai.

Tarp nūdienos ausiai ir dvasiai mielų sambalsių, pavyzdžiui, ir garsioji mūsų literatūros matronija Viktorija Daujotytė neranda Roberto Keturakio. Neranda, ir tiek. Gal ir užkliūva jos visa matanti akis už kokio nors jo eilėraščio, tačiau ranka nekyla bent žodelį apie pastarųjų metų kūrybą brūkštelt. Pasakysit, kiekvienas pats randa ir pasirenka jam mielus autorius, tačiau stebina žūtbūtinis noras parodomai neva neatsilikti nuo nūdienos literatūros proceso, išpūstai ir tuščiai kartojant senas įmantrias klišes, gal paveikias prieš dvidešimtmetį, dūsaujant prie kokio nors nusibaigusio, bet jaunosios kartos atstovo rinkinio.

Bet kodėl garbieji literatūros paternalijai ir matronijos neberašo apie savo amžininkus, dar, ačiūdie, kūrybingus ir kiekvienu rinkiniu tariančius įdomų, netikėtą žodį? Kodėl neužtinku bent kuklių atsiliepimų iš tos nepasiekiamos areopago varpinės apie Roberto Keturakio, Aldonos Elenos Puišytės, Algimanto Mikutos, Petro Palilionio bei kitų naująsias knygas? Ar jose nėra jokio, kad ir menkiausio, sambalsėlio? Ar jau paskubėjote nurašyti šią garsiųjų poetų kartą, kaip vienas glotnutis ministeris, kuris net nerado reikalo pasveikinti vieną garbingiausių ir iškiliausių Lietuvos poečių garbingo ir solidaus jubiliejaus proga? Įspūdis toks, kad sąmoningai nutylima šios generacijos rašytojų kūryba, ji stumiama už paraščių, paleidžiant „vieškeliais plačiais“ paraliteratūrinių srutų.

Portretas.
Poetas Robertas Keturakis. Mildos Kiaušaitės fotografija

Maloni išimtis – humanitarinių mokslų daktarės Ingos Stepukonienės solidi ir išsami monografija „Roberto Keturakio kūryba“ (Kaunas, „Naujasis lankas“, 2011 m.). Bet per pastarąjį beveik dešimtmetį Poetas išleido dar penkis (!) eilėraščių rinkinius. Kas šias klasiko knygas analizavo, lygino, recenzavo? O kam? Juk svarbesnė yra falo „kultūra“, kurią rašinėjančios matronijos apibūdina, kaip „nors ir neturinčią jokios išliekamosios vertės, tačiau itin drąsią, šokiruojančią ir postmodernią“.

Tad grįžkime prie „pirmojo Lietuvos Poetos“. Keli pastarųjų metų rinkiniai dar kartą patvirtina jo kaip mąstytojo, pranašo, egzistencinių gilumų ir būties paieškų reiškėjo vardą. Evangeliniai motyvai bei improvizacijos dažnai perauga į skaudžius, dramatiškus apmąstymus, dvejones, gyvai pulsuoja šv. Augustino „Išpažinimų“ nuoširdžiu ir giliu atsivėrimu. Kalbu apie įspūdingą R. Keturakio tik praėjusiais metais išleistą rinkinį „Teesie“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2019 m.).

Keturakiškos triados originalumas slypi ypatinga jėga ir atvirumu pasakojamoje mus supančioje pasaulio istorijoje, kurioje svarbiausias dėmuo – viršūnių ir šviesos siekimas. Žmogus gali ir privalo nugalėti nerimą, abejones, neapykantą, siekti darnos visų pirma su savimi ir su aplinka.

Kažkada esu aptikęs ankstyvojo R. Keturakio apibūdinimą – Vinco Mykolaičio-Putino poetinės tradicijos tęsėjas. Sutikčiau iš dalies. Tuomet derėtų minėti ir Henriką Radauską, ir Kazį Bradūną, ir kitus iškiliuosius, be abejo, Justiną Marcinkevičių. Dabartinė R. Keturakio filosofinė lyrika giliai paliečia ir atskleidžia skaudžiausius mūsų tautos potyrius, netektis, tragiškus virsmus. Reflektuotos individualios patirtys ir apmąstymai perauga į tautos, netrukus, laipsniškai – į šiuolaikinio pasaulio būties įprasminimą. Tasai įprasminimas atviras, skaudus, atskleidžiantis praeities ir nūdienos pasaulietinius klystkelius-šuntakius, į kuriuos buvo įstumta Poeto taip mylima mūsų gimtinė.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Keturakiškos triados originalumas slypi ypatinga jėga ir atvirumu pasakojamoje mus supančioje pasaulio istorijoje, kurioje svarbiausias dėmuo – viršūnių ir šviesos siekimas. Žmogus gali ir privalo nugalėti nerimą, abejones, neapykantą, siekti darnos visų pirma su savimi ir su aplinka.

Kančia ir laimė siekių spindesys

chaosas viltys įsišėlę mintys

išnyks išduoti pamesti suminti

blaškysis rėks kol visiškai paklys

<…>

Šviesa tikiu – mes šviesai pašaukti

įžvelgiantys viliones laikinumo

tikiu aš žmogumi – jei net kiti

bus prakeikti be sielos ir be kūno

<…>

(„Mes šviesai pašaukti“)

Knygos viršelis.Tas tikėjimas žmogumi ir šviesa itin ryškus ir akcentuotas dar viename, tik šiais metais išleistame Poeto naujų eilėraščių rinkinyje „Nežinomasis“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių centras, 2020 m.). Tęsdamas „Teesie“ apmąstytas temas, R. Keturakis narplioja egzistencinius klausimus, dar labiau išplečia šviesios gyvybės ir mirties priešpriešą, apmąsto gyvenimo trapumą, tačiau su ypatinga jėga teigia Žmogaus didybę ir nemarumą. Dievoieška šiame rinkinyje santūresnė, daug aliuzijų į amžinuosius būties, transcendencijos klausimus. Sielos nemirtingumas susišaukia su ontologiniais Dievo esaties argumentais, tačiau jie supinti suvinklioti su individo skaudžia paieškų patirtimi, su vidiniu nerimu.

Man įstrigo itin ryškus riterystės motyvas, tos pasiaukojančios, gelbstinčios, garbingosios riterystės. Poetas man priminė viduramžių dailininko Albrechto Dürerio graviūrą „Riteris, Mirtis ir Velnias“. Riteris joja, nebodamas nei jį persekiojančios Mirties, nei besišaipančio ir klystkeliais bandančio nukreipti Velnio. Joja į savo tikslą, pakeliui gelbėdamas nuskriaustuosius, nelaimėlius, traukdamas juos iš šėtono ir beprasmiškos mirties akivarų. Ant Poeto-Riterio skydo spindi užrašas – „Tikėjimas, Šviesa, Garbė“.

Regis, tai bene svarbiausios R. Keturakio temos šiame rinkinyje. Riteriškas garbingumas, aukojimasis, dora, taurumas, visos šios kai kam „ne šio pasaulio dimensijos“ suskamba galinga jėga ir įtaigumu.

Šventojo vardo žmogau,

garbusis Vade,

savimeilės nuodas Tavęs

niekados neklupdys.

Kasdienybėn esi įsikirtęs

kaip kirvis kaladėn.

Vardan švento Jono

nepaleiski iš glėbio žmogaus –

Visados atsimink

kuo tas Žmogus didis.

Ir net jei koks biesas

jo žvilgsny pasivaidens,

atsiminki žuvies

narsų viršgelmių skrydį –

lyg įspėjimą sparnuotiems

pliuškenantiems vis

virš druskų vandens – – – –

(„Ginklanešiui be riterio“)

Knygos viršelis.Dievo tylus ir kantrus veikimas, šėtono ir jo legiono pastangos suklaidinti žmogų, pasmerkti jį amžinoms kančioms, nepamačius Šviesos – dar viena kai kurių eilėraščių tema. Poetas teigia viltį ir tiki dieviška žmogaus prigimtimi, juk jam suteikta galimybė pasirinkti.

Dar vienas šios knygos motyvas – Amžinybės dvelksmas. Poeto žvilgsnis aprėpia eiliniam mirtingajam sunkiai pasiekiamus horizontus, atsiveria kosmogonijos ir amžino judėjimo slėpiniai. Kalbėdamas apie juos, R. Keturakis išvengia patoso, dirbtinumo. Jokio šalto išprotavimo, vyrauja nuoširdus jausmas ir dvasios skrydis.

Šios pabarstytos pastabos – tik pirmas, dar paviršutiniškas įspūdis, skaitant ir gilinantis į Roberto Keturakio pastarųjų metų poeziją. Tačiau akivaizdu, kad tai aukščiausio lygio lyrika, filosofuojanti, medituojanti, egzistencinė. Atverianti mums vartus į Amžinybę.

Bus daugiau.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.